Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algirdo Giedraičio, Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2022 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant per bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programose, neatlygintinai išdirbti iki 60 (šešiasdešimties) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo M. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš V. S. priteista 800,00 eurų neturtinės žalos nukentėjusiojo naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas V. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu V. S. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. S. kaltės.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. S. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

9. Nors apeliantas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo neprisipažino teigdamas, jog pripažįsta tik tai, kad jis po konflikto prie balkono, pamatęs einančią kompaniją ir įtaręs, kad tai ta pati kompanija su kuria prieš tai konfliktavo, nuėjo su tuo vaikinu aiškintis, po to jie susigrūmė ir dėl jo kaltės nugriuvę ant žemės vartėsi, dėl ko abu patyrė sužalojimus, tačiau jis nesudavė jokių smūgių rankomis, kojomis ar kokiais nors kitais objektais, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog V. S. kaltinime nurodytoje vietoje ir kaltinime nurodytu laiku, tyčia, lazda smūgiavo M. L. per kojas, po ko pastarajam nukritus ant žemės, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šias aplinkybes patvirtina iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo M. L. parodymai, kurie kartu su liudytojų E. L., A. M. parodymais duotais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, teismo medicinos specialistės Z. M. paaiškinimais teisme, 2021 m. birželio 30 d. VTMT Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 173–175), 2021 m. birželio 28 d. M. L. medicinos dokumentų išrašu (1 t., b. l. 8), įvykio vietos apžiūros protokolu (1 t., b. l. 48–51), kitų objektų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėta Bendrojo pagalbos centro pateikta pranešimo garso įrašo kopija ir padarytos jos stenogramos (2 t., b. l. 66–69), tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Nuteistojo V. S. argumentai, jog su nukentėjusiuoju įvyko tik susistumdymas, po ko jie nugriuvę voliojosi įkibę vienas kitam į atlapus, tačiau smūgių vienas kitam nesudavė, jokios lazdos nenaudojo, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Darant šią išvadą pažymėtina, jog nuteistojo pateiktos versijos iš esmės nepatvirtino, jokie objektyvūs bylos duomenys.

7.1. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis M. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme pakankamai nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes bei parodė, kad po konflikto prie balkono su kaltinamuoju jis su E. L. ėjo palydėti draugą A. M. ir nusipirkti rūkyti. Prie jų dideliu greičiu prilėkė mašina ir iš jos iššoko trys vaikinai. Draugas iš karto pabėgo. Nukentėjusysis taip pat bėgo, bet jam pakirto padą ir jis nukrito prie medžio. Visi jį puolė. Buvo A. K., J. V. ir V. S., jie visi jį mušė, smūgiavo iš lazdos bei iš kumščio į kairį žandą. Nukentėjusysis vartėsi, bandė išsisukti. Jis matė pas V. S. lazdą kai jis atbėginėjo, tačiau negali įvardins kokia tai buvo lazda. Kai jis bėgo, jam trenkė per kojas. V. S. trenkė jam per koją iš nugaros ir tada jis parkrito. Tada sušoko dar du jo draugai. V. S. bandė jam smūgiuoti, kumščiu pataikė į žandą. Taip pat pataikė ir į pilvo sritį. M. L. teigimu, jis vieną kartą iš nugaros gavo su lazda per koją, o kitą kartą į ranką, kai gynėsi. Lazda buvo nuo 50 iki 70 centimetrų ilgio, tamsios spalvos. Po muštynių, lazda gulėjo šone ant žemės, nematė ar pasiėmė lazdą (3 t., b. l. 33– 34). Iš esmės tokius pačius parodymus nukentėjusysis davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, kurio metu parodė, kad po žodinio konflikto su V. S. pastarasis sėdo į mašiną ir išvažiavo. Vėliau apie vidurnaktį, jis su savo sužadėtine išėjo į lauką išlydėti jo draugo namo. Jiems išėjus į lauką prie jų dideliu greičiu su automobiliu privažiavo V. S. iš kurio išlipę trys vaikinai puolė ant jo. Jo draugas pamatęs, kad iš automobilio iššoko vaikinas laikydamas rankoje kažkokį daiktą labai išsigando, pradėjo šaukti bėkite ir pats pabėgo. Jis pamatė, kad link jo bėga V. S. laikydamas ranką už nugaros. Iš karto suprato, kad jis rankoje kažką turi, bet ką tiksliai nematė, pradėjo bėgti nuo jo, dar pasakė sužadėtinei, kad trauktųsi ir iš nugaros pajuto smūgį į kojas, prarado pusiausvyrą ir nukrito. Kai nukrito, prie jo pribėgo visi trys vaikinai. Visi trys vienu metu pradėjo jį daužyti, suduodami nenustatytą kiekį smūgių į galvą ir kūno sritį. Kitų dviejų vaikinų nepažįsta, tačiau juos žino jo sužadėtinė, tai J. V. ir A. K.. Po jo sumušimo jie sėdo į tą patį automobilį ir išvažiavo (1 t., b. l. 1–6). Netikėti nukentėjusiojo M. L. parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo, nes viso proceso metu jis davė išsamius parodymus, jo parodymai atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nepatikimais nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie nebuvo nuoseklūs, o buvo prieštaraujantys vieni kietiems, kad teismas neįvertino tai, jog akistatos tarp J. V. ir M. L. metu pastarasis nurodė, jog V. S. smūgiavo į viršutinę kūno dalį su lazda vieną kartą, o po to, kumščiais, tuo tarpu bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis teigė, jog beisbolo lazda apeliantas tariamai smūgiavo į kairę pėdą, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad M. L. duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, esminių prieštaravimų nėra. Tai, kad nukentėjusysis akistatos su J. V. metu nepaminėjo, jog pirmą smūgį nuo V. S. gavo lazda į kojas, ką iš esmės patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, nesudaro pagrindo jo parodymus vertinti kaip prieštaringus. Pažymėtina, jog jau pirminės apklausos metu nukentėjusysis nurodė, jog bėgdamas nuo V. S. ir jo draugų iš nugaros pajuto smūgį lazda į kojas, nuo ko jis prarado pusiausvyrą ir nukrito (1 t. b. l. 1–2), vėliau šias aplinkybes patvirtino ir akistatos su nuteistuoju metu (2 t., b. l. 102–104), taip pat ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme.

7.2. Atkreiptinas dėmesys, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojais apklausti E. L. bei A. M., kurie tiesiogiai matė aptariamą įvykį. Pirmosios instancijos teisme apklausta E. L. nurodė, jog naktį apie pusė dviejų, su nukentėjusiuoju ėjo palydėti į namus draugo A. M.. Tada prie 95-ojo namo privažiavo automobilis, iš kurio išlipo kaltinamasis V. S., J. V. ir dar vienas vaikinas. Tuomet kaltinamasis išsitraukė beisbolo lazdą, M. L. bandė bėgti, tačiau jam kirto per kojas, jis nukrito, visi kiti pradėjo jį spardyti ir daužyti beisbolo lazda. Kai tie vaikinai trise pribėgo, viskas vyko labai greitai, dar vienas žmogus stovėjo prie 95-ojo namo kampo, ji pradėjo šaukti pagalbos, galvojo, kad tai pašalinis žmogus, bet tai buvo vienas iš V. S. draugų. A. M. pabėgo. Iš automobilio vairuotojo pusės pirmas išlipo kaltinamasis, po to kiti. V. S. su beisbolo lazda kirto per kojas jos vyrui, po ko jis parkrito. Beisbolo lazda buvo šviesios medžio spalvos, didelė, kaltinamasis ją laikė už nugaros. Dar vienas iš asmenų išsitraukė vadinamą teleskopą, nes buvo toks garsas. Liudytojos E. L. parodymu, kai pamatė išlipantį V. S. su beisbolo lazda, ji, M. L. ir A. M. pradėjo bėgti viena kryptimi. V. S. sudavė lazda nukentėjusiajam, pirmas smūgis buvo į kojas, po to į galvą, į šoną. Kai pradėjo spardyti kojomis, dar vieną kitą kartą trenkė ir į galvą. Vyras nuo smūgio parkrito, ji aiškiai matė smūgį į galvą, buvo suduoti keturi, penki smūgiai lazda. Kai buvo smūgiai kojomis, V. S. vis dar laikė lazdą rankose. Vyrą taip pat mušė J. V. ir A. K.. V. S. turėjo lazdą, A. K. turėjo teleskopą. Ji matė nueinant į automobilį V. S. ir A. K. su lazdomis (3 t., b. l. 51–52). Ikiteisminiame tyrime apklausta liudytoja E. L. taip pat buvo parodžiusi, jog matė, kaip išlipęs iš automobilio V. S. rankoje nešėsi beisbolo lazdą. Taip pat girdėjo tokį garsą koks būna išskleidžiant teleskopinę lazdą ir jai atrodė, jog tokią lazdą turėjo A. K.. Pirmas pribėgęs V. S. su beisbolo lazda sudavė M. L. per kojas, po ko jis nukrito ant žemės, tuomet pribėgo J. V. ir A. K.. V. S. ir J. V. nukentėjusįjį mušė kumščiais ir daužė beisbolo lazda, o A. K. jį spardė kojomis (1 t., b. l. 75–78). Liudytoja E. L. papildomai ikiteisminio tyrimo metu savo pirminius parodymus patvirtino kaip teisingus. Papildomai parodė, jog įvykio naktį jos dabartinį sutuoktinį M. L. mušė trys, tai yra V. S., J. V. ir A. K.. M. L. ant žemės (žolės) nukrito po V. S. smūgio beisbolo lazda per kojas, o jam nukritus, kumščiais smūgiavo tiek V. S., tiek J. V., o A. K. nukentėjusįjį spardė kojomis į įvairias kūno vietas. Minėti vyriškiai M. L. mušė jį apsupę iš visų pusių, todėl ji negali pasakyti, kuris jų ir į kurias kūno vietas smūgiavo ir kiek jam smūgių sudavė. Ji gerai matė ir įsidėmėjo nukentėjusįjį mušusių vyriškių veidus ir juos atpažino (1 t., b. l. 81–85).

