- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-23
- Bylos Nr.
- e2-27803-1171/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilma Brazinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „TRANSREVIS“
- Atsakovas
- M. A. Q.
- Advokatai
- Indrė Mažeikaitė
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TRANSREVIS“ atstovei advokatei Indrei Mažeikaitei,
viešame teismo posėdyje mišriu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TRANSREVIS“ ieškinį atsakovei M. A. Q. (M. A. Q.) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „TRANSREVIS“ pareiškė ieškinį atsakovei M. A. Q. (M. A. Q.), kuriuo prašo pripažinti M. A. Q. (M. A. Q.) atleidimą teisėtu. Nurodo, kad jeigu teismas pripažintų M. A. Q. (M. A. Q.) atleidimą neteisėtu prašo: a) negrąžinti M. A. Q. (M. A. Q.) į darbą dėl M. A. Q. (M. A. Q.) netektos teisės vairuoti; b) sumažinti M. A. Q. (M. A. Q.) priteistinas sumas už priverstinę pravaikštą.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad atsakovė yra Ganos pilietė, kuri 2023 m. gruodžio 14 d. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Tarp ieškovės ir atsakovės 2023 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovė buvo priimta atlikti autobuso vairuotojos funkcijas nuo 2023 m. gruodžio 21 d. Atsakovė veždavo keleivius Vilniaus miesto maršrutais. 2024 m. balandžio 4 d. – 2024 m. birželio 25 d. atsakovė dalyvavo lietuvių kalbos pamokose, kurias apmokėjo ieškovė. Pažymėjo, kad atsakovės darbui yra būtinas vairuotojo pažymėjimas. Atsakovė dirbo su vairuotojo pažymėjimu įgytu Ganos Respublikoje (Vakarų Afrika). 2024 m. gegužės 3 d. ieškovė atsakovę, kartu su kitais ieškovės darbuotojais, atvykusiais iš trečiųjų šalių, žinute informavo, kad jai yra suteikti specialūs kodai ir prisijungimai prie vairavimo mokyklos mokymų sistemų, kur atsakovė gali praktikuotis vairavimo egzamino teorines užduotis. Nurodė, kad ieškovė neturėjo žinių, kad atsakovė būtų aktyviai praktikavusi jai nurodytas užduotis vairavimo egzaminui išlaikyti. 2024 m. birželio 12 d. ieškovės atstovas informavo atsakovę, kad jos Ganos vairuotojo pažymėjimas nustos galioti praėjus 185 d. po to, kai atsakovė gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Tuo pačiu darbdavys paprašė atsakovės atvykti į ofisą ir aptarti situaciją. 2024 m. birželio 13 d. atsakovė atėjo pas darbdavio atstovą pasikalbėti. Atsakovei dar kartą paaiškinta, kad jos Ganos vairuotojo pažymėjimas nustos galioti praėjus 185 d. po to, kai atsakovė gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (t. y. 2024 m. birželio 16 d.) ir jeigu ji nori likti dirbti, ji turi pasikeisti Ganos vairuotojo pažymėjimą į galiojantį Lietuvoje, kitu atveju, ieškovei teks nutraukti darbo santykius su atsakove, nes jos darbui yra būtinas galiojantis vairuotojo pažymėjimas. Ieškovė atsakovei suteikė laiko pagalvoti ir pranešti iki 2024 m. birželio 21 d., ar ji sieks gauti Lietuvoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą. 2024 m. birželio 16 d. suėjo 185 d. terminas atsakovei pasikeisti Ganos vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą, tačiau atsakovė, suėjus terminui, ieškovei nepateikė pakeisto galiojančio vairuotojo pažymėjimo, nei informavo, kad imsis veiksmų gauti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, nors bendrovėje dirbo būtent autobuso vairuotoja. 