- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-11
- Bylos Nr.
- A-1550-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01061-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. O. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 27 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. bei nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2012 m. sausio 11 d. Skunde paaiškino, kad kamerose vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo kur pasivaikščioti, todėl pareiškėjas buvo priverstas visą laiką gulėti arba sėdėti. Nurodė, kad pasivaikščioti kiemelyje buvo išvedamas tik vieną valandą per dieną. Kameros buvo antisanitarinių sąlygų, veisėsi parazitai, tualetas atskirtas tik 1,5 m aukščio sienele, todėl nebuvo jokio privatumo. Be to, kamerose nebuvo spintelių daiktams susidėti, krepšiuose laikomi drabužiai supelydavo nuo drėgmės. Kameroje esantis stalas pritaikytas tik vienam asmeniui, prie jo pritvirtintos dvi kėdės, todėl valgyti tekdavo pasikeičiant po du, kiti kaliniai laukdavo eilėje, dėl ko jų maistas atšaldavo. Pareiškėjas nurodo dėl tokių sąlygų jautėsi žeminamas, yra sukrėstas dvasiškai ir psichiškai, nebegali ramiai miegoti, bendrauti su aplinkiniais, nebepasitiki savimi, todėl mano, kad yra pagrindas atlyginti jam neturtinę žalą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 19 d. iki 2012 m. vasario 23 d., todėl jo reikalavimams prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslių kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų sąrašų negalima. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.
Atsakovas nurodė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas jo buvimo metu, atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kiekvienam asmeniui skiriamas inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo priemonės skiriamos pagal suimtųjų ar nuteistųjų prašymus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.
Dėl pasivaikščiojimo trukmės atsakovas pažymėjo, kad vienos valandos pasivaikščiojimas numatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Pasivaikščioti vienu metu išvedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Sąlygos pasivaikščiojimo kiemeliuose taip pat atitinka nustatytus reikalavimus bei higienos normas.
Asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Pareiškėjas prašymo naudotis savo patalyne atsakovui nėra pateikęs; įstaigoje išduodama patalynė yra nuolat skalbiama ir dezinfekuojama teisės aktų nustatyta tvarka, susidėvėjusi keičiama nauja. Be to, pareiškėjas nesikreipė ir dėl metalinės lovos netinkamos kokybės, kuri, jo teigimu, per trumpa ir per siaura.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų apie patirtą neturtinę žalą, nedetalizavo aplinkybių, kuriomis įrodinėja neturtinės žalos atsiradimą. Dėl nurodytų motyvų atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar atsakovo neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais Civilinio kodesko (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2015 m. balandžio 8 d., vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.
Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl jo neatnaujino ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas A. O. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu.
Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Europos teisės aktų, todėl yra neteisėtas. Pareiškėjas paaiškino, kad nebuvo informuotas apie savo teises ir jų gynimo būdus, kalinimo įstaigose nebuvo Europos teisės aktų vertimų ir jų paaiškinimų, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės sužinoti apie savo pažeistas teises ir anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, jų negynė, todėl galima daryti išvadą, jog į teismą kreipėsi tik siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neindividualizavo jam kilusios žalos, skundas neargumentuotas. Atsakovas pabrėžė, kad, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime reiškia, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. ir nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2012 m. sausio 11 d. priteisimo.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. balandžio 8 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Europos teisės aktų, o senaties terminą pareiškėjas praleido dėl nežinojimo, nes jam atitinkama informacija nebuvo suteikta.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
Taigi EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016). Todėl pareiškėjo abstraktus apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Europos teisės aktų, atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.
Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą jį laikant Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis periodiškai nuo 2010 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gegužės 18 d. ir nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2012 m. sausio 11 d. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. balandžio 8 d. (b. l. 4). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė trejų metų senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomo jam padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso buvimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl informacijos suteikimo.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog apie jo teisių pažeidimą sužinojo ne iš karto, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1346-520/2016).
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas..
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.