7.3. Tai, kad M. L. įvykio naktį buvo užpultas ir sumuštas, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas A. M.. Jis parodė, jog kai naktį jis su nukentėjusiuoju ir E. L. ėjo į parduotuvę, prie jų privažiavo mašina iš kurios išlipo keturi vaikinai ir pradėjo juos vytis. Šaukė M. L. – „ateik čia“. Liudytojas pamatė, kad kažkas turi lazdas, ir jam pasidarė aišku, jie visi šoko ant M. L.. Liudytojas tiesiog pabėgo. Matė, kad M. buvo pargriuvęs. Pro namo kampą liudytojas nubėgo link namų. Tą pačią naktį jis matė M. L., jam buvo mėlynių ant veido, pastarasis rodė sužalojimus ant rankų ir ant kojos. M. L. pasakojo, kad jį spardė ir per veidą davė iš lazdos. Liudytojo A. M. teigimu, pas atbėgančius asmenis jis matė teleskopą ir beisbolo lazdą. Tą vakarą jis matė dvi lazdas. Lazdos skyrėsi, viena buvo didesnė, kita buvo mažesnė. Beisbolo lazda buvo didesnė, nei teleskopas. Kas laikė lazdas, nežino. Veiksmo, kad sudavė per veidą su lazda jis nematė, tai jam pasakė M. L. (3 t., b. l. 60–61).

7.4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu teisiamajame posėdyje pagarsinus liudytojo A. M. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis juos patvirtino kaip teisingus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, jog iš sustojusio automobilio, į kurį įlipo ir skubiai išvažiavo, prieš tai prie balkono sukonfliktavęs vaikinas, išlipo, jam atrodo, keturi asmenys. Išlipę iš automobilio keli asmenys rankose kažką turėjo, pas vieną asmenį matė kažkokią lazdą ir išgirdo garsą tokį, kuris būna išskleidus teleskopinę lazdą. Lazdas turėjo ne visi asmenys, gal tik du, kad vienas asmuo turėjo lazdą tikrai matė, o dėl kitų gali ir klysti. Visi asmenys išlipę iš automobilio pradėjo bėgti link jų. Jie su M. L. pradėjo bėgti nuo jų. Jiems išsiskyrus, atsisukęs pamatė kaip vienas iš besivijusių asmenų M. L. su lazda kirto per kojas, po ko M. nukrito ant žemės ir tuomet visi asmenys pripuolę pradėjo jį mušti, tačiau jis jau nematė nei kuo, nei kur M. buvo smūgiuojama, parbėgo namo, užsirakino ir laukė kol M. ką nors jam praneš. Maždaug po pusvalandžio gavo M. žinutę, kvietė ateiti pas jį. Nuėjus pas M. matė, kad jam ant veido ties kairės pusės žandikauliu buvo mėlynė, o galvoje guzas. Taip pat Marius jam parodė savo kojas, ant kurių taip pat matė mėlynes. M. sakė, kad jam buvo suduotas smūgis ir beisbolo lazda, taip pat jam buvo suduoti smūgiai rankomis ir jis buvo spardomas kojomis. E. L. pasakė, kad M. mušė tas pats vaikinas, kuris prieš tai sukonfliktavo su jais po balkonu, taip pat minėjo kažkokį vaikiną pavarde V. (1 t., b. l. 68–72).

