Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pranešėjas ir pirmininkas), Astos Urbonienės, Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu Inspekcija statytojai 2020-08-24 surašė Privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-20-200824-00093, kuriuo įpareigojo statytoją nevykdyti jokių vieno buto gyvenamojo namo statybos darbų išskyrus tuos, kurie būtini atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius. Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu, statytojai 2020-08-24 surašė Nurodymą, kuriuo iš statytojos pareikalavo ne vėliau kaip iki 2021-02-24 išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę - išardyti savavališkai prie vieno buto gyvenamojo namo pristatytą priestatą, kurio matmenys apie 5,93 m x 4,65 m, aukštis apie 2,53 m ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcija 2020-08-25 raštu Nr. 2D-11599 Kauno miesto savivaldybės administraciją informavo apie nustatytus pažeidimus, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija 2020-08-27 Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ atmetė statytojos 2019-10-24 prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą registracijos Nr. SRA-100-191024-31767. Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi ir tenkindama pareiškėjos (statytojos) 2021-02-17 prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, 2021-02-18 sprendimu Nr. SDPN-20-210218-00008 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ Nurodymo įvykdymo terminą pratęsė iki 2021-05-24. Pareiškėja 2021 m. gegužės 25 d. prašymu dėl termino pratęsimo 2021 m. gegužės 27 d. kreipėsi į apygardos administracinį teismą (TIS Liteko duomenys).

Ginčo teisinius santykius, susijusius su reikalavimo vykdymo termino pratęsimu, reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Įstatymas) 14 straipsnio 4 dalies nuostatos. Privalomajam nurodymui (šiuo atveju - Reikalavimui pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – Reikalavimas)) įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, kurį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Nagrinėjamu atveju tai buvo padaryta – terminas pratęstas iki 2021 m. gegužės 24 d. įskaitytinai. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į apygardos administracinį teismą. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir t.t.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Taigi, paminėtas teisinis reglamentavimas suteikia pareiškėjai teisę kreiptis į trečiąjį suinteresuotą asmenį, o vėliau ir į apygardos administracinį teismą dėl Reikalavimo termino pratęsimo, tačiau tokio klausimo išsprendimas siejamas su įstatyme apibrėžtomis svarbiomis ir tik su atliekamomis procedūromis susijusiomis priežastimis, kurias pareiškėjas privalo nurodyti ir taip pat pateikti šias priežastis pagrindžiančius dokumentus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 - 4 dalių imperatyvias nuostatas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 21 str.). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas dar 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teismas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas ir priimdamas norminio pobūdžio teisės normas, yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju - tai kas yra pasibaigę gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios (LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013). Lingvistinis Įstatymo 14 straipsnio turinio aiškinimas bei šios teisės normos sukūrimo tikslo įvertinimas duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad paminėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti Reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Iš to seka, kad ginčo situacijoje turi būti taikoma bendra imperatyvi taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai toks terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė visiškai išnyksta (nes akivaizdu, kad tai naikinamasis terminas). Teisės aktai taip pat nenumato Reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui arba Inspekcijai nebetenka juridinės prasmės (LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012). Paminėtos Įstatymo 14 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, jog Reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimo procedūroje egzistuoja 2 elgesio variantai – asmuo turi teisę: 1) iki 6 mėnesių Reikalavimo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir prašyti Reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti 3 mėnesiams, arba 2) iki Reikalavimo įvykdymo termino pabaigos kreiptis į apygardos administracinį teismą ir prašyti reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti ilgiau negu 3 mėnesiams. Antruoju atveju asmuo gali kreiptis į teismą ir, kai Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos jau pratęsė šį terminą 3 mėnesiams, tačiau jei asmuo mano, kad jo nepakaks reikalavimui įvykdyti (LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012, 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012). Iš nurodytų LVAT nutarčių turinio matyti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuota vienareikšmiška pozicija šios situacijos teisės aktų aiškinimo ir taikymo prasme, kuri yra privaloma apygardų administraciniams teismams.

Įvertinęs, kad pareiškėjai konkretus trečiojo suinteresuoto asmens (Inspekcijos) nustatytas terminas (iki 2021 m. vasario 24 d.) Reikalavimams įvykdyti buvo pratęstas 3 mėnesiams (iki 2021 m. gegužės 24 d.), pareiškėja prašymą pratęsti šį terminą administraciniam teismui pateikė 2021 m. gegužės 27 d. (nekeičia ginčo esmės, jeigu prašymas teismui būtų pateiktas ir viena diena anksčiau, nes paskutinė pateikimo teismui data buvo 2021 m. gegužės 24 d.), teismas daro besąlyginę išvadą, kad Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminas iki pareiškėjai kreipiantis į apygardos administracinį teismą dėl jo pratęsimo buvo jau pasibaigęs, todėl šiuo atveju, nesant teisės aktuose nustatytos tokio termino atnaujinimo galimybės (nes tai naikinamasis terminas), jo atnaujinimas ir pratęsimas iš esmės negalimas (LVAT administracinė byla Nr. A624-1532/2014)(ABTĮ 56 str.).

Teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymo leidėjui nenustačius termino atnaujinimo instituto, sprendžiant šį ginčą dėl termino pratęsimo, pareiškėjos nurodytos ar, bet kokios kitos ypatingos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių ji praleido reikalavime nustatytą terminą kreiptis į teismą, neturi jokios teisinės reikšmės. Kadangi reikalavimo įvykdymo terminas ginčo situacijoje negali būti pratęstas, todėl pareiškėjos prašymo aplinkybės dėl termino pratęsimo svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, kurių trukmei ji negali daryti įtakos, teisminių procesų eigos, nenagrinėtinos (ginčo situacijoje jos perteklinės ir neturinčios teisinės reikšmės).

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir esant nurodytam teisinių santykių teisiniam reglamentavimui pareiškėjos prašymas nepatenkintinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjos, jos atstovo, trečiojo suinteresuoto asmens argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. L. prašymo nepatenkinti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.