2024 m. birželio 21 d. ieškovei nebeliko nieko kito, kaip tik priimti įsakymą dėl atsakovės darbo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nuo 2024 m. birželio 25 d., nes atsakovė, net ir paskatinta ieškovės, ėmėsi tik minimalių veiksmų vairuotojo pažymėjimui gauti bei prarado specialią teisę dirbti vairuotojos darbą – neturėjo galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Ieškovė planavo šį įsakymą įteikti atsakovei artimiausią atsakovės darbo dieną. 2024 m. birželio 24 d. atsakovė pati atvyko į bendrovės biurą norėdama sužinoti tolesnius darbo grafikus, tuomet atsakovei ir buvo įteiktas įsakymas dėl atleidimo. Atsakovės buvo paprašyta susipažinti su įsakymu ir tai patvirtinti raštu, tačiau atsakovė tik pasiėmė įsakymą ir daugiau biure nepasirodė bei pasirašyto įsakymo ieškovei negrąžino. Ieškovės teigimu, atsakovė atleista iš darbo teisėtai, nes laiku nepasikeitusi Ganos vairuotojo pažymėjimo į Lietuvos Respublikoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą, ji prarado teisę dirbti autobuso vairuotoja bei, nors ir ieškovės paskatinta, dėjo tik minimalias pastangas tam, kad įgytų galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Ieškovė ragino atsakovę pasikeisti Ganos vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikoje galiojantį pažymėjimą, nors tai yra būtent atsakovės, bet ne ieškovės pareiga. Darbdaviui nėra pareigos informuoti darbuotoją apie tai, kad darbuotojas netrukus praras teisę naudotis Ganos vairuotojo pažymėjimu. Kadangi vairuotojų pažymėjimai yra individualūs ir tik patiems fiziniams asmenims išduodami dokumentai, įrodantys jų teisę vairuoti konkrečią transporto priemonių kategoriją tai reiškia, kad rūpintis šių dokumentų galiojimu, teisių išsaugojimu ar tęstinumo užtikrinimu yra išimtinai darbuotojos prerogatyva ir pareiga. Nepaisant to, darbdavys savo iniciatyva 2024 m. birželio 12 d. įspėjo darbuotoją raštu apie tai, kad ji netrukus praras teisę naudotis Ganos Respublikoje išduotu vairuotojo pažymėjimu bei 2024 m. birželio 13 d. pokalbio metu priminė atsakovei, kad nepristačius naujo galiojančio vairuotojo pažymėjimo arba nesiėmus aktyvių veiksmų tokį pažymėjimą gauti, darbuotoja bus atleista. Atsakovė nesiėmė aktyvių veiksmų ir nepateikė darbdaviui galiojančio pažymėjimo nuo 2024 m. birželio 16 d., nors darbdavys jau 2024 m. birželio 12 d. informavo atsakovę, kad jos Ganos vairuotojo pažymėjimas nustos galioti praėjus 185 d. po to, kai atsakovė gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Ieškovė taip pat nurodo, jei teismas atsakovės atleidimą pripažintu neteisėtu, prašo atsakovės į darbą negrąžinti ir sumažinti atsakovei priteistinas pinigines sumas už priverstinę pravaikštą. Prašymą dėl atsakovės negrąžinimo į darbą grindžia atsakovės pasyvumu, abejingumu, nebendradarbiavimu su ieškove ir dėl netektos teisės vairuoti. Dėl priteistinų piniginių sumų už priverstinę pravaikštą nurodė, kad ieškovės manymu, visiškas priteisimas kompensacijos už priverstinę pravaikštą atsakovei, sumažintų ieškovės veiklos efektyvumą, keltų grėsmę ieškovės finansiniams ištekliams ir įsipareigojimams kitų darbuotojų atžvilgiu. Be to, atsakovei priteistos piniginės sumos turi neiškreipti tikslo kompensuoti patirtus praradimus, nesukuriant terpės pelnytis iš bylinėjimosi, užkrauti ieškovei dėl to kylančius sunkius padarinius, paneigti darbo teisinių santykių šalių sąžiningumą bei sukelti riziką kitų darbuotojų garantijomis.
Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Teismo posėdžio metu nurodė, kad tą dieną kai pasirašė darbo sutartį pamiršo savo vairuotojo pažymėjimą, nežinojo, kad jo reikia, nes manė, kad vairuotojo pažymėjimą gaus Lietuvoje, o iki tol per DHL atsakovei atsiuntė jos Ganos vairuotojo pažymėjimą. Gavus vairuotojo pažymėjimą davė ieškovei, kuri padarė jo kopiją. Paaiškino, kad kai pradėjo dirbti niekas apie vairuotojo teises nekalbėjo, tepasakė, kad turės vieną ar du susirinkimus, kuomet bus paaiškinta kur miegos, ką valgys, kokie bus atskaitymai iš darbo užmokesčio. Kelis mėnesius nebuvo jokio susitikimo, tačiau po kurio laiko susitiko vieną vyrą ir jo paklausė kada bus susitikimas. Paaiškino, kad viršininkas V. žadėjo su darbuotojais susitikti, tačiau jis neatvyko, vietoj jo atėjo E., kuris darbuotojus atvežė. Tas žmogus kuris atvežė, pasakė, kad E. reikalauja iš darbuotojų pinigų, tačiau darbuotojai atsisakė mokėti. Vėliau susitiko su E., V. ir E. žmona, tačiau susirinkimas buvo atšauktas dėl nesusikalbėjimo ir V. norėjo pasikalbėti su kiekvienu darbuotoju atskirai. Paaiškino, kad susitikimo metu atsakovė pasakė, kad daugiau nemokės pinigų, nes jau yra sumokėjusi būdama Afrikoje 500 JAV dolerių, ir nebuvo informuota, kad atvykus į Lietuvą turės mokėti dar. Tada prasidėjo iš darbdavio pusės gąsdinimai, kad bus įdėta jiems į rankines kokaino ir jie bus deportuoti. V. ir E. pateikė sąskaitas, sakydami, kad tai imigracijos išlaidos, apgyvendinimas ir t. t. Paaiškino, kad manydama, kad neturi nieko daugiau mokėti kreipėsi į Migracijos departamentą, kad sužinotų ar turi mokėti kažkokius imigracijos mokesčius ir sužinojo, kad neturi. Tuomet ieškovė pakeitė darbo sutartį taip, kad priverstų sumokėti pinigus, atsakovė nepasirašė. Ieškovė ir toliau reikalavo mokėti pinigus, dėl to atsakovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją, nurodydama problemas su kuriomis susiduria. Atsakovės teigimu, ji buvo „nepatogi“ darbdaviui, nes ją kiti darbuotojai iš trečiųjų šalių laikė lydere, nebijančia pasakyti savo tiesos ir nebijančia kreiptis teisinės pagalbos. Pažymėjo, kad dėl to, ieškovė norėjo atleisti atsakovę, o vairuotojo pažymėjimas buvo tik pretekstas tai padaryti, kadangi, kiti darbuotojai, kurie suėjus 185 dienų laikotarpiui nuo laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, vairuotojo teisių nepasikeitė ir toliau dirba pas ieškovę. Paaiškino, kad kai pradėjo dirbti žinojo, kad reikės gauti naują vairuotojo pažymėjimą, tačiau nežinojo po kiek dienų tai reikės padaryti. Nurodė, kad ji gavo ieškovės jai suteiktus prisijungimus, kad galėtų mokytis ir ruoštis naujų vairuotojų teisių išdavimui ir ruošėsi jiems bei apie tai informavo darbdavį. Paaiškino, kad ieškovės įmonėje dirbo nepertraukiamai nuo 2023 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. birželio mėn.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovės iš darbo atleidimo DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu teisėtumo bei pagrįstumo ir dėl atleidimo iš darbo atsiradusių teisinių pasekmių.
DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio. DK 60 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą nesant darbo sutarties šalių valios, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo, kai darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tam tikrą darbą ar eiti tam tikras pareigas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys, gavęs šio straipsnio 1 dalyje nurodytą priežastį patvirtinantį dokumentą ar kitaip apie ją sužinojęs, privalo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo dokumento gavimo ar sužinojimo dienos nutraukti darbo sutartį; šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu atveju nepriėmus sprendimo nurodytu laiku, priežastis nutraukti darbo sutartį laikoma pasibaigusia.
Pagal DK 218 straipsnio 2 dalį darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką.
DK 60 straipsnis nustato darbo sutarties nutraukimo nesant darbo sutarties šalių valios pagrindus. Jų įtvirtinimas įstatyme ir darbo sutarties jiems esant nutraukimas grindžiami viešuoju interesu.
DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Į juridinių faktų sudėtį, nutraukiant darbo sutartį pagal šią teisės normą, įeina faktas, kad darbuotojas, dirbdamas tam tikrą darbą ar eidamas tam tikras pareigas, privalo turėti specialias teises dirbti tą darbą ar eiti tas pareigas, taip pat faktas, kad darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės dirbti tą darbą ar eiti tas pareigas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovei, kuri yra Ganos pilietė, nuo 2023 m. gruodžio 14 d. suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje iki 2025 m. gruodžio 14 d. Nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2023 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. TR-DS-148-23, kurios 1.2. punktu atsakovė buvo priimta vairuotojos pareigose. 7 punkte nustatyta, kad darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotoja pradėjo dirbti nuo 2023 m. gruodžio 21 d. Byloje pateiktas atsakovės Ganos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas. Nustatyta, kad atsakovė ieškovės 2024 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. TR-ATL-58-24 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ buvo atleista nuo 2024 m. birželio 25 d. pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Ieškovės teigimu, atsakovė atleista iš darbo teisėtai, nes, laiku nepasikeitusi Ganos Respublikos vairuotojo pažymėjimo į Lietuvos Respublikoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą, ji prarado teisę dirbti autobuso vairuotoja. Pažymėjo ir tai, kad nors ir darbdavio paskatinta, atsakovė dėjo tik minimalias pastangas tam, kad įgytų galiojantį vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje.
Remiantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (nauja redakcija) (toliau – Direktyva) 12 straipsniu, nustatyta, kad „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, darbo ryšių neturintis asmuo, dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 „Dėl motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2024 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. 1V-659 redakcija) 2.4. papunktyje nurodyta, kad nuolatine gyvenamąja vieta laikoma – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Iš byloje pateikto atsakovės laikino leidimo gyventi Lietuvoje Nr. 760317430, nustatyta, kad nuo 2023 m. gruodžio 14 d. jai suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovė teismo posėdžio metu (2024 m. gruodžio 2 d.) paaiškino, kad pas ieškovę dirbo nepertraukiamai nuo 2023 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. birželio mėn. Dėl šio laikytina, kad atsakovės nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta tapo ir buvo Lietuva, ir atsakovei kaip nuolat pragyvenusiai Lietuvoje daugiau kaip 185 dienas tapo privaloma pasikeisti Ganos Respublikos vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą, t. y. atsakovė ne vėliau, kaip iki 2024 m. birželio 16 d. (t. y. praėjus 185 dienoms) privalėjo turėti Lietuvos Respublikoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą.
Lietuvos Respublika nepripažįsta užsieniečių turimų trečiųjų šalių išduotų vairuotojo pažymėjimų, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus; po šio termino asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą pažymėjimą ir vairuojantis transporto priemonę bei ketinantis ir toliau vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo šį pažymėjimą pasikeisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-26-697/2024).
Lietuvos Aukščiausiais teismas dėl teisinio reguliavimo, susijusio su teisės vairuoti įgijimu ir ne Lietuvos Respublikoje įgijusio teisę vairuoti transporto priemonę asmens teise vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje yra išaiškinęs, kad esminis jo tikslas – užtikrinti saugų eismą Lietuvos Respublikoje. Šiam tikslui įgyvendinti teisės aktuose nustatyti reikalavimai, kuriuos atitinkantis asmuo įgyja teisę vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje (patikrinus žinias, įgūdžius, sveikatos būklę), jam išduodamas šią teisę patvirtinantis dokumentas – vairuotojo pažymėjimas. Kai teisė vairuoti transporto priemonę asmeniui yra suteikta ir vairuotojo pažymėjimas išduotas užsienio valstybėje, nacionalinis teisinis reguliavimas diferencijuoja tokio asmens teises ir pareigas, priklausomai nuo to, ar tai ES, EEE valstybė, ar trečioji šalis. Jei asmeniui aptariama teisė suteikta ir pažymėjimas išduotas trečiojoje šalyje, sprendžiant dėl teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje turėjimo, teisiškai reikšminga tampa aplinkybė, ar toks asmuo netapo nuolatiniu gyventoju Lietuvos Respublikoje. Pagal nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus kriterijus nustačius, kad asmuo patenka būtent į nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turinčių asmenų kategoriją ir toks asmuo, praėjus pereinamajam 185 dienų laikotarpiui, siekia toliau teisėtai vairuoti transporto priemonę šioje (nuolatinės gyvenamosios vietos) valstybėje, jis turi laikytis reikalavimo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikęs vairavimo egzaminą. Tokiu būdu, įgyvendinant tikslą užtikrinti eismo saugumą, yra patikrinama (kontroliuojama), ar siekiantis vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje asmuo atitinka nustatytus nacionalinius reikalavimus (turi reikalingas teorines žinias, praktinius transporto priemonės vairavimo įgūdžius ir gebėjimus). Kitaip tariant, asmuo, kuriam laikinai (185 dienas) pagal teisinį reguliavimą buvo leidžiama vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, tapęs nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, netenka tokios laikinos teisės (teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje) ir, norėdamas toliau šioje valstybėje teisėtai vairuoti transporto priemonę, turi pareigą tokią teisę įgyti, išlaikydamas vairavimo egzaminą, bei gauti šią teisę patvirtinantį Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.
Atsižvelgiant į virš išdėstytą akivaizdu, kad atsakovei, Ganos pilietei, kuriai laikinai (iki 185 dienų) buvo leidžiama vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, turint Ganos Respublikoje išduotam vairuotojo pažymėjimui, ir vėliau atsakovei norint tęsti darbo santykius, kuri nepertraukiamai nuo 2023 m. gruodžio 21 d. iki 2024 m. birželio 25 d. (atleidimo dienos) dirbo pas ieškovę (dėl ko laikytina, kad ji įgijo nuolatinio gyventojo statusą Lietuvoje), atsakovė turėjo pareigą įgyti vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje, išlaikydama vairavimo egzaminą, bei gauti šią teisę patvirtinantį Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Atsakovė šios savo pareigos neįgyvendino, todėl neteko teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje. Dėl ko teismo vertinimu, atsakovė buvo atleista teisėtai ir pagrįstai, nes nepateikusi darbdaviui Lietuvos Respublikoje galiojančio vairuotojo pažymėjo, ji neteko specialios teisės eiti vairuotojos pareigas.
Svarbu pasisakyti ir dėl atsakovės veiksmų, rodančių jos ketinimus ir pasirengimą gauti Lietuvoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Bylos duomenimis be kita ko nustatyta, kad 2024 m. gegužės 3 d. ieškovė žinute informavo darbuotojus, įskaitant ir atsakovę, kad jiems yra suteikti specialūs kodai ir prisijungimai prie vairavimo mokyklos mokymų sistemų, kur atsakovė gali praktikuotis vairavimo egzamino teorines užduotis. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovė teigė gavusi iš ieškovės jai suteiktus prisijungimus, kad galėtų mokytis ir ruoštis naujų vairuotojų teisių išdavimui bei paaiškino, kad jungėsi ir ruošėsi jiems bei apie tai informavo darbdavį.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovė 2024 m. birželio 12 d. žinute informavo atsakovę, kad ji netrukus praras teisę naudotis Ganos Respublikoje išduotu vairuotojo pažymėjimu bei pasiūlė susitikti su ieškove, aptarti esamos situacijos. Teismo vertinimu, ieškovė prieš atleisdama atsakovę iš darbo, ją įspėjo, be kita ko dar 2024 m. gegužės 3 d. darbdavio iniciatyva buvo suteikti trečiųjų šalių darbuotojams prisijungimai prie sistemų, kad jie galėtų mokytis ir ruoštis naujų vairuotojų teisių išdavimui. Atsakovė teigė, kad gavo juos ir jungėsi prie mokymų. Tačiau šios atsakovės pastangos laikomos minimaliomis, nes atsakovei buvo suteikta galimybė ruoštis naujų teisių išdavimui, tačiau byloje nėra jokių duomenų leidžiančių manyti ar teigti, kad atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, rodančių jos ketinimus įgyti vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje, kad galėtų tęsti darbą, priešingai atsakovė buvo pakankamai pasyvi, ėmėsi tik minimalių veiksmų, rodančių jos ketinimą gauti vairuotojo pažymėjimą Lietuvoje. Atsakovė teigė, kad pradėjusi dirbti pas ieškovę žinojo, kad reikės gauti naują vairuotojo pažymėjimą, tačiau nenurodė aplinkybių, trukdančių įgyti vairuotojo pažymėjimą.
Atsižvelgiant į virš išdėstytą, atsakovė buvo atleista teisėtai, nes laiku nepasikeitusi Ganos vairuotojo pažymėjimo į Lietuvos Respublikoje galiojantį vairuotojo pažymėjimą, ji prarado teisę dirbti autobuso vairuotoja, t .y neteko specialios teisės vykdyti darbo funkcijas pagal darbo sutartį. Teismo vertinimu, atsakovė dėjo tik minimalias pastangas tam, kad įgytų galiojantį vairuotojo pažymėjimą, nors ir darbdavio paskatinta, atsakovė nenurodė priežasčių dėl kurių negalėjo įgyti vairuotojo pažymėjimą.
Pripažinus atsakovės atleidimą teisėtu, atmestini atsakovės išvestiniai reikalavimai pateikti darbo ginčų komisijai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Išsprendus šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, individualaus darbo ginčo byloje DGK priimtas sprendimas naikintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šiuo atveju teismo sprendimas priimtas ieškovės naudai.
Pastebėtina, jog civilinėje byloje yra galima atlyginti ne bet kokias bylinėjimosi išlaidas, tačiau išlaidas, kurioms pagrįsti šalis pateikia išlaidas patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Spręsdamas dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas taip pat vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (toliau – rekomendacija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, ginčo pobūdį ir spręstinus klausimus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų turinį.
Ieškovė prašo priteisti iš viso 8 683,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, (įskaitant ir 270,86 Eur (su PVM) vertimo išlaidas), už suteiktas teisines paslaugas. Ieškovė byloje yra sumokėjusi 275 Eur dydžio žyminį mokestį. Viso ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 8 958,38 Eur.
Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, tai, kad byloje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, tai, jog ginčo pobūdis nereikalavo specialiųjų žinių, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, bylos nagrinėjimo trukmę, į tai, kad byla išnagrinėta viename teismo posėdyje, mano, kad šios sumos nėra visiškai adekvačios ir protingos nagrinėjamai bylai. Teismas įvertina ir tai, kad visiškas bylinėjimosi išlaidų tenkinimas darbdavio, kuris yra juridinis asmuo, naudai būtų ženkli finansinė našta mažesnį finansinį pajėgumą turinčiai atsakovei, kuri yra fizinis asmuo, darbuotoja, o taip pat yra silpnesnė darbo ginčo šalis. Todėl ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas mažina iki 3000 Eur.
Byloje atlygintinų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nepatirta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti atsakovės M. A. Q. (M. A. Q.), a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimą iš darbo uždarosios akcinės bendrovės „TRANSREVIS“, j. a. k. 124107111, teisėtu, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „TRANSREVIS“, j. a. k. 124107111, iš atsakovės M. A. Q. (M. A. Q.), a. k. (duomenys neskelbtini) 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-14373/2024.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.