Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-01-27 · Civilinė byla Nr. 2-201/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-27
Bylos Nr.
2-201/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Artūras Driukas
Pareiškėjas
A. R., M. R.
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos: Nr. 2-201/2014
Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5, 126.8
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. R. ir M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria netenkintas jų skundas atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Faulana“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai (kreditoriai) A. R. ir M. R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BUAB „Faulana“ 2012 m. lapkričio 28 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto sprendžiant BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo klausimą, dalį, kuria nutarta BUAB „Faulana“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, nurodytą priede Nr. 1, parduoti už priede Nr. 2 nurodytą turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainą (nutarimas Nr. 2.4., priimtas antruoju darbotvarkės klausimu); pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu BUAB „Faulana“ 2012 m. lapkričio 28 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimą – nepardavus BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto, nurodyto priede Nr. 1, iš antrųjų varžytynių bei įkaito turėtojui (hipotekos kreditoriui) neperėmus turto, jeigu buvo neparduotas įkeistas turtas, BUAB „Faulana“ priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu už pasiūlytą didžiausią kainą, bet ne mažiau kaip už priede Nr. 2 nurodytą tiesioginio pardavimo kainą (nutarimas, priimtas trečiuoju darbotvarkės klausimu).

Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 28 d. įvyko pakartotinis BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimas, kuris priėmė nutarimus, susijusius su BUAB „Faulana“ priklausančio turto pardavimo tvarkos ir kainų tvirtinimu. Ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 2.4. buvo nutarta atsakovui BUAB „Faulana“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, nurodytą Priede Nr. 1, parduoti už Priede Nr. 2 nurodytą turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainą. Šis nutarimas yra neteisėtas, kadangi, atsižvelgiant į LR Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtinto Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo (toliau - Aprašas) 7 punkte įtvirtintą reglamentavimą, bankrutuojančiai įmonei priklausantis turtas, prieš tvirtinant pradines turto pardavimo kainas, turi būti įvertintas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Tik kreditorių susirinkimo pasirinkta tvarka ir būdu įvertinus turtą, kreditorių susirinkimas turėtų teisę tvirtinti arba netvirtinti susirinkimo patvirtintu būdu nustatytą turto pardavimo kainą. Nagrinėjamu atveju tokios tvarkos nustatyta nebuvo. BUAB „Faulana“ administratorius savo iniciatyva parinko turto vertintoją UAB „Krivita“ atlikti BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto vertinimą, kas galėjo įtakoti, jog buvo pasirinktas netinkamas turto vertintojas, kuris netinkamai ir nekvalifikuotai atliko BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto vertinimą ir nurodė tikrovės neatitinkančias rinkos kainas. Kreditorių susirinkimo patvirtinta BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto tiesioginio pardavimo kaina sutampa su turto vertintojo UAB „Krivita“ nurodytomis turto rinkos kainomis. Nurodė, jog šio turto vertintojo nustatytos ir kreditorių susirinkimo patvirtintos kainos daugeliu atvejų neatitinka rinkos kainų – dalies objektų rinkos kainos yra per didelės, o dalies – per mažos. Tai gali lemti, jog dalis objektų nebus parduoti už patvirtintas per dideles kainas ir dėl to užsitęs bankroto procedūrų vykdymas, o dalis objektų bus parduoti už per mažą kainą. Šiuos teiginius patvirtina civilinėje byloje Nr. 2-2590-345/2012 eksperto D. Grigo atlikta ekspertizė, kurioje ekspertas vertino tą patį turtą, kuriam nustatyta hipoteka. Todėl kvalifikuotas ir teisingas turto rinkos kainų nustatymas turi ypatingai svarbią reikšmę tvirtinant turto pardavimo kainas, nuo kurių teisingo patvirtinimo priklauso visų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo apimtis.

Pareiškėjai taip pat nurodė, jog kreditorių susirinkimo nutarimas, priimtas 3 darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta iš antrųjų varžytynių neparduotą ir hipotekos kreditoriui neperduotą nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu, yra neteisėtas, nes juo buvo patvirtintas turto pardavimo būdas, bet nepatvirtinta pardavimo šiuo būdu tvarka, kuri maksimaliai užtikrintų kreditorių interesų apsaugą. Nenustačius tvarkos, neaišku, kokiais būdais ir priemonėmis vykdoma derybose dalyvaujančių potencialių pirkėjų paieška, kaip yra skelbiama apie būsimas derybas, kokiose masinėse informavimo priemonėse, kiek kartų, kokie reikalavimai keliami derybų dalyviams, kiek laiko bus skiriama potencialių pirkėjų paieškai ir t.t. Tokie neaiškumai gali įtakoti, jog turtas nebus parduotas už maksimaliai didžiausią kainą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjų skundą atsakovo BUAB „Faulana“ administratorius prašė jį atmeti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Aprašo 7 punktas nereiškia, jog kreditorių susirinkimas turto pardavimo kainas gali tvirtinti tik tada, kai yra atliktas turto vertinimas, atitinkantis LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymų reikalavimus. Bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas turi teisę, bet ne pareigą priimti nutarimą dėl turto vertinimo tvarkos nustatymo. Pareiškėjai, vertindami skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą, nurodė tik prielaidas, kuriomis jie grindžia savo išvadas dėl nutarimo neteisėtumo. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog turto vertintojo parinkimo tvarkos nenustatymas galėjo turėti įtakos nepagrįstos BUAB „Faulana“ turto pardavimo kainos patvirtinimui. Kreditorių susirinkimas, priimdamas sprendimą dėl turto pardavimo būdo ir tvarkos, neįvykus dvejoms turto pardavimo varžytynėms, yra laisvas nustatyti turto pardavimo tvarką ir būdą. Nei ĮBĮ, nei Apyrašas nenumato, jog kreditorių susirinkimas privalo patvirtinti detalią pardavimo tvarką. Šiuo atveju kreditorių susirinkimui patvirtinus turto pardavimo būdą (turto pardavimą tiesioginių derybų būdu), administratorius pats spręs, kokiose viešojo informavimo priemonėse skelbti apie turto pardavimą, kokius nustatyti kriterijus pirkėjų parinkimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjų M. R. ir A. R. skundo reikalavimų. Teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai būtų priimti nesilaikant ĮBĮ nuostatų. Teismas nustatė, kad kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 2.1, kurio neginčija pareiškėjai, buvo pritarta, jog BUAB „Faulana“ priklausantis nekilnojamasis turtas, nurodytas Priede Nr. 1, būtų parduotas iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vykdant varžytynes, administratoriui buvo suteikta teisė nustatyti parduodamo turto kainos didinimo intervalą. Teismo vertinimu, tokiu būdu kreditoriai pasirinko tą nekilnojamojo turto pardavimo būdą, kurį panaudojus būtų gauta daugiausiai piniginių lėšų. Pareiškėjams nesutikus su BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto, nurodyto Priede Nr. 1, pardavimu už Priede Nr. 2 nurodytą turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainą ir pasiūlius savo kainas, jų siūlymui buvo pritarta tik 12,51 proc. kreditorių balsų dauguma. Pareiškėjai nei skunde, nei teismo posėdžiuose konkrečiai nenurodė, su kuriomis nekilnojamojo turto vertėmis nesutinka, o jų nurodyta aplinkybė, kad bankroto administratoriaus parinktas turto vertintojas UAB „Krivita“ netinkamai ir nekvalifikuotai atliko BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto įvertinimą, nėra pagrįsta. Teismas, įvertinęs turto vertintojų UAB „Krivita“, Darijaus Grigo ir UAB „Negrita“ nustatytas vertinto turto vertes, konstatavo, jog turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, vertės skiriasi nežymiai, dėl ko nėra jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad šis kainų skirtumas pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius už kuo didesnę kainą parduoti BUAB „Faulana“ turtą. Teismas nurodė, jog, spręsdamas turto pardavimo klausimus, kreditorių susirinkimas paprastai taip pat atsižvelgia ir į kitus veiksnius – realią galimybę parduoti turtą, potencialią turto realizavimo trukmę, atsiskaitymo gavimo galimybes ir kt. Atskirais atvejais spartus turto realizavimas už mažesnę kainą gali būti naudingesnis kreditoriams, nei ilgos turto realizavimo procedūros, kurių sėkmė nėra garantuota ir kurios didina administravimo kaštus. Visų šių klausimų sprendimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kuris priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai. Teismas, nustatęs, kad kiti BUAB „Faulana“ kreditoriai neginčijo kreditorių susirinkime priimto nutarimo dėl parduodamo turto kainos nustatymo, sprendė, jog toks nutarimas atitinka daugumos kreditorių interesus. Teismas atkreipė dėmesį, jog turto pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Pareigą aktyviai dalyvauti realizuojant turtą, siekti jį varžytynėse parduoti kuo didesne kaina turi bankroto administratorius. Tačiau teisės aktai nedraudžia pareiškėjams, bendradarbiaujant su bankroto administratoriumi, reklamuoti parduodamą objektą ir informuoti potencialius pirkėjus, tuo pačiu stengiantis įmonės turtą parduoti už kuo didesnę kainą.

Teismas, spręsdamas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 3 darbotvarkės klausimu, teisėtumo, nurodė, jog, laikantis teisės aktuose įtvirtinto reglamentavimo, dvejose varžytynėse neparduoto nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 33 str. 1 d. 3 p., Aprašo 34 p.). Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas nusprendė, jog nepardavus BUAB „Faulana“ nekilnojamojo turto iš antrųjų varžytynių ir įkaito turėtojui jo neperėmus, nekilnojamasis turtas bus parduodamas tiesioginių derybų būdu už pasiūlytą didžiausią kainą. Nei administratorius, nei teismas negali paneigti šios valios. Teismas iš BUAB „Faulana“ administratoriaus paaiškinimų nustatė, kad turtą realizuojant tiesioginių derybų būdu jis pats spręs, kokiose viešojo informavimo priemonėse skelbti apie turto pardavimą, kokius kriterijus nustatyti pirkėjų parinkimui ir pan. Kadangi BUAB „Faulana“ priklauso daug įvairaus turto, detalizuoti kiekvieno objekto pardavimo tvarką kreditorių susirinkimo nutarimu yra netikslinga – vienokia pardavimo tvarka tinka mažos vertės turtui, o kitokia – didelės vertės turtui. Byloje nėra duomenų, jog toks turto pardavimo būdas neatitiktų kreditorių interesų. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog būtent administratorius, realizuodamas BUAB „Faulana“ turtą, užtikrins tinkamą atstovavimą kreditoriams bei jų interesų apsaugą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjai (kreditoriai) A. R. ir M. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti skunde išdėstytus reikalavimus. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas dėl parduodamo turto kainos nustatymo, prieš tai nenustačius turto vertinimo tvarkos, yra neteisėtas bei pažeidžia pareiškėjų, kaip atsakovo kreditorių, interesus. Kadangi turtas pirmose ir antrose varžytynėse buvo pardavinėjamas nenustačius šio turto vertinimo tvarkos bei neatlikus kvalifikuoto turto vertinimo, pradinė turto pardavimo varžytynėse kaina buvo nustatoma, neturint jokių turto įvertinimo duomenų (neturint objektyvių žinių apie tikrąją turto rinkos vertę), dėl ko ji nustatyta nereali. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad kreditorių susirinkimas (komitetas) privalo svarstyti parduodamo varžytynėse nekilnojamojo turto vertinimo tvarkos nustatymo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2395/2011). Pareiškėjams nesutikus su kreditorių susirinkime siūloma turto pardavimo kaina ir pasiūlius kitą kainą, laikytina, jog dėl turto pardavimo kainos kreditorių susirinkime kilo ginčas. Todėl kreditorių susirinkimas privalėjo nustatyti turto pardavimo tvarką, kurioje būtų numatyti turto vertintojo parinkimo kriterijai, sąlygos bei užduotis turto vertintojui nustatyti turto pardavimo kainą pirmose, antrose varžytynėse ir minimalią turto pardavimo kainą parduodant turtą tiesioginių derybų būdu. Vadovaujantis šia tvarka, bankroto administratorius galėtų parinkti tinkamą turto vertintoją ir pavesti jam nustatyti turto pardavimo kainas. Kreditorių susirinkimui to nepadarius, ginčijamos turto pardavimo kainos buvo patvirtintos išimtinai hipotekos kreditoriaus balsais, kurioms nepritarė kiti kreditoriai.Kreditorių susirinkimo patvirtinta turto pardavimo tiesioginių derybų būdu kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į UAB „Krivita“ atliktą turto vertinimą, kuris 2013 m. liepos 1 d. Turto vertinimo priežiūros tarnybos raštu Nr. T(1.13)A2-1156(13) buvo pripažintas neatitinkančiu įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, šis turto vertinimas tapo niekiniu ir negali būti naudojamas nustatant parduodamo turto kainą. Pareiškėjai sutinka, jog neparduotą iš varžytynių turtą būtų galima parduoti tiesioginių derybų būdu už didžiausią pasiūlytą kainą, tačiau nurodo, jog kreditorių susirinkimui nenustačius tinkamos turto pardavimo tvarkos, nebūtų įmanoma gauti maksimaliai didžiausios kainos už parduodamą turtą. Kadangi turto pardavimą bankroto procese reglamentuojantys teisės aktai nenustato turto pardavimo tiesioginių derybų būdu tvarkos, todėl neaišku, kaip jį organizuoti, kad pardavimo procesai vyktų greitai, sklandžiai ir už parduodamą turtą būtų gauta maksimali kaina. Teismo išvada, jog turto pardavimo tiesioginių derybų būdu tvarką turėtų savo iniciatyva nustatyti bankroto administratorius, yra nepagrįsta. Šią išvadą pagrindžiantis argumentas, jog atsakovui BUAB „Faulana“ priklauso daug įvairaus turto, dėl ko nėra tikslinga detalizuoti kiekvieno turto objekto pardavimo tvarkos kreditorių susirinkimo nutarimu, neatitinka tikrovės. Atsakovo bankroto byloje parduodamas tik nekilnojamasis turtas, kurio pardavimo tvarka iš esmės neturėtų skirtis. Administratoriui nustačius turto pardavimo tvarką, neišvengiamai atsiras papildomos išlaidos, susijusios su objektų paruošimu pardavimui (reklama ir t.t.). Kadangi šių išlaidų tvirtinimas priklauso kreditorių susirinkimo kompetencijai, tikslingiau, jog turto pardavimo tvarką ir su tuo susijusias išlaidas patvirtintų kreditorių susirinkimas.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilęs kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais patvirtinta bankrutavusios įmonės turto pardavimo būdas, tvarka ir kainos, teisėtumo klausimas.

Dėl BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo

Kreditorių susirinkimo, įvykusio 2012 m. lapkričio 28 d., nutarimu, priimtu antruoju darbotvarkės klausimu, buvo siekiama nustatyti atsakovui BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių tvarką ir pradinę pardavimo kainą. Kreditoriai A. R. ir M. R. ginčija tą šio kreditorių susirinkimo nutarimo dalį, kuria nutarta BUAB „Faulana“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, nurodytą priede Nr. 1, parduoti už priede Nr. 2 nurodytą turto pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainą (nutarimas Nr. 2.4.) (toliau – ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas). Pareiškėjų skundo pagrindą sudarė argumentai, jog kreditorių susirinkimas, nenustatęs turto vertinimo tvarkos, negalėjo tvirtinti turto pardavimo kainų ir tai, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos pradinės nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių kainos neatitinka jo rinkos vertės, pažeidžia kreditorių interesus ir bankroto proceso tikslus.

Pažymėtina, jog ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, numatanti, jog įmonės nekilnojamasis ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, yra bendrą taisyklę dėl įmonės nekilnojamojo ir įkeisto turto pardavimo būdo įtvirtinanti norma. Kartu tai yra blanketinė norma, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos sureglamentavimą nukreipianti į poįstatyminį teisės aktą. Bankrutuojančių ar bankrutavusių juridinių asmenų turto pardavimo iš varžytynių tvarką ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo metu reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 (nauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija) patvirtintas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas (toliau - Aprašas). Šio Aprašo 3 punkte numatyta, jog varžytynes organizuoja ir vykdo įmonės administratorius, o jeigu administratorius yra juridinis asmuo – jo įgaliotas asmuo. Administratoriui pavesta varžytynių organizavimo funkcija apima paskelbimą apie būsimąsias varžytynes (Aprašo 8-14 punktai). Kadangi skelbimo apie varžytynes turiniui keliamas reikalavimas dėl pradinės turto pardavimo kainos pirmosiose varžytynėse nurodymo, o skelbiant ir apie antrąsias varžytynes – dėl pradinės turto pardavimo kainos antrosiose varžytynėse nurodymo (Aprašo 9.6, 10 punktai), įmonės administratoriaus funkcijos, susijusios su varžytynių organizavimu, apima veiksmus, būtinus šiam klausimui išspręsti. Pažymėtina, jog įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimas – tai išimtinai įmonės kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas klausimas (ĮBĮ 23 str. 5 p.). Tinkamas šio klausimo išsprendimas yra susijęs su iš varžytynių parduotino nekilnojamojo ar įkeisto turto įvertinimu. Remiantis Aprašo 7 punktu, turto vertinimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Tačiau, priešingai nei ĮBĮ 23 straipsnis, kuriame yra įtvirtintos kreditorių susirinkimo teisės, tai nereiškia, jog turto vertinimo tvarkos nustatymas yra išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinas spręsti klausimas. Įmonės kreditoriai ir administratorius, įmonės bankroto proceso metu laikydamiesi kooperacijos (bendradarbiavimo) principo, turi susitarti dėl šio klausimo išsprendimo. Taip pat pažymėtina, jog iš varžytynių parduotino turto vertinimo tvarkos nustatymas ir jo įvertinimas, laikantis šios tvarkos reikalavimų, nėra būtina įmonės turto pardavimo kainos patvirtinimo kreditorių susirinkime sąlyga. Kreditorių susirinkimas gali pritarti įmonės bankroto administratoriaus, vykdant jam pavestą varžytynių organizavimo funkciją, nustatytai iš varžytynių parduotino nekilnojamojo ar įkeisto turto vertei ir jos pagrindu spręsti šio turto pardavimo kainos nustatymo klausimą, nors kreditorių susirinkimas nebuvo patvirtinęs turto vertinimo tvarkos ar turtas nebuvo nustatyta tvarka įvertintas. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į tai, jog pagrindinis ir galutinis bankroto proceso tikslas nagrinėjamo klausimo kontekste yra tiek įmonės, tiek daugumos kreditorių interesus atitinkančios turto pardavimo kainos nustatymas. Turto vertinimas negali būti savitikslis, nes tai gali pareikalauti nemažų tiek laiko, tiek ir materialinių sąnaudų. Jeigu bankrutavusios įmonės kreditoriai sutaria dėl turto pardavimo kainos, turto įvertinimas, pasitelkus tuo klausimu specialių žinių turinčius asmenis, gali būti neatliekamas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 321 patvirtintame Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos apraše, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. balandžio 24 d., nebeliko analogiškos nuostatos, jog turto vertinimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, jog įmonės bankroto proceso metu vykdant įmonės priverstinio likvidavimo procedūras, siekiama kuo didesnio visų kreditorių reikalavimų patenkinimo, taip pat visų kreditorių interesų pusiausvyros užtikrinimo. Todėl kreditorių susirinkimo patvirtinta įmonės turto pardavimo kaina turi būti reali, atitikti tikrąją jo rinkos vertę. Kilus ginčui tarp kreditorių dėl priimto kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu, ginčą sprendžia teismas, pagal proceso įstatymo reikalavimus tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus. Tokiose bylose svarbu nustatyti, ar ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka ir kaina yra ekonomiškai pagrįstos ir geriausiai atitinka visų kreditorių teisėtus lūkesčius bei interesus patenkinti savo finansinius reikalavimus (ĮBĮ 3 str., 34 str.). Teismas, nustatęs tiek esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, tiek tai, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, turi panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo dėl privalomo turto vertinimo, atliekamo kvalifikuoto turto vertintojo, procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-788/2012). Įrodymai, patvirtinantys turto vertę, gali būti Nekilnojamojo turto registro duomenys apie konkretaus turto rinkos vertę, duomenys apie parduodamo arba parduoto panašaus turto vertes, potencialių turto pirkėjų apklausos metu gauti duomenys apie nekilnojamojo turto rinkoje galimą gauti konkretaus turto kainą, taip pat kiti įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2-2028/2011, 2011 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2495/2011, 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-788/2012). Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog parduodamo turto įvertinimo gali nebūti tol, kol visi kreditoriai sutinka su pasiūlyta pradine turto pardavimo kaina ar pardavimo būdu. Tuo tarpu kilus ginčui dėl įmonės turto pardavimo kainos, būdų ir tvarkos, įmonės bankroto administratorius paprastai turėtų organizuoti parduodamo turto įvertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje nutartyje pateiktus teisės normų, reglamentuojančių varžytynių organizavimą, išaiškinimus, dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo teisėtumo sprendžia atsižvelgdamas į pagrindinius bankroto proceso tikslus bei vadovaudamasis kreditorių interesų derinimo principu, tuo tikslu nagrinėjamos bylos kontekste įvertindamas byloje esančius nekilnojamojo turto rinkos vertę patvirtinančius įrodymus bei kreditorių A. R. ir M. R. 2012 m. lapkričio 28 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu pateiktus pasiūlymus dėl turto pardavimo kainų.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas apėmė šių atsakovui priklausančių nekilnojamojo turto objektų, nurodytų kreditorių susirinkimo protokolo priede Nr. 1, pradinių pardavimo kainų tiek pirmosiose, tiek antrosiose varžytynėse nustatymą: negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės 1116/51678 dalis (duomenys neskelbtini); kontrolės posto (duomenys neskelbtini), gamybinio pastato (duomenys neskelbtini), katilinės (duomenys neskelbtini), gamybinio pastato (duomenys neskelbtini), sandėlio (duomenys neskelbtini), gamybinio pastato (duomenys neskelbtini), kitų statinių (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); pastato – kūrybinių dirbtuvių (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – garažo (bokso) G-8 (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – garažo (bokso) G-2 (duomenys neskelbtini); buto (duomenys neskelbtini); buto (duomenys neskelbtini); buto (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – komercinės patalpos (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – komercinės patalpos (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – techninės patalpos (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – požeminės automobilių stovėjimo aikštelės (vietos 219, 168) (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – požeminės automobilių stovėjimo aikštelės (vieta 113) (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – techninės patalpos (duomenys neskelbtini); žemės sklypo (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos, pažymėtos nuo 1-9 iki 1-20 (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – kavinės patalpos, pažymėtos nuo R-5 iki R-8, nuo R-13 iki R-22 (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, jog remiantis Nekilnojamojo turto registro, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir nagrinėjamos bylos duomenimis, naujų juridinę reikšmę turinčių faktų atsiradimas lėmė, jog šio apeliacinio proceso metu ne visi iš minėtų nekilnojamojo turto objektų tebepriklauso atsakovui BAUB „Faulana“ nuosavybės teise. Remiantis byloje esančiu 2013 m. sausio 11 d. varžytynių aktu Nr. 1 ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, jog atsakovui BUAB „Faulana“ nuosavybės teise priklausiusios negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės 1116/51678 dalis (duomenys neskelbtini), varžytynių metu buvo perleista A. K. už 12 000 Lt kainą, kuri atitiko ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą pradinę turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainą (3 t., b.l. 10). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO bei Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat nustatyta, jog įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3265-345/2013, inter alia buvo nuspręsta pripažinti D. T. nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini), garažą (boksą) G-8 (duomenys neskelbtini) ir garažą (boksą) G-2 (duomenys neskelbtini). Šis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas įsiteisėjo jo neapskundus apeliacine tvarka, o jo pagrindu yra įregistruotos naujojo savininko D. T. nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į minėtus juridinę reikšmę turinčius faktus, liudijančius apie atsakovo BUAB „Faulana“ nuosavybės teisių į dalį turto pasibaigimą, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos šio turto pardavimo iš varžytynių kainos, kadangi tai nebeturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo šioje dalyje teisėtumo.

Apibendrinus skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytas atsakovui BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo kainas, nurodytas kreditorių susirinkimo protokolo priede Nr. 2 (3 t., b.l. 103-104), galima daryti išvadą, jog šio turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainų nustatymo kriterijumi buvo pasirinktos turto vertintojo UAB „Krivita“ 2012 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 12-I-126 pateiktos vertinamų objektų rinkos vertės, padidinus jas 100 procentų, t.y. ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta pradinė nekilnojamojo turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina yra du kartus didesnė už minėtoje turto vertinimo ataskaitoje nustatytą vertinamų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertę. Šio turto pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina buvo nustatyta 33 procentais sumažinus pradinę turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainą. Už įmonės administratoriaus siūlomų kainų nustatymą 2012 m. lapkričio 28 d. vykusiame BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkime balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 87,49 proc. visų susirinkime dalyvavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Tokiu būdu kreditorių susirinkime dalyvavusių kreditorių dauguma pritarė iš varžytynių parduotino atsakovo BUAB „Faulana“ nekilnojamojo turto kainų nustatymui, nesant patvirtintos šių kainų nustatymo tvarkos.

Tuo tarpu kreditorių susirinkime savo siūlymą pateikusių kreditorių A. R. ir M. R. siūlomos nustatyti nekilnojamojo turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių pradinės pardavimo kainos absoliučia dauguma atvejų buvo mažesnės už tas, dėl kurių nustatymo nutarė kreditorių susirinkime balsavusių kreditorių dauguma, o jų mažinimas antrųjų varžytynių metu buvo pagrįstas žymiai mažesniu procentinę išraišką turinčiu dydžiu, kuris atskiriems nekilnojamojo turto objektams svyravo nuo 4 iki 7 procentų nuo jų siūlytos nustatyti pradinės turto pardavimo pirmųjų varžytynių metu kainos. Už kreditorių A. R. ir M. R. siūlomų kainų nustatymą 2012 m. lapkričio 28 d. vykusiame BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkime balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 12,51 proc. visų susirinkime dalyvavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos.

Teismas pripažįsta, jog UAB „Krivita“ 2012 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 12-I-126 negali būti pripažinta tinkamu atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertę patvirtinančiu įrodymu. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjai A. R. ir M. R. bylos nagrinėjimo metu pateikė Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2013 m. liepos 1 d. raštą Nr. T(1.13)A2-1156(13) dėl nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 12-I-126, kuriuo konstatuotas šios vertinimo ataskaitos neatitikimas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 13 punkto ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 35.1, 35.2, 57, 62.3, 62.4, 71.5, 83.5 punktuose įtvirtintiems reikalavimams, susijusiems su turto vertės nustatymo pagrindimu, pateikiant turto vertės skaičiavimus (3 t., b.l. 50-53). Pažymėtina, jog, remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reglamentavimu, turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Turto vertinimo priežiūros tarnybos atlikto tyrimo metu nustatyti pažeidimai sudaro pagrindą turto vertintojo UAB „Krivita“ parengtos turto vertinimo ataskaitos Nr. 12-I-126 duomenis pripažinti neteisingais, apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja šia ataskaita kaip įrodymu, spręsdamas dėl atsakovui priklausančio turto, kurio pradines pardavimo iš varžytynių kainas ginčijamu nutarimu nustatė kreditorių susirinkimas, rinkos vertės. Tuo tikslu vertintini kiti byloje esantys įrodymai – teismo eksperto Darijaus Grigo 2012 m. liepos 13 d. teismo ekspertizės aktas Nr. DG120626 (2 t., b.l. 20), kreditoriaus M. R. užsakymu UAB „Negrita“ parengtos turto vertinimo ataskaitos - 2013 m. kovo 15 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 13-03-15 (2 t., b.l. 21), 2013 m. kovo 18 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 13-03-18 (2 t., b.l. 22), 2013 m. kovo 19 d. turto vertinimo ataskaita Nr. 13-03-19 (2 t., b.l. 23), o taip pat Nekilnojamojo turto registro duomenys.

Pirmąją ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo patikrinimo tikslu išskirtiną nekilnojamojo turto objektų grupę, dėl kurių pardavimo iš varžytynių kainų buvo nutarta 2012 m. lapkričio 28 d. įvykusiame kreditorių susirinkime, sudaro objektai, kurių ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos pradinės pardavimo tiek iš pirmųjų, tiek iš antrųjų varžytynių kainos yra didesnės nei tos, kurias kreditorių susirinkimui siūlė nustatyti kreditoriai A. R. ir M. R.. Tai pastatas – kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), komercinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), požeminė automobilių stovėjimo aikštelė (vietos 219, 168), esanti (duomenys neskelbtini), požeminė automobilių stovėjimo aikštelė (vieta 113), esanti (duomenys neskelbtini), techninės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos šių nekilnojamojo turto objektų pradinio pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainos daugeliu atvejų maždaug trečdaliu viršijo tas, kurias siūlė nustatyti kreditoriai A. R. ir M. R. ir tas, kurios buvo nurodytos UAB „Negrita“ turto vertinimo ataskaitose, įvertinus dalį atsakovui priklausančių nekilnojamojo turto objektų (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, jog kreditorių A. R. ir M. R. pasiūlytos pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainos buvo nežymiai didesnės už UAB „Negrita“ turto vertinimo ataskaitose nurodytą vertinamo turto rinkos vertę. Be to, nustatyta, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos minėtų atsakovui priklausančių nekilnojamojo turto objektų pradinio pardavimo iš antrųjų varžytynių kainos daugeliu atveju yra artimos toms, kurias kreditoriai A. R. ir M. R. siūlė nustatyti iš pirmųjų varžytynių parduotinam turtui. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, jog ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimą priėmusių kreditorių balsų daugumą turintys kreditoriai siekė šią nekilnojamojo turto objektų grupę sudarantį turtą pirmosiose varžytynėse pradėti siūlyti įsigyti už žymiai didesnę (maždaug 30 proc.) kainą, nei pateikta kreditorių A. R. ir M. R. siūlyme, tuo pačiu ją žymiai sumažinant antrųjų varžytynių atveju (33 proc.). Kadangi ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta šią nekilnojamojo turto objektų grupę sudarančio turto pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina yra artima tai, dėl kurios nustatymo pirmųjų varžytynių metu savo siūlymą buvo pateikę kreditoriai A. R. ir M. R., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą nagrinėjamu atveju nesant akivaizdaus ir neproporcingo šių kreditorių (apeliantų) teisių pažeidimo, kuris hipotetiniu atveju, neįvykus pirmosioms varžytynėms, reikštų tik tai, jog bankroto procesas pailgėtų tokiu kalendorinių dienų skaičiumi, per kurį bus įvykdytos antrosios varžytynės (remiantis Aprašo 29.1 p., maksimaliai 30 kalendorinių dienų). Atkreiptinas dėmesys, jog net ir teismų praktikoje pabrėžiama, kad siekis parduoti bankrutavusios įmonės turtą už kuo didesnę kainą, net jei ši kaina gana ženkliai didesnė nei įmonės administratoriaus užsakymu nustatė turto vertintojas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad tokie kreditorių nutarimai yra neteisėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2028/2011). Pažymėtina, jog atsakovo BUAB „Faulana“ bankroto proceso metu anksčiau šio turto nebuvo bandoma parduoti. Todėl daugumos kreditorių siekis pradėti siūlyti bankrutavusios įmonės turtą įsigyti už žymiai didesnę kainą yra ekonomiškai pagrįstas, atitinka pagrindinį kreditorių interesą bankroto proceso metu gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutavusios įmonės turto ir šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste nesudaro ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto dėl šių nekilnojamojo turto objektų pardavimo pirmosiose ir antrosiose varžytynėse kainų, panaikinimo pagrindo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu didesnės, nei siūlė kreditoriai A. R. ir M. R., pradinės pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainos taip pat buvo nustatytos šių atsakovui priklausančių nekilnojamojo turto objektų atžvilgiu: pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – komercinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – techninės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini); negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos, pažymėtos nuo 1-9 iki 1-20, esančios (duomenys neskelbtini). Pagrindinis šios nekilnojamojo turto objektų grupės skirtumas nuo anksčiau aptartos pirmosios grupės yra tas, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta pradinė jų pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina yra mažesnė už tą, kurios nustatymo siekė kreditoriai A. R. ir M. R.. Sprendžiant dėl ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytų šią nekilnojamojo turto objektų grupę sudarančio turto pardavimo iš antrųjų varžytynių kainų atitikimo apeliantų interesams, teisinę reikšmę turėtų kainų sumažėjimą antrosiose varžytynėse atitinkančios procentinės dalies nustatymas, kurią sudarytų apeliantų 2012 m. lapkričio 28 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu pasiūlytų turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainų ir ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytų šio turto pardavimo iš antrųjų varžytynių kainų skirtumas. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog kreditorių susirinkime sprendžiant dėl pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainos, apeliantai A. R. ir M. R. siūlė nustatyti 3 200 000 Lt dydžio šių objektų kainą (ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta 3 852 000 Lt kaina). Pažymėtina, jog byloje yra tiesioginis šio nekilnojamojo turto komplekso rinkos vertę patvirtinantis įrodymas– teismo eksperto Darijaus Grigo 2012 m. liepos 13 d. teismo ekspertizės aktas Nr. DG120626 – remiantis kuriuo bendra šių pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini) vertė – 3 200 000 Lt. Šio turto rinkos vertės atitikimas kreditorių A. R. ir M. R. pasiūlytai turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainai objektyviai pagrindžia ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo antrosiose varžytynėse kainos sumažėjimo skaičiavimą ne nuo 3 852 000 Lt kainos, kurią buvo nustatęs kreditorių susirinkimas, bet nuo 3 200 000 Lt. Byloje taip pat nustatyta, jog kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu nustatė 2 568 000 Lt dydžio šių objektų pardavimo iš antrųjų varžytynių kainą. Apskaičiavus minėtų kainų skirtumą atitinkančią procentinę dalį, nustatyta, jog pastatų ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), atžvilgiu kaina antrosiose varžytynėse sumažėtų 20 procentų, lyginant su apeliantų siūlyta nustatyti kaina pirmosiose varžytynėse ((3 200 000 Lt – 2 568 000 Lt) x 100% : 3 200 000 Lt). Šis kainos sumažėjimas yra ekonomiškai pagrįstas, neviršija įstatymų leidėjo, vykdymo procese reglamentuojant išieškojimą iš skolininko turto, nustatyto kainų sumažinimo antrųjų varžytynių metų (CPK 3 str. 6 d., 722 str. 1 d.), o taip pat atitinka bendruosius teisės principus (CPK 3 str.). Tas pats pasakytina ir apie atsakovui priklausančias administracines patalpas, pažymėtas nuo 1-9 iki 1-20, esančias (duomenys neskelbtini), kurių ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta pardavimo pirmosiose varžytynėse kaina (4 026 000 Lt) žymiai viršija tą, kurią siūlė nustatyti apeliantai (2 900 000 Lt), o taip pat ir teismo eksperto Darijaus Grigo 2012 m. liepos 13 d. teismo ekspertizės aktu Nr. DG120626 nustatytą jos rinkos vertę (2 547 000 Lt). Pažymėtina, jog šių administracinių patalpų kainos antrosiose varžytynėse sumažėjimas sudarytų tik 7,4 proc. ((2 900 000 Lt – 2 684 000 Lt) x 100% : 2 900 000 Lt) ir visiškai nepažeistų kreditorių interesų. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtą kainų antrosiose varžytynėse sumažėjimą kitų šią grupę sudarančių nekilnojamojo turto objektų atžvilgiu, nustatė, kad komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atžvilgiu šis kainos sumažėjimas sudarytų 9,7 proc. ((415 000 Lt – 374 667 Lt) x 100% : 374 667 Lt), o techninės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), atžvilgiu – 28,6 proc. (43 000 Lt – 30 667 Lt) x 100% : 43 000 Lt). Pastarųjų techninių patalpų kainos antrosiose varžytynėse sumažinimas negalėtų būti pripažintas neatitinkančiu bankroto tikslų, atsižvelgiant į paties objekto specifinę paskirtį ir į tai, jog šios kainos sumažinimo procentinę išraišką atitinkanti reali pinigų suma nėra didelė. Apibendrinant minėtus duomenims, darytina išvada, jog nagrinėjamą nekilnojamojo turto objektų grupę sudarančio turto pardavimo antrosiose varžytynėse kainos sumažėjimas nesudaro ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo pagrindo.

Kitas atsakovams priklausančio nekilnojamojo turto objektas, dėl kurio pardavimo varžytynėse kainos nustatymo buvo nutarta ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu – tai hipotekos kreditoriui įkeistas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, jog šio žemės sklypo atžvilgiu kreditoriai A. R. ir M. R. siekė nustatyti didesnes pardavimo iš pirmųjų ir antrųjų varžytynių kainas, nei tos, kurias ginčijamu nutarimu nustatė kreditorių susirinkimas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantai kreditorių susirinkimo metu siūlė nustatyti 13 000 000 Lt dydžio pradinę jo pardavimo pirmosiose varžytynėse kainą ir 12 500 000 Lt dydžio pradinę jo pardavimo antrosiose varžytynėse kainą. Tuo tarpu kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu atitinkamai nustatė 10 884 000 Lt dydžio pradinę pardavimo pirmosiose varžytynėse kainą, kuri antrosiose varžytynėse sumažinta iki 7 256 000 Lt. Byloje yra šio žemės sklypo rinkos vertę patvirtinantys įrodymai – teismo eksperto Darijaus Grigo 2012 m. liepos 13 d. teismo ekspertizės aktas Nr. DG120626, remiantis kuriuo jo rinkos vertė 2012 m. birželio 26 ir 2012 m. liepos 9 d. sudaro 10 900 000 Lt, ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, remiantis kuriais 2008 m. kovo 4 d. nustatyta šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė sudarė 14 666 889 Lt. Pažymėtina, jog nežymus ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos žemės sklypo pardavimo pirmosiose varžytynėse kainos skirtumas, lyginant su jo rinkos verte, kurią patvirtina ekspertizės aktas, nagrinėjamoje byloje vertintinas kaip rašytinis įrodymas, sudaro pagrindą pripažinti, jog apeliantai neįrodė, kad ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyta žemės sklypo pardavimo pirmosiose varžytynėse kaina kaip nors pažeidžia jų ar kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tuo tarpu vertinant ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu antrosiose varžytynėse nustatytos šio žemės sklypo kainos, sudarančios 7 256 000 Lt, sumažėjimą, lyginant su pirmosiose varžytynėse nustatyta jo pardavimo kaina, nustatyta, jog šis sumažėjimas sudaro 3 628 000 Lt (10 884 000 Lt – 7 256 000 Lt) arba 33,33 proc. (100 proc. – (7 256 000 Lt x 100 proc. / 10 884 000 Lt). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos žemės sklypo pardavimo antrosiose varžytynėse kainos sumažinimas, lyginant su jo kaina pirmosiose varžytynėse, pažeidžia kreditorių interesus bei prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą šioje dalyje ir perduoti atsakovo BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimui spręsti žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš antrųjų varžytynių kainos nustatymo klausimą iš naujo.

Dėl BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos neįvykus antrosioms varžytynėms

Kitas ginčijamas atsakovo BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2012 m. lapkričio 28 d., nutarimas buvo priimtas svarstant trečiąjį į darbotvarkę įtrauktą atsakovui priklausančio iš varžytynių neparduoto nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo klausimą. Šiuo nutarimu BUAB „Faulana“ kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro 85,61 proc. visų susirinkime dalyvavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, nutarė antrosiose varžytynėse nepardavus BUAB „Faulana“ priklausančio priede Nr. 1 nurodyto nekilnojamojo turto ir hipotekos kreditoriui atsisakius perimti įkeistą turtą, BUAB „Faulana“ priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu už pasiūlytą didžiausią kainą, kuri būtų ne mažesnė kaip priede Nr. 2 nurodyta tiesioginio pardavimo kaina.

Disponavimo dvejose varžytynėse neparduotu turtu tvarkos nustatymas yra priskirtinas išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai. Vadovaujantis ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu reglamentavimu, išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai yra priskirtina teisė nustatyti dvejose varžytynėse neparduoto nekilnojamojo turto pardavimo tvarką. ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neparduotas turtas gali būti perduodamas kreditoriams. Taigi įstatyme yra tiesiogiai įtvirtinta dvejose varžytynėse neparduoto turto pardavimo arba perdavimo kreditoriams galimybė, priklausomai nuo to, kokį sprendimą konkrečiu atveju priimtų kreditorių susirinkimas. Šios įstatymo normos tiesiogiai koreliuoja su Aprašo 34 punkte įtvirtintomis kreditorių susirinkimo teisėmis nustatyti, kaip panaudoti antrosiose (ar antrųjų varžytynių pakartotinėse) varžytynėse neparduotą turtą (Aprašo 33 p.). Remiantis Aprašo 34 punktu kreditorių susirinkimas gali nutarti: įpareigoti varžytynių vykdytoją tęsti turto pardavimą iš varžytynių šio Aprašo nustatyta tvarka kreditorių susirinkimo patvirtintomis kainomis; įpareigoti varžytynių vykdytoją parduoti turtą be varžytynių kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir patvirtintomis parduodamo turto kainomis; perduoti turtą kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka; kitaip disponuoti turtu.

Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu, priimtu trečiuoju darbotvarkės klausimu, buvo nuspręsta dėl disponavimo antrosiose varžytynėse neparduotu ir hipotekos kreditoriaus neperimtu nekilnojamuoju turtu būdo. Kreditorių susirinkimas nusprendė parduoti šį turtą ir nustatė, jog pardavimas turi būti vykdomas tiesioginių derybų būdu. Kartu kreditorių susirinkimas, nustatydamas, jog, taikant šį turto pardavimo būdą, turtas turi būti parduodamas už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę, nei priede Nr. 2 nustatyta tiesioginio pardavimo kaina, tam tikra apimtimi nusprendė ir dėl tvarkos, kuri taikytina pasirinkus minėtą pardavimo būdą, kiek tai susiję su pardavimo kainos nustatymu.

Apeliantai A. R. ir M. R. nurodo, jog jų skundo pagrindą, ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, teisėtumą, sudaro argumentai, kurie savo esme yra susiję su tvarkos, kuria turi būti vykdomos tiesioginės derybos, nenustatymu. Ši tvarka, apeliantų manymu, turėtų apimti potencialių pirkėjų paieškos, skelbimo apie būsimas derybas, reikalavimų derybų dalyviams, potencialių pirkėjų paieškos terminų ir kitų klausimų sureglamentavimą, o jos nenustatymas gali lemti, jog turtas nebus parduotas už maksimaliai didžiausią kainą.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp kreditorių yra kilęs ne dėl konkretaus turto pardavimo būdo (pardavimo tiesioginių derybų būdu) nustatymo, bet dėl tvarkos, kuria turi būti organizuojamos ir vykdomos tiesioginės derybos, siekiant parduoti bankrutavusios įmonės turtą. Apeliantai neginčija pardavimo kainos nustatymo kriterijų ir nereiškia prieštaravimų dėl priedu Nr. 2 nustatytų mažiausių pardavimo tiesioginių derybų būdu kainų. Įvertinus bylos duomenis, nustatyta, jog kreditorių susirinkimo nustatyta mažiausia nekilnojamojo turto pardavimo tiesioginių derybų būdu kaina absoliučia dauguma atvejų yra maždaug 20-30 procentų mažesnės už kreditorių A. R. ir M. R. siūlytą nustatyti pradinę nekilnojamojo turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kainą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, nepaisant to, jog statinių komplekso, esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu yra fiksuojamas 40 proc. dydžio šios kainos sumažėjimas, lyginant su kreditorių A. R. ir M. R. siūlyta nustatyti pradine šio turto pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina bei teismo eksperto Darijaus Grigo 2012 m. liepos 13 d. teismo ekspertizės aktu Nr. DG120626 nustatyta šio turto rinkos verte, šis sumažėjimas laikytinas ekonomiškai pagrįstu bei nepažeidžiančiu kreditorių teisėtų interesų (CPK 3 str. 6 d., 722 str. 1 d.). Priešingos išvados darytinos, įvertinus ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą mažiausią 1,1821 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo tiesioginių derybų būdu kainą, kuri yra lygi 5 442 000 Lt. Lyginant ją su kreditorių susirinkimo nustatyta šio žemės sklypo pradine pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina (10 884 000 Lt), ji būtų net 50 procentų mažesnė, o lyginant ją su apeliantų siūlyta nustatyti pradine pardavimo iš pirmųjų varžytynių kaina (13 000 000 Lt) – net 58 procentus mažesnė. Šis kainos sumažinimas negali būti pripažintas ekonomiškai pagrįstu bei atitinkančiu kreditorių teisėtus lūkesčius bei bendruosius teisės principus, net ir įvertinus tą aplinkybę, jog mažiausios pardavimo tiesioginių derybų būdu kainos nustatymas nereiškia, jog šis turtas būtinai bus už šią kainą parduotas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažįsta ginčijamą kreditorių susirinkimo nutarimo dalį dėl mažiausios šio žemės sklypo pardavimo tiesioginių derybų būdu kainos nustatymo neteisėtu bei pažeidžiančiu kreditorių teisėtus interesus ir klausimą dėl mažiausios pardavimo kainos, panaudojant šį pardavimo būdą, nustatymo grąžina kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais apeliantų argumentus, jog kreditorių susirinkimo nustatytas iš antrųjų varžytynių neparduoto ir hipotekos kreditoriaus neperimto turto pardavimo būdas, panaudojant tiesiogines derybas, reikalauja detalesnio tokio pardavimo tvarkos reglamentavimo. Ši išvada darytina, atsižvelgiant į tai, jog tik nuo tinkamo atsakovui priklausančių nekilnojamojo turto objektų pardavimų organizavimo tiesiogiai priklauso konkrečių sandorių sudarymo atveju nustatytina jų pardavimo kaina, o tuo pačiu ir kreditorių galimybė gauti kuo didesnį savo reikalavimų patenkinimą. Be to, pardavimo tiesioginių derybų būdu organizavimo veiksmai, susiję su potencialių pirkėjų paieška ir skelbimu apie būsimas derybas, neišvengiamai susijęs su papildomomis išlaidomis, kurios bankroto proceso metu priskirtinos prie administravimo išlaidų. Todėl tiesioginių derybų organizavimo tvarkos nustatymas padėtų ateityje išvengi galimų ginčų dėl įmonės administratoriaus nepagrįsto neveikimo, galinčio lemti pernelyg mažą pardavimo tiesioginių derybų būdu kainą, ar kreditorių lūkesčių neatitinkančio veikimo, susijusio su nepagrįstų administravimo išlaidų atsiradimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo BUAB „Faulana“ kreditorių susirinkimas dar iki realių nekilnojamojo turto pardavimo tiesioginių derybų būdu sandorių sudarymo turėtų nustatyti tvarką, kuri būtų taikytina pardavimo tiesioginių derybų būdu atveju.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentais, jog atsakovui BAUB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos nenustatymas lemia ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, neteisėtumą visa apimtimi. Nesant ginčo dėl kreditorių susirinkimo nustatyto iš varžytynių neparduoto ir hipotekos kreditoriaus neperimto nekilnojamojo turto pardavimo būdo kaip tokio ir kainos nustatymo tvarkos, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog ši ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo dalis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista atsakovo BUAB „Faulana“ 2012 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto antruoju darbotvarkės klausimu („BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymas (patvirtinimas)“), dalis, kuria nustatyta 1,1821 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina (2 568 000 Lt), ir klausimą šioje dalyje išspręsti iš esmės - panaikinti BUAB „Faulana“ 2012 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto antruoju darbotvarkės klausimu, dalį, kuria nustatyta 1,1821 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš antrųjų varžytynių kaina (2 568 000 Lt).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista atsakovo BUAB „Faulana“ 2012 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu („BUAB „Faulana“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymas (patvirtinimas), turto nepardavus iš varžytynių“), dalis, kuria nustatyta 1,1821 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), mažiausia pardavimo tiesioginių derybų būdu kaina (5 442 000 Lt), ir klausimą šioje dalyje išspręsti iš esmės – panaikinti BUAB „Faulana“ 2012 m. lapkričio 28 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto trečiuoju darbotvarkės klausimu, dalį, kuria nustatyta 1,1821 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), mažiausia pardavimo tiesioginių derybų būdu kaina (5 442 000 Lt).

Kitą teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjas Artūras Driukas