Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys, sekretoriaujant Gražinai Juškienei, dalyvaujant prokurorui Jurgitai Baltrūnienei, gynėjui adv. Arnoldui Blaževičiui, nukentėjusiesiems K. V. G., J. A. G., L. J. G., ekspertei S. Š., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo P. A. M. gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) lietuviui, Lietuvos Respublikos piliečiui, našliui, pensininkui, aukštojo išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistam ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Petras A. M. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – 1951 m. spalio mėn. būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu – Lietuvos SSR MGB milicijos valdybos civilinės būklės aktų registracijos skyriaus vyr. inspektoriumi, vykdydamas 1951-09-29 Lietuvos SSR ministrų Tarybos nutarimą Nr. 865-ss „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ tyčia trėmė Lietuvos civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos į ją okupavusios šalies – SSRS teritoriją. 1951-10-02, veikdamas su tyrimo metu nenustatytos tapatybės asmenų bendrininkų grupe, atvyko į (duomenys neskelbtini) rajone buvusius civilio Lietuvos gyventojo S. G. šeimos namus, kur, vienam iš dalyvavusių trėmime sovietų okupacinės valdžios atstovų perskaičius sprendimą dėl S. G. šeimos iškeldinimo iš Lietuvos, prievarta išvarė S. G., J. gim. (duomenys neskelbtini), jo žmoną K. (kitais duomenimis K.) G., P. gim. (duomenys neskelbtini) m., dukrą L. (L. J.) G., S. gim. (duomenys neskelbtini) m., sūnų V. (K. V.) G., S. gim. (duomenys neskelbtini), sūnų S. G., S. gim. (duomenys neskelbtini)m., sūnų L. G., S. gim. (duomenys neskelbtini) m. iš jų namų ir pristatė šiuos tremiamus civilius gyventojus į (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotį, perdavė juos traukinio (ešelono) Nr. (duomenys neskelbtini) viršininkui kapitonui M., po ko S. G. šeimos nariai 1951-10-03 buvo prievarta išvežti iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės – SSRS teritoriją – (duomenys neskelbtini) rajoną, (duomenys neskelbtini) sritį, kur S. G., K. (kitais duomenimis K.) G., V. G., S. G. ir L. G. priverstinai gyveno iki 1958-06-25, o L. (L. J.) G. iki 1954 metų.

Nukentėjusioji L. J. G. paaiškino, kad 1951 metais gyveno kartu su tėvais bei broliais (duomenys neskelbtini) kaime esančio dvaro patalpose. 1951 m. spalio 2 d., nakties metu, į namą įsiveržė keli asmenys, tarp kurių buvo ir viena moteris. Šiuos asmenis žmonės vadindavo „stribais“. Visi jie buvo ginkluoti. Vienas iš atėjusiųjų pareikalavo susirinkti viename iš kambarių, kur perskaitė įsakymą, kad visa jų šeima, kaip „buožės“ ir „išnaudotojai“, bus išvežti iš Lietuvos. Jiems buvo leista iki ryto pasiruošti, susidėti daiktus kelionei. Bekraunant daiktus vienas iš brolių – J. A. G., tėvo prašymu, iš namo pabėgo. Nors jis buvo persekiojamas, į jį šaudoma, broliui pavyko pasislėpti. Visus kitus šeimos narius sunkvežimiu nuvežė į geležinkelio stotį ir susodino į prekinį traukinio vagoną. Apie mėnesį laiko jų šeima buvo vežama iki (duomenys neskelbtini) miesto (SSRS teritorijoje), o iš ten laivu nuplukdyti į (duomenys neskelbtini) rajoną. Jos tėvas S. G. mirė tremtyje nuo sunkaus darbo, ji pati grįžo į Lietuvą 1954 metais (remiantis amnestijos įstatymu vaikams iki 16 metų amžiaus), o likusieji šeimos nariai – 1958 metais.

Nukentėjusysis K. V. G. paaiškino analogiškai kaip ir jo sesuo L. J. G..

Nukentėjusysis J. A. G. paaiškino, kad 1951 m. spalio 2 d. naktį, į namą, kuriame gyveno jis pats, jo tėvai, taip pat sesuo ir broliai, įsiveržė apie 6-7 asmenys, tarp kurių buvo ir viena moteris. Visi šie asmenys buvo ginkluoti. Jie ieškojo partizanų, o neradę visą šeimą suvarė į vieną kambarį, kur vienas iš įsiveržusių perskaitė įsakymą, kad jų šeima, kaip „buožės“, perkeliami gyventi į kitą vietą. Liepė per kelias valandas susiruošti. Kartu leido pasiimti pusantros tonos turto bei nurodė, kad likęs turtas atiteks valstybei. Bekraunant daiktus tėvas jam liepė bėgti, kad nors vienas šeimos narys liktų Lietuvoje. Jis taip ir padarė. „Stribai“ jį gaudė, netgi šaudė, tačiau jam pavyko pabėgti ir pasislėpti, todėl jo neišvežė. Išvežus jo šeimą jis ilgą laiką (keturis metus) slapstėsi.

Liudytojas R. N. paaiškino, kad jis dirba Lietuvos Gyventojų rezistencijos ir tyrimo centre, Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėju. Šis skyrius renka Lietuvos Gyventojų rezistencijos, genocido, trėmimo bylas, jas sistemina ir analizuoja. Šioje baudžiamojoje byloje yra dokumentas „oprosnoi list“ (b.l. 44-46 T. 2). Tokiuose dokumentuose atsispindėdavo socialinė žmonių padėtis. Nukentėjusieji G., remiantis minėtu dokumentu, buvo priskirti buožėms. Iki trėmimo buvo sudaromi trėmimo planai. Į trėmimo grupės sudėtį įeidavo keli kareiviai, keli liaudies gynėjai „stribai“, keli žmonės paimti iš sovietinio partinio aktyvo. Jiems vadovaudavo ir kontroliuodavo MGB, Saugumo ministerija. Tokiai vienai operatyvinei grupei paprastai būdavo numatyta įvykdyti dviejų, trijų šeimų ištrėmimą – šeimas pristatyti iš gyvenamosios vietos iki trėmimo ešelonų. Dieną, kurią buvo numatytas trėmimas, grupės vyresnysis gaudavo dokumentų paketą, prie kurių būdavo apklausos lapas ir pažyma-raštelis. Gaudavo apklausos lapo ir pažymos-raštelio tuščius (neužpildytus) blankus. Grupės vyresnysis su visais nariais, pasiėmęs blankus vykdavo į šeimą, kurią buvo numatyta ištremti. Dokumentų blankus pildydavo grupės vyresnysis. Minėtus blankus pildydavo apklausdamas šeimos galvą. Kartu esantys kareiviai ir liaudies gynėjai rūpinosi ištremiamų asmenų sulaikymu. Sovietinio partinio aktyvo asmenys, buvę kartu, rūpinosi ištremiamų asmenų turto apsauga, perimdavo pasiliekantį turtą. Užpildyti dokumentai kartu su šeima būdavo pristatomi ešelono viršininkui. Pažymos vienas egzempliorius būdavo atiduodamas ešelono viršininkui, o kitas pasilikdavo pas grupės vyresnįjį. Pagal to meto instrukcijas visą dokumentaciją per savaitę laiko grupės vyresnysis turėjo pristatyti vadovybei. Apie eigą turėdavo informuoti raštu, surašydamas „raportą“. Ištremtų asmenų bylos buvo saugomos Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos archyve. Šioje byloje, tremiant G. šeimą, kaip matyti iš dokumentų, operatyvinės grupės vyresniuoju buvo P. A. M..

Kaip matyti iš Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašto, Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje buvo įvykdyta virš 30 gyventojų trėmimų operacijų (stambiausios - 1948, 1949 ir 1951 metais). Sovietų Sąjungos vadovybė deportacijas laikė didelės politinės svarbos valstybiniais uždaviniais. Jomis siekta palaužti gyventojų ginkluotą pasipriešinimą okupacijai, įgyvendinti politinius ir ekonominius tikslus: sovietizuoti Lietuvą ir panaudoti, iš esmės neapmokamą, darbo jėgą mažai apgyvendintose Sovietų Sąjungos srityse. Žmonės buvo prievarta perkeliami iš gimtojo krašto į tolimus regionus, apgyvendinami jiems neįprastose gyvenimo sąlygose, jie netekdavo viso savo turto. Iš apgyvendinimo vietų (specialiųjų gyvenviečių) tremtiniai neturėjo teisės išvykti, už šio draudimo nesilaikymą grėsė baudžiamoji atsakomybė. Trėmimų operacijos kruopščiai planuotos ir organizuotos. Jų vykdymui buvo mobilizuojamos valstybės saugumo ir vidaus reikalų pajėgos (operatyviniai darbuotojai ir kitas personalas, vidaus kariuomenė, stribų „liaudies gynėjų“ būriai), taip pat sovietinis-partinis aktyvas ir transporto priemonės. Tiesiogiai gyventojų trėmimus organizavo ir vykdė valstybės saugumo žinybos (NKVD/NKGB/MGB) apskričių (rajonų) skyriai. Rengiantis konkrečiai trėmimų akcijai, pagal numatytą iškeldinti gyventojų kategoriją buvo sudaromi sąrašai, kuriuos derino vykdomosios valdžios ir komunistų partijos institucijos. Kiekvienai, į tokį sąrašą patekusiai, šeimai buvo užvedama įskaitos byla, komplektuojami dokumentai apie jos sudėtį, socialinę ir turtinę padėtį, ginkluotam pasipriešinimui priklausančius šeimos narius, kitokia „kompromituojanti“ medžiaga ir t. t. Įskaitos byloje sukauptos „kompromituojančios“ medžiagos pagrindą sudarė saugumo padalinių agentūrinės-operatyvinės veiklos eigoje sistemingai rinkta ir oficialiai gauta įvairi informacija apie pasipriešinimo sąjūdžio dalyvius ar dėl kitų priežasčių nepatikimais laikytus asmenys, taip pat apie su jais susijusius asmenis. Sudarant įskaitos bylą, prie jos prijungdavo įvairių, anksčiau, dar iki sprendimo vykdyti konkretų gyventojų trėmimą, parengtų dokumentų (pažymų, aktų, apklausų protokolų, agentūrinių pranešimų ir t. t.) nuorašus. Apskrities (rajono) skyriuje suformuota byla su parengta išvada dėl šeimos ištrėmimo patekdavo pas aukščiausius Lietuvos SSR saugumo ir prokuratūros vadovus, kurie išvadą tvirtindavo ir sankcionuodavo. Galutinį sprendimą dėl kiekvienos šeimos trėmimo priimdavo Ypatingasis pasitarimas prie SSSR valstybės saugumo ministro. Visas pasirengimas trėmimo operacijai vyko griežto slaptumo sąlygomis, jos eiga detaliai planuota. Kruopščiai parengtuose planuose buvo numatyta: konkrečių šeimų trėmėjai – operatyvinės grupės ir jų asmeninė sudėtis; tremiamųjų paėmimo iš gyvenamosios vietos eiga, jų transportavimo būdai, konvojavimas ir maršrutai; veiksmai galimo pasipriešinimo ar partizanų užpuolimo atvejais; trėmimo aplinkybių panaudojimas operatyvinei-agentūrinei veiklai ir t.t. Trėmimų operacijų metu apskrityse (rajonuose) specialūs saugumo ministerijos, Liaudies komisarų tarybos (Ministrų tarybos) ir LKP CK įgaliotiniai užtikrino ir kontroliavo sklandžią jos eigą. Trėmimo operacijai vykdyti MGB apskričių (rajonų) skyriuose buvo formuojamos operatyvinės grupės, vadovaujamos valstybės saugumo ar vidaus reikalų ministerijų pareigūnų arba vidaus kariuomenės karininkų. Dažniausiai tokia grupė ištremdavo vieną-tris šeimas. Į operatyvinės grupės sudėtį įeidavo 2-4 vidaus kariuomenės kareiviai, vienas ar keli stribai („liaudies gynėjai“) ir keletas sovietinio-partinio aktyvo atstovų. Pastarieji galėjo būti įvairiausių įstaigų darbuotojai, o jų pagrindinė paskirtis – tremiamųjų turto aprašymas ir paėmimas. Kaip taisyklė, trėmimo operacija prasidėdavo anksti ryte. Prieš pat ją pradedant, kiekvienas operatyvinės grupės vyresnysis gaudavo paketą su konkrečios šeimos dokumentais, taip pat ir vieną apklausos lapo ir du pažymos-raštelio blankus. Šiuos blankus privalėjo tvarkingai, išskaitomai ir be taisymų užpildyti operatyvinės grupės vyresnysis. Apklausos lapas buvo surašomas apklausiant tremiamos šeimos galvą (šeimos tėvą ar vyriausiąjį jos narį), kuris atsakydavo į klausimus apie šeimos sudėtį, jų anketinius duomenis, galimus sovietų valdžiai nelojalius (vokiečių okupacijos metais ėjusius kokias nors pareigas ar pan.) arba lojalius (turinčius jai nuopelnų buvusius sovietinius partizanus, tarnavusius Sovietų armijoje, apdovanotus jos ordinais ar medaliais ir pan.) jos narius. Grupės vyresnysis kiekvienai tremiamai šeimai užpildydavo du pažymos-raštelio blanko egzempliorius, įrašydavo tremiamus asmenis, jų duomenis, galutinę etapavimo stotį ir kt. Pažymą-raštelį pasirašydavo ešelono viršininkas ir operatyvinės grupės vyresnysis. Šiais dokumentais (apklausos lapu ir pažyma-rašteliu) buvo įforminamas tremiamos šeimos narių paėmimas iš gyvenamosios vietos ir perdavimas etapavimui į numatytą tremties vietą. Instrukcijos numatė tremiamos šeimos paėmimo iš gyvenamosios vietos procedūrą ir jos pristatymo į tremiamųjų ešeloną eigą. Šiuos veiksmus organizavo operatyvinės grupės vyresnysis. Atvykus į šeimos gyvenamąją vietą, jis privalėjo užtikrinti, kad jos nariai nepasislėptų, sulaikyti visus ten galimai būsiančius pašalinius asmenis, užtikrinti apsaugą nuo galimų partizanų antpuolių. Šeimos nariai turėjo būti surinkti į vieną vietą ir jiems paskelbtas sprendimas dėl iškeldinimo. Užpildant apklausos lapą, visi anketiniai duomenys turėjo būti patikrinami, pasižiūrint suaugusiųjų šeimos narių dokumentus. Surašytus duomenis savo parašu tvirtino šeimos galva. Nustačius, kad ne visi numatyti ištremti asmenys surinkti, operatyvinės grupės vyresnysis privalėjo nedelsiant imtis jų paieškos ir sulaikymo. Operacijos metu buvo leidžiamas ginklo panaudojimas, apie ką tremiamieji turėjo būti informuoti. Operatyvinės grupės vyresnysis už šeimos iškeldinimą buvo atsakingas iki perdavimo į tremiamųjų ešeloną. Priėmimo-perdavimo faktą fiksavo pažyma-raštelis, kurios vieną egzempliorių paimdavo ešelono viršininkas, kitą - operatyvinės grupės vyresnysis. Operacijos metu vietoje neradus kurių nors šeimos narių arba aptikus neįrašytus į jos sąrašą asmenis, taip pat dėl visų aptiktų netikslumų (iškraipytų pavardžių, duomenų ir pan.), operatyvinės grupės vyresnysis privalėjo raportu informuoti savo tiesioginę vadovybę. Visą ištremtos šeimos dokumentaciją per savaitę pristatydavo MGB apskrities (rajono) skyriaus vadovybei.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų ir istorinių-mokslinių darbų analizė leidžia daryti tokias išvadas: Lietuvos gyventojų trėmimai (deportacijas, iškeldinimai) buvo vykdomi Sovietų Sąjungos aukščiausiosios politinės ir su ja kolaboravusios okupuotos Lietuvos valdžios iniciatyva. Tiesiogiai jų vykdymą planavo ir organizavo valstybės saugumo institucija (NKVD/NKGB/MGB), konkrečių šeimų trėmimą planavo ir vykdė jos apskričių (rajonų) skyriai, jiems talkinimui buvo mobilizuojami kitų institucijų atstovai (vidaus reikalų personalas, sovietinis-partinis aktyvas). Trėmimų procesą kontroliavo tiek SSSR MGB ir LSSR MGB vadovybės, tiek prokuratūra ir sovietiniai-partiniai organai. Įskaitos (trėmimo) bylų medžiaga fiksuoja kiekvienos konkrečios šeimos iškeldinimo iš gyvenamosios vietos faktą, atskleidžia esmines deportavimo į paskirtą tremties vietą aplinkybes. Kiekvienoje tokioje byloje saugomi apklausos lapas ir pažymą-raštelis. Šie dokumentai surašyti tvarkingai, išskaitomai ir be taisymų, kaip ir reikalauta atitinkamų instrukcijų. Apklausos lapai ir pažymos-rašteliai visuomet pasirašyti trėmimą vykdžiusių asmenų. Sistemingai nagrinėjant Lietuvos ypatingajame archyve saugomus su trėmimų organizavimu ir vykdymu susijusius direktyvinius dokumentus ir pačias įskaitos bylas, matyti, kad jų formavimo procesas prasidėdavo konkrečią šeimą įtraukus į tremiamųjų asmenų sąrašą. Šeimos iškeldinimą iš gyvenamosios vietos operatyvinės grupės vyresnysis visą jo turimą dokumentaciją privalėjo sutvarkyti ir per savaitę pristatyti savo tiesioginei vadovybei – MGB apskrities (rajono) skyriaus viršininkui. MGB apskrities (rajono) skyriuje ši dokumentacija buvo prijungiama prie įskaitos bylos. Iš MGB apskrities (rajono) skyriaus įskaitos bylos patekdavo į LSSR MGB centrinį aparatą. Vėliau saugumo žinyba įskaitos bylas perduodavo vidaus reikalų žinybai (MVD). Įskaitos bylas nuolat papildydavo kita medžiaga – įvairus susirašinėjimas dėl ištremtųjų, jų skundai, prašymai, kartais – tyrimo dėl pabėgimo iš tremties vietos medžiaga ir t. t. (b.l. 138-141 T. 2).

1951-09-29 buvo priimtas Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimas Nr. 865 vs „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos TSR teritorijos“, iš kurio matyti, jog nutarta „iškeldinti visam laikui už Lietuvos TSR ribų į tolimus Tarybų Sąjungos kraštus priešiškai veikiančius prieš kolūkius buožes su šeimomis pagal pridedamus sąrašus“ (b.l. 86 T. 1).

Iš byloje esančių G. S., J. šeimos tremties bylos ir kitų su tuo susijusių dokumentų (b.l. 20-134 T. 2) matyti, kad trėmimo dokumentus pasirašinėjo P. A. M.. Tame tarpe yra ir dokumentas „raportas“, kuriame MGB MV CBAS inspektorius jaun. leitenantas M. informuoja Ukmergės MGB viršininką drg. T., jog jam (M.) buvo pavesta iškeldinti buožės S. G., J. šeimą, susidedančią iš 3-ų asmenų. Raporte nurodyta, kad atvykus į vietą paaiškėjo, jog ši šeima susideda iš septynių asmenų, iš kurių šešis jis pristatė komendantui pakrauti, o 16 metų sūnus A. G. pasislėpė.

Atlikus rašysenos tyrimą nustatyta (b.l. 161-166 T. 2), kad G. S. tremties byloje Nr.836 (Archyvo Nr. 30692/5), 1951-10-02 apklausos lape (???????? ????, b.l. 6) rankraštinius įrašus (išskyrus įrašą „G.“ eilutėje „?????? ??????? ????? ?????“ ir įrašus- parašus skiltyje „?????? ??????? ??????? ????? ?????„) parašė ir paskutinėje eilutėje „???????“ pasirašė P. A. M. (baudžiamosios bylos T. 2, b.l. 44-46). G. S. tremties byloje Nr.836 (Archyvo Nr.30692/5), 1951-10-02 pažymoje (???????, b.l. 7) rankraštinius įrašus (išskyrus įrašą „590056=41“ blanko viršuje, įrašus „??????????? ???????“ eilutėje „?????? ???????? ??????????“ ir skiltyje „????????“ iki eilutės „???? ????????? ???“ parašė ir paskutinėje eilutėje pasirašė P. A. M., toje pačioje 1951-10-02 pažymoje (???????, b.l. 7), eilutėje „?????? ???????? ??????????“ įrašus „????? = II ??????? ???. 97490 ???. ?????????? ?????? N 3 ??????? ?.“ parašė ne P.A. M. (baudžiamosios bylos T. 2, b.l. 47-48 T. 2). G. S. tremties byloje Nr.836 (Archyvo Nr.30692/5), 1951-10-21 raporte (??????, b.l. 8) rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė P. A. M. (baudžiamosios bylos T. 2 b.l. 49-50, taip pat 133-134).

Pagal BK 102 str. atsako tas, kas karo, ginkluoto konflikto metu arba agresijos, okupacijos ar aneksijos metu įsakė, kurstė ar organizavo tremti ar trėmė civilius gyventojus iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją; įsakė, kurstė ar organizavo perkelti ar prievarta išvaryti arba perkėlė ar prievarta išvarė okupuotos ar aneksuotos valstybės civilius gyventojus tos valstybės teritorijoje pažeisdamas tarptautinės teisės normas; įsakė, kurstė ar organizavo perkelti ar perkėlė okupavusios valstybės civilius gyventojus į okupuotos šalies teritoriją. Kaip matyti iš šioje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, būtent P. A. M., kaip sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnas – Lietuvos SSR MGB milicijos valdybos civilinės būklės aktų registracijos skyriaus vyr. inspektorius, buvo vyresniuoju operatyvinės grupės, kuri prievarta išvarė S. G. šeimą (S. G., jo žmoną K. (kitais duomenimis K.) G., dukrą L. G., sūnų V. G., sūnų S. G., sūnų L. G.), iš jų namų ir pristatė juos į (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotį, kur perdavė juos traukinio (ešelono) Nr. (duomenys neskelbtini) viršininkui, dėl ko S. G. šeimos nariai 1951-10-03 buvo prievarta išvežti iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės – SSRS teritoriją – (duomenys neskelbtini) rajoną, (duomenys neskelbtini) sritį. Tokiu būdu šis asmuo trėmė Lietuvos civilius gyventojus (S. G. šeimą) iš okupuotos teritorijos į ją okupavusios šalies teritoriją. Nėra abejonių, kad tokius savo veiksmus jis atliko, bendrininkų grupėje, tyčia, suvokdamas, kad dėl tokių jo veiksmų yra tremiama S. G. šeima ir to norėjo. Todėl Petras A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 102 str.

Teismo psichiatrinė ekspertizė nustatė (b.l. 74-76 T. 3), kad duomenų, jog P. A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu (1951-1952 m.) sirgo psichikos sutrikimu, nėra. Jis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau tyrimo metu P. A. M. konstatuotas psichikos sutrikimas – demencija, sergant Parkinsono liga. Jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. P. A. M. reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamą vietą. P. A. M. ligos diagnozę patvirtino ir ekspertė S. Š.. Ji taip pat patvirtino, jog atsižvelgiant į asmens sveikatos istoriją P. A. M. reikia taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.

BK 76 str. 3 d. numatyta, kad asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Jeigu toks asmuo pasveiksta, jis gali būti siunčiamas toliau atlikti bausmę. Kadangi P. A. M. psichika sutriko iki teismo sprendimo priėmimo jam bausmė nėra skirtina. BPK 403 str. 1 d. 3 punktas numato, kad jeigu įrodyta, jog po nusikalstamos veikos padarymo sutriko asmens psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, bylos nagrinėjimas sustabdomas ir taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadą, eksperto parodymus, į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, pasekmes teismas laiko, kad P. A. M. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis (BK 98 str. 1 d. 1 p).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 400, 401, 403 str.

nutaria:

pripažinti, kad P. A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 102 str. ir bylos nagrinėjimą sustabdyti bei taikyti jo atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis.

Nutartis per 20 d. gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.