Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-248-107-06

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-11-16
Bylos Nr.: P-248-107-06
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Anatolijus Baranovas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinei muitinei

Kategorijos

66.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr.P2 – 107/2006Procesinio sprendimo kategorija 66.11 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A14 – 1479/2005).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2003-04-28 TIR procedūros vykdytojas Baltarusijos Respublikoje registruota įmonė „Soti“ Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste pradėjo TIR procedūrą su TIR knygele XZ 39 089 808, 2003-05-07 - TIR procedūrą su TIR knygele XC 39 089 809, 2003-05-25 - TIR procedūrą su TIR knygele XQ 39 090564 2003-06-07 - TIR procedūrą su TIR knygele XT 39 090 565. 2004-07-07 pareiškėjas Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau - Asociacija) gavo Kauno teritorinės muitinės pranešimus Nr. 14KP-130 ir Nr. 14KP-131, o 2004-07-13 gavo pranešimus Nr. 14KP-139 ir Nr. 14KP-140 apie neužbaigtą, užbaigtą su išlyga, užbaigtą neteisėtu arba apgaulės būdu TIR procedūrą su TIR knygelėmis XZ 39 089 808, XC 39 089 809, XT 39 090 565 ir XQ 39 090 564. Šiais pranešimais pareiškėjas įspėtas, kad jam gali būti pateiktos mokestinės pretenzijos atitinkamai 51 346 ir 67 673, 97226 ir 119 371 litų sumoms, jei per tris mėnesius nuo pranešimų gavimo dienos nebus pateikti įrodymai, kad minėtos TIR procedūros atliktos be pažeidimų. 2004-06-30 Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimus Nr. 4KM18105 ir Nr. 4KM18106 „Dėl mokėtinų mokesčių įregistravimo", o 2004-07-14 - sprendimus Nr. 4KM18125 ir Nr. 4KM18126 „Dėl mokėtinų mokesčių įregistravimo“, kuriuose nurodė, kad muitinio tranzito procedūros su TIR knygelėmis XC 39 089 809, XZ 39 089 808, XQ 39 090 564, XT 39 090 565 užbaigtos (iš paskirties muitinės įstaigos gautos nurodytų TIR knygelių žalių lapų atplėšiamosios dalys). Minėtuose sprendimuose taip pat nurodyta, kad remiantis Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija, kroviniai, gabenti su nurodytomis TIR knygelėmis, neteisėtai neišvežti iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos ir dėl to Muitinės kriminalinės tarnybos Panevėžio skyriuje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. Nustatyta, jog atsižvelgdama į tai, Kauno teritorinė muitinė minėtais sprendimais įregistravo Baltarusijos įmonei „Soti“ atitinkamai 67673 Lt, 51 346 Lt, 97 226 Lt ir 119 371 Lt dydžio mokėtinus mokesčius ir įpareigojo nurodytą įmonę sumokėti šiuos mokesčius bei delspinigius. Minėtuose sprendimuose išaiškinta jų apskundimo tvarka. 2004-10-13 pareiškėjas gavo 2004-10-08 Kauno teritorinės muitinės mokestinę pretenziją Nr. 10000007701, 2004-10-14 gavo 2004-10-11 mokestinę pretenziją Nr. 10000007760, 2004-10-19 gavo 2004-10-14 mokestines pretenzijas Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989. Šiomis mokestinėmis pretenzijomis Kauno teritorinė muitinė pareikalavo, kad Asociacija sumokėtų atitinkamai 67 673 Lt, 51 346 Lt, 97 226 Lt ir 119371 Lt muitų ir mokesčių, atsiradusių dėl TIR procedūrų baigimo su išlyga. 2005-01-24 pareiškėjas išsiuntė 2005-01-21 skundą dėl 2004-06-30 Kauno teritorinės muitinės sprendimų Nr. 4KM18105, Nr. 4KM18106, 2004-07-14 sprendimų Nr. 4KM18125, Nr. 4KM18126 bei Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų Nr. 10000007701, Nr. 10000007760, Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989. 2005-02-23 Muitinės departamentas skundžiamu sprendimu Nr. 1A-18.5-105 pareiškėjo 2005-01-21 skundą paliko nenagrinėtu. Šį sprendimą atsakovas grindė tuo, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimai Nr. 4KM18105, Nr. 4KM18106, Nr. 4KM18125, Nr. 4KM18126 turėjo būti apskųsti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sprendimą gavo asmuo, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimtas, o ne pareiškėjas. Be to, Asociacijos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų Nr. 10000007701, Nr. 10000007760, Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989 paduoti, pripažintos nesvarbiomis.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau - MD) 2005-02-23 sprendimą Nr. lA-18.5-105 ir įpareigoti MD priimti bei iš esmės išnagrinėti 2005-01-21 Asociacijos skundą dėl 2004-06-30 Kauno teritorinės muitinės sprendimų Nr. 4KM18105, Nr. 4KM18106, 2004-07-14 sprendimų Nr. 4KM18125, Nr. 4KM18126, 2004-10-08 Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos Nr. 10000007701, 2004-10-11 mokestinės pretenzijos Nr. 10000007760 ir 2004-10-14 mokestinių pretenzijų Nr. 10000007988 bei Nr. 10000007989.

Pareiškėjas nurodė, kad teisės normos, nustatančios skundų bei prašymų nagrinėjimo taisykles, savo prigimtimi ir turiniu yra procedūrinės (procesinės) teisės normos, todėl 2005-01-21 Asociacijos skundas, įskaitant ir prašymą atnaujinti terminą skundui dėl minėtų mokestinių pretenzijų paduoti, turėjo būti nagrinėjamas pagal skundo pateikimo ir jo nagrinėjimo MD metu galiojusias procesines (procedūrines) teises normas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004-08-31 nutartis byloje Nr. A8-717-04), pareiškėjas nurodė, kad Asociacija turi teisę skųsti sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo, nes šis sprendimas jai sukelia teisines pasekmes. Jo nuomone, MD 2005-02-23 sprendime Nr. 1A-18.5-105 pateikiamos nuorodos į Bendrosios garantijos sutartį, MD 2001-08-13 įsakymą Nr. 496 „Dėl bendrosios garantijos sutarties tarp Muitinės departamento ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ Nr. L01 įgyvendinimo“ ir kitus teisės aktus nepaneigia Asociacijos teisės pateikti skundą dėl sprendimo įregistruoti skolą muitinei. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad MD sprendime nurodyta aplinkybė, jog pagal galiojusius teisės aktus sprendimas dėl skolos įregistravimo neturėjo būti siunčiamas Asociacijai, yra visiškai nesusijusi su Asociacijos teise skųsti minėtą sprendimą, be to, ši aplinkybė yra visiškai nereikšminga sprendžiant klausimą, ar skundas buvo pateiktas per teisės aktuose nustatytus terminus. Pareiškėjas nurodė, kad Muitinės departamentas 2005-02-23 sprendimu Nr. 1A-18.5-105 Asociacijos skundą dalyje dėl 2004-06-30 Kauno teritorinės muitinės sprendimų Nr. 4KM18105, Nr. 4KM18106 ir 2004-07-14 sprendimų Nr. 4KM18125, Nr. 4KM18126 paliko nenagrinėtu, praleidus skundo pateikimo terminą. Pareiškėjo manymu, toks atsakovo sprendimas yra absoliučiai neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pagal Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalį skundai dėl teritorinių muitinių ir specialiųjų muitinės įstaigų sprendimų ir jų nepriėmimo pateikiami MD ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo gavo sprendimą, o jeigu skundžiamas sprendimo nepriėmimas - nuo tos dienos, kurią baigiasi šio įstatymo nustatytas sprendimo priėmimo terminas. Asociacija minėtus MD sprendimus gavo 2005-01-07, todėl turėjo teisę juos apskųsti iki 2005-02-07. Asociacijos skundas pateiktas (išsiųstas registruotu paštu) Muitinės departamentui 2005-01-24, t.y. likus 14 dienų iki termino skundui pateikti pabaigos, taigi skundo pateikimo terminas nebuvo praleistas. Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalis skundo pateikimo termino pradžią sieja su vieninteliu faktu - sprendimo gavimu. Todėl skaičiuojant minėtą terminą neturi reikšmės, kada sprendimas faktiškai buvo priimtas. Pareiškėjo manymu, MD argumentas, jog sprendimo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada sprendimą gavo asmuo, kurio atžvilgiu jis yra priimtas, o ne nuo tos dienos, kada šį sprendimą savo iniciatyva gavo tretieji asmenys, nepagrindžia atsakovo sprendimo palikti Asociacijos skundą nenagrinėtą. Pareiškėjas nurodė, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendimas dėl skolos įregistravimo sukelia teisines pasekmes ir garantuojančiai asociacijai, todėl toks sprendimas priimamas ir garanto atžvilgiu, vadinasi, garantas jį gali apskųsti per vieno mėnesio terminą nuo gavimo dienos. Pareiškėjos manymu, 2005-02-23 MD sprendimas Nr. 1A-18.5-105 dalyje dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų Nr. 10000007701, Nr. 10000007760, Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989 taip pat nepagrįstas ir neteisėtas, atsakovas nepagristai pripažino, jog skundo pateikimo terminas dalyje dėl nurodytų mokestinių pretenzijų buvo praleistas. Pareiškėja teigė, jog atsakovas turėjo šioje dalyje priimti skundą ir išnagrinėti jį iš esmės, o jei terminas dėl mokestinių pretenzijų apskundimo buvo praleistas, privalėjo jį atnaujinti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja nurodė, kad santykius tarp MD ir jam pavaldžių įstaigų bei Asociacijos reguliuoja Bendrosios garantijos sutartis Nr. L01, kuri yra civilinė sutartis, sudaryta laisvai bei niekam neverčiant. Todėl ginčo šalis sieja ne pavaldumo santykiai, o civiliniai santykiai, grindžiami sutarties laisvės, lygiateisiškumo ir dispozityvumo principais. Garanto prievolė sumokėti skolą muitinei atsiranda garantijos sutartyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Vadinasi, tai yra civilinė teisinė prievolė, kurios nereglamentuoja viešosios teisės aktai, todėl muitinės įstaiga, sudarydama garantijos sutartį su privačiu juridiniu asmeniu, vykdė ne viešojo administravimo veiklą, o veikė kaip viešasis juridinis asmuo, lygiais pagrindais su kitais asmenimis dalyvaujantis civiliniuose teisiniuose santykiuose (tai rodo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo, Olandijos, Vokietijos, Italijos, Lenkijos teismų praktika, Europos Komisijos pareiškimai). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, teritorinės muitinės mokestinė pretenzija yra sandoris, kuriam taikomos sandorių negaliojimą reglamentuojančios teisės normos (Civilinio kodekso 1.78-1.96 straipsniai), taip pat bendrieji ieškinio senaties terminai. Todėl Muitinės įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas šiuo atveju netaikytinas, nes mokestinės pretenzijos pateikimas yra ne viešojo administravimo aktas, o civilinis sandoris (Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 2.7, 3.2.2 punktai). Pareiškėjas nurodė, kad nesant specialių nuostatų dėl reikalavimo panaikinti (pripažinti negaliojančia) muitinės mokestinę pretenziją, kuri yra civilinis sandoris, taikytini bendrieji ieškinio senaties terminai. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio l dalį reikalavimo panaikinti (pripažinti negaliojančiu) sandorį ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Todėl, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju terminas skundui paduoti nebuvo praleistas. Skunde pareiškėjas taip pat nurodė, jog Kauno teritorinės muitinės 2004-06-30 ir 2004-07-14 sprendimus, kuriuose nurodyti skolos muitinei įregistravimo pagrindai bei aplinkybės, Asociacija gavo tik 2005-01-07. Neturėdama minėtų sprendimų, ji negalėjo įvertinti mokestinių pretenzijų motyvų bei jų pateikimo pagrindų ir apskųsti gautas mokestines pretenzijas. Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog pateiktose mokestinėse pretenzijose, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, nebuvo aiškiai nurodyta jų apskundimo tvarka ir terminai, todėl muitinė suklaidino Asociaciją ir sudarė prielaidas skundo terminui praleisti. Asociacija nurodė, kad, net ir gavusi muitinės įstaigų pranešimus apie netinkamą TIR procedūrų užbaigimą, ji tikėjosi, kad mokestinė pretenzija jai nebus pateikta, kadangi tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius, jog vykdant muitinio tranzito procedūrą su TIR knygelėmis XZ 39 089 808, XC 39 089 809, XQ 39 090 564 ir XT 39 090 565 prekės neišgabentos iš Lietuvos Respublikos, galima buvo įregistruoti skolą muitinei. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos, kaip visiškai neteisėtos ir nepagrįstos, negali egzistuoti teisinėje sistemoje, nepaisant to, kada buvo paduotas skundas. Be to, nė viename iki 2005-01-07 iš muitinės įstaigų gautame rašte ar kitame dokumente nebuvo nurodyta, kad Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimus įregistruoti skolą, kada minėti sprendimai buvo priimti, kokie šių sprendimų numeriai, skolos muitinei įregistravimo teisinis ir faktinis pagrindas. Todėl manyta, kad tokie sprendimai apskritai nėra priimti, nes jie nepateikti garantui (pateikti tik to paprašius). Pareiškėjas pažymėjo, jog pasikeitė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes šis teismas 2004-08-31 nutartyje (byla Nr. A8-717-04) suformulavo visiškai naują teisės taikymo taisyklę, pagal kurią garantas, norėdamas nuginčyti mokestinėje pretenzijoje nurodytą sumą, turi skųsti ne pačią mokestinę pretenziją, o sprendimą įregistruoti skolą. Pareiškėjas nurodė, jog Kauno teritorinė muitinė pakeitė pagrindą, dėl kurio Asociacijai pateiktos Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos Nr. 10000007701, Nr. 10000007760, Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989. Minėtose mokestinėse pretenzijose buvo nurodyta, kad jos pateiktos dėl TIR procedūros baigimo su išlyga (sąlyginai), o 2005-03-04 raštu Nr. 2MA-11.2-3512 ir 2005-03-09 raštu Nr. 2MA-11.2- 3837 Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad mokestinės pretenzijos pateiktos dėl TIR procedūros užbaigimo apgaulės būdu. Pareiškėjo manymu, ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą 2005-02-23 MD sprendimą Nr. 1A-18.5-105 dalyje dėl minėtų mokestinių pretenzijų ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti 2005-01-21 Asociacijos skundą, Kauno teritorinei muitinei pakeitus skundo objektą, t.y. apskųstas mokestines pretenzijas.

