Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant institucijos atstovui Ovidijui Norvilui, pareiškėjui G. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. Ž. skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nutarimu G. Ž. už teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 str. 1 d. paskirta 750 litų dydžio bauda.

2013 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas G. Ž. skundas, kuriuo pareiškėjas prašo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nutarimu jam skirtą baudą ir administracinę bylą nutraukti. Skunde teigiama, kad nuobauda paskirta neteisėtai, jis sutarčių dėl pastolių užsakymo nesudarinėjo, darbuotojų nesamdė, su jais sutarčių nepasirašinėjo, finansinių operacijų dėl statytų organizavimo neturėjo.

Atsiliepimu į pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcija prašo skundo netenkinti ir skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo prašymas administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti yra nepagrįstas ir atmestinas. Faktą, kad G. Ž. organizavo numatomus namo apšiltinimo darbus taip pat patvirtina administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje esantys liudytojų bei paties G. Ž. paaiškinimai (b. l. 32).

Skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu – nėra išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nagrinėdamas pareiškėjo skundą teismas, atsižvelgdamas į paminėtas įrodymų vertinimo administracinio teisės pažeidimo byloje nuostatas, patikrino byloje esančius įrodymus.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013-11-28 nutarimu (b. l. 4-6) G. Ž. pripažintas kaltu dėl to, kad prieš atliekant (duomenys neskelbtini), pastato remontą (namo fasado apšiltinimo darbus) organizavimo šiuos darbus, t. y. užsakė minėtam objektui reikalingus pastolius bei surado minėtus darbus atitiksiančius 3 darbuotojus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (L. G., S. I. ir A. A.) bei siekė gauti pajamų, tačiau nustatyta tvarka nebuvo įgijęs verslo liudijimo ir nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, tuo pažeidė 2002-07-02 Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 26 str. ir 35 str. 2 d., taip pat VMI prie Finansų ministerijos viršininko 2002-12-24 įsakymu Nr. 373 patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo prie Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 p. nuostatas.

Teisme G. Ž. prašė skundą tenkinti ir parodė, kad jis sutarčių nesudarinėjo, darbuotojų nesamdė, finansinių operacijų neatliko. Jis norėjo padėti draugui U. J., kuris jo paprašė žinių apie statybinę organizaciją ar įmonę. Jis iš ankščiau pažinojo vieną kitą statybininką, paskambino pažįstamam, kuris susitiko V. G., po to su U. J., ir patys viską aptarė. Vėliau jo pažįstamas atsisakė vykdyti darbus. Po kiek laiko jis pasiskambino L. G., kuris susidomėjo darbu. L. surinko komandą, apžiūrėjo objektą, susirinko pastolius. U. J. su užsakovu V. G. buvo per tas dienas objekto teritorijoje, statybininkus vežė į darbą. U. J. jis pažįstu iš seniau. Su šiuo tarėsi tik dėl informacijos, kad jis paskambins paklausti. Jis objekte (duomenys neskelbtini) nebuvo. L. G. jis perdavė U. J. duomenis, o šiam L. Jis L. suvedė su U. J. ir su V. G.. Jis rekonstrukcinių darbų neatlikinėjo. U. J. tą pačią dieną paprašė užsakyti pastolius. Jis per „Google“ surado duomenis ir juos perdavė U. J. Su L. G. jis asmeniškai turėjo susitikimų. U. J. pora kartų prašė, kad jis darbininkus nuvežtų į (duomenys neskelbtini), davė automobilį. Jie nebuvo sutarę, kiek už tokią pagalbą gaus atlygio. Jis padėjo draugiškai.

Liudytojas U. A. J. teisme parodė, kad V. G. kreipėsi į jį dėl buto apšiltinimo. Jis pažinodamas G. Ž. kreipėsi į šį dėl organizavimo, siūlė užsiimti tuo apšiltinimu. G. Ž. neatsisakė, turėjo susirasti žmones, pasirašyti sutartį. G. Ž. buvo atsakingas dėl darbininkų paieškos. Jį objektas domino tik tiek, kiek tai buvo susiję su jo pažįstamu (V. G.), kurį jis galėjo atstovauti kompanijos vardu. Uždarbio jis nelabai tikėjosi. Darbų kaina turėjo būti derinama su V. G., kaip užsakovu, ir G. Ž., kaip vykdytoju. Jis atstovavo kompaniją, todėl ir pasirašiau sutartį su V. G., nes kompanija turėjo būti kaip garantas, kad darbai bus atlikti. V. G. kaip jo pažįstamas pasitikėjo, kad darbai bus atlikti, o jis pasitikėjo G. Ž.. Jis atsakomybę prisiėmė, bet uždarbio neturėjo gauti, nebent V. G. būtų procentą sumokėjęs už darbus, už važinėjimą. G. Ž. buvo išsiųsta derinama pasirašyti sutarties versija. Jo įmonė ketino pasirašyti su G. Ž. sutartį. Objekte buvo darbininkai, objektą apžiūrinėjo, tuos žmones buvo suradęs G. Ž.. Pastoliais rūpinosi G. Ž.. Darbininkams paprašius jis vieną kartą atvežė šiuos į objektą. Tai buvo sekmadienis. Sutarties su G. Ž. derinimu užsiėmė buhalterė. Tai buvo atstovavimo ar tai rangos sutartis. Turėjo būti surasti žmonės, kurie dirbs, turėjo būti pateikti jų pažymėjimai ar verslo liudijimai. Visi statybiniai reikalai turėjo būti atliekami G. Ž. kompetencijoje. Su G. Ž. buvo susitarta, kad surasti darbininkus yra šio darbas. G. Ž. turėjo organizuoti objekto veiklą, dėl kurios su G. Ž. jis planavo pasirašyti sutartį.

Liudytojas L. G. teisme parodė, kad internete buvo įdėjęs skelbimą, jog ieško papildomo darbo. Jam paskambino G. Ž., pasiūlė darbą Svajonių gatvėje. Jie susitarė dėl kainos, apžiūrėjo objektą. Pagal kvadratūrą kitai dienai G. užsakė pastolius. Jie pastolius susimontavo, pradėjo dirbti. Darbus pradėjo per G., buvo aktualu greičiau pradėti, užsidirbti. G. žadėjo paimti verslo liudijimus, bet taip tų liudijimų ir nebuvo. Atsiskaitymą už padarytą darbą tiesiogiai iš G. jis tikėjosi gauti. Su G. būtų tekę spręsti klausimus ir dėl medžiagų trūkumo ar panašiai. Iki to laiko U. J. jis nepažinojo. Šeštadienį ar sekmadienį U. buvo į objektą atvažiavęs. Šis klausė, kaip sekasi, ir sakė, kad nuo G., kuris prašė pažiūrėti, ar nieko netrūksta. Jis suprato, kad U. vietoj G. atvažiavo juos prižiūrėti. Jie buvo pradėję tame objekte dirbti, buvo susitarę kvadrato kainą su G.

Kitų įrodymų vertinimui teisme buvo pagarsinti liudytojo V. G. ikiteisminio tyrimo byloje duoti parodymai (b. l. 41-42).

Iš fizinio asmens prašymo įregistruoti į mokesčių mokėtojų registrą matyti G. Ž. pagrindinės ir kitos veiklos rūšys iki 2013-10-03 (b. l. 18-19).

Iš darbo ieškančio asmens atmintinės matyti, kad G. Ž. 2013-10-03 įregistruotas į Vilniaus teritorinės darbo biržos skyrių (b. l. 20).

Iš Paslaugų tiekimo sutarties Nr.130919 matyti turinys derinto susitarimo tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos U. J., ir užsakovo dėl bendrų statybos darbų (duomenys neskelbtini) ( b. l. 23).

Iš Rangos sutarties matyti, kad 2013-09-12 UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama U. J., ir V. G. susitarė dėl objekto – buto (duomenys neskelbtini) (b. l. 2425).

Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 redakcija Nr. IX-1007) 26 str. nustato, kad fiksuoto dydžio pajamų mokestis sumokamas į biudžetą prieš išduodant verslo liudijimą. Verslo liudijimo išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. To paties įstatymo 35 straipsnio 2 dalis numato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka. Taisyklių dėl „Mokesčių administratoriaus informavimo prie Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą“ 4 punktas nurodo, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, privalo savo deklaruotos gyvenamosios vietos AVMI pateikti tinkamai užpildytą Nuolatinio Lietuvos gyventojo prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą/išregistruoti iš Mokesčių mokėtojų registro FR0792 formą, patvirtintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 (Žin., 2005, Nr. 46-1537; 2007, Nr. 81-3356, toliau – FR0792 formos prašymas). Kartu su FR0792 formos prašymu pateikti laisvos formos prašymą išduoti FR0468 formos nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą (toliau – FR0468 formos pažyma).

Teismas įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir teismo posėdžio metu gautus liudytojų parodymus pripažįsta, kad G. Ž. pažeidė minėtų teisės normų reikalavimus, nes organizuodamas ir pradėdamas individualią statybų (rekonstrukcijos, remonto) veiklą, iš kurios siekė gauti pajamų, objekte (duomenys neskelbtini), nustatyta tvarka nebuvo įgijęs verslo liudijimo ir nebuvo informavęs mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą. G. Ž. skunde bei teismo posėdyje nurodė, kad jis jokių statybos darbų neorganizavo, jokių sutarčių su niekuo nepasirašinėjo, finansinių operacijų neatliko. Tokius jo aiškinimus paneigia liudytojų teisme duoti parodymai, rašytinė bylos medžiaga. Liudytojas U. A. J. parodė, kad (duomenys neskelbtini), namo apšiltinimo darbus jis pasiūlė ir patikėjo būtent G. Ž., su kuriuo dėl darbų atlikimo ir apmokėjimo tiesiogiai susitarė vienas iš objekto darbininkų L. G.. Šis liudytojas patvirtino, kad G. Ž. organizavo statybos darbus, užsakė pastolius, sudėtino darbų kainą. Liudytojas U. A. J., kuris buvo sudaręs rangos sutartį su užsakovu V. G., teismui nurodė, kad buvo sudaręs žodinį susitarimą dėl apšiltinimo darbų organizavimo ir atlikimo su G. Ž., su kuriuo ketino pasirašyti paslaugų tiekimo sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad sutarties projektas G. Ž. buvo išsiųsta elektroniniu paštu. Tokie faktiniai duomenys, atitinka pagarsinto liudytojo V. G. parodymus, ir paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis nebuvo sudaręs sutarčių, kad jis neorganizavo darbų, kad jis neatlygintinai veikė kaip tarpininkas. Pasirašytoje rangos sutartyje ir ketintoje pasirašyti paslaugų tiekimo sutartyje nurodyta darbų kaina, liudytojo L. G. parodymai apie tai, kad už atliktus darbus turėjo atsiskaityti G. Ž. patvirtina, kad iš statybų darbų veiklos pareiškėjas tikėjosi gauti pelną ir tokiu būdu turėti materialinės naudos. Tokia G. Ž. veikla atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 punkte įvardintus individualios veiklos požymius: veiklos savarankiškumą, siekį gauti pajamas ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Tokiu būdu byloje patvirtinta, kad G. Ž. vykdė individualią veiklą, apie kurią nebuvo teisės normų nustatyta tvarka informavęs mokesčių administratorių, ir kuriai pagal atliekamos veiklos rūšį neturėjo Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos, suteikiančios teisę tokią veiklą vykdyti. Šiuo atveju tai, kad G. Ž. buvo geras U. A. J. pažįstamas ir nebuvo pasirašęs jokios rašytinės sutarties, jokiu būdu nešalina pareiškėjo atsakomybės.

G. Ž. nesivertė veikla, kuriai būtina licencija, tačiau pažeidė vykdomos ūkinės individualios veiklos tvarką. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172 str. 1 d. nustatyta, kad komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas užtraukia baudą nuo 500 iki 1000 Lt. Proceso metu nenustačius G. Ž. nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių pareiškėjui skirta vidurkio dydžio sankcijoje numatyta administracinė nuobauda atitinka Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30² str. nuostatas.

Išanalizavus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus, teismas sutinka su 2013 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos nutarimu, kad G. Ž. kaltė ir faktas dėl padaryto pažeidimo yra įrodyti, veika kvalifikuota tinkamai, nuobauda paskirta vykdant įstatymo reikalavimus, atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį ir turinį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Naikinti ar keisti skundžiamo nutarimo pareiškėjo nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl teismas atmeta G. Ž. skundą ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutarimą Nr.ATPN-2556 palieka nepakeistu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 d. 5 p. teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2013 m. lapkričio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą, ir G. Ž. skundo netenkinti.

Nutarimas per 20 dienų nuo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.