Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Paštuolis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinių teisės pažeidimų bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimo V. R. administracinių teisės pažeidimų byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. R. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2016 m. kovo 6 d., apie 03.15 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę – automobilį BMW 5ER REIHE, valst. nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso teisėtam pareigūno reikalavimui sustoti ir vengė pasitikrinti blaivumą alkotesteriu Alcotest 6810 Nr. ARFM-0394. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.V. R. Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal 126 straipsnio 4 dalį – 700 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 900 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas advokatas Vygaudas Molis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą, nutraukti administracinių teisės pažeidimų bylą ir apklausti R. D..Skundo autoriaus teigimu, skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir priimtas pažeidžiant administracinių bylų teisenos įstatyme numatytus reikalavimus, todėl naikintinas. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai, t. y. nepagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjamu, byloje esančius įrodymus įvertino nesivadovaudamas įstatymu ir padarė neteisingą, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią, išvadą dėl V. R. kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus. Nors apylinkės teismas nustatė, kad V. R. kaltę įrodo byloje surinkti rašytiniai įrodymai, tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nurodė kitokias jo motinai priklausančio automobilio vairavimo aplinkybes. Anot V. R., nors jis buvo neblaivus, tačiau automobilio nevairavo, visą kelią sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, vairavo kitas asmuo – R. D., tą patį nurodė ir liudytojas N. J., taigi policijos pareigūnų parodymai yra nelogiški ir neteisingi. Anot apelianto, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad V. R. dėl jam inkriminuotų pažeidimų nėra kaltas, jų nepadarė, o policijos pareigūnai ir teismas tik formaliai vertino visas aplinkybes.Skunde nurodoma ir tai, kad teismas neobjektyviai išnagrinėjo bylą, kadangi byloje nebuvo apklaustas R. D., kuris vairavo transporto priemonę. Apeliantas pabrėžia, kad pripažinimas, jog V. R. padarė administracinius pažeidimus, nors pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų nustatyta R. D. buvimo vieta ir jis būtų apklaustas, pažeidžia pamatinius teisės principus. Nesutinkant su apylinkės teismo motyvais, kad V. R. nenurodė R. D. buvimo vietos, todėl jis negalėjo būti apklaustas, tvirtinama, kad tokie teiginiai pažeidžia ne tik V. R. teises, bet ir viešąjį interesą, kadangi administracinį pažeidimą padaręs yra nenubaustas, o nekaltas asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn.Anot apelianto, skundžiamas nutarimas paremtas tik patrulių J. A. ir A. Č. parodymais, kurie yra nepagrįsti, nenuoseklūs ir vertintini kritiškai. Atkreipiamas dėmesys, kad A. Č. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog V. R. kategoriškai neigė, kad vairavo automobilį, tuo tarpu, skundžiamame nutarime nurodyta, jog A. Č. teigė, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pasakė „na ir kas, jei ir aš vairavau“, nors tokio V. R. pasisakymo jos tarnybiniame pranešime nėra. Be to, nesutampa ir kitos A. Č. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės su nurodytomis teismo nutarime, t. y., skirtingai pasisakyta dėl V. R. perlipimo į priekinę keleivio vietą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad A. Č. teisme negalėjo nurodyti, jog automobilį tikrai vairavo V. R. ir neteigė, kad būtent jis sėdėjo už vairo. Anot apelianto, liudytojos teiginys, kad buvo per trumpas laiko tarpas perlipti ant galinės sėdynės, taip pat vertintinas kritiškai, kadangi perlipimas į keleivio pusę ar ant galinės sėdynės užima tiek pat laiko. Analizuodamas liudytojo J. A. parodymus, skundo autorius nurodo, kad iš jų galima suprasti, jog jis nematė, kas vairavo automobilį, tik spėjo, kad buvo perlipta į priekinę keleivio pusę. Apelianto manymu, šių liudytojų parodymais apylinkės teismas negalėjo remtis, kadangi parodymai, duoti teismo posėdžio metu ir rašant tarnybinį pranešimą, yra skirtingi, dviprasmiški ir nenuoseklūs. Remiantis teisėje galiojančiu principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai, policijos pareigūnų parodymai turėjo būti vertinami neigiamai. Tuo tarpu apylinkės teismo išvada, kad liudytojo E. J. parodymai vertinami kritiškai, apelianto manymu, yra nemotyvuota ir neobjektyvi. Pažymima, kad E. J. pažįsta tiek V. R., tiek R. D. panašų laiko tarpą, todėl teigti, kad E. J. teikia melagingus parodymus vien tam, kad V. R. išvengtų griežtos administracinės atsakomybės, negalima. Nors teismas motyvuoja, kad E. J. su V. R. pažeidimų padarymo dieną kartu vartojo alkoholinius gėrimus bei važinėjosi automobiliu, tačiau su jais buvo ir R. D., kuris taip pat su jais vartojo alkoholį ir vairavo transporto priemonę BMW 5ER REIHE. Atsižvelgiant į tai, skundo autoriaus vertinimu, šis pirmosios instancijos teismo motyvas taip pat turi būti pripažintas nepagrįstu.Skunde nurodoma ir tai, kad liudytojo E. J. parodymus patvirtina 2016 m. kovo 22 d. garso įrašas, kuriame užfiksuotas V. R. ir R. D. pokalbis, ir kuriame girdisi, kaip pastarasis prisipažįsta 2016 m. kovo 6 d. apie 03.15 val. vairavęs transporto priemonę – automobilį BMW 5ER REIHE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Todėl, apelianto teigimu, R. D. turi būti apklaustas nagrinėjamoje byloje. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atsiliepime prašoma netenkinti V. R. atstovo advokato V. Molio apeliacinio skundo ir palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

V. R. atstovo advokato V. Molio skundas atmestinas.Vadovaudamasis ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad V. R. kaltė nėra įrodyta, kadangi atsakomybėn pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį jis patrauktas, nepaneigus galimybės, kad V. R. motinai priklausantį automobilį galėjo vairuoti kitas asmuo – R. D.. Apygardos teismas, susipažinęs su byloje surinkta medžiaga ir apeliacinio skundo motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutarimą priėmė visapusiškai ištyręs administracinių teisės pažeidimų padarymo aplinkybes, todėl nepritaria apelianto pozicijai. Pažymėtina, kad iš skundžiamo nutarimo matyti, jog apylinkės teismas, konstatuodamas ATPK 126 straipsnio 4 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies dispozicijose numatytų pažeidimų sudėties požymių buvimą V. R. veiksmuose, vadovavosi ištirtų įrodymų visuma. Nustatant minėtas aplinkybes, buvo remiamasi administracinio teisės pažeidimo protokolu, pareigūnų J. A. ir A. Č. tarnybiniais pranešimais bei jų paaiškinimais teisme, liudytojų E. J. ir D. R. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, taip pat ir paties V. R. paaiškinimu. Pirminiuose administracinius teisės pažeidimus užfiksavusiuose dokumentuose (administracinio teisės pažeidimo protokole ir tarnybiniuose pranešimuose) nurodytos esminės pažeidimų padarymo aplinkybės, kurias patvirtino liudytojais bylą nagrinėjant teisme apklausti policijos pareigūnai. Liudytoja A. Č., apklausiama teismo posėdyje, nurodė mačiusi, kad sustabdžius nepaklususį pareigūnų reikalavimui sustoti automobilį, jame kažkas perlipinėjo, o priėjus prie durelių vairuotojo vietoje niekas nesėdėjo. Nors policijos pareigūnė teigė nemačiusi, kur ir kas perlipinėjo iš savo vietos, tačiau abejonių nekilo, kad automobilį vairavo V. R., kuris, automobiliui sustojus, sėdėjo priekyje, keleivio vietoje, kadangi laiko tarpas pasikeisti su keleiviu iš galinės sėdynės buvo tiesiog per trumpas. A. Č. taip pat nurodė, kad V. R. nebuvo geranoriškai nusiteikęs, atsisakė pūsti į alkotesterį ir pasakė: „nu ir kas, jei aš vairavau“. Teismo posėdyje apklausiamas policijos pareigūnas J. A. nurodė iš esmės analogiškas automobilio sustabdymo aplinkybes bei patvirtino, kad automobiliui sustojus būtent V. R. perlipo iš vairuotojo vietos į keleivio vietą priekyje. Kitaip nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismo vertinimu, policijos pareigūnų nurodytose aplinkybėse esminių prieštaravimų nėra. Tai, kad policijos pareigūnė A. Č., apklausiama teisme, papildomai nurodė aplinkybes, kurios nebuvo užfiksuotos jos tarnybiniame pranešime, nesudaro pagrindo abejoti užfiksuotų duomenų atitikimu tikrovei ir teigti, kad jie yra dviprasmiški, juolab, kad abiejų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų paaiškinimai apie esmines įvykio aplinkybes sutampa. Parodymus liudytojai davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jie būtų šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi ir veiktų priešingai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens interesams, byloje taip pat nėra. Priešingai nei nurodo apeliantas, pirmos instancijos teismas ištyrė byloje esančią rašytinę medžiagą ir liudytojų parodymus, pagrindė, kodėl vadovaujasi policijos pareigūnų parodymais ir kritiškai vertina E. J. parodymus, su kuo nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų nustatyta R. D. buvimo vieta ir jis būtų apklaustas. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. D. buvo kviečiamas atvykti į teismo posėdžius teismui žinomais jo buvimo adresais, taip pat buvo priimta nutartis dėl jo atvesdinimo, tačiau jis nebuvo surastas. Abejonių versija, kad automobilį vairavo ne atsakomybėn traukiamas V. R., o R. D., kelia tai, jog policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nėra užfiksuota ir apklausiami teismo posėdyje jie nenurodė, kad V. R. sulaikymo metu būtų pasakęs, kad automobilį vairavo R. D.. Priešingai, jis A. Č. pasakė „nu ir kas, jei aš vairavau“, taip netiesiogiai pripažindamas savo kaltę. Nors apklausiamas liudytojas E. J. patvirtino V. R. keliamą versiją, kad vairavo R. D., jo parodymai nelaikytini patikimais, nes liudytojo nurodytos aplinkybės tik iš dalies atitinka V. R. parodymus bei objektyvias galimybes stambaus sudėjimo asmeniui, kaip apibūdintas R. D., per labai trumpą laiko tarpą persėsti iš vairuotojo vietos į keleivio vietą galinėje automobilio dalyje už vairuotojo sėdynės.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti V. R. kaltę dėl jam inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų padarymo, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo nustatytų aplinkybių. Prie apeliacinio skundo pridėtas garso įrašas, kuriame neva R. D. prisipažįsta vairavęs automobilį, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kadangi jis nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teisme, be to, iš įrašo autentiškumas niekaip nepatvirtintas, taigi spręsti, kad tai būtent R. D. ir V. R. pokalbio įrašas, nėra objektyvaus pagrindo.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas nutarimą V. R. administracinių teisės pažeidimų byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas bei teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. R. atstovo advokato Vygaudo Molio apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.