- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-05
- Bylos Nr.
- ATP-18-195/2012
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Šumskas
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarimo, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d. ir nubaustas 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nubaustas už tai, kad jis, 2011 m. rugsėjo 4 d., apie 4.30 val., ties Geležinio Vilko 39 pastatu, Vilniuje, vairavo automobilį „Audi TT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus (jam nustatytas – 2,20 promilių girtumas), t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu M. B. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarimą pakeisti: taikyti jo atžvilgiu ATPK 30¹ str., ir neskirti jam nuobaudos visai.
Nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl administracinės nuobaudos paskyrimo, neatsižvelgė į tai, jog pažeidimas padarytas peržengiant būtinojo reikalingumo ribas, kas pagal ATPK 31 str. 1 d. 5 p. turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas nevertino ir to, jog žala nepadaryta, pažeidimas padarytas vėlyvu paros metu (naktį), kuomet eismas yra neintensyvus ir nėra pėsčiųjų. Pažymi, kad jautėsi esąs blaivus ir galintis vairuoti transporto priemonę. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad dėl patirto išgąsčio ir šoko muštynių metu galimai ne visai tinkamai įvertino situaciją, jog jis pats gali nuvežti sužalotą draugą į sveikatos priežiūros įstaigą. Teigia, kad pažeidimo padarymą taip pat sąlygojo ir trečiųjų asmenų – medikų veiksmai, nes dėl nepagrįsto VGPUL medikų atsisakymo suteikti V. N. medicininę pagalbą, jis buvo priverstas į Žalgirio kliniką važiuoti savarankiškai. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad automobilį vairuoja 17 metų, per šį laikotarpį nebuvo baustas administracine tvarka ar teistas, prisipažino padaręs pažeidimą ir dėl jo padaryti nuoširdžiai gailisi. Apelianto įsitikinimu šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti jo atžvilgiu ATPK 30¹ str. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į aplinkybes, numatytas ATPK 30 str. 2 d., turėtų visai neskirti baudos ir teisės vairuoti transporto priemonės atėmimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Ginčo dėl šio pažeidimo padarymo nėra. Patikrinus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo abejoti dėl M. B. kaltės padarius paminėtą pažeidimą. Tačiau apeliantas mano, kad jo veika buvo padaryta esant būtinojo reikalingumo sąlygoms.
ATPK 17 str. yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010).
Šalies argumentai
M. B. teigia, kad pavojus grėsė jo draugo V. N. sveikatai. Teismo posėdyje M. B. paaiškino, kad V. N. buvo prakirsta kakta ir žaizda stipriai kraujavo, todėl buvo būtina medikų pagalba. Jautėsi pakankamai gerai, kad galėtų vairuoti, todėl pats nuvežė V. N. į Lazdynų ligoninę, bet ten pagalba suteikti medikai atsisakė ir liepė važiuoti į Žalgirio ligoninę. Apelianto teiginį, kad V. N. buvo sužalotas, patvirtina byloje esanti Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2822/11 (01). Iš šio dokumento matyti, kad V. N. teismo medicinos specialistams nurodė, jog užpuolimas įvyko apie 1.30 val. nakties. Šią aplinkybę vienodai nurodė ir M. B. , duodamas parodymus teisme. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog M. B. sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį buvo tik apie 4.30 val., o V. N. į Žalgirio ligoninę pristatytas apie 4.55 val. Tokiu būdu matyti, kad V. N. iškart po sužalojimo į sveikatos priežiūros įstaigą nebuvo vežamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei V. N. nustatytą sužalojimo mastą (nežymus sveikatos sutrikdymas), net ir įvertinus tai, kad dėl didelio kraujavimo sužalojimas galėjo atrodyti rimtesnis, nei iš tiesų buvo, nėra pagrindo pripažinti, jog egzistavo objektyvi būtinybė M. B. pačiam vežti draugą į ligoninę, žinant, kad yra neblaivus. Pagal M. B. ir V. N. nurodomas užpuolimo aplinkybes, V. N. buvo sumuštas ne nuošalioje vietoje, o picerijoje, kitų asmenų akivaizdoje. Tačiau kodėl į užpuolimo vietą neiškvietė nei policijos, nei greitosios pagalbos ir neprašė, kad juos iškviestų picerijos darbuotojai, nei M. B. , nei V. N. įtikinamai paaiškinti negalėjo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog byloje nėra įrodymų, kad V. N. sveikatai grėsė pavojus ir kad šis pavojus buvo realus bei akivaizdus, ir būtent tokį pavojų esant suvokė ir M. B. .
Taip pat įvertinus bylos aplinkybes, konstatuotina, kad jei ir būtų grėsęs pavojus V. N. sveikatai, tai jį būtų buvę galima pašalinti kitomis priemonėmis. Visų pirma, apeliantas turėjo galimybę iškviesti greitąją medicinos pagalbą arba taksi. Todėl apeliantas, turėdamas net kelias alternatyvas, pasirinko tą, kuria buvo padarytas teisės pažeidimas. Apeliantas taip pat teigia, kad jo padarytas pažeidimas nelaikytinas pavojingu ir galėjusiu sukelti sunkias pasekmes. Toks apelianto skundo argumentas atmestinas, atkreipiant dėmesį į tai, kad apeliantas už automobilio vairo sėdo būdamas sunkaus girtumo laipsnio. Tokie apelianto veiksmai laikytini ypač pavojingais.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apelianto veika neatitinka nė vienos būtinojo reikalingumo sąlygos, todėl jis veikė ne būtinojo reikalingumo sąlygomis.
M. B. apeliaciniame skunde kelia administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą ir, vadovaudamasis ATPK 30¹ str. nuostatomis, prašo jam visai neskirti administracinės nuobaudos.
Pagal ATPK 30 str. 1 d., nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. ATPK 20 str., reglamentuojančiame administracinės nuobaudos tikslus, pabrėžiama, kad administracinė nuobauda – atsakomybės priemonė, skiriama už administracinio teisės pažeidimo padarymą, siekiant asmenį nubausti bei auklėti. ATPK 30 str. 2 d. nustato, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Konstatuotina, kad M. B. skirta sankcijoje numatyta minimali bauda ir minimalaus termino specialios teisės atėmimas, individualizuota tinkamai laikantis ATPK 30, 30² str. reikalavimų ir įvertinus padaryto pažeidimo pavojingumą bei tai, kad atsakomybę pagal ATPK 126 str. 4d. lengvina prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padaryto pažeidimo (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, nebaustas administracine tvarka, t.y. į teigiamai apeliantą charakterizuojančias aplinkybes.
Šios bei kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybes (vairavimo stažas, pažeidimo padarymo aplinkybės), nei visos kartu, nei kiekviena atskirai, nagrinėjamu atveju, nėra pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ str. nuostatas, todėl nėra pagrindo išvadai daryti, kad skirta nuobauda yra aiškiai per griežta. Be to, pažeidėjo padaryta veika yra viena iš pavojingiausių, keliančiu didelį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas nutartimi Nr. N-9-990/2006, skirdamas nuobaudą analogiškoje byloje, pritaikė ATPK 30¹ str., todėl turėtų būti laikomasi šios praktikos ir nagrinėjamu atveju. Priešingai nei teigia apeliantas, nurodytoje administracinio teismo byloje tirto įvykio faktinė situacija nėra analogiška, o švelnesnė nuobauda paskirta dėl aplinkybių, kurių M. B. atveju nėra nustatyta - minėtoje byloje asmuo neblaivus vairavo vykdydamas policijos pareigūno nurodymą savo automobiliu vykti į policijos įstaigą, tuo tarpu šioje byloje M. B. pats laisva valia nusprendė vairuoti automobilį neblaivus, nors galėjo pagelbėti draugui ir nedarydamas šio pažeidimo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad nuobauda paskirta nepažeidžiant įstatyme numatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
M. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.