- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- 1A-121-350/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-3-0031-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Valdas Meidus, Danutė Švitinienė
- Kaltinamasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- D. K.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Danutės Švitinienės ir Valdo Meidaus,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. K. atstovės advokatės A. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, byla nutraukta.
Nukentėjusiojo D. K. ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. V. teismui buvo perduotas jį kaltinant tuo, kad jis 2014 m. birželio 13 d., apie 10 val. 35 min., U., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) , priėjęs prie nukentėjusiojo D. K. ir, sakydamas „atiduok pinigus vagie“ stvėrė nukentėjusįjį už kairės rankos, ją atlauždamas, padarydamas nubrozdinimą, kraujosruvą ir sukėlė peties sąnario skausmą, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovė advokatė A. M. skundžia apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti, priimti V. V. apkaltinamąjį nuosprendį ir iš V. V. priteisti D. K. jo pareikštą civilinį ieškinį.
2.1 Apeliantė cituoja skundžiamą nuosprendį ir nesutinka su apylinkės teismo išteisinamame nuosprendyje padaryta išvada dėl V. V. kaltės, neva V. V. jam inkriminuotą veiką padarė dėl neatsargumo.
2.2. Nurodo, kad vienu metu V. V. atžvilgiu buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl grasinimo nužudyti D. K., tyrimas prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. Nutarime nurodyta, kad V. V. neneigė sutikęs nukentėjusį ir reikalavęs grąžinti pinigus, kuriuos pats sumokėjo nukentėjusiajam pagal teismo sprendimą dėl šmeižto, o pastarajam atsisakius, suėmė nukentėjusį už rankos, pastūmęs pažadėjo „pasigauti kaime“. Minimame sprendime prokuroro konstatuota, kad V. V. pripažino vartojęs smurtą D. K. atžvilgiu, dėl ko pastarajam ir buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, tačiau apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą padarė neteisingą išvadą, kad V. V. smurto prieš nukentėjusį nenaudojo, pastarajam sužalojimai atsirado tuomet, kai jis sugriebtą ranką išlaisvino išsisukdamas. Tokia išvada, apeliantės teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes nukentėjęs viso proceso metu nuosekliai teigė, kad išteisintasis sugriebęs jo ranką ją užlaužė ir reikalavo pinigų, kita ranka irgi buvo užsimojęs trenkti, o nukentėjęs siekdamas išvengti smūgio laikomą užlaužtą ranką išlaisvino, dėl to patyrė ne tik specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus, bet ir jautė skausmą, dėl ko po poros savaičių vėl kreipėsi pas gydytojus.
2.3 Nukentėjusiojo gynėja nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymų fragmentais, kurie palankūs išteisintajam, nors byloje surinkti įrodymai patvirtina išteisintojo kaltę tyčia fiziškai smurtavus nukentėjusiojo atžvilgiu ir padarius jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymi ir tai, kad išteisintojo parodymai proceso metu nuolat kito, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir jo parodymų nenuoseklumo priežasčių nesiaiškino.
2.4 Priėmus apkaltinamąjį nuosprendį prašo priteisti ir pareikštą civilinį ieškinį, nes jis dėl kaltų V. V. veiksmų juto skausmą, patyrė stresą. Buvo užpultas viešoje vietoje, vidury gatvės. Nors jis turi lėtinę sąnarių ligą, tačiau dėl išteisintojo tyčinių veiksmų liga paūmėjo, skausmą juto ilgą laiką. Prašo į tai atsižvelgti ir priimti teisingą sprendimą.
3 Teismo posėdyje nukentėjusysis D. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis V. V. ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5 . Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais ir apeliaciniu skundu, bei apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą ir papildomai apklausus nukentėjusįjį D. K. konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. V. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
7. Apeliaciniame skunde teigiama, tą patį apeliacinės instancijos teisme nurodė ir nukentėjusysis, kad V. V. kaltinime nurodytu metu tyčia atliko smurtinius veiksmus – stvėrė nukentėjusį už rankos ir ją užlaužė, dėl ko nukentėjusiajam nežymiai sutrikdė sveikatą , todėl padarė nusikalstamą veiką ir turi būti pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
7.1. Apeliaciniu skundu privataus kaltintojo atstovė, bei pasisakydamas baigiamosiose kalbose nukentėjusysis, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo išvados nėra pagrįstos įrodymų viseto įvertinimu, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas tikslingai ignoravo nukentėjusiojo nuoseklius parodymus apie smurto jo atžvilgiu pavartojimą, rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymų fragmentais, kurie palankūs išteisintajam, neatsižvelgė į nenuoseklius išteisintojo parodymus. Kolegija visiškai nesutinka su tokiais argumentais ir konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtinė teismo teisė, o kartu ir pareiga, vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
8.1. Be kita ko, BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje: posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, perskaitytais ankstesniais kaltinamojo ir kitų asmenų parodymais, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ištirti rašytinius įrodymus ir kt. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė visus įrodymus, tarp jų ir tuos, kuriuos apeliantė mini savo skunde, motyvuotai atmetė dalį nukentėjusiojo parodymų apie jo atžvilgiu išteisintojo atliktus veiksmus – rankos atlaužimą. Todėl apeliantės teiginiai, kad apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų – yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų dėl įrodymų vertinimo nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgęs į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui, todėl šiuo požiūriu apeliaciniame skunde deklaruojama kritika visiškai nepagrįsta.
9. Pažymėtina, kad viso proceso metu išteisintasis V. V. savo kaltės dėl tyčinio fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam niekada nepripažino ir iš esmės vienodai aiškino, kad jis sutikęs D. K. ir paėmęs už rankos prašė pinigų būsimai operacijai, nes jautėsi praeityje nukentėjęs nuo jo veiksmų (teigė patyręs traumą užkritus stulpui, į kurį vairuodamas automobilį atsitrenkė D. K.), tačiau pastarasis ištraukė ranką ir jį atstūmė. Tuo tarpu D. K. teigė, kad su V. V. nėra draugiškuose santykiuose todėl, kad pastarasis jį buvo apkaltinęs miško vagyste ir už tai teismas jo ( nukentėjusiojo) naudai buvo priteisęs neturtinės žalos atlyginimą už šmeižtą. Teigė, kad kaltinime nurodytu metu einant gatve ir prasilenkiant su D. K., pastarasis stvėrė jam už rankos taip, kad net sutraškėjo peties sąnarys, ranką užlaužęs V. V. prašė pinigų, o kita ranka buvo užsimojęs jam trenkti, todėl laikomą ranką ištraukė, kad nepatirtų didesnių sužalojimų. Papildė, kad dėl tokių išteisintojo veiksmų patyrė didelį skausmą, už rankos jam griebė taip stipriai, kad mėlynės matėsi pora mėnesių, o dėl nesibaigiančių peties sąnario skausmų, sukeltų patirtos traumos, ateityje galimai teks atlikti ir peties operaciją.
10. Kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad V. V. įvykio dieną buvo suėmęs nukentėjusiajam už kairės rankos riešo. Tą iš esmės patvirtina ir teismo medicinos eksperto išvada, kurioje nukentėjusiajam D. K. kairio dilbio viduriniame trečdalyje vidiniame paviršiuje užfiksuota 1x1 cm netaisyklingos formos žalsva kraujosruva (2 t. b.l. 48-49). Tačiau tame pačiame teismo medicinos ekspertizės akte yra ir išvada, kuria abejoti teismas taip pat neturi jokio pagrindo, kad nukentėjusiajam nustatyta kairio raktikaulio - peties sąnario II laipsnio artrozė (neuždegiminės kilmės liga, kuriai būdingi kremzlės degeneraciniai pokyčiai, progresuojantis nykimas) ir dar praėjus pusei metų nustatytas lėtinis rotatorių pakenkimas dėl degeneracinių-distrofinių pakitimų, tikėtinai nėra nesusiję su trauma, o yra nukentėjusiajam nustatytų ligų pasekmė. Taigi, šiuo objektyviu įrodymu iš esmės yra paneigta subjektyvi nukentėjusiojo nuomonė, kad praėjus kuriam laikui po kontakto su V. V. atsiradę skausmai kairio peties srityje yra tiesioginė V. V. prieš nukentėjusįjį pavartoto smurto pasekmė.
10.1 Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nukentėjusiajam ekspertizės akte užfiksuotas lėtinis rotatorių pakenkimas dėl degeneracinių - distrofinių pakitimų, kurį akcentuoja D. K. kaltindamas V. V. nusikaltimo padarymu, atsirado būtent dėl išteisintojo smurtinių veiksmų. Tai reiškia, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tarp V. V. atlikto veiksmo – suėmimo nukentėjusiajam už rankos ir vėliau atsiradusių pasekmių – kairio raktikaulio - peties sąnario artrozės nėra priežastinio ryšio.
11. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra materiali ir gali būti padaroma tik tyčia. Tai reiškia, kad būtina nustatyti, jog asmuo suvokė nusikalstamą savo veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, numatė savo veikimo (neveikimo) padarinius ir jų norėjo (tiesioginė tyčia) arba numatė, kad tokie padariniai dėl jo nusikalstamo veikimo (neveikimo) gali atsirasti, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Baudžiamoji atsakomybė už neatsargų nežymų sveikatos sutrikdymą įstatyme nenumatyta. Tam, kad konkreti veika būtų pripažinta nusikalstama, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėties buvimą kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgis turi visus įstatyme numatytos ir uždraustos veikos požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis yra būtinas baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
12. Iš teismo posėdyje ištirtų, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visumos, negalima daryti neabejotinos išvados, kad 2014-06-13 V. V. D. K. atžvilgiu atliko tokius tyčinius smurtinius veiksmus, dėl kurių buvo kaltinamas šioje privataus kaltinimo byloje. Vien tai, kad V. V. suėmė D. K. ranką, dėl ko ant pastarojo riešo atsirado kraujosruva, kas teismo medicinos eksperto įvertinta nežymiu sveikatos sutrikdymu, savaime nėra pagrindas išvadai, kad atlikdamas tokį veiksmą – sugriebdamas už nukentėjusiojo riešo, V. V. turėjo tyčią D. K. tokiu veiksmu sužaloti, t. y. kad atlikdamas tokį veiksmą V. V. būtų norėjęs D. K. sužaloti ar bent būtų supratęs, kad tokį sužalojimą (kraujosruvą) gali padaryti ir tokioms pasekmėms sąmoningai leidęs atsirasti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad, kaip minėta, teismo medicinos eksperto vertinimu pakenkimai nukentėjusiojo kairiojo peties srityje yra ligos, o ne sužalojimo pasekmė, taip pat į vieną iš pagrindinių baudžiamosios teisės principą – nekaltumo prezumpciją, reiškiantį, jog asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką turi būti neginčijamai įrodyta, o visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, nėra pagrindo išvadai, jog V. V. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje požymiai. Dėl to kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį šioje privataus kaltinimo byloje ir tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
13. Nusprendus, kad V. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, privataus kaltintojo D. K. civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
14. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo D. K. atstovės advokatės A. M. apeliacinį skundą atmesti.