Atsakovai Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsiliepimas

Atsakovai nurodė, kad, vadovaujantis Muitinės įstatymo 88 straipsnio ir 90 straipsnio l dalies nuostatomis, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir individualiai taikomą muitinės sprendimą per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos. Nagrinėjamu atveju Kauno teritorinės muitinės sprendimais skola muitinei įregistruota ir ją sumokėti įpareigotas TIR procedūros vykdytojas, todėl šie sprendimai tiesiogiai taikytini TIR procedūros vykdytojui ir siunčiami tik jam. Atsižvelgiant į tai, pagal Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitinės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sprendimo apskundimo tvarką, sprendimo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada sprendimą gavo mokesčių mokėtojas, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimtas, o ne nuo tos dienos, kada šį sprendimą savo iniciatyva gavo tretieji asmenys. Atsakovai pažymėjo, kad pagal 1999-02-24 Muitinės departamento ir Asociacijos, vadovaujantis 1975 m. Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (toliau vadinama - TIR konvencija), sudarytą Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01 (toliau vadinama - Sutartis) muitinė įsipareigojo pripažinti Asociacijos teikiamą garantiją, o Asociacija įsipareigojo sumokėti muitinei muitus ir mokesčius, įskaitant delspinigius, atsiradusius TIR knygelės turėtojui tinkamai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei, susijusių su TIR procedūra. Todėl pareiškėjas nagrinėjamu atveju veikia kaip garantas. Atsakovai sutiko su skundo teiginiais, kad tiek muitinės teisė išieškoti skolą iš Asociacijos, tiek Asociacijos prievolė sumokėti skolą atsirado sutarties nustatytais pagrindais ir tvarka, o ne vadovaujantis viešosios teisės aktais. Taip pat atsakovai sutiko su teiginiais, kad sutartį šalys sudarė laisva valia, veikdamos lygiais pagrindais. Tačiau atsakovai pažymėjo, kad sudarant Sutartį pareiškėjui buvo žinoma, jog muitų ir mokesčių skola muitinėje įregistruojama ir išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, skola įregistruojama sprendimu, kuris yra pagrindas pradėti skolos išieškojimą. Taigi, Asociacija turėjo galimybę ir galėjo sudarydama Sutartį numatyti, kad jai būtų pateikiamas sprendimas dėl skolos įregistravimo. Tačiau šalys sutarė ir Sutarties 2.6.2, 2.7 punktuose numatė, kad muitinė privalo pateikti Asociacijai tik Sutarties priede Nr. 2 nurodytos formos pranešimą ir mokestinę pretenziją (Sutarties priedas Nr. 3). Muitinės pareiga pateikti garantui sprendimą, kuriuo nustatomas skolos dydis, įregistruojama skola muitinei ir atsiranda prievolė TIR procedūros vykdytojui sumokėti šią skolą, Sutartyje nebuvo numatyta. Tokios muitinės pareigos taip pat nenustato nei MD direktoriaus 2001-08-13 įsakymas Nr. 496 „Dėl Bendrosios garantijos sutarties tarp Muitinės departamento ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava" Nr. L01 įgyvendinimo“, nei TIR konvencija. Remiantis sprendimų priėmimo metu galiojusių teisės aktų ir Sutarties nuostatomis, muitinė privalėjo pateikti sprendimus tik suinteresuotam asmeniui, kurio atžvilgiu individualus administracinis aktas yra priimtas ir tiesiogiai taikomas. Todėl, atsakovų manymu, nėra pagrindo susieti sprendimo apskundimo termino skaičiavimo pradžią su diena, kada sprendimą savo iniciatyva gavo pareiškėjas. Atsakovai nurodė, jog skaičiuojant terminą, per kurį pareiškėja turi teisę apskųsti Kauno teritorinės muitinės sprendimus, reikia vadovautis Sutarties nuostatomis. Pagal Sutarties 2.6.2 ir 2.7 punktus muitinė privalo Asociacijai pateikti Sutarties priede Nr. 2 nurodytos formos pranešimą ir mokestinę pretenziją (Sutarties priedas Nr. 3). Pranešimu Asociacija informuojama apie atsiradusios skolos dydį dėl nebaigtos TIR procedūros, taip pat įspėjama apie tai, kad jai gali būti pateikta mokestinė pretenzija pranešime nurodytai sumai, jeigu per tris mėnesius nuo šio pranešimo gavimo dienos nebus pateikti įrodymai, kad TIR procedūra, dėl kurios pateiktas pranešimas, buvo atlikta be pažeidimų (2.7 punktas). Gavusi pretenziją, Asociacija per tris mėnesius privalo sumokėti pretenzijoje nurodytą sumą (3.2.2 punktas). Pareiškėjas turėjo teisę ginčyti skolos dydį, jos įregistravimo pagrįstumą 3 mėnesių laikotarpyje nuo pranešimo gavimo dienos iki pretenzijos pateikimo. Per minėtą laikotarpį ji galėjo kreiptis tiek į TIR procedūros vykdytoją, tiek į muitinę dėl sprendimo, kuriuo įregistruota skola muitinei, pateikimo ir, gavusi šį sprendimą, apskųsti jį Muitinės departamentui. Atsakovės nurodo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja apie atsiradusią skolą dėl nebaigtos TIR procedūros, jos dydį bei galimą mokestinės pretenzijos pateikimą informuota Kauno teritorinės muitinės 2004-07-01 pranešimais Nr. 14KP-130 ir Nr. 14KP-131 bei 2004-07-09 pranešimais Nr. 14KP-139 ir Nr. 14KP-140. Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos Nr. 10000007701 (2004-10-08), Nr. 10000007760 (2004-10-11), Nr. 10000007988 (2004-10-14), Nr. 10000007989 (2004-10-14) Asociacijoje gautos atitinkamai 2004-10-13, 2004-10-14 ir 2004-10-19. Tačiau į Kauno teritorinę muitinę dėl sprendimų, kuriais įregistruota skola muitinei, pateikimo pareiškėja kreipėsi tik 2004-12-27, skundą MD pateikė 2005-01-24. Todėl, atsakovų manymu, pareiškėja, pateikdama skundą praėjus pusei metų po minėtų muitinės sprendimų priėmimo ir pranešimų gavimo bei daugiau kaip 3 mėnesiams po pretenzijų gavimo dienos, praleido minėtų sprendimų apskundimo terminą. Atsakovai nurodė, kad nepagrįstas ir skundo teiginys, jog terminas mokestinei pretenzijai apskųsti yra ne vienas mėnuo nuo jos gavimo dienos, bet 10 metų, ir jis nebuvo praleistas. Atsakovai nurodė, kad nagrinėjamu atveju muitinė vykdė mokesčių išieškojimą vadovaudamasi Sutarties nuostatomis ir muitinės veiklą bei mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės aktais, todėl jos veiksmai, susiję su mokesčių išieškojimu, turi būti skundžiami, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio, Muitinės įstatymo ir Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatais, patvirtintais MD generalinio direktoriaus 2004-05-19 įsakymu Nr.1B-540, o ne Civilinio kodekso nuostatomis. Atsakovai pažymėjo, kad 2005-01-21 pateikdamas skundą MD pareiškėjas vadovavosi Muitinės įstatymo nustatyta apskundimo tvarka, o ne Civiliniu kodeksu, pripažino, kad skundo padavimo terminas yra praleistas bei prašė jį atnaujinti. Atsakovai nurodė, kad 2005-02-23 sprendimu Nr. 1A-18.5-105 pagrįstai nuspręsta neatnaujinti pareiškėjai skundo dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų padavimo termino. Atsakovai nurodė, jog Asociacija šias mokestines pretenzijas gavo atitinkamai 2004-10-13, 2004-10-14 ir 2004-10-19. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis, Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalimi ir Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų 9 punktu, ji skundą dėl minėtų Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų privalėjo pateikti per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos, tačiau skundą MD pateikė tik 2005-01-24. Atsakovai paaiškino, jog pagal Muitinės įstatymo 91 straipsnį ir Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų 11 punktą suinteresuoto asmens prašymu MD gali atnaujinti skundo dėl teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimo arba jo nepriėmimo padavimo terminą, jeigu pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Teisės aktuose minimomis svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu pateikti skundą. Atsakovų manymu, Asociacijos nurodyta priežastis, jog negavusi Kauno teritorinės muitinės sprendimų ji nežinojo, kokiu pagrindu, kada ir kodėl įregistruota skola muitinei, todėl neturėjo galimybės jų apskųsti, nelaikytina objektyvia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui per teisės aktų nustatyta terminą pateikti skundą, kadangi ji kreipėsi į muitinę dėl sprendimų pateikimo tik praėjus daugiau nei mėnesiui po pretenzijų gavimo (t.y. jau praleidusi pretenzijų apskundimo terminą). Taip pat nelaikytina objektyvia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui pateikti skundą teisės aktų nustatyta tvarka, jo nurodyta aplinkybė, kad mokestinėje pretenzijoje nebuvo aiškiai nurodyta apskundimo tvarka ir terminai. Atsakovai pažymėjo, kad pretenzijos forma abipusiu susitarimu nustatyta sudarant Sutartį ir muitinė vienašališkai jos keisti neturi teisės. Taigi, pareiškėjas žinojo, kad pretenzijoje apskundimo tvarka nenurodoma. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys įtakotos jo paties veiksmų, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų paduoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, jog Muitinės įstatymo 88 straipsnyje yra numatyta teisė apskųsti muitinės įstaigų sprendimus ir sprendimų nepriėmimą. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę apskųsti jam tiesiogiai ir individualiai taikomą Muitinės departamento, teritorinės muitinės arba specialiosios muitinės įstaigos sprendimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu. Nagrinėjamu atveju sprendimais dėl nebaigtos muitinio tranzito procedūros (vykdytos su TIR knygelėmis) yra įregistruota skola muitinei ir ją sumokėti įpareigotas TIR procedūros vykdytojas. Šie sprendimai tiesiogiai taikytini TIR procedūros vykdytojui ir siųstini tik jam. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas - dažniausiai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar apibrėžtai asmenų grupei. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio ir Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalies nuostatas, reglamentuojančias sprendimo apskundimo tvarką, jo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada sprendimą gavo asmuo, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimtas, o ne nuo tos dienos, kada sprendimą savo iniciatyva gavo tretieji asmenys. Byloje nesurinkta duomenų, kad per Muitinės įstatymo nustatytą terminą buvo apskųsti minėti atsakovų sprendimai. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikia kaip garantas. Muitinės departamentas ir Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava", vadovaudamiesi 1975 m. Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis, 1999 m. vasario 24 d. sudarė Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01 (t.1, b.l. 40-45), kuria muitinė įsipareigojo pripažinti asociacijos „Linava“ teikiamą garantiją, o asociacija įsipareigojo sumokėti muitinei muitus ir mokesčius, įskaitant delspinigius, atsiradusius TIR knygelės turėtojui tinkamai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei, susijusių su TIR procedūra. Tokiu būdu, muitinės teisė išieškoti skolą iš asociacijos „Linava" bei Asociacijos prievolė sumokėti skolą muitinei atsiranda Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstatuota, jog sudarant sutartį, Asociacijai buvo žinoma, kad muitų ir mokesčių skola muitinėje įregistruojama ir išieškoma teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis muitinės veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, skola įregistruojama sprendimu, kuris yra pagrindas pradėti skolos išieškojimą. Pareiškėja turėjo galimybę ir galėjo, sudarydama Bendrosios garantijos sutartį Nr.L01, numatyti, kad jai būtų pateikiamas sprendimas dėl skolos įregistravimo. Tačiau šalys sutarė ir Bendrosios garantijos sutarties 2.6.2 ir 2.7 punktuose numatė, kad muitinė privalo Asociacijai pateikti tik sutarties priede Nr.2 nurodytos formos pranešimą ir mokestinę pretenziją (sutarties priedas Nr.3) (t.1, b.l. 42, 48, 49). Bendrosios garantijos sutartyje Nr.L01 nenumatyta muitinės pareiga pateikti Asociacijai sprendimą, kuriuo nustatomas skolos dydis, įregistruojama skola muitinei bei atsiranda prievolė TIR procedūros vykdytojui sumokėti šią skolą (toliau - sprendimas dėl skolos įregistravimo). Nustatyta, jog vykdant Bendrosios garantijos sutartį Nr.L01 MD direktorius 2001-08-13 priėmė įsakymą Nr.496 „Dėl Bendrosios garantijos sutarties tarp Muitinės departamento ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava" Nr.L01 įgyvendinimo" . Šio įsakymo 1.1.2 ir 1.3 punktuose nustatyta muitinės pareiga išsiųsti Asociacijai pranešimą bei pateikti mokestinę pretenziją. Juo nenustatyta muitinės pareiga pateikti Asociacijai sprendimą dėl skolos įregistravimo. Teismo sprendime nurodyta, jog vadovaujantis TIR konvencijos nuostatomis, muitinė taip pat nėra įpareigota teikti sprendimus garantinei asociacijai dėl mokesčių įregistravimo TIR procedūros vykdytojo atžvilgiu, o pagal TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį jai numatyta tik viena pareiga - per metus nuo TIR knygelės įforminimo muitinėje dienos raštu pranešti garantinei asociacijai, kad TIR knygelė neįforminta arba įforminta su išlyga. Ši nuostata taikoma ir tada, kai TIR knygelė buvo įforminta neteisėtai arba apgaulės būdu, tik tokiu atveju numatytas dvejų metų terminas. Teismas padarė išvadą, kad sprendimų priėmimo metu galioję teisės aktai bei Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 nuostatos neįpareigojo muitinės informuoti Asociaciją (garantą) apie priimtus individualius administracinius aktus (sprendimus) ūkio subjektų atžvilgiu dėl neužbaigtų muitinės procedūrų ir (ar) atsiradusios skolos muitinei, muitinė privalėjo pateikti sprendimus tik suinteresuotam asmeniui, kurio atžvilgiu šis individualus administracinis aktas priimtas ir tiesiogiai taikomas. Teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju skaičiuojant terminą, per kurį Asociacija turėjo teisę apskųsti Kauno teritorinės muitinės sprendimus, reikėtų vadovautis specialia teisės norma - Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 nuostatomis. Bendrosios garantijos sutarties 2.6.2 ir 2.7 punktuose numatyta, kad muitinė privalo Asociacijai pateikti sutarties priede Nr.2 nurodytos formos pranešimą ir mokestinę pretenziją (sutarties priedas Nr.3). Pranešimu Asociacija informuojama apie atsiradusios skolos dydį dėl nebaigtos TIR procedūros. Garantijos sutarties 2.7 punkte taip pat nustatyta, kad Asociacija įspėjama apie tai, kad jai gali būti pateikta mokestinė pretenzija pranešime nurodytai sumai, jeigu per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos nebus pateikti įrodymai, kad TIR procedūra, dėl kurios pateiktas šis pranešimas, buvo atlikta be pažeidimų. Gavusi pretenziją, Asociacija per tris mėnesius privalo sumokėti pretenzijoje nurodytą sumą (3.2.2 punktas). Garantine sutartimi Asociacijai suteikta teisė ginčyti skolos dydį, jos įregistravimo pagrįstumą 3 mėnesių laikotarpyje nuo pranešimo gavimo dienos iki pretenzijos pateikimo. Teismas nurodė, jog per minėtą laikotarpį Asociacija galėjo kreiptis tiek į TIR procedūros vykdytoją, tiek į muitinę dėl sprendimo, kuriuo įregistruota skola muitinei, pateikimo ir gautą sprendimą apskųsti MD. Nagrinėjamu atveju Asociacija apie atsiradusią skolą dėl nebaigtos TIR procedūros, jos dydį bei galimą mokestinės pretenzijos pateikimą informuota Kauno teritorinės muitinės 2004-07-03 pranešimais Nr.14KP-130 ir Nr.14KP-131 bei 2004-07-09 pranešimais Nr.14KP-139 ir Nr.14KP-140 (t.1, b.l. 54-57). Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos Nr. 10000007701 (2004-10-08), Nr. 10000007760 (2004-10-11), Nr. 10000007988 (2004-10-14), Nr. 10000007989 (2004-10-14) (t.1, b.l. 84-91) Asociacijoje gautos 2004-10-13, 2004-10-14 ir 2004-10-19. Nustatyta, jog į Kauno teritorinę muitinę dėl sprendimų, kuriais įregistruota skola muitinei, pateikimo Asociacija kreipėsi 2004-12-27 raštu. Asociacijos skundas Muitinės departamentui pateiktas 2005-01-24. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, kuri pateikė skundą praėjus pusei metų po minėtų muitinės sprendimų priėmimo ir pranešimų gavimo Asociacijoje bei praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams po pretenzijų gavimo dienos, praleido sprendimų apskundimo terminą.