7.5. Netikėti minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. Ir nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas grįsdamas nuteistojo kaltę nepagrįstai vadovavosi liudytojų E. L. ir A. M. duotais parodymais, kadangi jie nebuvo nuoseklūs, kad prieštaravimus kelia E. L. akistatos su J. V. metu duoti parodymai, jog lazdą turėjo vienas asmuo, kai akistatos su apeliantu metu ji buvo nurodžiusi, kad lazdą turėjo ir V. S. ir A. K., taip pat liudytojo A. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad bėgdamas ir atsisukęs matė, kaip vienas iš besivejančių asmenų su lazda kirto M. L. per kojas, kai tuo tarpu teismo posėdžio metu jau tvirtino, kad pats jokių smūgių suduodant nematė, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad liudytojų E. L. ir A. M. duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių – tai yra M. L. nežymaus sveikatos sutrikdymo, jokių esminių prieštaravimų nėra. Pažymėtina, jog liudytoja E. L. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog matė dvi lazdas pas atbėgančius vaikinus, beisbolo lazdą turėjo V. S., A. K. turėjo teleskopą. Pažymėtina, jog E. L. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme, visiškai atitiko jos duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Vien tai, kad tam tikros aplinkybės nebuvo smulkiai detalizuotos akistatos su J. V. metu, nereiškia, kad vėlesnės apklausos metu liudytojos duoti parodymai yra prieštaringi ir tai nesudaro pagrindo teismui jos parodymus vertinti kaip nenuoseklius. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog nors liudytojas A. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme ir nurodė, jog pats jokių smūgių suduodant nematė, tačiau pagarsinus liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad bėgdamas ir atsisukęs matė, kaip vienas iš besivejančių asmenų su lazda kirto M. L. per kojas, jis juos patvirtino kaip teisingus, nes tuo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes, todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jais netikėti nėra jokio pagrindo. Pagrindo netikėti liudytojos E. L. ir nukentėjusiojo M. L. parodymais nesudaro ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog tiek nukentėjusysis, tiek E. L. iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos tvirtino, jog M. L. mušė trys asmenys, t. y. V. S., J. V. ir A. K., kai tuo tarpu ikiteisminis tyrimas tiek J. V., tiek A. K. atžvilgiu buvo nutrauktas. Šiame kontekste pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, nors šių asmenų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas prokurorės nutarimu ir buvo nutrauktas, tačiau teismas bylos aplinkybes aiškinasi ir jas vertina savarankaiškai, o bylą nagrinėja tik toje apimtyje, kuria yra suformuluotas kaltinimas, taigi byloje nebuvo sprendžiamas nei J. V., nei A. K. kaltės klausimas ir vien tai, kad minėtų asmenų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nesudarė pagrindo nukentėjusiojo ir liudytojos E. L. parodymus apie įvykio aplinkybes vertinti kaip nenuoseklius, ar jais netikėti, taip pat šios aplinkybės nepaneigia nei nukentėjusiojo sužalojimo fakto nei V. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, tam iš esmės pritaria. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nukentėjusiojo ir liudytojos E. L. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitiko byloje surinktų įrodymų visumą.

7.6. Tai, kad nukentėjusiajam M. L. įvykio dieną buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata patvirtina ir 2021 m. birželio 30 d. VTMT (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. G (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad M. L. konstatuota poodinės kraujosruvos kairio skruosto srityje, juosmens srityje, dešinėje plaštakoje, muštinės paviršinės žaizdelės kairėje blauzdoje, kairėje pėdoje, odos nubrozdinimai dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo gautis suduodant smūgius kumščiais, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu, kuo galėjo būti medinė lazda. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai galėjo būti padaryti septynių ar daugiau trauminių poveikių pasekoje (1 t., b. l. 173–175). Kaip nurodyta minėtoje specialisto išvadoje tiriamasis M. L. paaiškino, jog netoli namų jį užpuolė trys nepažįstami vyrai, medine lazda trenkė į kairę koją, nuo smūgio pargriuvo, mušė rankomis ir kojomis bei medine lazda. Kaip matyti iš 2021 m. birželio 28 d. M. L. medicinos dokumentų išrašo, jame užfiksuota, kad pacientas atvyko 2021 m. birželio 27 d. 20.39 val., užfiksuoti paciento nusiskundimai: atvežtas su siuntimu iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, naktį patyrė galvos traumą, buvo sumuštas su lazda, jaučia galvos ir kaklo srities skausmą (1 t. 1, b. l. 8). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tikėtina, kad visi M. L. patirti sužalojimai, nurodyti specialisto išvadoje, galėjo atsirasti pargriuvus ant žemės ir besivartant, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Z. M. paaiškino, kad nukentėjusiajam juosmens kairėje pusėje sužalojimas buvo padarytas atsitrenkus į kietą buką daiktą. Ekspertės teigimu ant pievos nukritus toks sužalojimas negalėjo atsirasti. Nuo kritimo galėjo atsirasti sužalojimas juosmens srityje. Kairės blauzdos priekiniame paviršiuje žaizdelė padaryta kietu buku daiktu, suduodant kumščiu, spiriant koja, suduodant lazda, tai nebūdinga nukritimui. Nukrintant ant asfalto taip pat maža tikimybė, kad tokia žaizdelė būtų padaryta. Sužalojimai kairio skruosto srityje padaryti kietu buku daiktu, medine lazda. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas dešinėje plaštakoje galėjo būti padarytas besiginant (3 t., b. l. 54). Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, tiek byloje pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nukentėjusiajam M. L. konstatuoti sužalojimai, tiek 2021 m. birželio 28 d. M. L. medicinos dokumentų išrašas ir ekspertės Z. M. paaiškinimai teisiamojo posėdžio metu, patvirtina nukentėjusiojo M. L., jo sutuoktinės E. L. ir liudytojo A. M. duotus parodymus pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminiame tyrime, kurie yra nuoseklūs, patvirtina tiek nukentėjusiojo patirtą nežymų sveikatos sutrikdymą, tiek ir pagalbinio įrankio – lazdos panaudojimą jį sužalojant, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šių įrodymų visumos vertinimu.

7.7. Apeliaciniame skunde pažymima, jog tai, kad V. S. neturėjo beisbolo lazdos, taip pat nesudavė M. L. nei vieno smūgio rankomis ar kojomis patvirtino byloje apklausti liudytojai J. V. ir M. S.. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu J. V. dėl M. L. sužalojimo buvo pareikštas įtarimas, ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Liudytojas M. S. tiek su J. V., tiek ir su V. S. yra geri draugai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog jis gali būti suinteresuotas duoti jiems palankius parodymus. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes bei į liudytojų J. V. ir M. S. duotus parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, sprendžiama, jog minėti liudytojai iš esmės vengė duoti parodymus apie šio įvykio aplinkybes, todėl jų parodymai negali būti laikomi patikimais. Be to, jų duoti parodymai tiesiogiai prieštarauja nuosekliems ir argumentuotiems nukentėjusiojo M. L., liudytojų E. L., A. M. parodymams bei specialistės Z. M. paaiškinimams, kurie patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais.

10. Nors nuteistasis V. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde kaltę neigė, aiškindamas, jog jis nesudavė M. L. jokių smūgių rankomis, kojomis ar kokiais nors kitais objektais, o tik susigrūmę ir nugriuvę ant žemės vartėsi, dėl ko abu patyrė sužalojimus, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia šiuos nuteistojo teiginius. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo, liudytojų E. L. ir liudytojo A. M. parodymai, teismo medicinos specialistės paaiškinimai, specialisto išvada bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad įvykio metu jis nesudavė M. L. jokių smūgių ir neabejotinai patvirtina, kad smurtas prieš nukentėjusįjį tyčia, beisbolo lazda sudavus smūgį M. L. per kojas, po ko pastarajam nukritus ant žemės, rankomis ir kojomis sudavus ne mažiau kaip septynis smūgius į įvairias kūno vietas, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, t. y. M. L. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Aukštesniojo teismo vertinimu, V. S. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą ir tarpusavyje vieni kitus papildo, todėl yra pagrįsti.

11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo V. S. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuoto nusikaltimo padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikaltimą, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimą.

Dėl civilinio ieškinio

12. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 800,00 eurų neturtinės žalos, kas neatitinka teismų praktikos analogiškose bylose, kadangi nukentėjusysis savo civilinio ieškinio reikalavimo esą negrindė jokiais įrodymais.

10.1. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

10.2. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors apeliantas ir nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl priteisto M. L. 800,00 eurų neturtinės žalos dydžio, kadangi jis nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. S. kaltės padarius nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą ir šiuo atveju nėra nukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose sprendžiant klausimus dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio. Mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

13. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį V. S., sudaro 110,00 eurų, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

11.1. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

11.2. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad jo skundas šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį, tai, jog byloje nėra duomenų apie sunkią V. S., kuris yra dirbantis, materialinę padėtį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo V. S., tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. S. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 110,00 (vieną šimtą dešimt) eurų atstovavimo išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme teikiant nuteistajam teisinę pagalbą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.