Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-16 · Administracinė byla Nr. I-7716-331/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-16
Bylos Nr.
I-7716-331/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01579-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
V. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7716-331/2015Proceso Nr. 3-61-3-01579-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. Ž. 2015-03-09 paštu išsiuntė skundą (b. l. 1-9), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis, buvo pažeidžiamos jo žmogaus bei paciento teisės ir interesai, patyrė fizines bei psichologines kančias. Ligoninėje buvo kalinamas su kitais asmenimis nesilaikant nustatytos vienam asmeniui gyvenamojo ploto normos, tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojosi ir asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Be to, jis nebuvo informuotas apie teisę išsiskalbti drabužius įstaigos skalbykloje, o dėvėdamas drėgnus rūbus ir miegodamas drėgnuose pataluose patyrė didelį diskomfortą. Kamerose nebuvo atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, nebuvo sąlygų atlikti valymus. Kamerose grindų danga yra nelygi, nepritaikyta valymui ir dezinfekcijai, o langai neatsidaro dėl prastos rankenėlių būklės arba grotų. Kamerose lakstė pelės, jos kėlė didelį pavojų jo gyvybei ir sveikatai, nes buvo reali galimybė užsikrėsti graužikų platinamomis ligomis. Visi šie pažeidimai sukėlė jam padidėjusią įtampą, stresą, buvo žeminama jo garbė ir orumas. Pažeidimų tęstinis pobūdis lėmė psichinės ir fizinės būklės pablogėjimą, tai prilygo kankinimui.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė LAVL su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 14-17) paaiškino, kad savo veiksmais nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir dėl to nėra esminės sąlygos kilti jo, kaip valdžios institucijos, atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje tam tikromis dienomis gydoma asmenų, neveda, todėl duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo gydoma tose pačiose palatose su pareiškėju, pateikti negali, to daryti neįpareigoja jokie teisės aktai. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Todėl teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos.

LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, o sanitarinis mazgas yra aptvertas teisės aktuose numatyto aukščio tvorele. Bent kartą per mėnesį bendrovė “Kenkėjų kontrolės tarnyba” atlieka valymo, dezinfekcijos ir deratizacijos darbus.

Pacientams suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, ligoninėje yra patvirtintas dušų lankymo grafikas, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punkto reikalavimų. LAVL laikosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytos taisyklės, kurios draudžia rūkyti visose sveikatos priežiūros įstaigose ir jų teritorijose, imasi priemonių šiam draudimui įgyvendinti, t. y. viešai, gerai matomose vietose iškabina informaciją apie draudimą rūkyti.

Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas apsiriboja bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, skunde nėra argumentuojama dėl priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma. Be to, asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme).

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas LAVL atskirais laikotarpiais 2013-2014 m.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2013-12-06 iki 2013-12-20 Chirurgijos skyriaus 20 kamerų tipo palatoje (7,19 m², 4 lovos); nuo 2014-05-30 iki 2014-06-13 Chirurgijos skyriaus 19 kamerų tipo palatoje (7,19 m², 3 lovos); nuo 2014-08-14 iki 2014-08-22 Chirurgijos skyriaus 19 kamerų tipo palatoje (7,19 m², 3 lovos), nuo 2014-11-28 iki 2014-12-12 Chirurgijos skyriaus 26 kamerų tipo palatoje (8,92 m², 4 lovos) (b. l. 14). Taigi, pareiškėjas LAVL buvo 53 dienas.

Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo LAVL laikotarpiais. Atsakovės atstovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį (53 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog LAVL negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pareiškėjas teigia, kad tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos.

Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Teismas nustatė priešingai nei nurodo pareiškėjas – sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Abejoti atsakovo pateiktais paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Taigi šiuo atveju atsakovas tinkamai įvykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, jis buvo vedamas į dušą, kuriuo taip pat naudojosi ir asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Be to, jis nebuvo informuotas apie teisę išsiskalbti drabužius įstaigos skalbykloje.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalį, nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze laikomi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė. LAVL pacientų izoliavimas pagal medicinines indikacijas užtikrinamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakyme Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašu.

Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Teismas šiuo atveju negali pasisakyti dėl nurodytų pareiškėjo teiginių pagrįstumo, nes atsakovas duomenų apie asmenų, kurie serga užkrečiamomis ligomis, naudojimąsi dušu, informavimo apie teisę išsiskalbti drabužius, nepateikė, apskritai neatsikirto į šiuos skundo argumentus. LVAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1251/2013, Nr. A858 -977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl jo vedimo į dušą, kuriuo taip pat naudojosi ir asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis, neinformavimą apie teisę išsiskalbti drabužius įstaigos skalbykloje, todėl šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos įrodytomis.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo graužikų, pažymėtina, jog HN 76:2010 60 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog tarp LAVL ir bendrovės „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo (b. l. 65-67). Bendrovė „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ atliktų darbų aktai patvirtina, kad šios paslaugos LAVL buvo periodiškai teikiamos visą pareiškėjo buvimo laikotarpį, todėl pareiškėjo argumentai, kad kamerose nebuvo atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai, atmestini kaip nepagrįsti (b. l. 39-50, 53-64).

Remiantis HN 76:2010 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-02-13 patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-252 nustatyta, kad LAVL kameroje palatoje Nr. 20 yra langas, patalpa vėdinama natūraliai per langą (b. l. 20-21). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus. Įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, pareiškėjas teismui nepateikė. Tuo remiantis darytina išvada, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeistos nebuvo.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (53 dienos), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisiamas 320 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo V. Ž. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas