Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-248-214/2015 pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Silberauto“, L. E. Z. dėl turtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas nenustatinėjo iki žalos atsiradimo buvusią padėtį, o tai lėmė neteisingą bylai reikšmingų aplinkybių nustatymą, kadangi bylos duomenimis negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad ieškovės reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į duobę, t. y. nėra neginčijamai nustatytas priežastinis ryšys. Nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, bei kad būtent tik to pasėkoje buvo patirta nurodyta žala, to neįrodo ir policijos pareigūnų užfiksuotas duobės buvimo faktas. Nepagrįsta teismo išvada, kad nebuvo privalomas automobilio vertinimas, kadangi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad ji yra privaloma visiems vykdant transporto priemonių vertinimą, siekiant nustatyti padarytą žalą (14.1 punktas), taip pat siekiant nustatyti, ar remonto darbai susiję su transporto priemonės apgadinimais (14.2 punktas). Tvarkos 26 punkte imperatyviai nurodyta, kas turi būti atlikta nustatant žalą, padarytą apgadinant transporto priemonę. 28 ir 29 punktuose įtvirtinta, kokie transporto priemonės vertinimo dokumentai turi būti pateikiami ir kad jie turi būti pateikiami raštu. Ieškovė, prieš išmokėdama draudimo išmoką, nenustatė transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą, nesudarė atkūrimo (remonto) kalkuliacijos, nenustatė transporto priemonės likutinės vertės, neparengė vertinimo išvadų. Be to, ieškovė visiškai nepagrįstai reikalauja atlyginti už galinį ratlankį ir padangą, kadangi 2012 04 11 akte šios detalės nenurodytos.Teismas neįvertino to, kad tariamas eismo įvykis įvyko apie 14:15 val., t. y. kuomet yra geras matomumas, t. y. šviesus paros metas, todėl vairuotojas, būdamas atidus ir atsakingas, nepažeisdamas KET ir jomis vadovaudamasis, turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio ir todėl būtent pats už jį ir yra atsakingas. Automobilio vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, todėl, remiantis CK 6.279 str. 1 d., numatančia, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, žalos atlyginimas turėjo būti reikalaujamas ir iš vairuotojo. Šio straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų tai, visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad už lėšų skyrimą ir jų tinkamą panaudojimą yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o atsakovei teikiamas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas, todėl kelių priežiūra atliekama pagal turimas finansines galimybes. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsakomybę taikė tik Kauno miesto savivaldybei.Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, kadangi bylos nagrinėjimas neužsitęsė, be to, atsižvelgiant į tai, kad teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos. LR vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų, jam įvažiavus į kelio duobę, atlyginimo.

Byloje nustatyta, jog E. Z., vairuodamas UAB ,,Silberauto“ automobilį, 2012 02 27 įvažiavo į Ateities pl. gatvės važiuojamoje dalyje esančią duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas, todėl tarp ieškovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ir UAB ,, Silberauto“ esant sudarytai šios transporto priemonės draudimo sutarčiai, ieškovė draudėjui UAB ,,Silberauto“ išmokėjo 1030,43 Eur draudimo išmoką. Ieškovė atsakovei, kuri yra atsakinga už kelių priežiūrą Kauno mieste, 2012 08 22 pateikė pretenziją dėl išmokėtos sumos atlyginimo, tačiau atsakovei jos neatlyginus, ieškovė remdamasi CK 6.266 str., 6.1015 str., kreipėsi į teismą.

Atsakovė apeliaciniame skunde kelia netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymo klausimą argumentuodama tuo, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Su šiais skundo argumentais sutikti nėra pagrindo. Apeliantė iš esmės neginčija savo neteisėtų veiksmų, dėl kurių apdraustam automobiliui buvo padaryta žala, t. y. kad ji neįvykdė savininkės pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti gatvės važiuojamąją dalį ir užtikrinti joje saugų eismą, nors už tai, jos nuomone, kartu yra atsakinga ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Tačiau kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga būtent atsakovė, nes tai yra viena savarankiškų savivaldybių funkcijų, nustatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. ir kituose teisės aktuose, kuriuos įvardino pirmosios instancijos teismas. Atsakovės pretenzijos Kelių direkcijai dėl nepakankamo finansavimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi byloje pareikštas reikalavimas yra grindžiamas atsakovės deliktine atsakomybe, kylančia dėl jos neveikimo vykdant savivaldybei priskirtas savarankiškas funkcijas.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesant byloje pakankamai įrodymų padarė netinkamą ir nepagrįstą išvadą, jog reikalaujama atlyginti žala buvo patirta būtent dėl įvažiavimo į gatvėje buvusią duobę, kadangi vien duobės buvimo faktas nepatvirtina žalos automobiliui padarymo fakto, o automobilio sugadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į šią duobę, t. y. neigia priežastinio ryšio buvimą. Apeliantė teigia, kad nei viename iš byloje pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei, kad būtent tik to pasėkoje buvo patirta nurodyta žala, to neįrodo ir policijos pareigūnų užfiksuotas duobės buvimo faktas. Tačiau pirmosios instancijos teismas deliktinės atsakomybės taikymui būtiną priežastinio ryšio sąlygą nustatė remdamasis ne vien policijos pareigūnų užfiksuotu duobės buvimo faktu. Kaip matyti iš sprendimo, teismas atsakovės deliktinės atsakomybės taikymui būtiną priežastinio ryšio sąlygą nustatė remdamasis eismo įvykį fiksavusia medžiaga – Kauno apskrities VPK PK pareigūno nubraižyta eismo įvykio vietos schema, tarnybiniu pranešimu, nutarimu nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, trečiojo asmens (vairuotojo) paaiškinimais, automobilio techninės apžiūros aktu, remonto sąmata, aktu apie atliktus remonto darbus ir panaudotas detales, ir remdamasis visais šiais įrodymais laikė nustatytu, jog yra priežastinis ryšys tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų, t. y. pripažino, kad nustatyti automobilio sugadinimai yra eismo įvykio, kilusio transporto priemonei įvažiavus į duobę, pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą apie priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų, šiuo atveju neveikimo, ir apdraustai transporto priemonei atsiradusios žalos. Nurodyti įrodymai yra leistini ir pakankami priežastinio ryšio aplinkybei nustatyti. CPK 197 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Kadangi įvykio aplinkybes išsamiai ištyrė kompetentingi asmenys – Kauno apskrities VPK pareigūnai, įvykio tyrimo medžiagą įformindami nustatytos formos dokumentais, todėl įvykio tyrimo medžiagoje esantys dokumentai laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų surinkta medžiaga yra esminis įrodymas, patvirtinantis eismo įvykio priežastį bei aplinkybes ir dėl šios priežasties atsiradusią žalą, t. y. transporto priemonės sugadinimus (CPK 178 straipsnis).

Apeliantė teigia, kad nėra pagrįstas žalos dydis, kadangi, jį nustatant, nebuvo atliktas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos nustatytas kelių transporto priemonės vertinimas, t. y. kad automobiliui padarytą žalą galima nustatyti tik atestuoto turto vertintojo atlikto kilnojamojo turto vertinimo pagrindu. Vertinant šį skundo argumentą pažymėtina, kad šiuo klausimu yra išsamiai pasisakęs ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atsakovės nurodomo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas ir sutinka, kad, tinkamai aiškindamas šio įstatymo nuostatas (įstatymo 2 straipsnio 7, 13 dalis, 7 straipsnį), sprendė, jog draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto ar verslo vertintojo sąvoką. Pažymėtina, kad pagal CK 6.994 straipsnio 1 dalį draudikui suteikta teisė atlikti draudžiamo turto vertinimą, o šios kompetencijos suteikimas apima ir apdrausto turto vertinimą, kai įvyksta draudiminis įvykis. Todėl draudiko pasitelkto turto vertintojo atliktas padarytos žalos įvertinimas laikytinas tinkamu ir leistinu įrodymu. Be to, pagal LR Draudimo įstatymo 90 str. 1d. 8 p. žalos dydžio nustatymo tvarka yra draudimo taisyklių būtinoji dalis, o tai reiškia, kad žalos dydžio nustatymas reglamentuojamas būtent draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą LR Susisiekimo ministro 2000 04 17 įsakymu Nr. 120 ir LR Finansų ministro 2000 04 14 įsakymu Nr. 101, pirmosios instancijos teismo buvo atmesti taip pat pagrįstai. Pažymėtina, kad Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013, konstatuota, jog Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, nustatant žalą draudimo santykiuose, nėra privaloma, nes tokio reikalavimo nenumato nei LR Draudimo įstatymas, nei CK normos, nei draudimo sutarties sąlygos. Todėl automobilio remonto išlaidas nustatanti sąmata pripažintina tinkamu ir leistinu įrodymu nustatant žalos dydį draudimo išmokai. Taip pat nėra pagrįstas skundo argumentas, jog ieškovė visiškai nepagrįstai reikalauja atlyginti už galinį ratlankį ir padangą, kadangi, priešingai nei nurodoma, apeliaciniame skunde, 2012 04 11 akte šios detalės yra nurodytos (CPK 178 str.).

Atsakovė skunde teigia, kad teismas neįvertino eismo įvykio aplinkybių ir vairuotojo veiksmų, kurie, apeliantės teigimu, sudaro pagrindą automobilio vairuotojui taikyti CK 6.279str. 1 d. numatytą solidariąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šios argumentus kaip nepagrįstus ir sutinka ir su pirmosios instancijos išvadomis dėl vairuotojo veiksmų, jam nesiimant visų būtinų priemonių eismo saugumui užtikrinti ir galėjusių turėti įtakos žalai atsirasti ar jai padidėti, vertinimo, kadangi šios teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną matyti, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis, nes vairuotojo L. Z. veiksmuose nebuvo nustatyti KET pažeidimai. Tokiu būdu administracinio teisės pažeidimo byloje yra nustatytas prejudicinis faktas (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kad vairuotojas L. Z. nėra atlikęs neteisėtų veiksmų, nes nenustatytas KET pažeidimas. Atsakovė, teigdama, kad vairuotojas buvo nepakankamai atsargus, atidus ir turėjo galimybę išvengti eismo įvykio bei žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų vairuotojo neteisėtus veiksmus bei jų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui, nors tokią įrodinėjimo pareigą numato CPK 178 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad byloje nėra nustatyta, jog žala yra atsiradusi dėl kelių asmenų veiksmų, todėl ginčo atveju netaikytina CK 6.279 straipsnio norma, numatanti atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą.

Apeliantė teigia, jog teismas neturėjo priteisti 5 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl, kad bylos nagrinėjimas neužsitęsė, o atsakovė laiku pateikė procesinius dokumentus. Tačiau ginčas teisme kilo todėl, kad atsakovė, gavusi ieškovės 2011 08 22 pretenziją dėl žalos atlyginimo, žalos gera valia neatlygino, t. y. prievolės, kylančios iš delikto, neįvykdė, todėl turi pareigą mokėti įstatymo numatytas procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas skundo argumentas, kad procesinės palūkanos priteistos nepagrįstai ir dėl to, jog ginčas kilęs iš viešosios teisės normų, kurios, atsakovės teigimu, nenumato tokių palūkanų mokėjimo ir priteisimo, kadangi ieškovės reikalavimas yra grindžiamas CK 6.1015 str., pagal kurio 1 d. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Deliktinės atsakomybės santykiai taip pat reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Be to, ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).

Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normų pažeidimo vertinti pagrįstais, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.