Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovei I. Š., jos atstovei - advokatei Gražinai Mauručaitienei, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui - advokatui Egidijui Giedraičiui, trečiajam asmeniui M. M., žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. Š. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, trečiajam asmeniui M. M. dėl garbės ir orumo gynimo, teisės į atvaizdą pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys iš dalies tenkintinas.

Kaip matyti, atsakovas, nesutikdamas su ieškovės ieškinio reikalavimais, prašo nagrinėjamoje byloje ieškinį palikti nenagrinėtu, nes ieškovė nepasinaudojo Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje įtvirtinta privaloma išankstine tokio pobūdžio ginčų sprendimo ne teisme tvarka (Civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovo prašymas netenkintinas, nes ieškovė 2012-04-30 raštu kreipėsi į atsakovą dėl (duomenys neskelbtini) dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ straipsnio „(duomenys neskelbtini)“ tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo (b.l.9-10). Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad ieškovė į šį raštą nei atsakymo nei paneigimo nesulaukė, todėl, suėjus prašomam terminui paneigti dienraščio pirmame puslapyje jos garbę ir orumą žeminančias, tikrovės neatitinkančias minėto straipsnio žinias, kreipėsi į teismą teiminės gynybos. Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teisės ir vertybes: teisę į vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę ir orumą, žmogaus privatų gyvenimą ir t. t. (Civilinio kodekso 1.114 straipsnis), todėl asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Atsakovas priepriešinių įrodymų nepateikė, todėl galima teigti, kad atsakovas visiškai su ieškove tuo klausimu nebendradarbiavo bei nesistengė išsiaiškinti susidariusios situacijos (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Taigi, kaip matyti, reikalavimą apginti garbę ir orumą pareiškė ieškovė ir tokią įstatyminę teisę ji turi (Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 2 dalis). Atsakovo teiginiai, kad ieškovei nebuvo atsakyta ir dienraštyje neišspausdintas paneigimas tik todėl, kad ieškovė tiksliai nesuformulavo paneigimui skirtų tezių, liko neįrodyti, nes ieškovės 2012-04-30 rašte aiškiai išdėstyta ir paaiškinta, kokie straipsnyje išdėstyti faktai neatitinka tikrovės bei žemina ieškovės garbę ir orumą. Šių rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų faktų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovas atsisakė paneigti ieškovės reikalaujamas žinias, todėl ji turėjo teisę kreiptis į teismą tiesiogiai.

Teismas konstatuoja, kad asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis (žinias), tiek subjektyviais saviraiškos būdais - išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, sukuriant ir pateikiant kūrybos aktus, pateikiant asmens atvaizdą ar panašiai, neturint objektyvaus faktinio pagrindo. Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Daugiausia tai būna klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime.

Atsakovas neigia, kad dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) žurnalistas M. M. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ paskleidė tikrovės neatitinkančias, žeminančias ieškovės, kaip valstybės tarnautojos garbę ir orumą bei neteisėtai straipsnyje panaudojo ieškovės atvaizdą. Yra įsitikinę, jog ieškovė, būdama viešu asmeniu, turėtų būti pakantesnė išsakytai kritikai. Teismas, nesutinka su tokia atsakovo pozicija, nes įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Tačiau draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą (Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija).

Svarbu paminėti, kad taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26 ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (žr., pvz., Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas verslininku, siekė, kad jo leidžiamas dienraštis būtų labiau skaitomas, todėl užsakė savo darbuotojui – žurnalistui M. M. parengti visuomenei įdomų straipsnį apie vieną iš miesto valdininkų – (duomenys neskelbtini) I. Š. (b.l.178-184). Akivaizdu, kad vien straipsnio pavadinimas „(duomenys neskelbtini) ir vedėjos atvaizdas pirmame dienraščio puslapyje su taure gėrimo, galėjo labiau skaitytoją patraukti pirkti laikraštį bei perskaityti dienraščio (žurnalisto suformuotą) skleidžiamą žinią.

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, bet ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, apie kuriuos per platinamą dienraštį sužinojo visa visuomenė. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių. Atsakovas dienraštyje išdėstytų savo teiginių galimais rašytiniais įrodymais nepagrindė.

Taigi, šiuo atveju faktinės bylos aplinkybės ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės teiginius, jog atsakovo dienraštyje minėtu straipsniu buvo paskleistos neatitinkančios tiesą bei žeminančios ieškovės garbę ir orumą žinios. Teismas sutinka, jog straipsnis tendencingas, paskleistieji duomenys peržengė viešojo asmens kritikos ribas, informacijos pateikimo būdu piktnaudžiavo, siekiant ne supažindinti visuomenę su ieškovės atliekamu darbu, o siekiant ją pažeminti, įžeisti, norint parodyti nesąžiningą valstybės tarnautoją, nors, kaip minėta, tokių leistinų įrodymų, apart prielaidų, atsakovas nepateikė. Ieškovės pateiktieji įrodymai nurungė atsakovo atsikirtimus, jog dienraštyje išdėstyti žurnalisto teiginiai bei išsakyta kritika yra neįžeidžianti. Nustatyta, kad žurnalistas, vykdydamas šioje byloje darbdavio užsakymą – parengti apie ieškovę straipsnį, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą pareigą skleisti teisingą, tikslią ir nešališką informaciją, sąmoningai neiškraipant faktų, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus. Taip pat, pareigą skleidžiant informaciją visuomenei, užtikrinti kitas žmogaus teises ir laisves.

Išnagrinėjus išsamiai, visapusiškai ir objektyviai visas bylos aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, nustatyta, kad šiuo atveju melagingų duomenų paplitimo mastas gana platus, nes dienraščio tiražas lenkia panašius laikraščius. Taip pat tikėtina, kad asmenų, norėjusių susipažinti su žurnalisto parengtu ir atsakovo dienraštyje išspausdintu tekstu ar turėjusių potencialią galimybę su paskleistais duomenimis susipažinti, skaičius yra gana didelis.

Teismas sutinka su ieškovės teiginiais, jog publikacija jos atžvilgiu gana žeidžianti bei neatitinkanti tikrovės. Atsakovas, suabejojęs ieškovės sąžiningumu, publikacijoje nurodė, jog „ Dar vienas sutapimas. Praėjusią vasarą Klaipėdos senamiestis buvo papuoštas gražiomis pelargonijomis. Lygiai tokios pat gėlės puošė ir ponų Š. namą“, t. y. iš teksto galima suprasti, kad ieškovė panaudojo Klaipėdos miesto tvarkymui skirtas gėles savo namų puošimui;

„...klaipėdietis R. „(duomenys neskelbtini)“ pranešė, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje, esančio prekybos centro link veda siauras takelis“... „ o juk nutiesti takelį nekainuotų šimtus tūkstančių litų, kokių 10-20 tūkst. pakaktų. Šiuo klausimu rašiau ir poniai I. Š., bet jokio atsakymo negavau“, - piktinosi klaipėdietis“... „Ši istorija nebūtų verta tokio dėmesio, jei ne viena detalė. Pernai vasaros pabaigoje buvo suremontuota (duomenys neskelbtini) gatvė“... „ Jei ši gatvelė būtų pietinėje miesto dalyje, kaip ir minėtasis šaligatvis, miesto tvarkytojų dėmesio būtų nesulaukusi dar gerą dešimtmetį“...“ Tačiau (duomenys neskelbtini) gatvėje gyvena pati I. Š.. Tad ir tvarkytojų požiūris visai kitas“, t. y. iš teksto galima suprasti, kad ieškovė darė įtaką, kad būtų atremontuota gatvė, kurioje ji gyvena;

... „ Pati I. Š. taip pat nepripažino, kad (duomenys neskelbtini) gatvės danga buvo suremontuota jai prašant“ ... ir pacitavo ieškovės atsakymą, jog toje gatvėje, kurioje ji gyvena, yra ir daugiau suinteresuotų asmenų ir tarnybų, t. y. nevykdė jokios „sąmokslo teorijos“;

...“Tai, kad dabartinė (duomenys neskelbtini) galėjo pasinaudoti turima informacija savo naudai, liudija dar viena istorija“...“2008 m. pabaigoje prieš pat Kūčias vykusiame miesto savivaldybės Tarybos posėdyje politikams buvo skubotai pakištas sprendimo projektas privatizuoti ir nugriauti savivaldybei priklausantį statinį (duomenys neskelbtini)........“pritarė šiam pasiūlymui“... „Tik niekas nesusimąstė, kam gali būti naudingas toks sprendimas. Mat visas dviaukštis su mansarda pastatas, prie kurio „prilipdyta“ buvusi skalbykla, jau priklauso I. ir E. Š. šeimai. E. Š. yra VĮ (duomenys neskelbtini) direktorius bei dviejų statybos įmonių akcininkas“... „Aišku, ir šis sutapimas gali būti tik dar viena „sąmokslo teorija“. Šios eilutės leidžia manyti, kad ieškovė darė įtaką Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimui dėl pastato (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste privatizavimo, bet atsakovas tokių įrodymų negalėjo pateikti. Taip pat, byloje esantys oficialūs duomenys nepatvirtino dienraščio teiginių, jog ieškovės sutuoktinis yra dviejų UAB akcininkas.

Atsakovo teigimu, ieškovė, pareikšdama savo reikalavimus dėl garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo, turėjo tiksliai nurodyti, kokios paskelbtos žinios yra žeminančios jos garbę ir orumą, pateikti argumentus, dėl kurių šios žinios laikomos tokiomis, bet tokių įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikė, todėl toks reikalavimas turi būti atmestas.

Pažymėtina, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalis). Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (Civilinio proceso kodekso 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (Civilinio proceso kodekso 49, 320, 353 straipsniai), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Z. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-425/2012).

Šiuo atveju, kaip nustatyta iš faktinių bylos aplinkybių, rašytinių įrodymų, akivaizdu, kad atsakovo paskleistos informacijos pobūdis, turinys, pasirinktas būdas bei elgesys po (ieškovės žodžiais) žalos padarymo, ieškovei turėjo ypač neigiamos įtakos ne tik tiesioginiame darbe, bet ir asmeniniame gyvenime bei tą suprato atsakovas ir dienraščio skaitytojai. Darytina išvada, kad ieškovės suformuluotas reikalavimas atspausdinti paneigimą yra aiškus ir suprantamas, todėl ieškinio reikalavimas paneigti tikrovės neatitinkančias atspausdintas žinias dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ apie ieškovę jos prašomu turiniu, tenkintinas (Civilinio kodekso 2.22, 2.24 straipsniai, Civilinio proceso kodekso 5 - 7, 12, 17 straipsniai).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Svarbu paminėti, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai yra asmeniui nenaudingas, nepalankus, nepriimtinas poveikis, kuris bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš asmens pažeistų teisių gynimo būdų.

Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi, priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas visų pirma atsižvelgiant į kompensuojamąją neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai suponuoja būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, bei proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (Civilinio kodekso 1.2, 1.5 straipsniai, Civilinio proceso kodekso 4 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais bei visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo. Neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, kad žala padaryta ir pasireiškė kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitais teismo pripažintais ar įstatymų nustatytais būdais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalis), turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis. Jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus.

Kaip minėta, žinia per laikraštį pasklido gana plačiai, todėl atsižvelgiant į byloje esančius duomenis bei į ieškovės paaiškinimus, darytina išvada, kad dėl (duomenys neskelbtini) dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ pirmame puslapyje patalpintos jos asmens su taure rankoje nuotraukos ir atspausdinto straipsnio „(duomenys neskelbtini)“, patyrė nepatogumus, stresą, neigiamus emocinius išgyvenimus. Tikėtina, kad dėl to ieškovės sveikata ir reputacija prieš gimines, kaimynus, draugus, bendradarbius ir visuomenę ypač pablogėjo. Atsakovo teiginiai dėl žalos dydžio, kad nukrypstama nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu yra nepagrįsti, nes kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, įvertinus teismų praktiką, kuriose buvo sprendžiami neturtinės žalos priteisimo klausimai.

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis), darytina išvada, jog ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą bus proporcingas padarytai žalai teisėtas bei pagrįstas, priteisiant 5000,00 Lt (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis).

Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė ieškinį 10000 Lt sumai ir patyrė 2800,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (300 Lt žyminis mokestis ir 2500 Lt išlaidos už teisinę advokato pagalbą). Atsakovas advokatui už teisinei pagalbą apmokėjo 1089,00 Lt + 3,35 Lt už korespondencijos siuntą, iš viso: 1092,35 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l.77, 122).

Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies: priteistina iš atsakovo suma yra ne 10000 Lt, o 5000 Lt, t. y. ieškinys patenkintas 50 procentų (5000 x 100 : 10000), todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 1400 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui iš ieškovės – 546,18 Lt (Civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 150, 259, 260, ,265, 268, 270, 279 straipsniais, tesimas

nusprendžia:

įpareigoti atsakovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ per 10 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pirmame dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ puslapyje paskelbti tikrovės neatitinkančią ir ieškovės garbę bei orumą žeminančią informaciją, t. y., kad I. Š. nepanaudojo Klaipėdos miesto tvarkymui skirtų gėlių savo namų puošimui; nedarė įtakos, kad būtų atremontuota gatvė, kurioje ieškovė gyvena; nevykdė „sąmokslo teorijos“ ir nedarė įtakos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimui dėl pastato (duomenys neskelbtini) mieste privatizavimo; kad ieškovės sutuoktinis nėra dviejų UAB akcininkas; kad nebuvo atsakyta į klaipėdiečio R. paklausimą;

priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 5000,00 Lt (penki tūkstančiai Lt ir 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo, ir 1400,00 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai Lt ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei I. Š..

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. Š. 546,18 Lt (penki šimtai keturiasdešimt šeši Lt ir 18 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.