Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-397/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-02-07
Bylos Nr.: 2-397/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Algirdas Gailiūnas, Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis
Kreditorius: akcinės bendrovės DNB

Kategorijos

50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-397/2013Procesinio sprendimo kategorija: 50.10;126.5;126.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria atsisakyta patikslinti kreditoriaus akcinės bendrovės DNB lizingas kreditorinį reikalavimą bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ bankroto byloje Nr. B2-817-565/2012.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi UAB „Kintra“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirtas Artūras Laucius. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Kintra“ kreditorių finansiniai reikalavimai.

Šalies argumentai

BUAB „Kintra“ administratorius kreipėsi į teismą su prašymu patikslinti kreditoriaus AB DNB lizingas 317 986,66 Lt kreditorinį reikalavimą, atsižvelgiant į tai, ar kreditorius, realizavęs grąžintą lizinguotą turtą, negavo pajamų daugiau, nei būtų gavęs, jei BUAB „Kintra“ būtų tinkamai įvykdžiusi prievoles pagal lizingo sutartis. Pagal CK 6.574 straipsnį, nutraukus lizingo sutartį dėl esminio lizingo gavėjo padaryto sutarties pažeidimo, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykęs sutartį. Taigi, nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas neturi gauti daugiau, negu būtų gavęs, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, t.y. sumą, kurią sudaro visos pagal lizingo sutartį mokėtinos įmokos. Tačiau gali susidaryti tokia situacija, kad, pardavęs atsiimtą lizinguotą turtą, įvertinus jau gautas sumas pagal lizingo sutartį, lizingo davėjas gautų daugiau, nei būtų gavęs, jei lizingo sutartis nebūtų nutraukta. Tai prieštarautų CK 6.574 straipsnio nuostatai, kad lizingo gavėjo atsakomybė yra apribota tik lizingo sutarties kaina.

Kreditorius AB DNB lizingas su prašymu nesutiko. Kreditorius nurodė, kad, nutraukus lizingo sutartį dėl lizingo gavėjo kaltės ir lizinguotą turtą grąžinus lizingo davėjui, lizingo davėjui tenka daikto vertės padidėjimas rinkoje. Todėl nėra pagrindo priteisti iš kreditoriaus jo gautos naudos iš lizinguoto turto pardavimo. Be to, kreditoriniu reikalavimu kreditorius neprašė atlyginti nuostolių, patirtų dėl lizingo sutarčių nutraukimo, o prašė priteisti iki lizingo sutarčių nutraukimo nesumokėtas įmokas ir baudas už netinkamą lizingo sutarčių vykdymą, numatytas lizingo sutartyse.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atmetė BUAB „Kintra“ administratoriaus prašymą patikslinti kreditoriaus AB DNB lizingas kreditorinį reikalavimą.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditoriaus 317 986,66 Lt kreditorinis reikalavimas. Teismas nurodė, kad dėl rašymo apsirikimo klaidų kreditoriumi tiek administratoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. prašyme patvirtinti kreditorinį reikalavimą, tiek nutartyse dėl kreditorinio reikalavimų tvirtinimo ir tikslinimo yra nurodytas AB DNB bankas. Kreditoriaus finansinį reikalavimą sudaro pradelsti mokėjimai pagal tarp kreditoriaus ir UAB „Kintra“ sudarytas lizingo sutartis už laikotarpį iki lizingo sutarčių nutraukimo, delspinigiai už šių įmokų mokėjimo pradelsimą ir lizingo sutartyse numatytos baudos už lizingo sutarčių nevykdymą. Administratorius su šiuo kreditoriniu reikalavimu sutiko ir pateikė jį teismui tvirtinti. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus 317 986,66 Lt reikalavimas, buvo nustatyta kreditoriaus reikalavimo teisės į BUAB „Kintra“ apimtis, ši nutartis nebuvo apskųsta, įsiteisėjo, todėl yra privaloma ir vykdytina.

Teismas pažymėjo, kad kreditorius, teikdamas tvirtinti kreditorinį reikalavimą, nepasinaudojo CK 6.574 straipsnyje numatyta teise reikalauti iš BUAB „Kintra“ tokio dydžio nuostolių, kad jie kreditorių grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei BUAB „Kintra“ būtų tinkamai įvykdžiusi lizingo sutartis.

Teismas nurodė, kad kreditoriaus reikalavimas bankroto proceso eigoje nėra iš dalies patenkintas, todėl jis negali būti tikslinamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teismas taip pat paaiškino, jog jei administratorius mano, kad dėl kreditoriaus veiksmų po lizingo sutarčių nutraukimo bankrutavusi įmonė ar jos kreditoriai patyrė žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu kreditoriui (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14, 23 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

BUAB „Kintra“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Lizingo davėjo gautos piniginės lėšos pardavus perimtą iš lizingo gavėjo daiktą ar gautinos pagal naujai tiems patiems daiktams sudarytas lizingo sutartis, ta dalimi, kuri viršija turėtą gautą naudą iš nutrauktos lizingo sutarties, įskaitomos į lizingo gavėjo neįvykdytus finansinius įsipareigojimus lizingo davėjui iki sutarties nutraukimo.

2. Kreditorius, palaikydamas tokio dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris buvo iki jam panaudojant perimtus automobilius, nepateikdamas administratoriui duomenų apie gautą ar gautiną naudą, galimai siekia nepagrįstai gauti piniginę išmoką bankroto byloje, kai jo turėti nuostoliai jau yra padengti iš jo veiklos iš perimto turto.

3. Kreditorių reikalavimų koregavimas galimas viso įmonės bankroto proceso metu, t. y. iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Įstatymas tokios galimybės nesieja su tuo ar pirminis kreditoriaus reikalavimas patvirtintas pilnai, ar iš dalies.

4. Teisę ginčyti kreditoriaus finansinį reikalavimą bankroto administratorius turi viso bankroto proceso metu, kai jam tampa žinoma apie atitinkamo kreditoriaus pasikeitusią reikalavimo teisę ar jos apimtį. Administratoriaus teisė ginčyti kreditorinius reikalavimus negali būti ribojama tik pirminio kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patvirtinimu.

5. Administratoriaus pareiškimas nebuvo grindžiamas teismo nutartyje nurodomomis motyvų aplinkybėmis apie žalos atsiradimą dėl kreditoriaus veiksmų. Šiuo atveju nei bankrutuojanti įmonė, nei jos kreditoriai nėra patyrę žalos dėl kreditoriaus AB DNB lizingas veiksmų, tačiau šio kreditoriaus siekis gauti didesnę kompensaciją pagal savo reikalavimą, nei pasikeitus aplinkybėms, jis turi teisę, sudaro prielaidas kitų kreditorių teisių ir interesų pažeidimui, tokiu būdu mažindamas jų gautinas kompensacijas.

6. Teismo nutartyje nurodomos teisės normos nenustato administratoriaus pareikšto pareiškimo nagrinėjimo ieškininės ginčo teisenos tvarka.

Atsiliepimas

Kreditorius AB DNB lizingas atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kreditorius nurodė, kad vykdant bankroto procedūras jokia kreditoriaus patvirtinto kreditorinio reikalavimo dalis patenkinta nebuvo, todėl finansinio reikalavimo dydis išliko nepakitęs ir nėra jokio pagrindo jo mažinti, t. y. tikslinti. Aplinkybės, susijusios su kreditoriui nuosavybės teise priklausiusių lizingo objektų, kurie UAB „Kintra iškėlus bankroto bylą ir neįvykdžius lizingo sutarčių sąlygų buvo teisėtai grąžinti kreditoriui, vėlesniu realizavimu, kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžiui, jokios reikšmės neturi. UAB „Kintra“, prisiėmusi lizingo sutarčių sudarymo riziką, atsako pagal lizingo sutarčių apibrėžtas ribas. UAB „Kintra“ neįvykdė lizingo sutarčių dėl savo kaltės ir kreditoriaus kreditorinis reikalavimas pareikštas ir patvirtintas pagal lizingo sutartyse nustatytas lizingo gavėjo atsakomybės ribas. UAB „Kintra“ neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų ir jai iškėlus bankroto bylą UAB „Kintra“ neteko visų turėtų teisių į lizingo objektus, o kreditorius, būdamas jų savininkas, turėjo teisę savo nuožiūra disponuoti jam priklausančiu turtu. Todėl neturi reikšmės ar realizavus lizingo objektus kreditorius iš to gavo naudos ar ne, o net jeigu nauda ir būtų buvusi gauta, tai kreditorius neturėtų pareigos gautu pelnu dalintis su buvusiu lizingo gavėju, t. y. UAB „Kintra“. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos apeliacinis teismas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis paliktina nepakeista.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus prašymas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo patikslinimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Kintra“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė Artūrą Laucių. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nurodyta, kad patvirtintas kreditoriaus AB DNB banko 317 986,66 Lt kreditorinis reikalavimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje yra padarytas rašymo apsirikimas ir vietoje AB DNB banko turėjo būti nurodytas AB DNB lizingas, ir šalys šios aplinkybės neginčija. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtą kreditorinį reikalavimą sudaro pradelsti mokėjimai pagal tarp kreditoriaus AB DNB lizingas ir UAB „Kintra“ sudarytas lizingo sutartis už laikotarpį iki lizingo sutarčių nutraukimo, delspinigiai už šių įmokų mokėjimo pradelsimą ir lizingo sutartyse numatytos baudos už lizingo sutarčių nevykdymą. BUAB „Kintra“ bankroto administratorius su šiuo kreditoriniu reikalavimu sutiko ir pateikė jį teismui tvirtinti. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus 317 986,66 Lt reikalavimas, buvo nustatyta kreditoriaus reikalavimo teisės į BUAB „Kintra“ apimtis, ši nutartis nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo. BUAB „Kintra“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl AB DNB lizingas finansinio reikalavimo patikslinimo, prašydamas jį sumažinti, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius gavo naudos iš perimto lizinguojamo turto. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartimi tokį BUAB „Kintra“ bankroto administratoriaus prašymą atmetė. Dėl šios teismo nutarties apeliantas pateikė atskirąjį skundą.

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo, kylančio iš lizingo sutarčių

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog lizingo davėjo gautos piniginės lėšos pardavus perimtą iš lizingo gavėjo daiktą ar gautinos pagal naujai tiems patiems daiktams sudarytas lizingo sutartis, ta dalimi, kuri viršija turėtą gautą naudą iš nutrauktos lizingo sutarties, turėtų būti įskaitomos į lizingo gavėjo neįvykdytus finansinius įsipareigojimus lizingo davėjui iki sutarties nutraukimo. Kreditorius, palaikydamas tokio dydžio kreditorinį reikalavimą, kuris buvo iki jam panaudojant perimtus automobilius, nepateikdamas administratoriui duomenų apie gautą ar gautiną naudą, galimai siekia nepagrįstai gauti piniginę išmoką bankroto byloje, kai jo turėti nuostoliai jau yra padengti iš perimto turto. Su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad pastarasis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. CK 6.567 straipsnio 1 dalis apibrėžia finansinės nuomos sutarties sampratą, pagal kurią viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi, lizingo davėjas visą sutarties laikotarpį išlaiko nuosavybės teisę į daiktą, neatsižvelgiant į tai, ar lizingo gavėjas sėkmingai veikia ar bankrutuoja. Taip išreiškiama finansinės nuomos esmė, kai daikto savininkas yra vienas asmuo, o ekonominės naudos gavėjas – kitas. Šiuo atveju lizingo gavėjas visą sutarties laikotarpį neturi disponavimo daiktu teisės. CK 6.574 straipsnyje įtvirtinta, kad, lizingo gavėjui pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Nagrinėjamu atveju lizingo davėjas pasirinko antrąjį variantą, t. y. sutarčių nutraukimą ir lizingo dalyko grąžinimą. Taigi, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo priemonių, visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį turi tik finansinį interesą, o lizingo gavėjo nemokumas ar susigrąžinto sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos.

Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012). Taigi, visais atvejais lizingo gavėjas, prisiėmęs sutarties sudarymo riziką, atsako tik pagal tos sutarties apibrėžtas ribas. Lizingo sutarčių 3.2 punktu apeliantas įsipareigojo laiku mokėti sutartines įmokas bei kitus mokėjimus, o taip pat vykdyti kitas šios sutarties sąlygas. Apeliantas nagrinėjamu atveju šių savo pareigų nevykdė, todėl dėl jo kaltės lizingo sutartys buvo nutrauktos. Taigi, nutraukus lizingo sutartis, lizingo davėjas turėjo teisę reikalauti, kad apeliantas padengtų įsiskolinimą pagal sudarytas lizingo sutartis bei įvykdytų kitas, iš lizingo sutarčių nutraukimo kylančias pinigines prievoles. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent toks kreditoriaus finansinis reikalaviams ir buvo patvirtintas BUAB „Kintra“ bankroto byloje. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nutraukus lizingo sutartis, UAB „Kintra“ neteko visų turėtų teisių į turtą, o po lizingo sutarčių nutraukimo turto savininkas AB DNB lizingas“ turi teisę savo nuožiūra disponuoti jam priklausančiu turtu (CK 4.53 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su AB DNB lizingas argumentu, kad jokie teisės aktai neįpareigoja lizingo bendrovės, realizavus iš lizingo gavėjų atsiimtą turtą ir gavus pelną, tuo pelnu dalintis su buvusiais lizingo gavėjais.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal lizingo sutartis daiktas įgyjamas lizingo davėjo nuosavybės teise taip užtikrinant lizingo gavėjo pareigų įvykdymą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisminėje praktikoje yra konstatuota, jog toks užtikrinamasis lizingo sutarties požymis negali būti suabsoliutinamas ir aiškinamas taip, jog daikto vertės padidėjimas rinkoje dėl nuo šalių nepriklausančių aplinkybių reikštų lizingo gavėjo naudą net ir tada, kai lizingo sutartis nutraukiama dėl jo kaltės. Tokia išvada nepagrįstai iškreiptų teisinį reguliavimą ir prieštarautų principui, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, jog įprastai daikto vertės rinkoje pasikeitimų (tiek teigiamų, tiek neigiamų) rizika tiesiogiai tenka jo teisiniam savininkui. Tai taikoma ir lizingo santykiams. Pažymėtina, kad lizingas yra tik viena verslo finansavimo formų, greta tokių, kurios leidžia įgyjamo daikto rinkos vertės pasikeitimų riziką prisiimti tiesiogiai verslo subjektui (pvz., kreditavimas). Lizingo atveju tokia rizika lizingo gavėjui tenka netiesiogiai, dėl jo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Lizingo gavėjas neturi nuosavybės teisės į daiktą, tačiau turi iš lizingo sutarties kylančias prievolines teises, kurių vertė priklauso nuo daikto vertės rinkoje ir įmokėtų įmokų pagal sutartį. Šios teisės (kartu su sutartinėmis pareigomis) yra civilinės apyvartos objektai, todėl su mokumo problemomis susidūręs lizingo gavėjas visada turi galimybę, bendradarbiaudamas su lizingo davėju ir nepažeisdamas jo interesų, perleisti sutartį trečiajam asmeniui. Tokia verslo praktika yra įprasta, kai siekiama sumažinti ar visai išvengti ekonominio savininko nuostolių dėl galimo lizingo sutarties nutraukimo. Kaip minėta, lizingo sutartys nutrauktos dėl to, kad lizingo gavėjas (apeliantas) nesumokėjo dalies įmokų, t.y. pažeidė esminę sutarčių sąlygą, kas sąlygojo sutarčių nutraukimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog tuo atveju, jeigu apeliantui būtų buvę leista surasti lizinguojamo turto pirkėją ir jis būtų tokį suradęs, pardavęs lizinguojamą turtą bei gavęs pelną, tokiu atveju lizingo bendrovė neturėtų teisės reikalauti gauto pelno iš lizingo gavėjo, o apeliantas turėtų tik padengti turto likutinę (neišpirktą) vertę bei papildomas išlaidas, jeigu tokių būtų po lizingo sutarčių nutraukimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto atskirojo skundo argumentus, susijusius su kreditoriaus finansinio reikalavimo sumažinimo dėl galimos naudos gavimo dėl lizinguojamo turto naudojimo ar jo pardavimo jau po to, kai buvo nutrauktos lizingo sutartys su apeliantu, atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl galimybės tikslinti kreditoriaus reikalavimus, kurie patvirtinti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvu, kad negalima pakartotinai spręsti ginčo dėl jau įsiteisėjusia nutartimi patvirtinto kreditoriaus reikalavimo. Pasak apelianto, nepaisant to, kad kreditoriaus reikalavimas dėl 317 986,66 Lt buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi, ĮBĮ 26 straipsnis sudaro pagrindą peržiūrėti ir patikslinti minėtą reikalavimą iki teismo nutarties nutraukti įmonės bankroto bylą arba teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, atžvilgiu, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

Įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 str.), prejudicialumo (CPK 182 str. 2 p.) savybė ir res judicata galia (CPK 279 str. 4 d.). Kadangi nutartis, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, iš principo analogiškos savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo.

ĮBĮ nuostatos įtvirtina kreditorių reikalavimų tikslinimo institutą. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas yra išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimus siejama su būtina sąlyga – patikslinimai turi būti susiję su bankroto procesu, t. y. bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiu kreditoriaus reikalavimo dydžiu (iš dalies atsiskaičius su kreditoriumi ar jam perleidus reikalavimą jo reikalavimo dydis turi būti sumažintas, išaugus kreditorių reikalavimui jo dydis turi būti padidintas). Įstatymų leidėjas nesiekė, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimo procedūra, kuri pagal teisinio reglamentavimo sistemą turi būti užbaigta iki likvidavimo stadijos (ĮBĮ 26 str. 1 d.), galėtų būti paneigta per kreditorių reikalavimo tikslinimo institutą. Priešingas aiškinimas atvertų kelią neribotam bylinėjimuisi, sumenkintų teismo nutarties, kuria patvirtinami kreditoriaus reikalavimai, reikšmę, likvidavimo stadija prarastų savo efektyvumą, nes jos eigoje kistų kreditorių reikalavimų proporcijos. Dėl šių priežasčių kreditorių reikalavimų tikslinimas, kai jis siejamas ne su bankroto bylos nagrinėjimo eigoje pakitusiomis aplinkybėmis (išaugusiu ar sumažėjusiu kreditoriaus reikalavimu), turėtų būti aiškinamas siaurai ir siejamas su negalėjimu kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo stadijoje išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę kreditoriaus reikalavimo pagrįstumui ir jo dydžiui. Tą yra pažymėjęs ir Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje byloje nurodydamas, kad reikalavimų tikslinimas įmanomas, kai reikalavimų tvirtinimo „stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtino 317 986,66 Lt dydžio kreditoriaus reikalavimą. Apeliantas tokiam reikalavimo tvirtinimui neprieštaravo ir šios nutarties neskundė, nors visos aplinkybės, dėl kurių kreditorius prašė patvirtinti tokio dydžio reikalavimą, jam buvo žinomos. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorius savo 2009 m. liepos 9 d. prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo finansinį reikalavimą motyvavo neįvykdytomis lizingo sutartimis ir iš to kylančiomis teisinėmis pasekmėmis, t. y. pradelstų įmokų, baudų bei delspinigių sumokėjimu. BUAB „Kintra“ bankroto administratorius su tokiu prašymu bei finansinio reikalavimo dydžiu sutiko bei pateikė jį tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kuris nutartimi ir patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos teismo nutarties apeliantas neginčijo ir ji yra įsiteisėjusi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto atskirojo skundo argumentus dėl galimo pakartotinumo spręsti ginčą dėl jau įsiteisėjusia nutartimi patvirtinto kreditoriaus finansinio reikalavimo, nagrinėjamu atveju atmeta kaip nepagrįstus.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasKazys KailiūnasGintaras Pečiulis