Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-2582-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-18
Bylos Nr.: A-146-2582-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02507-2011-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Trečiasis asmuo: akcinei bendrovei „City Service“

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-2582/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02507-2011-1Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei Vildai Vaičiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „City Service“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė prašymą (b. l. 1–4) dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus (toliau – ir Administracijos direktorius, atsakovas) įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 15 d. įsakyme Nr. 30-1554 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon city service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-1554) nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr.603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „ savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...>, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principu. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-39) pasiūlė atsakovui pašalinti pažeidimus – įsakymuose skirti bendrosios nuosavybės administratorius nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Į Teikimą Nr. 1T-39 buvo įtrauktas ir Administracijos direktorius Įsakymas Nr. 30- 1554. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovo teikimas turi būti apsvarstytas per 7 dienas nuo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas Teikimą Nr. 1T-39 gavo 2011 m. spalio 20 d., tačiau apie jo vykdymą nepranešė. Todėl Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo Įsakyme Nr. 30-1554 nustatyti šį mokestį.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 27-31) paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-1554 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) K 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau - ir 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei įgyvendinant savivaldybių savarankiškąją funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką. Vyriausybės atstovas neginčijo nei 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1206 (toliau – ir Tarybos Sprendimas Nr.1206) „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau - ir Metodika) ir neprašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1554 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius nėra laisvas nustatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) ir negali viršyti pagal šią Metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą – pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį.

Atsakovas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „City Service“ prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 22–25) nurodė, kad tiek teisės aktuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010; 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

Nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko antrąjį būdą, nes Taryba 2006 m. birželio 7 d. Nr. 1-1206 patvirtino Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką. Šis teisės aktas galioja, todėl turi būti vykdomas visų jame nurodytų subjektų. Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto paskirtis – teisinio tikrumo daugiabučių namų bendraturčiams (dėl mokėtinų įmokų už administravimą) sukūrimas. Nepriklausomai nuo to, ar administratoriaus paskyrimo įsakymuose administravimo mokestis bus nustatytas konkrečiu tarifo dydžiu, ar su nuoroda į teisės aktais patvirtintą tarifo nustatymo metodiką, konkretaus daugiabučio namo bendraturčiai informaciją apie taikomą tarifo dydį bet kokiu atveju gaus administratoriui įvykdžius kitas teisės normas (Pavyzdinių nuostatų 5.7 punktą ir kt.). Mano, kad administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodžius konkretų mokestį už namo administravimą, būtų pažeisti daugiabučių namų savininkų interesai, kadangi būtų apribota laisva konkurencija ir bendraturčių galimybė už namo administravimą mokėti rinkos siūlomas geriausias kainas. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad ginčijamas Įsakymas Nr. 30-1554, vertinant jo Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatoms, yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 15 d. įsakyme Nr. 30-1554 „Dėl Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon city service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilęs dėl administravimo mokesčio nustatymo skiriant daugiabučių namo administratorių prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Atsižvelgiant į tai turi būti nustatyta, ar Administracijos direktorius įsakymu paskirdamas namo administratorių, privalo nustatyti konkretų administravimo mokestį.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Administracijos direktorius Įsakymo Nr. 30-1554 1 punktu papildė Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon city service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą AB „Rubicon city service“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 72 eilute pagal priedą; 2 punktu įpareigojo UAB „Verkių ūkis“ perduoti AB „City service“ turimus nurodyto daugiabučio namo statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus bei sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų priežiūros, remonto ir tvarkymo, surinktas nepanaudotas atsiskaitymų lėšas namo bendrojo naudojimo objektams remontuoti ar kitaip tvarkyti, sudaryti su AB „City service“ sutartį dėl funkciškai susijusių bendrojo naudojimo objektų priežiūros, remonto ir tvarkymo, AB „City service“ pasirašius priėmimo - perdavimo aktą, Nekilnojamo turto registre įregistruoti namo Bitininkų g. 26 bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą; 3 punktu pakeitė UAB „Verkių ūkis“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą ir išbraukė 60 eilutę (b. l. 32?33).

Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“ pasiūlė Administracijos direktoriui svarstyti dėl Įsakymo Nr. 30-1554 pakeitimo, nustatant paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius (b. l. 5?9).

Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkte (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.) nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Dėl Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pažymėjo, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas vykdant Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta: „Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems pavyzdiniams nuostatams, ir pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius, nenumato jokių išimčių administravimo paslaugas teikiantiems subjektams, priklausomai nuo jų steigėjo ar pavaldumo.

Atsiliepimas

Atsakovas teigė, kad skundžiamas Įsakymas Nr. 30-1554 priimtas įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškoms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.) savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais, todėl teismas pripažino, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, atsakovui yra privalomas. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad atsakovo teiginys, esą Vyriausybės nutarimu patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, neteisingas.

Prašyme pareiškėjas teigė, kad atsakovas, Įsakymu Nr. 30-1554 skirdamas daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, todėl reikalavo įpareigoti atsakovą nustatyti administravimo mokestį Įsakyme Nr. 30-1554. Atsakovas teigė, kad, įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą, įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes jame ir 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8 punkte būtų įtvirtintos dvi prieštaringos teisės normos: viena ? numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita ? nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Teismas konstatavo, kad minėti atsakovo argumentai nėra teisingi, kadangi Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų (konkrečiam butui) bendrosios nuosavybės daliai, jie neturėtų viršyti Administracijos direktoriaus nustatyto bendro namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto redakcija nustato, jog administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai, nė teigia atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų, administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą, nėra.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių 2010 m. liepos 15 d. įsakyme Nr. 30-1554 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon city service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą yra teisėtas ir pagrįstas ir todėl tenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ištyrimo atmetė, nurodydamas, kad teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 66–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 1, 2 dalimis ir 143 straipsniu, remiantis šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Siekiant nustatyti, ar Administracijos direktorius Įsakyme Nr. 30-1554 turėjo pareigą nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, apelianto manymu, buvo būtina taikyti 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą. Šios normos teisėtumo klausimo Vyriausybės atstovas byloje nekėlė, ji nebuvo pripažinta prieštaraujančia Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar šiuo nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Todėl atsakovas pagal 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus veikė teisėtai, t. y. vadovavosi galiojusiomis norminių teisės aktų nuostatomis, kurių prieštaravimas Vyriausybės Nutarimui Nr. 603 nebuvo nustatytas. Pirmos instancijos teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą (nesustabdė bylos vadovaujantis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu), nes priėmė sprendimą nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų administracinėse bylose Nr. I-2029/2012 ir Nr. I-2361/2012, kuriose prašoma ištirti norminio administracinio akto – Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai) 8.1 punkto teisėtumą. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nors kitose analogiškose bylose prašymai buvo tenkinami. Įsakymas Nr. 30-1554 yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, AB „City service“, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų minėto įsakymo priede, bendrųjų patalpų savininkams, kurie turėjo būti įtraukti į bylą pagal ABTĮ 48 straipsnio nuostatas. Neįtraukus bendrųjų patalpų savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės, o teismas faktiškai nusprendė dėl asmenų teisių ir pareigų, kurie nebuvo įtraukti į bylą.Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo Teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39, kadangi jie prieštaravo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktorius neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų, taigi, Vyriausybės atstovo reikalavimai, kuriais prašoma pakeisti individualius teisės aktus, prieš tai nepakeitus norminių administracinių aktų, kuriais vadovaujantis priimti individualūs aktai, yra neteisėti ir prieštarauja Vyriausybės atstovo įgaliojimų vykdymo tvarkai, numatytai Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje, įstatymo viršenybės, protingumo principams. Tokią išvadą apeliantas grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011, kurioje teismas išaiškino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje įgaliojimų ribas ir jų įgyvendinimo tvarką. Mano, kad, vadovaujantis paminėtoje byloje suformuota Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo aiškinimo praktika, pirmos instancijos teismas privalėjo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Įsakymą Nr. 30-1554 papildžius punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be to, tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, nustatyto pagal Tarybos sprendimu patvirtintą Metodiką, arba administratoriui taikant mažesnes (konkurencingas) administravimo kainas, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Administratorius, veikdamas konkurencinėje aplinkoje, negalėtų įtakoti administracinio mokesčio dydžio sumažinimo. Be to, tuo atveju, jei administratorius taikys mažesnį mokestį, nė nurodytas Įsakyme Nr. 30-1554, bus pažeidžiama konkurencija. Bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą Daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus atrinkimo, skyrimo ir keitimo tvarkos aprašą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjams konkuruoti, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geriausias paslaugas už mažiausią kainą. Esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl teismo sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme Nr. 30-1554, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.1 punktas).Teismas neišnagrinėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-333/2008). Tai, pasak apelianto, jam suteikia pagrindą teigti, kad jo teisės byloje buvo pažeistos iš esmės (ABTĮ 25 str. 1 d., 86 str. 3 d., 101 str. 1 d. 7 p.), o teismo sprendimas yra neteisėtas.Teismas, priimdamas sprendimą, netaikė 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto, kurio pagrindu priimtas Įsakymas Nr. 30-1554, taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Teismas nenustatė ir nenurodė jokių Įsakymo Nr. 30-1554 prieštaravimų šiems Nuostatams, taip pat netyrė ir nenustatė tu pačių Nuostatų prieštaravimo Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar šiuo Nutarimu patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams. Todėl teismo išvada, kad Administracijos direktorius privalėjo Įsakyme Nr. 30-1554 nustatyti mokestį už administravimą, prieštarauja įstatymo viršenybės principui, yra nepagrįsta ir neteisėta.

9.Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktais išaiškinimais. Mano, jog nagrinėjamai bylai nurodyta teismo nutartis netaikytina, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad analogiškose bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės Nutarimo Nr.603 nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo, nagrinėjamoje byloje teismo priimtam sprendimui įtakos neturi. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B- 5/2012) atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus apelianto nurodytose bylose. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto nuostatų konstitucingumo, todėl jis pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2.Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Toks įpareigojimas kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek ir Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto nuostatų. 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas, kuriuo remiasi apeliantas, nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšmingas, nes yra skirtas ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto bendrosios nuosavybės administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą.

3. Administracijos direktoriui 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitus Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderinus su Vyriausybės nutarimu Nr.603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, Vyriausybės atstovas atsisakė Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikto prašymo ir dėl to administracinė byla Nr. I-2029/2012 buvo nutraukta. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti nagrinėjamą administracinę bylos kol bus išnagrinėta norminė byla, nepagrįsti.

4. Į nagrinėjamą bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų.

5. Apelianto minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. AS858-293/2011 neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, todėl į ją neatsižvelgtina.

6. Tiek pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktą nustatytas mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės) turėjo būti vienodas, kadangi mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal tą patį principą – pagal Tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtinusi tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį nuosavybės administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą.

7. Mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkte. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (šiuo atveju – Administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto nuosavybės administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas atsakė į Vyriausybės atstovo prašyme išdėstytus pagrindinius reikalavimus, todėl atsakovo teiginys, esą teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatą, yra nepagrįstas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normų nepažeidė

9. Atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais – t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė 2005 m. Nuostatų 8.1 punkto nuostatą, suderinant ją su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB „Servico“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, kuriais papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį (0,12 Lt/kv. m), – de facto ir de jure pripažino Vyriausybės atstovo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (Civilinio kodekso ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603) reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo 2010 m. liepos 15 d. įsakyme Nr. 30-1554 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon city service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr.1T-36, Nr.1T-39 pasiūlė Administracijos direktoriui svarstyti dėl šio Teikimo priede išvardytų įsakymų, tarp jų dėl Įsakymo Nr.30-1554, pakeitimo, t.y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui, tačiau atsakovas Teikime išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl Vyriausybės atstovas, pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p.), pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Esant minėtoms aplinkybėms apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858 -293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 str. 1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p., 5 str. 2 d. 2 p.).

Vyriausybės atstovas Teikime Nr.1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, Administracijos direktoriaus Įsakymo Nr.30-1554 neatitikimą aukštesnės galios teisės akto normai - Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui.

Vyriausybės Nutarimo Nr.603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.). Be to, Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalis nustato, kad turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 15 d. įsakymo Nr.30-1554 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr.235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr.1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, nurodė, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis). Analogiškai nurodyta ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (administracinės bylos Nr.A146-2450/2011; Nr.A444-2621/2011; Nr.A662-2785/2011; Nr.A520-2841/2011 ir kt.).

Atsakovas Įsakymu Nr. 30-1554 paskirdamas bendrosios nuosavybės objekto (daugiabučio namų bendro naudojimo patalpų) administratorių AB „Rubicon city service“, šiame administraciniame akte nenurodė mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatyto vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, nors tokia pareiga, kaip jau minėta, kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos bylai reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą Nr. 30-1554, neįvykdė Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo. Apeliacinio skundo argumentus, esą atsakovas negalėjo nevykdyti 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams nebuvo nustatytas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, kadangi pagal teisės aktų hierarchiją žemesnės teisinės galios poįstatyminis norminis teisės aktas negali paneigti tų pareigų, kurios teisinių santykių subjektui kyla iš įstatymų ir aukštesnės teisinės galios poįstatyminių norminių teisės aktų.

Apeliacinio skundo argumentus, esą teismas turėjo stabdyti bylą kol bus išnagrinėta norminė byla dėl 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai 8.1 punkto teisėtumo, teisėjų kolegija atmeta kaip neturinčius įtakos teismo priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes, kaip jau buvo minėta, atsakovas pažeidė iš aukštesnės galios teisės aktų kylančią pareigą. Be to, atsakovui priimant Įsakymą Nr.30-1554 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai dar nebuvo priimti ir negaliojo. Dėl šio apelianto argumento pažymėtina ir tai, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė teismo ištirti norminio teisės akto - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr.30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (žr.www.vilnius.lt) kai kurių normų, tarp jų 8.1 punkto, teisėtumą ir nustatyti, ar jis neprieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktui ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Teismo nutartyje nurodyta, kad byla nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr.www.vilnius.lt) pakeitė 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punktu ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu. Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“. Nors Įsakymo Nr.30-1554 priėmimo metu galiojo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr.603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Minėtas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, į šį norminį aktą perkėlė aukštesnės galios teisės akto - Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija) nuostatas dėl alternatyvių šio mokesčio nustatymo būdų. Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkto papildymas nuostata, kad vienas iš alternatyvių administravimo mokesčio nustatymo būdų - pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį (jei paslaugos perkamos), paneigia apelianto argumentus, kad administravimo mokesčio nurodymas administraciniame akte skirti administratorių pažeistų nediskriminavimo, proporcingumo principus.

Pagal bylos nagrinėjimo metu galiojusių 2011 ir 2012 m. redakcijų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.3 punktą bendrosios nuosavybės administratorius turi teisę dalyvauti kitų asmenų pradėtose bylose, susijusiose su administruojamu turtu. AB „Rubicon city service“ į nagrinėjamą bylą įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas į bylą daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų savininkų, nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.), atmeta kaip nepagrįstus.

Bylos proceso šalių prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto (jo dalies) atitikimo Konstitucijai ar kitiems Konstitucijos 105 straipsnyje nurodytiems teisės aktams, negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Prašymų kreiptis išsprendimui ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taisyklės netaikomos. Atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t.y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Pagal atsakovo teisinės informacijos duomenis (žr. www.vilnius.lt) Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon city service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“, kuris buvo papildytas Įsakymu Nr.30-1554, yra galiojantis, atsakovas šiam bendrosios nuosavybės administratoriui administravimo mokesčio nėra nustatęs iki šiol.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės tesiės normų nepažeidė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas