Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo T. V. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties, kuria atmestas jo skundas ir paliktas galioti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendžiu T. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 138 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 63 str.1 d., 2 d, 4 d., 5 d. 2 p. 6 d., galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų.

T. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio mėn. 23 d. laikotarpiu nuo 17.00 iki 19.00 val., Vilkaviškio mieste, paplūdimio prieigose prie (duomenys neskelbtini) ežero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su L. B. ir V. B., kilusio tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių paskatų, kartu su L. B. ir V. B. tyčia sudavė rankomis ir kojomis mažiausiai šešis smūgius G. A. į galvos sritį ir mažiausiai tris smūgius G. A. į kitas kūno vietas, kartu su L. B. ir V. B. prievarta G. A. įkėlė ir uždarė į automobilio Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę. Tęsdamas nusikalstamą veiką, L. B. vairuojamu automobiliu, nusivežus G. A. į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini), netoli kelio Vilkaviškis - (duomenys neskelbtini), kur jis veikdamas kartu su V. B., L. B., ištraukus G. A. iš automobilio bagažinės dėl asmeninių paskatų bendrais veiksmais su V. B. ir L. B., tyčiojantis nurengė G. A. viršutinius rūbus, esant žemai aplinkos temperatūrai, kas G. A. sukėlė hipotermiją, tyčia bendrai sudavė daugybinius smūgius - dar mažiausiai septynis smūgius rankomis ir kojomis į galvos sritį ir mažiausiai dvylika smūgių G. A. i kitas kūno vietas, tuo G. A. padarė kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, kraujosruvas minkštuosiuose audiniuose abipus momeninėse ir smilkininėse srityse, pakaušio ir dešinio smilkinio riboje, abiejų akių vokų ir skruostų srityse, dešiniame žande, nosies, lūpų ir smakro srityse, poodines kraujosruvas dešinėje smilkininėje srityje, ausų kaušeliuose, nosies šaknies srityje, akių vokuose, lūpų srityje ir smakre, dvi muštines žaizdas kairiame antakyje ir kairiame skruoste, odos nubrozdinimus kaktoje ir momeninėse srityse abipus, ausų kaušeliuose bei dešiniame skruoste ir žande, odos nubrozdinimus abiejų rankų alkūnių ir dilbių viršutinių trečdalių išorinių paviršių srityse, dešiniojo peties sąnario srities išoriniame paviršiuje, kaklo šonuose, dešinės rankos dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugarėlėje, dešinio klubo sąnario srities išoriniame paviršiuje, juosmens srityje palei kairės pusės apatinius šonkaulius ir palei stuburą bei kryžmens srityje, poodines kraujosruvas kairės rankos dilbio apatinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, kairės plaštakos nugarėlėje, kairio kelio sąnario srityje ties girnele ir kairės pėdos nugarėlės išorinėje dalyje, kraujosruvas kaklo minkštuosiuose audiniuose, tyčia G. A. išrengtą paliko įvykio vietoje, dėl ko nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo bei strigimo G. A. 2010-11-26 d. 22.30 val. mirė, tokiu būdu – tyčiojantis nurengiant, hipotermijos sukėlimu, ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu, nurengto G. A. palikimu įvykio vietoje sukėlė G. A. dideles kančias bei skausmą, t.y. panaudojant smurtą neteisėtai atėmė laisvę ir itin žiauriai nužudė G. A., t. y. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 146 straipsnio 2 dalį.

Taip pat jis, 2010 m. lapkričio mėn. 23 d. laikotarpiu nuo 17.00 iki 19.00 val., Vilkaviškio mieste paplūdimio prieigose prie (duomenys neskelbtini) ežero esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su L. B. ir V. B., kilusio tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių paskatų, tyčia L. B. ir V. B. sudavė rankomis mažiausiai du smūgius D. M. į galvos ir kūno sitį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, L. B. vairuojamu automobiliu, nusivežus D. M. į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį (duomenys neskelbtini), netoli kelio Vilkaviškis- (duomenys neskelbtini) kur veikdamas kartu su V. B., L. B., ištraukus D. M. iš automobilio salono dėl asmeninių paskatų bendrais veiksmais su V. B. ir L. B., tyčia D. M. sudavė mažiausiai dar du smūgius rankomis į galvos ir kūno sitį, tuo D. M. padarė muštinę žaizdą kaktoje, odos nubrozdinimus veide, kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke ir dešinės akies obuolyje, odos nubrozdinimą nugaros srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl to D. M. sveikata sutriko ilgiau, kaip dešimt dienų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą, 2012 m. birželio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą kasacine tvarka, 2013 m. sausio 15 d. nutartimi nuteistojo T. V. kasacinį skundą tenkino iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 16 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį pakeitė dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

T. V. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2013 m. gegužės 24 d. nutarimu T. V. pareiškimą atmetė, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis nenurodė nė vienos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 444 straipsnio l dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurios būtų galima atnaujinti baudžiamąją bylą.

Nuteistasis T. V. padavė Vilniaus apygardos teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi atmetė nuteistojo T. V. skundą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo, konstatuodamas, jog šis nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad T. V. pareiškime dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo nepateikė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, dėl kurių būtų galima atnaujinti baudžiamąją bylą.

Skundu nuteistasis T. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį, atnaujinti bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nuteistasis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo ir nesutinka su teismų nuosprendžiuose išdėstytų įrodymų vertinimu. Nuteistasis nurodo, kad teismai netinkamai įvertino L. B., V. B. ir J. P. parodymus apie tai, jog G. A. sužalojimo metu jis buvo kitoje aikštelės pusėje ir kalbėjo telefonu, o jo suduotas G. A. smūgis nebuvo mirtinas. Teigia, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, o bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo tinkamai užtikrintos jo teisės į gynybą, nes viso proceso metu keitėsi gynėjai, kurie nesidomėjo byla, o jis pats nemokėjo tinkamai apsiginti. Teigia, kad jam nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga ir pasidaryti reikiamų dokumentų kopijas, reikalingas tinkamam apeliacinių ir kasacinių skundų surašymui. Be to, teismas ignoravo jo prašymą, patikrinti jį poligrafu. Nuteistasis ginčydamas apygardos teismo nuosprendžio pagrįstumą taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad po jo paskelbimo buvo susijaudinęs ir negalėjo tinkamai išreikšti savo poziciją tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame teisme, dėl ko nepateikus papildomų dokumentų ir neištyrus atitinkamų aplinkybių apygardos teismo nuosprendis iš esmės buvo paliktas nepakeistas. Tinkamam bylos išnagrinėjimui reikalinga iš naujo atlikti įrodymų tyrimą, išsireikalauti kreipimąsi į policiją ir medikus fiksavusį garso įrašą ir rašytinius dokumentus, atlikti akistatas tarp kaltinamųjų ir liudytojų bei ištirti kitus įrodymus.

Nuteistojo T. V. skundas atmetamas.

BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, gali panaikinti šio teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą. Toks sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas bei priėmė neteisingą sprendimą. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistojo T. V. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties ir pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas išsamiai išanalizavo visus T. V. skundo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo argumentus ir juos motyvuotai atmetė, todėl teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkretiems, įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti instancine tvarka. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurioms esant galima atnaujinti baudžiamąją bylą, nustatytos BPK 444 straipsnio 1 dalyje. Naujai paaiškėjusios aplinkybės, dėl kurių galima panaikinti nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą, tai: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas bylą nagrinėjusių teisėjų nusikalstamas piktnaudžiavimas; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų nusikalstamas piktnaudžiavimas, jei dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

Kitomis aplinkybėmis, numatytomis BPK 444 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį. Aplinkybės, kurios priimant nuosprendį buvo žinomos, negali būti naujai paaiškėjusios.

Nuteistasis skunde aprašo bylos aplinkybes, nesutinka su įrodymų vertinimu nagrinėjant jo baudžiamąją bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinis teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, nuosprendyje konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad T. V., V. B. ir L. B. itin žiauriai nužudė G. A. dėl asmeninių paskatų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatė jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį T. V..

Skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties nagrinėjantis apeliacinis teismas neturi teisinės galimybės iš naujo ar kitaip vertinti teismuose priimtais ir įsiteisėjusiais sprendimais nustatytų bei patvirtintų nurodytų aplinkybių, kadangi nagrinėja ne įsiteisėjusių nuosprendžių teisėtumą ir pagrįstumą, bet tai, ar Vilniaus apygardos teismas teisingai įvertino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir, ar pagrįstai T. V. skundą atmetė. Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad apygardos teismas išsamiai išnagrinėjęs T. V. skundą, patikrino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. gegužės 24 d. nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą ir skundo netenkino.

Priešingai, negu teigiama nuteistojo skunde, jo pateikti argumentai negali būti laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Skundo teiginiai iš esmės rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja ne naujai paaiškėjusias aplinkybes, o byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kas aiškiai rodo, jog nuteistojo gynybinė pozicija neduoda pagrindo teigti esant naujai paaiškėjusias aplinkybes, dėl kurių būtų galima atnaujinti procesą.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia nuteistojo dėmesį į tai, kad pastarasis didesnę dalį aplinkybių jau buvo nurodęs anksčiau, t. y. pateikdamas pareiškimą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Dėl nuteistojo argumentų, susijusių su liudytojų L. B., V. B. ir J. P. parodymų vertinimu, netenkintais prašymais užduoti liudytojams klausimus ar reikalingų ekspertizių atlikimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų piktnaudžiavimo ir jo suėmimo klausimą nagrinėjusio ikiteisminio tyrimo teisėjo bei bylą išnagrinėjusio teismo šališkumo, teismas pasisakė skundžiamoje nutartyje, pateikdamas atitinkamas išvadas. Tas faktas, kad bylos aplinkybių tyrimo rezultatai ir priimti sprendimai netenkina nuteistojo, nereiškia, jog yra pagrindas pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Tai, kad nuteistasis įrodinėja buvus kitokias aplinkybes, vertinama kaip deklaratyvūs teiginiai, kuriuos akivaizdžiai paneigia objektyvūs bylos įrodymai. Skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindu.

Apeliacinis teismas primena nuteistajam, kad nagrinėjant jo skundą dėl skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutarties, baudžiamosios bylos įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami, o tik tikrinama, ar nėra BPK 444 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų bylai atnaujinti. Pabrėžiama, jog nuteistasis T. V. jokių naujų aplinkybių nei skunde, nei Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui, sprendusiam klausimą dėl proceso atnaujinimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nei vėliau jo skundą nagrinėjusiam apygardos teismui, nepateikė.

Tad atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti šią nutartį bei atnaujinti baudžiamąjį procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. V. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.