III.

Apeliaciniu skundu Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti sprendimą skundą patenkinti, priteisiant iš atsakovų jos naudai bylos nagrinėjimo išlaidas.

Apeliantas pažymėjo, jog Kauno teritorinės muitinės 2004 m. birželio 30 d. ir 2004 m. liepos 14 d. sprendimai niekada nebuvo pateikti tiesiogiai Asociacijai, šie sprendimai Asociacijos atstovui išsiųsti Kauno teritorinės muitinės 2005 m. sausio 4 d. raštu Nr. 8KP-8.8-36-93, o gauti 2005 m. sausio 7 d.. Apelianto manymu, teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Jo teigimu, teismo išvados viena kitai prieštarauja: iš pradžių teismas sako, kad vieno mėnesio terminą skundui dėl muitinės sprendimo paduoti reikia skaičiuoti nuo tos dienos, kai šį sprendimą gauna mokesčių mokėtojas, o vėliau teigia, kad terminą reikėtų pradėti skaičiuoti nuo pranešimo apie TIR procedūros tariamą pažeidimą gavimo dienos ir terminas skundui paduoti yra 3 mėnesiai. Apeliantas rėmėsi Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalimi ir teigė, kad minėtam įstatymui nepateikiant suinteresuoto asmens sąvokos, taikytinos įstatymo arba teisės analogijos (pagal Civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 3 dalį suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla) ir suinteresuotu asmeniu muitinės sprendimo atžvilgiu laikytinas kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis susijęs konkretus muitinės sprendimas.

Apeliantas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A8-717-04 bei 2005 m. sausio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.P2-30-05, pagal kurią garantas, norėdamas nuginčyti mokestinėje pretenzijoje nurodytą skolos sumą, pirmiausia turi nuginčyti patį sprendimą dėl skolos įregistravimo, kaip pretenzijoje nurodytos skolos sumos atsiradimo pagrindą, nes esant nepripažintam neteisėtu ir nepanaikintam sprendimui dėl skolos įregistravimo, pretenzijoje garantui nurodyta skolos suma negali būti laikoma nepagrįsta ir neteisėta. Atsižvelgiant į minėtas nutartis, apelianto manymu, jis yra suinteresuotas asmuo sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo atžvilgiu, nes sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo yra administracinis aktas, kuris pagal susiformavusią teismų praktiką jam sukelia tiesiogines teisines pasekmes. Kadangi nagrinėjamu atveju dėl sprendimo įregistruoti skolą muitinei egzistuoja du suinteresuoti asmenys (skolininkas ir Asociacija), pagal Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalį bei Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalį kiekvienas iš jų gali savarankiškai skųsti sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo. Asociacija, kaip garantas, negali būti laikomas mokesčiu mokėtoju pagal Mokesčių administravimo įstatymą, todėl pagal Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalį gali skųsti sprendimą dėl skolos įregistravimo kaip administracinį aktą, sukeliantį jai teisines pasekmes, per 1 mėnesį nuo tos dienos, kai gavo sprendimą. Pagal byloje esančius įrodymus 2005 m. sausio 21 d. skundu ginčytus Kauno teritorinės muitinės sprendimus Asociacija gavo 2005 m. sausio 7 d.. Šio fakto neginčija ir atsakovai. Todėl pagal Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalį jis turėjo teisę skundą dėl minėtų sprendimų pateikti iki 2005 m. vasario 7 d., t.y. per vieną mėnesį nuo jų gavimo.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismo išvada, kad sprendimai dėl skolos muitinei įregistravimo yra tiesiogiai taikytini TIR procedūros vykdytojui, yra neišsami ir netiksli, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo yra tiesiogiai taikytinas, sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir Asociacijai. Išvada, kad sprendimo dėl skolos įregistravimo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada sprendimą gavo mokesčių mokėtojas, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimtas, o ne nuo tos dienos, kada jį savo iniciatyva gavo tretieji asmenys, apelianto manymu, nepagrįsta ir neteisėta, nes tokios nuostatos nei Muitinės įstatyme, nei Mokesčių administravimo įstatyme nėra. Pagal Lietuvos teismų praktiką Asociacija yra suinteresuotas asmuo sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo atžvilgiu, todėl skundą gali paduoti per vieną mėnesį nuo tos dienos kai ji, o ne trečiasis asmuo, gavo sprendimą. Minėta teismo išvada, apelianto manymu, prieštarauja teisinio apibrėžtumo, teisinio aiškumo, teisės viešumo principams. Pagal minėtą teismo išvadą Asociacija apie termino pradžią objektyviai nežinotų, nes ne jai sprendimas būtų įteiktas. Be to, apeliantas pastebėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo išsiųstas ar įteiktas tiesioginiam skolininkui - Baltarusijos įmonei „Soti“. Tokiu būdu, vadovaujantis minėta teismo išvada, terminas paduoti skundą dar net neprasidėjo. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad sprendimas dėl skolos įregistravimo muitinei nėra siunčiamas Asociacijai, neturi jokios reikšmės skaičiuojant terminą skundui dėl minėto sprendimo paduoti, nes Muitinės įstatymas nenumato, kad skaičiuojant terminą skundui paduoti turi reikšmės aplinkybė, ar sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo turi būti siunčiamas, įstatyme termino skundui paduoti pradžia siejama tik su sprendimo gavimu. Tai, kad suinteresuotu asmeniu laikomas tik mokesčių mokėtojas, apelianto teigimu, visiškai neatitinka teismų praktikos, nes sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. bei 2005 m. sausio 13 d. nutartis sukelia tiesiogines teisines pasekmes Asociacijai ir yra jai tiesiogiai taikomas. Todėl pagal Muitinės kodeksą, Viešojo administravimo įstatymą, teisinės valstybės principą sprendimas privalėjo būti išsiųstas garantui. Priešingu atveju, Asociacija objektyviai negalėtų sužinoti apie savo teises ir pareigas (teisės viešumo principo pažeidimas) ir negalėtų realizuoti savo teisės į gynybą (teisės į gynybą principo pažeidimas).

Nepagrįsta, apelianto teigimu, yra ir teismo išvada, kad sudarydama Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01 Asociacija galėjo susitarti, jog sprendimas dėl skolos įregistravimo būtų siunčiamas ir jai. Skunde nurodoma, jog Asociacija sutarties sudarymo metu nežinojo, kad siekdama nuginčyti skolą muitinei ji privalo skųsti ir sprendimą dėl skolos įregistravimo, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje galutinai suformuluota taisyklė, kad garantas turi skųsti ir sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo, priimta tik 2005 m. sausio 13 d. Apeliantė pažymi, jog teisinės valstybės principas apima teisinio apibrėžtumo, aiškumo, teisės viešumo principus. Pagal šiuos principus individualus administracinis teisės aktas turi būti pateiktas asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas ir kuriam toks aktas sukelia teisines pasekmes (nustato teises ar pareigas). Pagal Muitinės įstatymą, anksčiau galiojusį Muitinės kodeksą, Viešojo administravimo įstatymą, teisinės valstybės principą individualus administracinis aktas privalo būti siunčiamas asmeniui, kuriam sukelia teisines pasekmes, nes teisė negali būti nevieša. Todėl pareiga siųsti minėtus sprendimus, apeliantės teigimu, tiesiogiai išplaukia iš įstatymų ir teismų praktikos, sutarties nuostatos šiuo atveju didesnės reikšmės neturi. Be to, nė viename teisės akte nenustatyta, kad Asociacija kiekvienos TlR procedūros atveju privalo prašyti, jog muitinė pateiktu visus sprendimus, susijusius su TIR tranzito operacijomis. Rūpestingumo principas, apeliantės nuomone, reikalauja, kad muitinė išsiųstų sprendimą asmeniui, kuris jam sukelia teisines pasekmes.

Apeliantas pažymėjo, kad minėtoje teismų praktikoje aiškiai pasisakyta, jog sprendimas dėl skolos įregistravimo muitinei yra administracinis teisės aktas. Todėl jo apskundimo tvarką turėtų nustatyti ne Bendrosios garantijos sutartis Nr. L01, o viešosios teisės aktai, šiuo konkrečiu atveju - Muitinės įstatymas. Bendrosios garantijos sutartyje Nr. L01 nė karto nepaminėtas sprendimas dėl skolos įregistravimo, todėl, apelianto manymu, minėta sutartis objektyviai negali nustatyti šio sprendimo apskundimo terminų. Priešingai, Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 4.4. punktas nurodo, kad ginčai tarp šalių sprendžiami įstatymų, o ne sutarties nustatyta tvarka. Todėl terminas, per kurį Asociacija turėjo teisę apskųsti Kauno teritorinės muilinės sprendimus dėl skolos muitinei įregistravimo, turėtų būti nustatomas pagal Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalį.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 19 d. sprendime konstatavo, kad garantine sutartimi Asociacijai suteikta teisė ginčyti skolos dydį, jos įregistravimo pagrįstumą 3 mėnesių laikotarpyje nuo pranešimo gavimo dienos iki pretenzijos pateikimo. Tačiau pagal minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, tik skųsdama sprendimą dėl skolos įregistravimo Asociacija gali apginti savo teises ir teisėtus interesus dėl, jos manymu, nepagrįstai įregistruotos skolos ar jos dydžio. Taigi, minėta apygardos teismo išvada, pagal kurią sprendimas dėl skolos įregistravimo gali būti skundžiamas per tris mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos, nepagrįsta įstatymu, terminas skundui paduoti skaičiuotinas pagal Muitinės įstatymo 90 straipsnį, nenurodantį, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo pranešimo apie įtariamą TIR procedūros pažeidimą gavimo dienos. Apeliantas pažymėjo, jog Asociacijai sutartyje nustatyta teisė per tris mėnesius nuo pranešimo apie TIR procedūros pažeidimą gavimo dienos pateikti muitinei įrodymus, patvirtinančius tinkamą TIR procedūros pabaigą, negali būti laikoma administracinio akto (sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo) apskundimo terminu. Garantijos sutartis nereglamentuoja administracinių sprendimų skundimo tvarkos. Be to, minėta teismo išvada, apelianto teigimu, gali sąlygoti kurioziškas situacijas, nes muitinė dažnai priiminėja sprendimus dėl skolos muitinei įregistravimo po pranešimo apie TIR procedūros galimą pažeidimą išsiuntimo Asociacijai (jei sprendimas bus priimtas kelios dienos prieš mokestinės pretenzijos pateikimą, Asociacija negalės apskųsti sprendimo dėl per trumpo laiko skundui paduoti, o jei sprendimas bus priimtas po mokestinės pretenzijos pateikimo, Asociacija nebegalės skųsti sprendimo, nes pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadą skundas turi būti pateiktas iki mokestinės pretenzijos gavimo). Tokiu būdu, Asociacija gali būti įpareigota skųsti sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo, nors toks sprendimas net nebus priimtas per teismo minimą 3 mėnesių laikotarpį.

Apeliantas teigė, jog pagal Muitinio tranzito atlikimo tvarkos, patvirtintos 1995 m. gruodžio 22 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1610, 51 punkto 2 pastraipą, 54 punktą, 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 455a straipsnio 1 dalį, Asociacija, gavusi pranešimus apie įtariamus TIR procedūros pažeidimus, negali net numanyti, kad sprendimai dėl skolos įregistravimo jau priimti, nes sistemiškai aiškinant minėtas teisės normas priimti sprendimą dėl skolos įregistravimo galima tik suteikus galimybę skolininkui ir garantui pateikti įrodymus, patvirtinančius TIR procedūros tinkamą užbaigimą. Minėtais Kauno teritorinės muitinės pranešimais Nr. 14KP-130, 14KP-131, 14KP-139, 14KP-140 Asociacija tik informuota apie įtariamą pažeidimą ir jai suteikta teisė per 3 mėnesius pateikti įrodymus, patvirtinančius TIR procedūros tinkamą užbaigimą. Todėl Asociacija galėjo pagrįstai tikėtis, kad sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo nebus priimtas tol, kol nesueis terminas, per kurį ji gali pateikti muitinei įrodymus apie TIR procedūros pabaigą. Negalėdama net numanyti sprendimo dėl skolos įregistravimo priėmimo, Asociacija objektyviai negalėjo kreiptis į muitinę ir prašyti pateikti sprendimus dėl skolos įregistravimo.

Apeliantas nurodė, jog pagal byloje surinktus įrodymus, priėmusi sprendimą dėl skolos muitinei įregistravimo, muitinė neinformuoja apie tai garanto. Kauno teritorinės muitinės pranešimai Nr. 14KP-130, 14KP-131, 14KP-139, 14KP-140 nėra pranešimai apie sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimą priėmimą. Be to, sprendimai dėl skolos įregistravimo dažnai priimami jau po pranešimo apie įtariamą TIR procedūros pažeidimą pateikimo Asociacijai, todėl minėti pranešimai negali būti laikomi pranešimais, kuriais Asociacija informuojama apie sprendimo dėl skolos muitinei įregistravimo priėmimą. Apeliantas paaiškino, jog per 2004 metus TIR konvencijos dalyvėse buvo išduota daugiau kaip 3 000 000 TIR knygelių, su kiekviena iš šių knygelių prekės potencialiai gali būti gabenamos Lietuvos teritorijoje, su kiekviena iš jų atliekant tranzito procedūras Lietuvoje gali atsirasti skola muitinei. Tokiu būdu, jeigu Asociacija būtų įpareigota pati prašyti, kad muitinė pateiktų sprendimus dėl skolos muitinei įregistravimo, ji turėtų išsiųsti muitinei paklausimą su nurodytomis apie 3 000 000 TIR knygelių, dėl kurių gali būti padaryti muitinio tranzito procedūros pažeidimai, prašydama pateikti atitinkamus sprendimus dėl skolos įregistravimo, jei su bent viena iš jos nurodytų 3 000 000 TIR knygelių buvo padarytas pažeidimas ir įregistruota skola muitinei. Tokia situacija iš esmės paralyžiuotų tiek Asociacijos, tiek Lietuvos muitinės veiklą, nes surašyti ir patikrinti, ar nėra priimti sprendimai dėl skolos muitinei įregistravimo 3 000 000 TIR knygelių atžvilgiu, užimtų labai daug laiko.

Apeliantas pažymėjo, kad pagal byloje surinktus įrodymus Baltarusijos įmonei „Soti" Kauno teritorinės muitinės sprendimai dėl skolos muitinei įregistravimo išsiųsti nebuvo, todėl jei ir būtų Asociacija kreipusis į minėtą įmonę, sprendimų nebūtų galėjusi gauti. Apeliantas po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. ir 2005 m. sausio 13 d. nutarčių priėmimo pradėjo reikalauti, kad muitinė jam pateiktų sprendimus dėl skolos įregistravimo. Gavęs šiuos sprendimus, per teisės aktų nustatytus terminus (t.y. vieną mėnesį nuo jų gavimo) pateikė skundus dėl jų. Tačiau muitinė atsisakė juos nagrinėti argumentuodama tuo, kad garantas negali jų skųsti, nes jie nėra priimami garanto atžvilgiu ir jam siunčiami. Tokiu būdu, Asociacija negali apginti savo teisių skųsdama tik mokestinę pretenziją, tačiau ji negali apginti savo teisių ir skųsdama sprendimą dėl skolos įregistravimo, nes muitinės įstaigos tokių skundų nenagrinėja. Apelianto manymu, tokia situacija galėtų būti vertinama kaip jos konstitucinės teisės į gynybą pažeidimas (šios teisės laikymąsi prižiūri ne tik nacionaliniai teismai, bet ir Europos Sąjungos institucijos, ją laiduoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio l dalis, kurios tinkamą įgyvendinimą prižiūri Europos Žmogaus Teisių Teismas).

Apeliantas nurodė, kad sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo jam jokių teisinių pasekmių nesukelia ir ji neturėtų jo skųsti. Tačiau Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi kitos nuomones, t.y. pagal teismų praktiką sprendimai dėl skolos muitinei įregistravimo sukelia teisines pasekmes ir garantui. Apeliantas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio sprendimas, kad sprendimas dėl skolos įregistravimo jokių teisinių pasekmių garantui nesukelia, būtų pozityvus, nes tada garantui užtektų skųsti vien tik jam pateikiamą mokestinę pretenziją, kuri pagal TIR konvencijos 11 straipsnį bei Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01 sukelia jam tiesiogines teisines pasekmes, t.y. pareigą per tris mėnesius nuo pretenzijos gavimo dienos sumokėti reikalaujamas muitų ir mokesčių sumas.

Apeliantas nurodė, jog teismas turėjo išsiaiškinti, ar terminas skundui dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų buvo praleistas ir jei terminas nebuvo praleistas, jo prašymas dėl termino atnaujinimo apskritai negalėjo turėti reikšmės sprendžiant skundo priėmimo klausimą.

Apeliantas nurodė, kad santykius tarp MD ir jam pavaldžių įstaigų bei Asociacijos reguliuoja Bendrosios garantijos sutartis Nr. L01, kuri yra civilinė sutartis. Šalys laisvai suderino ir nustatė tarpusavio teises bei pareigas, jos negali vienašališkai pakeisti sutarties sąlygų ar nevykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Taigi, ginčo šalis sieja ne pavaldumo santykiai, o civiliniai santykiai, grindžiami sutarties laisvės, lygiateisiškumo ir dispozityviškumo principais. Muitinės įstaigos teisę išieškoti iš garanto skolą muitinei įgyja ne viešosios teisės aktų pagrindu, o pagal garantijos sutartį. Viešosios teisės aktai nereglamentuoja garanto prievolės atsiradimo sąlygų, terminų ir tvarkos, šalių atsakomybės už netinkamą garantijos sutarties vykdymą. Įgyvendindama savo teises ar vykdydama pareigas pagal Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01, muitinės įstaiga įgyvendina ne viešosios teisės aktais suteiktas teises, bet civilinės prievolės sudėtine dalimi esančią teisę ar vykdo civilinės prievolės sudėtine dalimi esančią pareigą. Nesant juridinių faktų, nurodytų Bendrosios garantijos sutartyje Nr. L01, muitinė negalėtų imtis atitinkamų priemonių, pavyzdžiui, pateikti garantui mokestinę pretenziją, nes toks veiksmas prieštarautų sudarytai garantijos sutarčiai. Taigi, mokestinės pretenzijos pagrindas yra ne viešosios teisės aktas, o garantijos sutartis. Todėl muitinės įstaiga, sudarydama garantijos sutartį su privačiu juridiniu asmeniu bei pateikdama mokestinę pretenziją Asociacijai, vykdė ne viešojo administravimo veiklą, o kaip viešasis juridinis asmuo lygiais pagrindais su kitais asmenimis dalyvavo civiliniuose teisiniuose santykiuose. Taigi, mokestinė pretenzija nėra administracinis aktas, jai minėtos Muitinės įstatymo nuostatos netaikytinos.

Apeliantas pažymėjo, jog TIR konvencija yra tarptautinė sutartis, kuri turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į jos taikymą kitose prie tarptautinės sutarties prisijungusiose valstybėse (Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 31 straipsnio 3 dalies b punktas). Iš Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo byloje Nr. C-266/01 matyti, kad Olandijos teismai laiko sutartį, sudaromą tarp valstybės ar jos įgaliotos institucijos ir garantuojančios asociacijos pagal TIR konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, privatinio teisinio pobūdžio sutartimi (Teismo sprendimo 14 paragrafas). Minėtoje byloje Europos Komisija pareiškė, kad Nyderlandų Karalystė, sudarydama garantijos sutartį su garantu, neveikė viešosios teisės srityje. Komisija pažymėjo, kad Nyderlandų Karalystė savo nuožiūra nenustatė jokio įsipareigojimo garantui, garantas sutartį sudarė laisva valia. Nyderlandų Karalystės reikalavimas garantui yra pagrįstas vien tik garantijos sutartimi, kuri yra reguliuojama privatinės teisės (Teismo sprendimo 19 paragrafas). Europos Teisingumo Teismas iš esmės palaikė Europos Komisijos poziciją (Teismo sprendimo 30-35 paragrafai). Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Nr. 78/01 matyti, kad Vokietijos Vyriausybė laiko, jog dėl skolos išieškojimo iš garantinės asociacijos kylantys ginčai patenka į civilinių teismų, o ne finansų teismų jurisdikciją, nes veiksmai dėl skolos išieškojimo yra pagrįsti garantijos sutartimi (Teismo sprendimo 41 paragrafas). Analogiškus ginčus nagrinėja civiliniai teismai ir Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje bei kt. valstybėse. Šiose valstybėse veikia ir specialūs administraciniai (finansų) teismai, tačiau analogiškus ginčus sprendžia civiliniai teismai. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno teritorinės muitinės mokestinėse pretenzijose Nr. 10000007701, Nr. 10000007760, Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989 nėra jokios nuorodos į viešosios teisės aktus. Jose nurodoma, kad jos pateiktos pagal Bendrosios garantijos sutartį. Be to, pačios mokestinės pretenzijos forma yra nustatyta Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 trečiame priede. Pateikdama mokestinę pretenziją, muitinė vadovaujasi ne viešosios teisės aktais, o Bendrosios garantijos sutartimi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, dėl šios sutarties vykdymo atsirandantys ginčai yra civiliniai, jiems taikomi civiliniai įstatymai, o ne viešojo administravimo aktai.

Apeliantas nurodė, jog pagal Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 3.2.2. punktą mokestinės pretenzijos pateikimas Asociacijai yra tas juridinis faktas, kuris sąlygoja Asociacijos pareigos sumokėti mokestinėje pretenzijoje nurodytą pinigų sumą atsiradimą. Pateikus mokestinę pretenziją Asociacijai, muitinė įgyja teisę reikalauti, kad per tris mėnesius nuo pretenzijos gavimo dienos Asociacija sumokėtų reikalaujamas muitų bei mokesčių sumas. Taigi, mokestinės pretenzijos pateikimas yra teritorinės muitinės veiksmas, kuriuo teritorinė muitinė siekia sukurti atitinkamas asmenų teises ir pareigas, o mokestinė pretenzija yra sandoris, kuriam taikomos sandorių negaliojimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78.-1.96. straipsniai), taip pat bendrieji ieškinio senaties terminai. Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme nustatytas vieno mėnesio terminas, apelianto teigimu, šiuo atveju netaikytinas, nes mokestinės pretenzijos pateikimas yra ne viešojo administravimo aktas, o civilinis sandoris (Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 2.7, 3.2.2 punktai). Nesant specialių nuostatų dėl reikalavimo panaikinti (pripažinti negaliojančia) muitinės mokestinę pretenziją, kuri yra civilinis sandoris, taikytini bendrieji ieškinio senaties terminai. Apeliantas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalį reikalavimo panaikinti (pripažinti negaliojančiu) sandorį ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Taigi, nagrinėjamu atveju reikalavimo pateikimo terminas nepraleistas. Todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai paliko galioti 2005 m. vasario 23 d. Muitinės departamento sprendimą, kuriuo Asociacijos skundas dalyje dėl mokestinių pretenzijų buvo paliktas nenagrinėtu dėl praleisto termino skundui paduoti. Net jei teismas pripažintų, kad Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos turėjo būti apskųstos per vieno mėnesio terminą, nustatytą Muitinės įstatyme, apelianto manymu, terminas turėtų būti laikomas praleistu dėl objektyvių, svarbių priežasčių ir atnaujintas.

Apeliantas pažymėjo, jog 2004 m. birželio 30 d. ir 2004 m. liepos 14 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimai, kuriuose yra nurodyti skolos muitinei įregistravimo pagrindai bei aplinkybės, gauti tik 2005 m. sausio 7 d.. Neturėdama minėtų sprendimų, Asociacija nežinojo, kokiu pagrindu, kada ir kodėl bei ar apskritai buvo įregistruota skola muitinei ir jai pateiktos mokestinės pretenzijos. Kadangi skundas dėl mokestinių pretenzijų pateiktas praėjus tik 17 dienų po sprendimų dėl skolos įregistravimo gavimo, apelianto teigimu, terminas skundui paduoti nebuvo praleistas, o jei buvo praleistas, tai dėl svarbių ir objektyvių priežasčių.

Apeliantas teigė, jog mokestinėje pretenzijoje, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, nenurodyta jos apskundimo tvarka ir terminai. Todėl pati muitinė suklaidino Asociaciją ir sudarė prielaidas skundo pateikimo terminui praleisti. Asociacija, net gavusi muitinės įstaigų pranešimus apie netinkamą TIR procedūrų užbaigimą, pagrįstai tikėjosi, kad jai mokestinė pretenzija iš viso nebus pateikta, kadangi tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius, jog vykdant muitinio tranzito procedūrą su TIR knygelėmis XZ 39 089 808, XC 39 089 809, XQ 39 090 564 ir XT 39 090 565 prekės buvo neišgabentos iš Lietuvos Respublikos, galima buvo įregistruoti skolą muitinei. Be to, akivaizdu, kad Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos yra visiškai neteisėtos bei nepagrįstos ir tokie sprendimai negali egzistuoti teisinėje sistemoje nepaisant to, kada buvo paduotas skundas. Apeliantas pažymėjo, jog proceso operatyvumo ir teisinių santykių stabilumo principai negali būti vertinami labiau nei teisingumo bei teisėtumo principai. Nė viename iki 2005 m. sausio 7 d. iš muitinės įstaigų gautame rašte ar kitame dokumente nebuvo nurodyta, kad Kauno teritorinė muitinė priėmė sprendimus įregistruoti skolą, kada minėti sprendimai buvo priimti, kokie buvo tokių sprendimų numeriai, skolos muitinei įregistravimo teisinis (atitinkama teisės norma) bei faktinis pagrindas. Todėl iki tol, kol 2005 m. sausio 7 d. negavo minėtų sprendimų, Asociacija manė, kad jie nėra priimti. Svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi laikytina ir aplinkybė, kad tik 2005 m. sausio 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo suformuota nauja muitinės sprendimų, susijusių su asociacijos „Linava" teisėmis, skundimo tvarka. Tik 2005 m. sausio 19 d., gavus 2005 m. sausio 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, paaiškėjo, kad Asociacijai nepakanka skųsti vien tik mokestinę pretenziją, ji privalo skųsti dar ir sprendimą dėl skolos įregistravimo.

Apeliantas paaiškino, jog 2005 m. kovo 4 d. raštu Nr. 2MA-11.2-3512 (2 t, b.l. 28) ir 2005 m. kovo 9 d. raštu Nr. 2MA-11.2-3837 (2 t., b.l. 29) Kauno teritorinė muitinė pakeitė faktinį pagrindą, dėl kurio Asociacijai pateiktos Kauno teritorinės muitinės mokestinės pretenzijos Nr. 10000007701, Nr. 10000007760, Nr. 10000007988 ir Nr. 10000007989. Minėtose mokestinėse pretenzijose nurodyta, kad jos pateiktos dėl TIR procedūros baigimo su išlyga (sąlyginai), o 2005 m. kovo mėnesio raštuose Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad mokestinės pretenzijos pateiktos dėl TIR procedūros užbaigimo apgaulės būdu. Apeliantas nurodė, kad ši aplinkybė sudaro pagrindą panaikinti 2005 m. vasario 23 d. MD sprendimą Nr. 1A-18.5-105 dalyje dėl minėtų mokestinių pretenzijų ir įpareigoti MD iš esmės išnagrinėti 2005 m. sausio 21 d. Asociacijos skundą, nes Kauno teritorinei muitinei pakeitus faktinį pagrindą, dėl kurio buvo pateiktos mokestinės pretenzijos, asmeniui, kuriam pateiktos pretenzijos, faktinis pagrindas buvo pakeistas, turi būti suteikta teisė į gynybą ir būti išklausytam tiek dėl naujo faktinio pagrindo, tiek dėl jo pakeitimo aplinkybių. Teisinėje valstybėje netoleruotina, kad, sprendimą apskundus, institucija, kurios sprendimas buvo apskųstas, keistų apskųsto sprendimo teisinį pagrindą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliantas nurodė, kad MD bei Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagristai laikė, jog skundo pateikimo terminas dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų Nr. 10000007701. Nr. 10000007760. Nr. 10000007988 k Nr. 10000007989 praleistas, todėl 2005 m. vasario 23 d. MD sprendimas Nr. 1A-18.5-105 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimas dalyje dėl šių mokestinių pretenzijų yra nepagristas bei neteisėtas. Apeliantas teigė, jog dalyje dėl minėtų mokestinių pretenzijų MD skundą turėjo priimti ir išnagrinėti iš esmės, o jei terminas dėl mokestinių pretenzijų apskundimo buvo praleistas, jį atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka.

Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai nurodė, kad teisės aktai nustato 1 mėnesio (ar 20 dienų) sprendimo apskundimo terminą asmeniui (mokesčių mokėtojui), kuriam sprendimas taikomas tiesiogiai, tačiau Asociacija, remdamasi teisės aktų ir Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 nuostatomis, turi teisę skųsti sprendimą, kuriuo įregistruota skola asmeniui, už kurį garantuoja Asociacija, 3 mėnesių (nuo pranešimo gavimo iki pretenzijos pateikimo) laikotarpiu. Atsakovas pripažino, jog, vadovaujantis vien tik viešosios teisės aktais, suinteresuotas asmuo turi teisę apskųsti sprendimą per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos (Muitinės įstatymo 88 straipsnis ir 90 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju sprendimais dėl nebaigtos muitinio tranzito procedūros (vykdytos su TIR knygelėmis) įregistruota skola muitinei ir ją sumokėti įpareigotas TIR procedūros vykdytojas, šie sprendimai tiesiogiai taikytini ir siunčiami tik jam. Nei vienas teisės aktas nenumato, kad muitinė turi siųsti minėtą sprendimą ir garantui. Todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitinės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sprendimo apskundimo tvarką, sprendimo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada sprendimą gavo mokesčių mokėtojas, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimtas, o ne nuo tos dienos, kada sprendimą savo iniciatyva gavo tretieji asmenys. Asociacija remiasi Muitinės įstatymo 90 straipsnio l dalies nuostatomis, tačiau ji su MD 1999 m. vasario 24 d. sudarė Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01, kuria vadovavosi teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo apskundimo termino. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo susieti sprendimo (kuris tiesiogiai taikomas ir siunčiamas TIR procedūros vykdytojui) apskundimo termino skaičiavimo pradžios su diena, kada šį sprendimą savo iniciatyva gavo Asociacija. Nagrinėjamu atveju skaičiuojant terminą, per kurį Asociacija turi teisę apskųsti minėtus Kauno teritorinės muitinės sprendimus, reikia vadovautis ir Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 nuostatomis. Atsižvelgiant į sutarties 2.6.2, 2.7, 3.2.2 punktus, manytina, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog Asociacijai suteikta teisė ginčyti skolos dydį, jos įregistravimo pagrįstumą 3 mėnesių laikotarpyje nuo pranešimo gavimo dienos iki pretenzijos pateikimo.

