Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MEC Gruppen“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Keback Vilnius“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MEC Gruppen“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovei R. I..

Aprašomoji dalis

nustatė

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl įmonės vadovo žalos, padarytos įmonei, atlyginimo, kai civilinė byla grąžinta Vilniaus apygardos teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016 išsiaiškinti konkrečių prekių ir jų panaudojimo tikslų reikšmę žalos fakto nustatymui bei dėl to kilusią bendrovės vadovo atsakomybę ir jos pobūdį.

2. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „MEC Gruppen“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės R. I. 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) patirtiems nuostoliams atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3. Ieškovė įrodinėja, kad dėl atsakovės, kaip UAB „MEC Gruppen“ direktorės, neteisėtų veiksmų materialinių vertybių inventorizacijos ir perdavimo procese nėra išsaugotas prekių likutis. Nurodė, kad 2012 m. liepos 31 d. atsakovė turėjo perduoti bendrovės turtą naujam bendrovės vadovui, tačiau 35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) prekių likutis perduotas nebuvo. Atsakovė neorganizavo ir neužtikrino bendrovės turto pirminės apskaitos vedimo ir dokumentų pildymo, kasmetinių bendrovės turto inventorizacijų, nesirūpino, kad klientams perduodamų prekių išdavimas ar grąžinimas būtų registruojamas, kad sugadintos (brokuotos) prekės būtų nurašomos, nebuvo sudariusi ir patvirtinusi bendrovės apskaitos politikos, todėl ji turi atlyginti bendrovei padarytą žalą.

4. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog su ieškinio reikalavimais nesutinka, kadangi ieškovas žalos nepatyrė. Nurodė, jog brokuotos ir individualizuotos (su klientų logotipais) prekės negalėjo būti parduotos kitiems asmenims, taip pat nėra duomenų apie tai, jog atsakovė gavo materialinę naudą iš minėtų prekių. Atsakovės teigimu, pats ieškovas pripažįsta aplinkybę, jog prekės buvo išduodamos kitiems klientams kaip pavyzdinės, jog klientai grąžindavo sugadintas (brokuotas) prekes ir būtent tokios prekės įtrauktos į prekių likučių sąrašą. Pažymėjo, jog neįrodytos materialinės atsakomybės sąlygos, todėl jai atsakomybė negali kilti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu, konstatavęs jog ieškovas neįrodė žalos padarymo fakto ir jos dydžio – 35 677,25 Lt dėl neteisėtai prarastų prekių, ieškovo ieškinį atmetė.

6. Atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos darbuotojo materialinės atsakomybės taisyklės, nustatančios tiek atsakomybės sąlygas ir jų turinį, tiek įrodinėjimo pareigos paskirstymą.

7. Teismas nustatė, jog IĮ „Finskaita“ pirktos buhalterinės apskaitos paslaugos neapėmė įmonės veiksmų, atliekamų su grynaisiais pinigais, sandėlio vienetinės apskaitos bei įmonės sutarčių tvarkymo, todėl sprendė, kad atsakovė netinkamai atliko savo darbo pareigas ir tai yra neteisėti veiksmai, kaip jie yra suprantami pagal DK 245 straipsnį – netinkamas darbo pareigų atlikimas. Tačiau vertino, jog toks buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas apribojo galimybę objektyviai įvertinti prekių judėjimą, tačiau savaime nereiškia prekių praradimo.

8. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad prekės buvo neišsaugotos dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, ir pažymėjo, kad ieškovė nesiaiškino, ar nurodytos prekės nebuvo teisėtai realizuotos, ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad prekės realiai yra prarastos, o ne panaudotos įmonės ūkinėje veikloje.

Teismas iš dalies sutiko su ieškovo argumentais, kad veikos neteisėtumą, susijusį su prekių neišsaugojimu, turi paneigti atsakovė, tačiau nurodė, kad įrodinėjimo pareiga gali būti paskirstoma atsižvelgiant ir į konkretaus teisinio santykio specifiką. Pažymėjo, jog atsakovė nedirba įmonėje ir įrodymais nedisponuoja, taip pat negali sukurti prekių nurašymą pateisinančių dokumentų, kuriuos galėtų teisėtai sukurti, jeigu eitų įmonės vadovo pareigas (pavyzdžiui, sudaryti ūkinėje veikloje realiai sunaudotų ar objektyviai vertės nebeturinčių prekių nurašymo aktus). Įvertinęs atsakovės paaiškinimus, susijusius su prekių realizavimu, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė išduodama prekes nemokamai kaip pavyzdžius užsakovams ar kaip labdarą viršijo savo kompetenciją, elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, jos veikla buvo priešinga įmonės interesams. Teismas laikė neįrodyta aplinkybę, jog įmonę kontroliuojantiems valdymo organams nebuvo žinoma apie verslo praktiką (išduoti prekių pavyzdžius užsakovams ar prekes atiduoti labdarai) ir kad tokia praktika buvo ribojama ar uždrausta, taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad tokia verslo praktika yra neprotinga ar nepateisinama.Teismas konstatavo, kad žalos faktas ir dydis pagal ieškovo pasirinktą įrodinėjimo būdą negali būti nustatytas, o ieškovo nurodytas žalos padarymo faktas ir jos dydis neįrodyti. Pažymėjo, jog ieškovo įmonės balansas nepagrindžia padarytos žalos, kadangi jis sudarytas neįtraukiant į apskaitą realiai parduotų prekių ar kitaip įmonės veikloje realiai sunaudotų prekių, dėl kurių nesurašyti prekių nurašymo aktai. Atkreipė dėmesį į tai, jog minėtą aplinkybę nurodė ne tik ekspertė ekspertizės akte, bet ir IĮ „Finskaita“ atstovė.Teismas konstatavo, jog buhalterinių dokumentų trūkumas savaime nereiškia ir nepreziumuoja žalos fakto. Vertino, jog atsakovės elgesys, kuomet prekių likučiai, likę nuo ankstesnio užsakymo, buvo dalijami naujiems užsakovams kaip pavyzdžiai, įvertinus įmonės veiklos specifiką, nelaikytinas žalos padarymu ar veikimu, pažeidžiančiu įmonės interesus bei turto neišsaugojimą. Ieškovo argumentus, jog prekių įsigijimo savikaina įrodo ieškovo patirtą žalą, atmetė kaip nepagrįstus. Remdamasis atsakovės paaiškinimais ir valdybos nario parodymais teismas nustatė, jog pagaminamos prekės yra su individualizuotu reklaminiu užrašu, todėl tokių prekių neįmanoma realizuoti kitam užsakovui (išskyrus keletą prekių, kurios būdavo užsakomos be užrašų). Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad negalima spręsti, jog prekių įsigijimo vertė patvirtina galimus įmonės nuostolius dėl tokių prekių nerealizavimo. Pažymėjo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, jog paminėtos prekės turi rinkos vertę, o jas nemokami dalindama atsakovė padarė įmonei tiesioginių nuostolių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14.Ieškovas pateiktame apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

15.Pažymėjo, jog už buhalterinės apskaitos bei dokumentų ir archyvų įstatymuose, inventorizacijos taisyklėse nustatytų pareigų neįvykdymą administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė, o nevykdydamas pareigų vadovas pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.87 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį ir 12 dalies 1 punktą. Mano, jo dėl nurodytų aplinkybių teismas nepagrįstai atsakovei taikė materialinę, o ne civilinę atsakomybę bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

16. Teismas ieškovo nurodytoms aplinkybėms pritaikė netinkamą juridinį pagrindą, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės. Pažymėjo, jog apelianto nuostolius sudaro tai, kad atsakovė jam neperdavė balanse nurodytų prekių, įsigytų už 35 676,25 Lt, taip pat neperdavė ir pinigų, galimai gautų, šias prekes pardavus, ar dokumentų, kurie patvirtintų, jog prekės buvo iš tiesų išdalintos ar brokuotos. Nurodė, jog balanse nurodyta likučio verte grindė tik nuostolių dydį ir tai, kad jei ir prekės buvo faktiškai parduotos, pinigai gauti už prekes nebuvo perduoti įmonei.

17.Pažymėjo, jog teismas klaidingai vertino atsakovės įrodymus. Mano, jog atsakovė turi pareigą įrodyti, kad jos veiksmai nepadarė žalos ieškovui. Nurodo, jog tik atsakovė, o ne apeliantas, gali pagrįsti prekių faktinį panaudojimą, ir paneigti apelianto kaltinimus. Mano, jog atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina paaiškinimų, kad prekės buvo brokuotos, išdalintos kaip pavyzdžiai ar parduotos, o pinigai pervesti bendrovei.

18.Atsakovė atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19.Nurodė, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog netinkamas prekių judėjimo įforminimas neturi priežastinio ryšio su žala (faktiškai trūkstamų prekių verte), kadangi netinkamas buhalterinės apskaitos organizavimas savaime nereiškia prekių praradimo. Pažymėjo, jog apelianto atstovams neatlikus faktinio prekių likučių suskaičiavimo (inventorizacijos) jų perdavimo metu, o tik surašius dokumentus dėl neva egzistuojančio prekių trūkumo neprisilaikant teisės aktų reikalavimų ir be jokių faktinių skaičiavimų, nebuvo nustatytas faktinis prekių likutis, dėl ko neįrodyta padarytos žalos aplinkybė.

20.Šalys pateikė į bylą paaiškinimus dėl bylos esmės, kai Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina ištirti, kurios atsakovės nurodytos prekių pozicijos yra arba parduotos, arba yra įmonėje. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, kad 2012-07-31 atsakovė bendrovei neperdavė 35 676,25 Lt vertės buhalterinio prekių likučio, ką patvirtina tai, kad prekių perdavimo dieną bendrovėje faktiškai nebuvo. Bendrovės finansinėje atskaitomybėje pateiktas aiškinamasis raštas patvirtina, kad atsakovė bendrovės apskaitos politikoje buvo patvirtinusi LIFO atsargų registravimo apskaitoje metodą (T. 4, b.l. 162). Ekspertė teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl tokio atsargų registravimo apskaitoje metodo, neišvengiami faktiniai persirūšiavimai tarp prekių, t.y. buhalterinėje prekių detalizacijoje (T. 1, b.l. 59-64) nurodytos vienokia prekių sudėtis (pvz. baltos kaklaskarės), o faktiškai gali trūkti visai kitų prekių (pvz. juodų kaklaskarių). Priimdama sprendimus neatlygintinai išdalinti turtą tretiesiems asmenims, atsakovė veikė kaip bendrovės valdymo organas, todėl neatlygintinai išdalintų prekių apimtyje, turi būti sprendžiama dėl atsakovės civilinės, o ne materialinės, atsakomybės. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog dalis prekių likučio lentelėje nurodytų prekių buvo išdalinta pavyzdžiams. Tai pagrindė ir 8 skirtingų juridinių asmenų pateikti patvirtinimai, nuolat gaudavus verslo dovanų, pavyzdžių iš ieškovo įmonės. Atsakovė daugiau nei 80% Prekių likučio lentelėje esančių prekių panaudojo būtent įmonės veikloje, tai yra: 3100 Lt buvo panaudota labdarai, įrodyta, kad 600.26 Lt buvo grąžinti ieškovui (yra ofise), 10067.91 Lt vertės prekės buvo brokuotos, todėl arba grąžintos tiekėjui, arba išdalintos kitiems klientams kaip pavyzdžiai, 10605.45 Lt vertės prekės buvo parduotos (tai įrodo pateiktos ir aukščiau nurodytos sąskaitos-faktūros), o 4881.34 Lt vertės prekės buvo išdalintos klientams reklamos tikslais. Visa prekių, panaudotų įmonės veikloje, verčių suma: 3100 + 600.26 + 10067.91 + 10605.45 + 4881.34 = 29254.96 Lt (8472.82 EUR).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. DK 246 straipsnis numato, kad materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

22. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje konstatuotas atsakovės veikos neteisėtumas (CK 6.246 straipsnis) dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, teisėjų kolegija nekartoja teismų argumentų dėl neteisėtos veikos kvalifikavimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Taip pat nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas jau pasisakė, jog tuo atveju, kai įmonės vadovas nevykdė savo pareigos tinkamai organizuoti buhalterinę apskaitą, inventorizuoti materialines vertybes ir tokiu savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei, inter alia, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina ištirti, kurios atsakovės nurodytos prekių pozicijos yra arba parduotos, arba yra įmonėje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).

23.Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovės padarytos žalos dydis yra 35 676,25 Lt (atitinka 10 332,56 Eur) (T. 1, b.l. 59 - 64), ir reikalavimus dėl įmonei padarytos žalos grindė atsakovės sudarytu įmonės balansu (T.1, b.l.118), kuriame nurodyta prekių likučio vertė yra 46 787,75 Lt (13 550,67 Eur). Ieškovas 2012-07-31 sudarė Sąskaitą Nr. 20140, kurioje nurodytos kaip neišsaugotos prekės už minėtą 35 676,25 Lt sumą (T. 1, b.l. 59 - 64). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo pateiktas prekių likutis sąskaitoje Nr. 20140 yra grindžiamas duomenimis, suvestais į apskaitos registrą, tačiau šis registras nėra pagristas pirminiais dokumentais apie prekių gavimą ir nurašymą. Taip pat byloje nustatyta, kad 2012-07-31 bendrovėje vyko materialinių vertybių perdavimas (inventorizacija) – atsakovė perdavinėjo ieškovui priklausančias vertybes naujam bendrovės vadovui. Kasacinis teismas nurodė, jog atsakovė turėtų įrodyti, ar egzistuoja faktinis prekių likutis.

24.Apeliantas į bylą 2016-09-09 pateiktais paaiškinimas pripažįsta, jog atsakovė prekes už 269,40 Eur paliko ofise. Taip pat nurodė, jog duomenų apie prekių judėjimą nebuvimas lemia tai, kad negali būti nustatyta bendrovei neperduotų 35 676,25 Lt vertės prekių detali faktinė sudėtis. Tačiau vertina, kad neišlikusios prekės, nurodytos atsakovės paaiškinimuose kaip parduotos už 4 492,68 Eur, prekės už 897,82 Eur padovanotos labdarai, prekės už 434,00 Eur nurašytos kaip brokuotas, prekės už 4238,94 Eur išdalintos kaip pavyzdžiai reklamos tikslais, turėtų būti laikomos ieškovo žala. Apeliantas įrodinėja, jog tuo atveju, kai atsakovė pardavė prekes už 4 492,68 Eur, gali būti pripažinta, kad ji veikė vidiniuose santykiuose, kaip bendrovės darbuotojas, nes prekes pardavė, tačiau gautų pinigų bendrovei neperdavė. Tuo atveju, kai buvo priimti sprendimai neatlygintinai perleisti prekes tretiesiems asmenims (dovanoti prekes labdarai, dalinti kaip pavyzdžius ir pan.), atsakovė veikė kaip bendrovės valdymo organas, t.y. veikė išoriniuose santykiuose kaip bendrovės atstovas.

25.Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vadovo veikimas „vidiniuose“ santykiuose suprantama kaip kasdienės bendrovės veiklos organizavimas. Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia.

26.Nagrinėjamoje byloje tokie vadovo veiksmai kaip prekių nurašymas, priimtas sprendimas parduoti prekes, ypatingai tuo atveju, kai nėra ginčijamas sandoris įrodinėjant jo neteisėtumą, prekių dalinimas reklamos tikslais, taip siekiant viešinti įmonės veiklą ir pritraukti investicijas, sprendimas jas padovanoti labdarai, kuris taip pat yra siejamas su įmonės reklama, laikomas vadovo veikimu „vidiniuose“ santykiuose, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, jog nagrinėjamoje byloje taikytina civilinė atsakomybė. Ieškovas atsakovės teisinę atsakomybę kildina iš netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo, kuris iš esmės yra siejamas su vidaus administravimo veikla, nes ji skirta informacijos fiksavimui, reikalingos ūkio subjektui valdyti (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 21 punktas, 14 straipsnio 2 dalis). Kaip paskirstyti pajamas ir išlaidas, nagrinėjamoje byloje turėjo teisę priimti sprendimą atsakovė. Šią aplinkybę pripažįsta ir ieškovas, nurodydamas, jog sprendimai dėl disponavimo ilgalaikiu turtu, kurio balansinė vertė mažesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, ir trumpalaikiu turtu, įskaitant prekių atsargomis, yra bendrovės vadovo kompetencija. Inter alia, ieškovas įrodinėdamas atsakovės atsakomybės sąlygas aiškiai nurodė, kad ji neorganizuodavo ir nevykdydavo kasmetinių bendrovės turto inventorizacijų. Tuo tarpu Inventorizacijos taisyklės (toliau – Taisyklės) reglamentuoja subjektų – ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, išskyrus šeimynas, mokesčių ir išteklių fondų – inventorizaciją, ir jos skirtos išimtinai vidaus administravimui, siekiant patikrinti, suskaičiuoti visą subjekte esantį turtą, įvertinti jo nusidėvėjimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“). Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2373-803/2014 buvo nustatyta, jog abi šalys savo procesiniuose dokumentuose patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad jų santykiai nebuvo formalizuoti, grįsti tarpusavio pasitikėjimu, kylančiu iš draugystės santykių. Taip pat byloje nustatyta, kad bendrovė vidaus administravimo aktais nebuvo apibrėžusi vadovo kompetencijos. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui neįrodžius, kad atsakovė veikė ultra vires, jai negali kilti civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atmetamas apelianto argumentas, jog atsakovė prekes dovanodama labdarai, nurašydama kaip brokuotas, išdalindama kaip pavyzdžius reklamos tikslais, veikė kaip bendrovės valdymo organas išoriniuose santykiuose kaip bendrovės atstovas.

27.Atsakovė į bylą pateiktais 2016-09-09 rašytiniais paaiškinimais nurodė, kad Prekių likučio lentelėje nepagrįstai įtrauktos šios sumos: 138.66 Lt pagal 2005-11-11 ir 2005-11-14 sąskaitas Nr. F1059758 ir F1059785 (dovanų dėžutės), kadangi šios prekės buvo parduotos UAB „Echo Stamp“, 92.8 Lt pagal 2007-04-03 sąskaitą Nr. F1069099 (dovanų dėžutė), kadangi ši prekė buvo parduota UAB „Baltasis aras“, 88.8 Lt pagal 2007-07-26 sąskaitą Nr. F1071317 (kaklaraiščių segtukai su Temidė logo), kadangi ši prekė kartu su kitomis prekėmis parduota UAB „Daily service“ pagal 2007-07-27 sąskaitą-faktūrą Nr. KV07 294, 204.35 Lt pagal 2006-12-11 sąskaitą Nr. F1067182 (piniginės su Achema logo), kadangi ši prekė kartu su kitomis prekėmis parduota UAB „Daily service“ pagal 2006-12-15 sąskaitą-faktūrą Nr. KV06 170, 201.85 Lt pagal 2007-11-02 sąskaitą Nr. F1073004 (vėliavėlės), kadangi ši prekė buvo parduota UAB „Renesa“, 366.54 Lt pagal 2010-10-07 sąskaitą Nr. F1088615 (juostelės ant kaklo, 20 mm), kadangi ši prekė buvo parduota UAB „Reklamos auditas“ pagal 2010-04-06 sąskaitą-faktūrą Nr. KV10 655, 4594 Lt pagal 2008-03-06 sąskaitą Nr. F1075320 (juostelės mobiliesiems telefonams), kadangi ši prekė buvo parduota UAB „Baltic FCB“ (tai patvirtina šios įmonės 2007-12-22 išrašyta sąskaita-faktūra už tas pačias prekes AB „DnB Nord bankui“ Nr. FCB 7001554), 3626.36 Lt pagal 2008-12-17 sąskaitą Nr. F1080684 (automobilių vėliavėles Dainų šventei), kadangi ši prekė buvo parduota UAB „Akropolis“ pagal 2008-12-22 sąskaitą-faktūrą Nr. KV08 546, 495.06 Lt pagal 2012-04-17 sąskaitą Nr. K807 (lempos), kadangi ši prekė buvo parduota UAB „Gerų idėjų namai“ pagal 2012-04-27 sąskaitą-faktūrą Nr. KV12 807, 1401.88 Lt pagal 2006-08-21 sąskaitą Nr. F1065040 (kaklaraiščiai Biovelai) bei 2522.44 Lt pagal 2008-07-11 sąskaitą Nr. F1077980 (automobilių vėliavėlės), kadangi klientas šių prekių atsisakė dėl broko, 5386.2 Lt pagal 2009-03-12 sąskaitą Nr. ST08009 (automobilių vėliavėlės), kadangi klientas šių prekių atsisakė dėl broko (tai patvirtina UAB „Staipa“ pateikta prekių grąžinimo sąskaita-faktūra Nr. ST 080009), 600.26 Lt pagal 2009-08-11 sąskaitą Nr. F1083627 (palapinė), kadangi ši prekė buvo grąžinta Ieškovui iš UAB „Reklamos galimybių centro“, 3100 Lt pagal sąskaitas Nr. SVC0109, SVC0110, SVC0111 (kaklajuostės, ženkliukai, apyrankės), kadangi šios prekės buvo skirtos labdarai, prekė pagal 2010-03-01 sąskaitą Nr. F4380 yra parduota UAB „ADS Baltic“ pagal 2010-02-26 užsakymą Nr. 00706 (suma – 797.03 Lt), prekės pagal 2011-09-22 sąskaitą F1C92898 (suma – 469.65 Lt) ir 2007-02-16 sąskaitą F1068299 (suma – 287.74 Lt) buvo grąžintos į Švediją, kadangi pirmuoju atveju užsakovas atsisakė užsakymo, o antruoju atveju teikėjas atsiuntė ne tą prekę, kurią užsakė užsakovas.

28.Sulyginus ieškovo 2012-07-31 sudarytos Sąskaitos Nr. 20140 (T.1, b.l.59-64) pozicijas su atsakovės pateiktais paaiškinimais ir į bylą pateiktais mokėjimo dokumentais (T.1, b.l.132-135, T. 2, b.l.5-217, T.3, b.l.1-246, T.4, b.l.10- 66, 196, 199-209, 213, 219, T.5, b.l.19-41, T.6, b.l.166), sutiktina su atsakovės atsikirtimu, jog ieškovas be pagrindo įtraukė dalį prekių, kaip trūkstamą likutį, nes vienos jų buvo parduotos, kitos grąžintos kaip brokuotos, dar kitos išdalintos labdarai ar kaip pavyzdžiai. Teisėjų kolegija laiko visiškai nepagrįstu ieškovo paaiškinimų argumentą, jog ieškovas neperduotų 35 676,25 Lt vertės prekių sudėties negali pateikti dėl atsakovės neteisėto neveikimo – atsakovė neorganizavo bendrovėje buhalterinės apskaitos ir prekių inventorizacijų, todėl ši suma tiesiog priteistina iš atsakovės (CPK 12, 178 straipsniai). Iš į bylą pateiktų sąskaitų galima nustatyti tiek parduotų prekių pavadinimus, tiek jų kainas. Pavyzdžiui, ieškovo 2012-07-31 sudarytoje Sąskaitoje Nr. 20140 yra įtraukta pozicija dėl mašinos vėliavėlių (T1, b.l.64), atsakovė pateikė UAB „Akropolis“ patvirtinimą, jog nupirko iš ieškovo įmonės automobilines vėliavėles (T.1, b.l.98), šiai prekei yra išrašyta UAB „Akropolis“ 2008-12-22 sąskaita-faktūra Nr. KV08 546. Lygiai taip pat į bylą yra pateikta sąskaita F 1061846 (T.2, b.l.46, 47), kuri patvirtina stovų, lempų pardavimą, o atsakovė pateikė el. laišką, skirtą pirkėjui (T.4, b.l. 157), įrodinėdama parduotos prekės broką, kuri buvo nenurašyta, nes pirkėjas tiesiai galėjo ją išsiųsti į Švediją. Byloje esanti grąžinimo sąskaita serija SVC Nr. 0109 įrodo, kad egzistavo prekių grąžinimo praktika, inter alia, patvirtina, jog į ieškovo 2012-07-31 sudarytą Sąskaitą Nr. 20140 (T.1, b.l.59-64) yra įtrauktos prekės, kurios buvo grąžintos kaip brokuotos (T.1, b.l.134) už 3658 Lt sumą. Taip pat visiškai nepagrįstas ieškovo (apelianto) paaiškinimų argumentas, kad atsakovės vadovavimo laikotarpiu nėra įmonėje pirminių apskaitos dokumentų, t.y. kad atsakovė jokių prekių neperdavė ir nepateikė prekių panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, todėl negali aiškiai nustatyti jų sudėties. Pavyzdžiui, į bylą yra pateikta sąskaita F 1069099 (T.2, b.l.31), kuria užfiksuotas metalinių ženkliukų ir dovanų dėžutės nbr 31 pardavimas, o sąskaitoje f 1073637 aiškiai nurodyta, jog parduodama dėžutė – ritinėlis, kuri yra skaidri (T.2, b.l.35). Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovės argumentą, jog tuo atveju, kai prekė, kuri yra šabloninis pavyzdys (žr. pvz., T.1, b.l.59-64), ir/ ar yra brokuota, jos panaudojimas labdaros tikslais yra protingas (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina ir tai, jog atsakovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, jog ieškovo įmonė teikdavo verslo dovanas (T.1, b.l.96-98).

29. Teisėjų kolegija nurodo, kad pardavus užsakytas prekes gauta piniginė suma negali būti laikoma žala, nes tokiu būdu yra gaunamos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantas įrodinėjo, kad parduotų prekių už 4 492,68 eurų sumą yra neapskaityta ar įmonės faktiškai negauta (CPK 12, 178 straipsnis), tačiau nepateikė detalių įmonės sąskaitų išrašų šiai aplinkybei įrodyti. Ieškovo argumentas, kad negali pagrįsti įrodinėjamos žalos dydžio dėl atsakovės kaltės dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, atmetamas kaip neįrodytas. Kaip minėta, į bylą yra pateikta sąskaita serija KV08 Nr. 370m, išrašyta UAB „Staipa“ (T.4, b.l.213), sąskaita serija KV07 Nr. 294, išrašyta UAB „Daily service“ (T.4, b.l.206), sąskaita serija KV11, Nr. 739, išrašyta UAB „Officeday“ (T.4, b.l.201) bei kitos sąskaitos ir prie jų pridėti mokėjimo nurodymai tų pačių įmonių, kur nurodyta, kokios sąskaitos apmokamos (T.4, b.l.202, 204. 205, 209). Dar kartą atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas įtraukė į 2012-07-31 sudarytą Sąskaitą Nr. 20140 kaip neperduotas prekes, kurių realizavimas aiškiai yra įrodytas bylos medžiaga (pvz., 495,06 Lt pagal 2012-04-17 sąskaitą Nr. K807 (lempos), kai ši prekė buvo parduota UAB „Gerų idėjų namai“ pagal 2012-04-27 sąskaitą-faktūrą Nr. KV12 807 (T.4, b.l.219), 88,80 Lt pagal 2007-07-26 sąskaitą Nr. F1071317 (kaklaraiščių segtukai su Temidė logo), kadangi ši prekė kartu su kitomis prekėmis parduota UAB „Daily service“ pagal 2007-07-27 sąskaitą-faktūrą Nr. KV07 294, kuri apmokėta (T.4, b.l.206, 207), UAB „Staipa“ prekių grąžinimo sąskaita 7 197,53 Lt sumai (T.1, b.l.132)). Atsakovė surinko įrodymus, pagrindžiančius ieškovui išrašytų sąskaitų apmokėjimą ir iš kitų įmonių buhalterinių duomenų (T.4, b.l. 215, T.5, b.l.148). Teisme ieškovo UAB „Keback Vilnius“ atstovas direktorius K. B. patvirtino, kad prekė „Canopy Tent“ yra grąžinta įmonei. Iš buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės „Finskaita“ paaiškinimų matyti, kad atsakovė prekių nurašymo pagrindu nurodydavo pardavimo PVM sąskaitas – faktūras, o atskirų nurašymo aktų, kai prekės būdavo perduodamos nemokamai, nesudarydavo (T. 1, b.l. 65). Tai paaiškina, kodėl labdarai suteiktos prekės nebuvo išbraukiamos iš buhalterinio prekių likučio, nors faktiškai būdavo realizuojamos.

30. Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas negali patikrinti, ar prekės už 35 677,25 Lt buvo parduotos, o pinigai neįnešti į kasą (T.7, b.l.211), yra paneigtas mokėjimo nurodymais (T.4, b. l.202, 204, 205, 209), įmonės sąskaitos išrašu (T. 4, b.l. 216-218, T.6, b.l.1-167), prekių grąžinimo sąskaitomis „ŠVEDIJOS VERSLO CENTRAS“, UAB (T.1, b.l.132). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014-05-12 ekspertizės akte Nr. 11-517(14) konstatuota, kad pagal pateiktus tyrimui dokumentus ekspertė negali nustatyti, ar 2012-07-31 UAB „Keback Vilnius“ balanse sąskaitoje Nr. 20140 „Prekės: įsigijimo savikaina“ apskaičiuotas prekių likutis 35677,25 Lt atitinka pirminių buhalterinių dokumentų duomenis. Ekspertė paaiškino, kad prekių trūkumas galėtų būti nustatytas palyginus dokumentinį prekių likutį su faktiniu prekių likučiu, tačiau faktinis prekių likutis taip pat iki šiol nėra nustatytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, ieškovas turėdamas prekių judėjimą įrodančias sąskaitas, duomenis apie atliktus mokėjimus už prekes, prekių grąžinimus, taip ir nesudarė realaus prekių likučio sąrašo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog iš įmonės vykdomos veiklos buvo apmokamos komunalinės išlaidos už valdomą nekilnojamąjį turtą, įmonė turėjo apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Tačiau ieškovas, įrodinėdamas atsakovės padarytą žalą, nepateikė suvestinių duomenų, kurie pagrįstų žalą pagal padarytą apskaitą po atsakovės atleidimo iš darbo. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė įrodė, kad Prekių likučio lentelėje esančių prekių panaudojo būtent įmonės veikloje, tai yra: 3 100 Lt buvo panaudota labdarai, 600,26 Lt buvo grąžinti ieškovui (yra ofise), 10067,91 Lt vertės prekės buvo brokuotos (grąžintos tiekėjui arba išdalintos kitiems klientams kaip pavyzdžiai) 10 605,45 Lt vertės prekės buvo parduotos (T.1, b.l.132-135, T. 2, b.l.5-217, T.3, b.l.1-246, T.4, b.l.10- 66, 196, 199-209, 213, 219, T.5, b.l.19-41, T.6, b.l.166), 4881,34 Lt vertės prekės buvo išdalintos klientams reklamos tikslais. Visa prekių, panaudotų įmonės veikloje, verčių suma: 3100 + 600.26 + 10067.91 + 10605.45 + 4881.34 = 29254.96 Lt (8472.82 EUR), turi būti atimta iš ieškovo įrodinėjamų nuostolių, nes, kaip jau nurodė teisėjų kolegija, šabloninių ir / ar brokuotų prekių panaudojimas reklamos tikslais, jų grąžinimas kaip brokuotų, parduotų prekių, išdalintų labdarai ar pavyzdžiams (T. 1, b.l. 96-98) negalima laikyti ieškovo žala, kuri būtų priteista taikant darbuotojo (atsakovės) materialinę atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovui žala atsirado dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, sprendžiama, jog ji padaryta tyčia, nes imperatyvių įstatymo normų nevykdymas negali būti vertinamas neatsargia kaltės forma, todėl atsakovei taikomas DK 255 straipsnio 1 punktas, įpareigojant atlyginti visą ieškovo įrodytą žalą, t.y. 1859,73 eurų (35 676,25 Lt (10 332,56 Eur) - 29254,96 Lt (8472.82 EUR) = 6421,29 Lt (1859,73 EUR)).

31. Teisėjų kolegija sprendžia apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl palūkanų

32. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškiniui tenkinti iš dalies (CPK 178, 185 straipsniai), ieškovui priteistina iš atsakovės 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-01-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas yra tenkintas iš dalies, patenkinat ieškovo reikalavimus 24 procentais. Ieškovas sumokėjo 232 eurų (803 Lt) žyminio mokesčio (T. 7, b.l.219) už apeliacinį skundą, 232 eurų už kasacinį skundą ir 1 355,20 eurų už kasacinio skundo parengimą (T. 7, b.l. 20, 51, 52).

34. Ieškovo patirtos teisinės pagalbos išlaidos nagrinėjant bylą apeliacine ir kasacine tvarka neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.13. punkte rekomenduojamų priteisti dydžių (735.1 EUR (2016-01-01 - 2016-03-31) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis x 2,2 (už kasacinį skundą) = 1617,22 eurų), todėl priteisiamos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 98 straipsnis). Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 2 dalimi, viso ieškovo naudai iš atsakovės priteisiamas 436,61 euras (232 eurų žyminio mokesčio x 2 + 1 355,20 eurų už kasacinio skundo parengimą (viso – 1819,20 eurų) x 24 proc.= 436,61 euras).

35. Atsakovė sumokėjo 1 100 eurų už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (T.7, b.l.45), 500 eurų už paaiškinimų pateikimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos nagrinėjant bylą apeliacine ir kasacine tvarka neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.11. ir 8.14 punktuose rekomenduojamų priteisti dydžių (735.1 EUR (2016-01-01 - 2016-03-31) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis x 1,7 (už atsiliepimą į kasacinį skundą) = 1249,67 eurų; 748 EUR (2016-07-01 - 2016-09-30) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis x 1,3 (už atsiliepimą į apeliacinį skundą) = 972,4 eurų), todėl priteisiamos, proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 98 straipsnis). Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 2 dalimi, viso atsakovės naudai iš ieškovo priteisiama 1216 eurų.

36. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, kurios patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi nėra pateikti šalių prašymai su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis), įvertindamas ir tai, kad iš pradinio ieškinio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-20 nutartimi yra išskirtas vienas reikalavimas į atskirą civilinę bylą Nr. 2-11392-852/2014, todėl negali jų išskaičiuoti iš šalių pateiktų dokumentų. Nurodo, kad pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalys gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

ieškovo UAB „MEC Gruppen“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovės R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „MEC Gruppen“, juridinio asmens kodas 300019587, 1859,73 eurų žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos per laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2013-01-04) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui UAB „MEC Gruppen“, juridinio asmens kodas 300019587, 436,61 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Priteisti atsakovei R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „MEC Gruppen“, juridinio asmens kodas 300019587, 1216 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.