Atsakovas nesutiko, kad pretenzijų apskundimo terminas apskritai nebuvo praleistas, o jei buvo praleistas, tai dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Atsakovo manymu, Asociacija nepagrįstai nurodė, kad terminas mokestinei pretenzijai apskųsti yra 10 metų ir jis nebuvo praleistas. Nagrinėjamu atveju mokesčių išieškojimą muitinė vykdė vadovaudamasi Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 nuostatomis, muitinės veiklą bei mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės aktais, todėl ir jos veiksmai, susiję su mokesčiu išieškojimu, turi būti apskundžiami vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio, Muitinės įstatymo ir Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatais, patvirtintais Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004-05-19 įsakymu Nr.1B-540, o ne Civilinio kodekso nuostatomis. Atsakovas pažymėjo, kad Asociacija, pateikdama 2005-01-21 skundą MD, vadovavosi Muitinės įstatymo nustatyta apskundimo tvarka, o ne Civiliniu kodeksu ir pripažino, kad skundo padavimo terminas yra praleistas bei prašė jį atnaujinti. Asociacija tiek prašydama atnaujinti skundo padavimo terminą, tiek skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad skundo dėl mokestinių pretenzijų padavimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Atsakovo manymu, apelianto nurodomos priežastys nelaikytinos objektyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis Asociacijai per teisės aktų nustatytą terminą pateikti skundą, nes Asociacija tik praėjus daugiau nei mėnesiui po pretenzijų gavimo (jau praleidusi pretenzijų apskundimo terminą) kreipėsi į muitinę dėl sprendimų pateikimo. Manydama, kad pretenzija pateikta nepagrįstai, Asociacija turi ją skųsti, o sprendimų, kuriais įregistruota skola, neturėjimas objektyviai negali įtakoti Asociacijos veiksmų paduodant skundą dėl mokesčių išieškojimo. Atsakovas pažymėjo, jog pretenzijos forma abipusiu susitarimu nustatyta sudarant Bendrosios garantijos sutartį Nr.L01, joje nenurodyta apskundimo tvarka, o muitinė vienašališkai keisti mokestinės pretenzijos formos neturėjo teisės (apskundimo tvarka yra numatyta Bendrosios garantijos sutartyje Nr.L01). Taigi, Asociacija žinojo, kad pretenzijoje apskundimo tvarka nenurodoma, todėl nėra pagrindo teigti, kad muitinė suklaidino Asociaciją ir sudarė prielaidas skundo padavimo terminui praleisti. Atsakovo teigimu, Asociacijos nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys (tikėjosi, kad mokestinės pretenzijos nebus pateiktos; manė, kad sprendimai yra nepriimti; laukė, kol susiformuos teismų praktika) įtakotos pačios Asociacijos veiksmų, o atnaujinti skundo padavimo terminą remiantis Asociacijos nurodyta priežastimi, kad pretenzijos yra neteisėtos bei nepagrįstos ir tokie sprendimai negali egzistuoti teisinėje sistemoje, taip pat nėra pagrindo, nes Muitinės įstatymo 91 straipsnis ir Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatai numato galimybę atnaujinti skundo padavimo terminą tik dėl objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių per teisės aktų nustatytą terminą pateikti skundą. Nėra pagrindo, atsakovo manymu, atnaujinti šį terminą ir tuo pagrindu, kad Kauno teritorinė muitinė 2005-03-04 ir 2005-03-09 raštais pakeitė faktinį mokestinių pretenzijų pagrindą, nes šie raštai išsiųsti jau po skundo pateikimo ir neįtakojo skundo padavimo termino praleidimo. Atsakovas paaiškino, kad minėtais raštais buvo ištaisyta techninė klaida, o ne pakeistas mokestinių pretenzijų pagrindas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Kauno teritorinė muitinė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodė, jog teismas pagrįstai padarė išvadą, jog sprendimo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada individualų administracinį aktą gauna mokesčių mokėtojas, kurio atžvilgiu sprendimas priimtas, o ne nuo tos dienos, kada sprendimą savo iniciatyva gauna tretieji asmenys. Be to, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje bei to paties įstatymo IX skyriuje įvardintą mokestiniuose ginčuose savarankiškai galinčių dalyvauti subjektų ratą, garantai kaip savarankiški mokestinių ginčų dalyviai (subjektai) nenumatyti. Teismas konstatavo, kad 3 mėnesių laikotarpyje nuo pranešimo gavimo dienos iki pretenzijos pateikimo Asociacija galėjo kreiptis tiek į TIR procedūros vykdytoją, tiek į muitinę dėl sprendimo, kuriuo įregistruota skola muitinei, pateikimo, ir gavusi šį sprendimą, apskųsti jį MD. Teismas norėjo akcentuoti, kad Asociacija turėjo teisę ir galimybę po sprendimo priėmimo kreiptis į MD su skundu per Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio laikotarpį. Atsakovo teigimu, nei muitinė, nei teismas neneigė, kad apeliantas turėjo galimybę paduoti skundą kaip suinteresuotas asmuo, tačiau tai padaryti jis turėjo teisės aktų nustatytais terminais, per 1 mėnesį nuo to momento, kai muitinės procedūros vykdytojui (mokesčių mokėtojui) buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas (Muitinės įstatymo 88 straipsnis, 90 straipsnio 1 dalis, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 16 dalis, Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnis). Atsakovas nurodė, kad sprendime, kuriuo mokesčio mokėtojui įregistruota skola muitinei, nėra numatyta nei vieno įpareigojimo Asociacijai, todėl muitinė neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo siųsti jai šį sprendimą. Pagal galiojusius teisės aktus muitinė nebuvo įpareigota informuoti garantinę asociaciją apie priimtus individualius administracinius aktus įvairių ūkio subjektų atžvilgiu dėl neužbaigtų procedūrų ir (ar) atsiradusios skolos muitinei, turėjo pateikti sprendimus tik konkrečiam ūkio subjektui (skolininkui, mokesčių mokėtojui), kurio atžvilgiu individualus administracinis aktas priimtas (minėtais Kauno teritorinės muitinės sprendimais skola įregistruota TIR procedūros vykdytojui, o ne Asociacijai). Atsakovas nurodė, jog pagal TIR konvencijos 11 straipsnį, Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 2.6.2 2.7, 3.4.2 punktus bei MD direktoriaus 2001-08-13 įsakymo Nr.496 „Dėl bendrosios garantijos sutarties tarp Muitinės departamento ir Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava" Nr.L01 įgyvendinimo" 1.1.2 ir 1.3 punktus Asociacijai turi būti pateikiami pranešimas bei mokestinė pretenzija, o ne sprendimas, kuriuo įregistruojama skola TIR procedūros vykdytojui. Minėti sprendimai tiesiogiai taikytini tik TIR procedūros vykdytojui - mokesčių mokėtojui. Todėl MD teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitinės įstatymo nuostatas, reglamentuojančias sprendimo apskundimo tvarką, sprendimo apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada sprendimą gavo mokesčių mokėtojas, kurio atžvilgiu sprendimas priimtas, o ne nuo dienos, kada šį sprendimą savo iniciatyva gavo tretieji asmenys. Atsakovas nurodė, jog iš medžiagoje esančių muitinės pranešimų matyti, kad Asociacija apie atsiradusią skolą dėl nebaigtos TIR procedūros, jos dydį bei galimą mokestinės pretenzijos pateikimą Kauno teritorinės muitinės buvo informuota jau 2004-07-01 pranešimais Nr.14KP-130 ir Nr.14KP-131 bei 2004-07-09 pranešimais Nr.14KP-139 ir Nr.14KP-140. Atsižvelgiant į tai, MD savo sprendime Nr.1A-18.5-105 pagrįstai nurodė, kad Asociacija, praėjus pusei metų po sprendimų priėmimo ir informavimo apie įregistruotą skolą bei jos dydį, 2005-01-21 pateikdama skundą dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimų, praleido sprendimų apskundimo terminą. Atsakovas nurodė, jog apeliantas nepagrįstai teigia, kad viešosios teisės aktai nereglamentuoja garanto teisinių santykių muitinės veikloje, nes teisės aktų leidėjas, siekdamas užtikrinti tinkamą mokestinių prievolių įvykdymą valstybei, skolininko įsipareigojimų muitinei užtikrinimą įtvirtino ir viešosios teisės aktais (Muitinės kodekso XVIII skyrius). Atsakovas nurodė, jog pagal Muitinės kodekso 209 straipsnio nuostatas, garantijų taikymo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, prireikus gali būti tiksliau išdėstyta šio kodekso taikymą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Be 1975 m. TIR konvencijos ir Bendrosios garantijos sutarties šalių tarpusavio santykius reglamentuoja ir MD direktoriaus 2001-08-13 įsakymas Nr.496. Mokestinės pretenzijos forma patvirtinta minėtu MD įsakymu, muitinė pateikia Asociacijai mokestines pretenzijas, kaip tai numato Muitinės kodekso 214, 216² straipsniai, Muitinės departamento direktoriaus 2001-08-13 įsakymas Nr.496 bei Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 2.7 punktas. Tokiu būdu muitinė, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, pretenzijas teikia vadovaudamasi tiek viešosios teisės normomis, tiek bendradarbiavimo sutartimi. Atsakovas nurodė, jog muitinė yra atsakinga už Muitinės kodekso, jos kompetencijai priskirtų įstatymų bei kitų su importu, eksportu ir tranzitu susijusių teisės aktų įgyvendinimą, importo ir eksporto muitų bei mokesčių surinkimą (Muitinės kodekso 2 straipsnio 7 punktas), turi valdingus įgalinimus kitų ūkio subjektų atžvilgiu. Todėl jos pateikta pretenzija dėl tinkamai neįvykdytos muitinės procedūros ir atsiradusios skolos muitinei, o kartu ir valstybei, laikytina administraciniu aktu. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalimi bei Skundų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos muitinėje nuostatų 9 punktu, Asociacija skundą dėl Kauno teritorinės muitinės mokestinių pretenzijų privalėjo pateikti per vieną mėnesį nuo jų gavimo dienos, tačiau pateikė praleidusi nustatytą terminą. Atsakovas nurodė, jog tiek MD, tiek teismas pagrįstai konstatavo, kad skundo padavimo terminas dėl Kauno teritorinės muitinės pretenzijų praleistas. Atsakovas nurodė, kad Asociacija apie padarytus TIR procedūros pažeidimus, atsiradusią skolą bei jos dydį buvo informuota 2004-07-01 ir 2004-07-09 Kauno teritorinės muitinės pranešimais. Mokestinės pretenzijos Asociacijoje gautos atitinkamai 2004-10-13, 2004-10-14 ir 2004-10-19. Todėl Asociacija turėjo galimybę ir pakankamai laiko (apie 3 mėnesius) kreiptis į muitinę bei išsiaiškinti visas skolos atsiradimo aplinkybes iki pretenzijų pateikimo, tačiau Asociacija praėjus daugiau nei mėnesiui po pretenzijų gavimo (praleidusi pretenzijų apskundimo terminą) kreipėsi į muitinę dėl sprendimų pateikimo. Objektyvių priežasčių, kurios trukdė Asociacijai anksčiau (nuo pranešimų gavimo iki pretenzijų gavimo ar sekančią dieną, kai buvo gautos mokestinės pretenzijos) kreiptis į muitinę dėl sprendimų, kuriais įregistruota skola, panaikinimo, skunde nenurodoma. Atsakovas nurodė, kad MD pagrįstai konstatavo, jog nebuvo objektyvių priežasčių, kurios trukdė Asociacijai per teisės aktų nustatytą terminą pateikti skundą, o pareiškėjos nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra įtakotos pačios Asociacijos veiksmų. Todėl Asociacijos prašyme nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido mokestinių pretenzijų apskundimo terminą, nepripažintos svarbiomis ir skundas nenagrinėtas pagrįstai. Atsakovas nurodė, kad pagal TIR konvencijos nuostatas muitinė nėra įpareigota teikti sprendimus garantinei asociacijai dėl mokesčių įregistravimo TIR procedūros vykdytojo atžvilgiu, jai pagal TIR konvencijos 11 straipsnio l dalį numatyta tik viena pareiga - per metus nuo TIR knygelės įforminimo muitinėje dienos raštu pranešti garantinei asociacijai, kad TIR knygelė neįforminta arba įforminta su išlyga (ši nuostata taikoma ir tada, kai knygelė buvo įforminta neteisėtai arba apgaulės būdu, tik tokiu atveju numatytas dvejų metų terminas). Pagal TIR konvencijos 8 straipsnio l dalį garantinė asociacija įsipareigoja sumokėti visus importo ir eksporto muitus bei mokesčius, taip pat delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal muitinės įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje nustatytas TIR procedūros pažeidimas. Garantinė asociacija, kaip asociacija, kurią susitariančiosios šalies muitinės tarnybos pripažino asmenų, taikančių TIR procedūras, garantu (TIR konvencijos 1 straipsnis), gavusi muitinės pranešimą apie neužbaigtą, užbaigtą su išlyga, užbaigtą neteisėtu arba apgaulės būdu TIR procedūrą ir galimą mokestinės pretenzijos pateikimą, turi pati aktyviai domėtis, kontroliuoti TIR procedūros užbaigtumą ar netinkamą užbaigtumą, bendradarbiauti su TIR procedūros vykdytoju ar (ir) muitine. Apie skolos įregistravimo pagrindus ir aplinkybes (taip pat Kauno teritorinės muitinės sprendimus) Asociacija privalėjo žinoti, kuomet buvo informuota Kauno teritorinės muitinės pranešimais, tačiau jokių skundų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nepateikė. Vyriausiojo administracinio teismo 2005-01-13 nutartis neįtakojo to, kad Asociacija nepasinaudojo savo teise per nustatytą terminą apskųsti Kauno teritorinės muitinės sprendimus bei mokestines pretenzijas, be to, ši Vyriausiojo administracinio teismo nutartis neturi nieko bendra su šia administracine byla, kurioje visiškai kitas ginčo dalykas. Apeliantas, 2005-01-07 gavęs Kauno teritorinės muitinės sprendimus, jau žinojo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-08-31 nutartyje padarytą išvadą, kad sprendimas įregistruoti muitinei skolą, o ne pretenzija sukelia garantui atitinkamas teises ir pareigas, todėl, atsakovo manymu, negali būti pripažintas pagrįstu pareiškėjo teiginys, kad iki 2005-01-19 (teismo 2005-01-13 nutarties gavimo) nebuvo aišku ką skųsti: sprendimą ar pretenziją.

IV.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pripažino, kad teisingam nagrinėjamo ginčo išsprendimui būtina išsiaiškinti galiojančių teisės aktų nuostatas dviem pagrindiniais klausimais: 1) ar garantinė asociacija, siekdama nuginčyti muitinės reikalavimą dėl muitinės procedūros vykdytojo nesumokėtų mokesčių ir muitų mokėjimo, turi nuginčyti muitinės sprendimą dėl skolos įregistravimo muitinės procedūros vykdytojui; 2) kokia yra teisinių santykių tarp muitinės ir garantinės asociacijos prigimtis ir kokios teisės šakos normos reglamentuoja šalių veiksmus atliekamus bendrosios garantijos sutarties pagrindu.

Dėl garantinės asociacijos pareigos/teisės ginčyti muitinės sprendimą dėl skolos įregistravimo muitinės procedūros vykdytojui teisėjų kolegija nurodė, kad principinė nuostata, apibrėžianti teisės kreiptis gynybos į teismą ribas, yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju ši taisyklė reiškia tai, kad pareiškėjas turi teisę ginčyti tą muitinės aktą, kuris sukelia jam teisines pasekmes, t. y. nustato pareigą mokėti TIR procedūros vykdytojo nesumokėtus muitus ir mokesčius; iš kitos pusės, pareiškėjas, siekdamas apginti savo tikrai ar tariamai pažeistą teisę, turi nuginčyti muitinės aktus, kuriais šis pažeidimas padarytas, t.y. nustatyta minėta pareiga. Teisėjų kolegija nurodė, kad aukščiausio lygmens teisės aktas, reglamentuojantis nagrinėjamus teisinius santykius yra Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija). TIR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos garantinės asociacijos prisiimamų įsipareigojimų ribos: garantinė asociacija įsipareigoja sumokėti visus importo ir eksporto muitus ir mokesčius, taip pat delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal muitinės įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje buvo nustatytas TIR procedūros pažeidimas. Garantinė asociacija aukščiau nurodytas sumas įsipareigoja sumokėti kartu su tiesioginiais skolininkais. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš TIR Konvencijos 11 straipsnio, Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01, sudarytos 1999 m. vasario 24 d., 2.6 -2.8 punktų nuostatų turinio išplaukia išvada, kad teisinė prievolė/pareiga mokėti muitų ir importo mokesčius garantinei asociacijai atsiranda nuo to momento, kai muitinė jai pateikia atitinkamą reikalavimą/pretenziją. Galiojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios garanto prievolės muitinei atsiradimą sietų su muitinės sprendimo dėl skolos įregistravimo muitinės procedūros vykdytojui priėmimu. Iki reikalavimo/pretenzijos pateikimo garantinė asociacija yra informuojama apie TIR procedūros pažeidimą, tačiau toks muitinės pranešimas nesukuria garantinei asociacijai pareigos mokėti mokesčius, kadangi faktinė ir teisinė situacija dar lieka neapibrėžta ir nevienareikšmė: skola muitinei gali būti iš viso neįregistruota, jeigu bus įrodyta, kad TIR procedūros pažeidimo nebuvo, ir prievolė mokėti muitus importo/eksporto mokesčius neatsiras nei muitinės procedūros vykdytojui, nei garantinei asociacijai; skolą muitinei gali sumokėti pats muitinės procedūros vykdytojas ir šiuo atveju garantinei asociacijai taip pat nekils prievolė mokėti muitus ir mokesčius. Tik tuo atveju ir nuo to momento, kai muitinė pateikia garantinei asociacijai reikalavimą/pretenziją mokėti muitus ir mokesčius, garantinė asociacija privalo šį reikalavimą vykdyti teisės aktų bei sutarties nustatyta tvarka ir terminais, o, jai šios prievolės neįvykdžius ar įvykdžius netinkamai, muitinė įgyja teisę išieškoti skolą įstatymo nustatyta tvarka prieš garantinės asociacijos valią. Teisėjų kolegija nurodė, kad skolos muitinei įregistravimo ir reikalavimo garantinei asociacijai pateikimo pagrindai nėra tapatūs, antra vertus, garantinė asociacija gali nuginčyti savo prievolės buvimą ne tik remdamasi aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad TIR knygelės turėtojo skola muitinei neatsirado, bet ir muitinės padarytais reikalavimo/pretenzijos pateikimo tvarkos bei terminų pažeidimais. Teisėjų kolegija nurodė, kad konstatavimas, jog muitinės sprendimas įregistruoti skolą muitinės procedūros vykdytojui nesukuria garantinei asociacijai prievolės mokėti muitus ir mokesčius, tuo pačiu reiškia, kad garantinė asociacija neturi teisės ginčyti muitinės sprendimo dėl skolos įregistravimo TIR procedūros vykdytojui teismine tvarka ir neprivalo jo ginčyti, siekdama paneigti savo prievolės mokėti muitus ir mokesčius buvimą.

Dėl teisinių santykių, susiklosčiusių tarp muitinės ir garantinės asociacijos, rūšies teisėjų kolegija nurodė, kad TIR konvencijoje yra įtvirtinti kriterijai, kuriuos turi atitikti subjektai, siekiantys tapti garantais: kiekviena Susitariančioji Šalis gali suteikti asociacijoms teisę tiesiogiai arba per asociacijas korespondentes išduoti TIR knygeles ir būti garantais, jei laikomasi minimalių sąlygų ir reikalavimų, nurodytų 9 priedo I dalyje. Ši teisė panaikinama, jei nesilaikoma 9 priedo I dalyje nurodytų minimalių sąlygų ir reikalavimų (Konvencijos 6 straipsnis). Vyriausybė 2001 m. vasario 27 d. nutarimu Nr. 224 ,,Dėl muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 metų TIR konvencija) nuostatų įgyvendinimo“ pavedė Muitinės departamentui kontroliuoti, ar Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ laikosi 1975 metų TIR konvencijos 6 straipsnio 3 ir 4 dalių, taip pat 9 priedo I dalies reikalavimų; nustatė asociacijos „Linava“ gebėjimų vykdyti 1975 metų TIR konvencijos 9 priedo I dalies reikalavimus vertinimo kriterijus; įpareigojo Muitinės departamentą, nustačius, kad asociacija „Linava“ nevykdo TIR konvencijos 9 priedo I dalies reikalavimų, teikti atitinkamus pasiūlymus Vyriausybei; nustatė, kad asociacija „Linava“ Muitinės departamento nustatyta tvarka teikia Muitinės departamentui informaciją apie išduotas, panaudotas ir grąžintas TIR knygeles; suteikė teisę asociacijai „Linava“ išduoti TIR knygeles, laikantis šios asociacijos nustatytos ir su Muitinės departamentu suderintos tvarkos. Teisėjų kolegija nurodė, kad Bendrosios garantijos sutarties Nr.L01 tarp pareiškėjo ir muitinės departamento 3.5.1 punkte nurodyta, kad muitinė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka išieškoti iš asociacijos ,,Linava“ muitų ir mokesčių sumas, nustatytu laiku nesumokėtas TIR procedūros vykdytojo. Muitinės įstatymas (IX-2183 2004 m. balandžio 27 d.) specialiai sureglamentavo muitų teisės aktų galiojimo laike klausimus Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pereinamuoju laikotarpiu. Šio įstatymo 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios Lietuvos Respublikoje iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti įvykdytos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Asmenims šių prievolių neįvykdžius, muitinė taiko nurodytųjų teisės aktų nustatytas mokesčių išieškojimo priemones. Nagrinėjamu atveju skola muitinei (mokestinė prievolė) atsirado 2003-04-28 – 2003-06-07, t.y. TIR procedūrų atlikimo momentu, todėl susiklosčiusiems tarp ginčo šalių teisiniams santykiams taikytinos Muitinės kodekso, galiojusio iki 2004-05-01, teisės normos. (Nuo 2004m. gegužės 1d. mokesčių ir muitų išieškojimo iš garanto tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo penktojo skirsnio normos). Teisėjų kolegija nurodė, kad iš minėtų teisės aktų nuostatų bei Muitinės kodekso 209, 216, 216-3, 216-4 straipsnių turinio išplaukia tokios išvados: pirma, suinteresuotas subjektas laisva valia gali pasirinkti, ar siekti įgyti garantinės asociacijos statusą; antra, sutartį su muitine dėl garantijos TIR procedūroms teikimo gali sudaryti tik subjektas, kuriam valstybė savo valiniu sprendimu suteikia garantinės asociacijos statusą, valstybė vienašališkai gali atimti iš subjekto teisę būti garantine asociacija; trečia, tarptautinėse ir vidaus teisės normose yra nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti subjektas, siekiantis tapti garantine asociacija; ketvirta, muitinė turi teisės aktų suteiktus įgalinimus kontroliuoti garantinės asociacijos veiklą ir atitikimą TIR konvencijoje nustatytiems reikalavimams; penkta, Lietuvos Respublikos įstatymai nustato ne ginčo tvarką, kuria muitinė išieško iš garantinės asociacijos jos garantuotas muitų ir mokesčių sumas. Apibendrinant galima pasakyti, kad muitinės garantijos sutarties šalys nėra lygiateisės - muitinė turi valdingus įgalinimus garantinės asociacijos atžvilgiu, be to, dalis bendrosios garantijos sutarties sąlygų yra apspręstos ne šalių susitarimo, o galiojančių teisės aktų normų - šalys negali susitarti kitaip, negu nustatyta įstatyme. Akivaizdu, kad tai yra požymiai, būdingi ne civilinei, o viešajai teisei. Teisėjų kolegija nurodė, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas preliminariame nutarime, priimtame byloje C-266/01, aiškinant 1968 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo nuostatų taikymą ginčams tarp valstybės ir privataus asmens, kylantiems iš TIR konvencijos reguliuojamų santykių, pažymėjo, kad kvalifikuojant šiuos teisinius santykius turi būti įvertintos tiek Briuselio konvencijos nuostatos, tiek nacionalinės teisės sistemos pagrindiniai principai. Europos Teisingumo Teismas šiame nutarime taip pat išaiškino, kad sąvoka „civilinis ir komercinis ginčas“ pagal Briuselio konvenciją apima ieškinį, kuriuo valstybė narė iš privataus asmens reikalauja įvykdyti garantijos sutartį, sudarytą siekiant užtikrinti trečiojo asmens galimybę pateikti valstybės reikalaujamą ir nustatytą prievolės įvykdymo užtikrinimą, jei teisinis santykis tarp kreditoriaus ir garanto, susiklostantis remiantis garantijos sutartimi, nereiškia valstybės institucijų valdingų įgalinimų panaudojimo, ir nėra sudarytas pagal taisykles, kurios skirtųsi nuo taisyklių, taikomų analogiškiems teisiniams santykiams tarp privačių asmenų. Teisėjų kolegija nurodė, kad bendrosios garantijos sutartis tarp muitinės ir garantinės asociacijos nėra civilinė sutartis ir jos pagrindu susiklostę teisiniai santykiai yra viešosios, o ne civilinės teisės reguliavimo dalykas. Tokia santykių tarp viešojo administravimo institucijos ir privataus asmens forma, kai valstybės institucija siekdama įgyvendinti savo įstatymines funkcijas ir patenkinti viešą visuomenės interesą sudaro sutartis su privačiais asmenimis, Europos šalių teisinėje praktikoje ir teisės doktrinoje yra vadinama administracine sutartimi. Teisėjų kolegija nurodė, kad muitinė nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose veikia ne kaip civilinių teisinių subjektas, o kaip viešojo administravimo institucija, todėl jos veiksmai ir sprendimai yra administraciniai aktai, kurių apskundimo tvarką ir terminus nustato administracinės teisės normos.

Dėl nurodytų teisės aktų nuostatų taikymo sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti Kauno teritorinės muitinės sprendimų dėl skolos įregistravimo mutinio tranzito procedūros vykdytojui Baltarusijos įmonei “Soti”, taigi, atsakovas negali būti įpareigotas nagrinėti dėl šių sprendimų pateiktą pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Kauno teritorinės muitinės pretenzijos buvo pateiktos pareiškėjui 2004-10-13, 2004-10-14, 2004-10-19, 2004-10-19 dienomis. Terminą paduoti skundą dėl administracinio akto nustatančios teisės normos yra procesinės, todėl pagal procesinių įstatymų galiojimo laike taisykles nurodytos muitinės pretenzijos turėjo būti apskųstos per Muitinės įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (skundai dėl teritorinių muitinių ir specialiųjų muitinės įstaigų sprendimų ir jų nepriėmimo pateikiami Muitinės departamentui ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo gavo sprendimą, o jeigu skundžiamas sprendimo nepriėmimas, - nuo tos dienos, kurią baigiasi įstatymo nustatytas sprendimo priėmimo terminas). Pareiškėjas skundą Muitinės departamentui pateikė 2005-01-24, t.y. praleidęs įstatyme nustatytą terminą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Muitinės įstatymo 91 straipsnis nustato, kad suinteresuoto asmens prašymu Muitinės departamentas gali atnaujinti skundo dėl teritorinės muitinės ar specialiosios muitinės įstaigos sprendimo arba jo nepriėmimo pateikimo terminą, jeigu pripažįsta, kad šis terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas turi didelę patirtį TIR garantijų teikimo srityje, teritorinė muitinė nustatyta tvarka jį informavo apie netinkamai užbaigtas TIR procedūras, t.y. pareiškėjas turėjo galimybę tinkamai ir laiku pasirūpinti savo teisėtų interesų apsauga ir realizuoti savo teisę ginčyti muitinės reikalavimus. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios objektyviai būtų sutrukdžiusios pareiškėjui laiku ginčyti teritorinės muitinės pateiktas pretenzijas.

V.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Prašyme nurodyti šie pagrindiniai teiginiai:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje padarė tris pagrindines išvadas: 1) garantinė asociacija neturi teisės ginčyti muitinės sprendimo dėl skolos įregistravimo TIR procedūros vykdytojui teismine tvarka ir neprivalo jo ginčyti, siekdama paneigti savo prievolės mokėti muitus ir mokesčius buvimą; 2) bendrosios garantijos sutartis tarp muitinės ir garantinės asociacijos nėra civilinė sutartis ir jos pagrindu susiklostę teisiniai santykiai yra viešosios, o ne civilinės teisės reguliavimo dalykas; 3) pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti Kauno teritorinės muitinės sprendimų dėl skolos įregistravimo muitinio tranzito procedūros vykdytojui, taigi, atsakovas negali būti įpareigotas nagrinėti dėl šių sprendimų pateiktą pareiškėjo skundą; pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundo padavimo terminas dėl mokestinių pretenzijų praleistas dėl svarbių priežasčių; byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios objektyviai būtų sutrukdžiusios pareiškėjui laiku ginčyti muitinės pateiktas pretenzijas. Pareiškėjas iš esmės sutinka su pirmąja teismo išvada, t. y. išvada dėl asociacijos teisės/pareigos ginčyti sprendimus dėl skolos įregistravimo TIR procedūros vykdytojui. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su antrąja teismo išvada, t. y. išvada dėl santykių tarp asociacijos ir muitinės pobūdžio, tačiau dėl nuoseklios Lietuvos teismų praktikos šiuo klausimu, šiame prašyme nekelia klausimo dėl minėtos išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Tačiau trečioji teismo išvada yra neteisėta ir nepagrįsta.

2. 2005 m. sausio 24 d., t. y. tą dieną, kai pareiškėjas išsiuntė Muitinės departamentui savo skundą dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimų bei mokestinių pretenzijų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo vieningai teigiama, kad: 1) mokestinė pretenzija nėra tas teisės aktas, kuris sukuria teises ar pareigas garantinei asociacijai; neskundžiant sprendimų dėl skolos įregistravimo, ginčyti mokestines pretenzijas ir jose nurodytas sumas nėra teisinio pagrindo; 2) sprendimas dėl skolos muitinei įregistravimo sukelia teisines pasekmes asociacijai „Linava“, kaip garantui, ir garantas, norėdamas nuginčyti mokestinėje pretenzijoje nurodytą skolos sumą, pirmiausia, privalo nuginčyti patį sprendimą dėl skolos įregistravimo, kaip pretenzijoje nurodytos skolos sumos atsiradimo pagrindą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje administracinėje byloje suformuluodamas naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles dėl garantinės asociacijos teisės/pareigos ginčyti atitinkamus muitinės sprendimus ir pretenzijas bei šias naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles pritaikydamas tam pareiškėjo skundui, kuris buvo paduotas 2005 m. sausio mėnesį, t. y. kai dar egzistavo kitokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akivaizdžiai neteisėtai ignoravo pareiškėjo teisėtus lūkesčius, t. y. teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad pareiškėjas privalo skųsti būtent sprendimus dėl skolos įregistravimo ir, tik juos ginčydamas, gali ginčyti ir mokestines pretenzijas, bei teisėtą lūkestį, kad pareiškėjo skundas dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimų bei ginčo mokestinių pretenzijų bus išnagrinėtas iš esmės ir dėl jo bus priimtas atitinkamas sprendimas. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas nutartį šioje administracinėje byloje, pažeidė konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir tikrumo principus.

3. 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje pateikęs naujas teisines taisykles dėl pareiškėjo teisės/pareigos ginčyti muitinės sprendimus bei pretenzijas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas negalėjo jų pritaikyti šioje konkrečioje byloje bei negalėjo, atsižvelgdamas į jas, vertinti pareiškėjo 2005 m. sausio 24 d. skundo. 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje suformuluotas naujas taisykles, kurios iš esmės skyrėsi nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teismas bei kitos institucijos galėjo taikyti tik tiems skundams ar kitiems teisiniams veiksmams, kuriuos pareiškėjas atliko po 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties paskelbimo. Pareiškėjo veiksmai, atlikti iki 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties paskelbimo, taip pat ir 2005 m. sausio 24 d. skundo padavimas, turėjo būti vertinami ne pagal naujas taisykles, suformuluotas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje, o pagal tas teisines taisykles, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo suformulavęs 2005 m. sausio 24 d. skundo padavimo dieną. Todėl šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė ir lex retro non agit principą.

4. Pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo iš esmės atmestas dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, jog ankstesnė šio teismo praktika, kuria vadovavosi pareiškėjas, paduodamas 2005 m. sausio 24 d. skundą, buvo neteisinga. Tačiau teismo nuomonės ir praktikos keitimasis negali turėti įtakos asmens teisei ginti savo teises teisme ir būti priežastimi, dėl kurios iš asmens būtų atimama teisė gintis nuo muitinės reiškiamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog būtent dėl teismo nuomonės pasikeitimo ir buvo atmestas pareiškėjo apeliacinis skundas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2005 m. lapkričio 25 d. nutartimi atmesdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, pažeidė Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjui užkirto kelią ginti savo teises, nors, jas gindamas, t. y. paduodamas 2005 m. sausio 24 d. skundą, pareiškėjas elgėsi atidžiai, protingai ir rūpestingai, t. y. vadovavosi tuo metu egzistavusia teismų praktika.

5. Pareiškėjas skundą dėl ginčo mokestinių pretenzijų padavė, praėjus vieno mėnesio terminui nuo jų gavimo, todėl, kad jis vadovavosi tuo metu Lietuvos administracinių teismų praktikoje suformuluotomis teisinėmis taisyklėmis, pagal kurias mokestinė pretenzija nebuvo laikoma sukeliančia teisines pasekmes pareiškėjui bei pagal kurias mokestinę pretenziją buvo galima nuginčyti, tik užginčijus sprendimus dėl skolos muitinei įregistravimo. Taigi, faktas, jog skundas dėl ginčo mokestinių pretenzijų buvo paduotas, praėjus vieno mėnesio terminui nuo jų gavimo, buvo nulemtas objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. tuo metu egzistavusios teismų praktikos. Gavęs ginčo mokestines pretenzijas, pareiškėjas elgėsi protingai ir rūpestingai, t. y. atsižvelgdamas į tuometinę teismų praktiką. Negaudamas sprendimų dėl skolos muitinei įregistravimo, kuriuos pagal tuometinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką būtent ir privalėjo skųsti, pareiškėjas pats kreipėsi į muitinę dėl sprendimų dėl skolos įregistravimo pateikimo, o gavęs tuos sprendimus, nedelsiant ir dar nepraėjus vieno mėnesio terminui nuo sprendimu gavimo, sprendimus bei mokestines pretenzijas apskundė. Tokiu būdu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje administracinėje byloje nuspręsdamas, jog pareiškėjas praleido terminą skundui dėl ginčo mokestinių pretenzijų paduoti, netinkamai taikė ir Muitinės įstatymo 91 straipsnio 1 dalį, nes jei nagrinėjamu atveju pareiškėjas terminą paduoti skundą dėl mokestinių pretenzijų ir praleido, tai atsitiko dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklaususių aplinkybių, t. y. dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, kurios, kaip paaiškėjo po 2005 m. lapkričio 25 d. nutarties paskelbimo, buvo klaidingos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad teismas, konkrečioje byloje pateikęs naują įstatymų išaiškinimą, kuris skiriasi nuo anksčiau egzistavusios teismų praktikos, neturi teisės toje byloje nauju išaiškinimu vadovautis. Teisės negaliojimo atgal principas yra taikomas konkrečioje byloje taikytinoms teisės aktų normoms. Bylą nagrinėjantis teismas, turi taikyti ginčo materialinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojusias teisės aktų normas. Pateikdamas teisės aktų normų išaiškinimus, teismas teisės negaliojimo atgal principo nepažeidžia, nes vadovaujasi ta pačia ginčo materialiniams teisiniams santykiams taikytina teisės akto norma.

Teisės normų išaiškinimas teismo sprendime yra pateikiamas, pirmiausia siekiant išspręsti konkrečią bylą. Teismas negali aiškinti teisės normų ateičiai ir negali pateiktais išaiškinimais nesivadovauti konkrečioje byloje. Tam tikrais atvejais, sprendžiant konkrečią bylą, įstatymų numatytais būdais galima atsižvelgti į teismų praktikos pasikeitimo aplinkybę, tačiau teigti, jog egzistuoja bendra taisyklė, pagal kurią naujai teismų praktikoje suformuluotas teisės normų išaiškinimas turi būti taikomas tik ateičiai ir negali būti taikomas byloje, kurioje toks išaiškinimas suformuluotas, nėra pagrindo.

Nagrinėjamos bylos atveju į teismų praktikos pasikeitimo aplinkybę galėtų būti atsižvelgiama, sprendžiant pareiškėjo skundo Muitinės departamentui padavimo termino atnaujinimo klausimą. Ši aplinkybė galėtų būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi, tačiau tik tada, jeigu būtent ji būtų nulėmusi termino praleidimą.

Nagrinėjamu atveju minėta aplinkybė negali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Net ir pagal egzistavusią teismų praktiką pareiškėjas turėjo imtis priemonių paduoti skundą Muitinės departamentui žymiai anksčiau nei jis tai padarė. Muitinės pretenzijas pareiškėjas gavo 2004 m. spalio mėnesį. Taigi, jau tuo metu pareiškėjui tapo aišku, jog iš jo reikalaujama sumokėti atitinkamas mokesčių sumas. Nesutikdamas su tokia jam nustatyta prievole, pareiškėjas, gavęs pretenzijas, per mėnesį turėjo imtis priemonių jas apskųsti. Kadangi pagal egzistavusią praktiką pareiškėjas turėjo apskųsti ne tik pretenzijas, bet ir muitinės sprendimus dėl skolos įregistravimo, todėl pareiškėjas per mėnesį nuo pretenzijų gavimo galėjo išsireikalauti ir atitinkamus sprendimus dėl skolos įregistravimo bei tokiu būdu galėjo paduoti skundą žymiai anksčiau. Tačiau pareiškėjas daugiau nei mėnesį delsė ir ėmėsi priemonių skundui paduoti bei muitinės sprendimus išsireikalavo tik 2005 m. sausio mėnesį. Tokiu būdu skundo padavimo termino praleidimą nulėmė paties pareiškėjo nerūpestingumas.

Esant paminėtoms aplinkybėms, teigti, jog apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažeidė teisėtų lūkesčių bei kitus pareiškėjo nurodytus teisės principus, nėra pagrindo.

Pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai negali būti pripažinti akivaizdžiais įrodymais, patvirtinančiais, jog šioje byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), ir procesas pagal šį prašymą negali būti atnaujinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A14 – 1479/2005).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas