- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-02
- Bylos Nr.
- e2A-328-864/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- Lenkijos bendrovės Smartwings Poland
- Ieškovas
- mažosios bendrijos „Atidėtas skrydis“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lenkijos bendrovės Smartwings Poland sp. z o. o. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškovo mažosios bendrijos „Atidėtas skrydis“ ieškinį atsakovei Lenkijos bendrovei Smartwings Poland sp. z o. o. dėl kompensacijos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Atidėtas skrydis“ (toliau ir ieškovė) kreipėsi į teismą 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą (toliau ir Reglamentas Nr. 861/2007), 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžta tvarka, t. y. užpilžiusi standartinę A ieškinio formą. Ieškovė, naudodamasi Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra, prašė iš atsakovės Lenkijos bendrovės Smartwings Poland sp. z o. o. (buvęs bendrovės pavadinimas - Travel Service Polska sp. z o. o.) (toliau ir atsakovė) priteisti 3200 Eur dydžio kompensaciją, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad turtinius reikalavimus atsakovei reiškia remdamasi tuo, kad 2018 m. lapkričio 20 d. turėjęs vykti skrydis iš Tarpautinio Vilniaus oro uosto į M. A. oro uostą buvo atidėtas daugiau nei 3 valandoms. Minėtu skrydžiu turėjo skristi G. P., B. P., D. Z., Š. Z., M. B., G. S., D. P. ir J. P.. Atidėjus skrydį, pagal 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 (toliau ir Reglamentas Nr. 261/2004) 5 straipsnio 1 dalies c punktą keleiviai turi teisę gauti komensaciją, kuri turi būti išmokėta pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies b) punktas nustato, jog atšaukto skrydžio keleiviai turi teisę gauti 400 Eur dydžio kompensaciją visų 1500-3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju. Minėta kompensacija turi būti mokama ir atidėto skrydžio atveju kaip išaiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo formuojamoje praktikoje. Kiekvienam iš aukščiau nurodytų keleivių priklauso 400 Eur dydžio kompensacija už skrydžio atidėjimą. Kadangi visi aukščiau nurodyti keleiviai savo teisę gauti kompensaciją perleido MB „Atidėtas skrydis“, tai ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovės (oro vežėjo) 3200 Eur kompensaciją.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lenkijos bendrovė Smartwings Poland sp. z o. o. pateikė teismui užpildytą atsiliepimo C formą ir atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Išsamesni nesutikimo su ieškiniu motyvai ir argumentai atsiliepime į ieškinį nenurodyti, tik pažymima, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės Lenkijos bendrovės Smartwings Poland sp. z o. o. ieškovei MB „Atidėtas skrydis“ 3200 Eur dydžio kompensaciją, 6 procentų dydžio metinines procesines palūkanas už priteistą 3200 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. kovo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad pagal 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007 nuostatas Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrai taikoma valstybės narės, kurioje vykdoma procedūra, proceso teisė (19 straipsnis).
6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl skrydžio atidėjimo fakto bei aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) skrydį 2018 m. lapkričio 20 d. iš Tarptautinio Vilniaus oro uosto į M. A. oro uostą (duomenys neskelbtini) vykdė būtent atsakovė. Keleiviai G. P., B. P., D. Z., Š. Z., M. B., G. S., D. P. ir J. P. (toliau – Keleiviai) 2018 m. lapkričio 20 d. minėtu skrydžiu turėjo išskristi 18 val. 15 min., tačiau skrydis buvo atidėtas 1 val. 00 min. Atstumas tarp Tarptautinio Vilniaus oro uosto ir M. A. oro uosto sudaro 3321,88 km.
7. Iš pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad Keleiviai kreipėsi į Lietuvos transporto saugos administraciją (toliau – Administracija) su skundu dėl atidėto skrydžio. Lietuvos transporto saugos administracijos teisės skyriaus atsakyme „Dėl skundo“ nurodyta, kad Administracija kreipėsi į Smartwings (atsakovę), prašydama pateikti įrodymą, kad skrydis vėlavo dėl ypatingų aplinkybių arba sumokėti keleiviams kompensaciją. Administracijos atsakyme taip pat nurodoma, kad Smartwings (atsakovė) nepateikė atsakymo į Administracijos prašymą per nustatytą terminą bei paraginimą. Tačiau, teismui pateiktame atsakovės atsakyme į D. Z. žinutę nurodoma, jog atsakovė, atsakydama į gautą pretenziją, atsiprašo už visus nepatogumus, susijusius su (duomenys neskelbtini) skrydžiu iš Vilniaus į M. A. 2018 m. lapkričio 20 d. Atsakyme paaiškinama, jog minėtas vėlavimas atsirado dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo kontroliuoti ir pasiūlė sumokėti 200 Eur dydžio kompensaciją minėtai keleivei. Iš aukščiau išdėstyto teismas padarė išvadą, kad atsakovė faktiškai pripažino keleivės teisę į kompensaciją.
8. Taip pat teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir pradinių kreditorių (Keleivių) buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys, kurių pagrindu Keleiviai perleido nuosavybės teises į savo piniginius reikalavimus į atsakovę pagal 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 261/2004, nustatantį bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju.
9. Teismas pažymėjo, jog Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos numato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atidedamas. Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies b punktas numato, kad atšaukto skrydžio keleiviai turi teisę gauti 400 Eur dydžio kompensaciją visų 1500-3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju. Europos Teisingumo Teismas 2009 m. lapkričio 19 d. prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-402/07 ir C-432/07 nurodė, kad Reglamento Nr. 261/2004 5, 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams teisės į kompensaciją taikymo tikslais, taigi jie gali remtis Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatyta teise į kompensaciją, kai dėl atidėto skrydžio praranda tris valandas ar daugiau laiko, t. y. kai jie pasiekia galutinę paskirties vietą tris ar daugiau valandų vėliau nei iš pradžių oro vežėjo numatytas atvykimo laikas. Tačiau toks atidėjimas nesuteikia keleiviams teisės į kompensaciją, jei oro vežėjas gali įrodyti, kad skrydis buvo atidėtas ilgam laikui dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių, t. y. aplinkybių, kurių oro vežėjas negali realiai kontroliuoti. Šis Europos Teisingumo Teismo pateiktas išaiškinimas yra Reglamento Nr. 261/2004 sudėtinė dalis ir turi būti taikomas aiškinant Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą keleivių teisę į kompensaciją. Pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas, atšaukus skrydį, atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, išskyrus i-iii punktuose nurodytus atvejus. Teismas pažymėjo, jog atsakovė, nei atsakyme keleivei D. Z., nei teismui nepateikė jokių įrodymų (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), kad 2018 m. lapkričio 20 d. iš Tarptautinio Vilniaus oro uosto į M. A. oro uostą vykdytas skrydis (duomenys neskelbtini) buvo atidėtas dėl ypatingų aplinkybių, kurių atsakovė negalėjo kontroliuoti ir kurios šalintų Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintą atsakovės prievolę mokėti kompensacijas atidėto skrydžio keleiviams.
10. Teismas pabrėžė, kad ir civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovė nesumokėjo kompensacijos nei keleiviams (pradiniams kreditoriams), nei ieškovui (reikalavimo teisės įgijėjui). Teismas konstatavo, kad atsakovės keleiviai (pradiniai kreditoriai) įgijo teisę į Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą kompensaciją, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101- 6.110 straipsnius turėjo teisę ją perleisti kitiems asmenims, šiuo atveju - ieškovei. Vadovaujantis Reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalies b punktu, CK 6.101- 6.110 straipsniais ieškovei iš atsakovės priteisė 3200 Eur dydžio kompensaciją, o CK 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos pagrindu 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3200 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. kovo 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
11. Teismas atmetė atsakovės argumentus ir motyvus dėl senaties termino taikymo tuo pagrindu, kad atsakovė nenurodė atsiliepime kada prasidėjo ir kada baigėsi ieškinio senaties terminas, kokiame teisės akte nustatytas ieškinio senaties terminas, o apsiribojo tik bendro pobūdžio prašymu taikyti ieškinio senatį. Iš aukščiau išdėstyto teismas padarė išvadą, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo (rašytinių paaiškinimų) į jį argumentai
12. Atsakovė Lenkijos bendrovė Smartwings Poland sp. z o. o. (toliau ir apeliantė1) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti dėl jurisdikcijos taisyklių pažeidimo. Jei apeliacinės instancijos teismas manys, kad tokio pažeidimo nėra, prašo teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir, taikant Lenkijos teisę, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus arba sprendimą panaikinti ir grąžinti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.
Atsiliepimas
13. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamą ginčą priskyrė savo kompetencijai. Nurodo, kad pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalis, atsižvelgiant į atsakovės – oro vežėjo – buveinės vietą, ginčą nagrinėti kompetentingas Lenkijos teismas.
14. Be to, kad ginčas priskirtinas Lenkijos teismo kompetencijai, jam taip pat taikytina atsakovės šalies, t. y. Lenkijos teisė, kaip tai numatyta 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 5 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
15. Apeliantė teigia, jog pirmos instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo atsakovės pateiktą rašytinį įrodymą – „Travel Service grupės keleivių ir bagažo vežimo oro transportu sąlygos“, galiojantį nuo 2017 m. gegužės 3 d., kuris taikytinas šiam atvejui, todėl nepagrįstai ieškovės reikalavimui netaikė ieškinio senaties.
16. Ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Ieškovės teigimu, nagrinėjamos bylos teismingumas nustatytinas pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau ir Reglamentas Nr. 1215/2012) nustatytas taisykles. Viena svarbiausių alternatyviosios jurisdikcijos taisyklių įtvirtinta Reglamento Nr. 1215/2012, 7 straipsnio 1 punkte ir taikoma byloms, kylančioms iš sutartinių santykių. Pagal šią taisyklę byla gali būti iškelta atitinkamos sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose. Vežimo oru atveju prievolės vykdymo (paslaugos suteikimo) vieta turi būti laikoma tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta. Kiekviena iš šių dviejų vietų yra pakankamai susijusi su bylos materialiaisiais elementais ir todėl užtikrina glaudų ryšį tarp sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, kurio siekiama Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte nustatytomis taisyklėmis. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimu pateiktu 2009 m. liepos 9 d. sprendime priimtame byloje Nr. C-204/08, keleivių pervežimo oro transportu iš vienos valstybės narės į kitą pagal sutartį, sudarytą su oro bendrove, kuri yra skrydį vykdanti oro vežėja, atveju nagrinėti šia vežimo sutartimi ir 2004 m. vasario 11 d. Reglamentu Nr. 261/2004, nustatančiu bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 295/91, grindžiamą ieškinį dėl kompensacijos jurisdikciją turi, ieškovo nuožiūra, tos valstybės narės, kurios teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vieta, teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 541/2009).
18. Papildomai pažymi, kad siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą, kai kurios Reglamento Nr. 1215/2012 jurisdikcijos taisyklės turėtų būti taikomos neatsižvelgiant į atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą (preambulės 14 punktas). Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 1 dalis tiesiogiai numato, kad vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Reglamento 1215/2012 18 straipsnyje, esančiame jo II skyriaus 4 skirsnyje, nustatytos jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, taisyklės netaikomos vežimo sutartims, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė (žr. ESTT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-213/18, 14 punktą). Ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju už bendrą kainą buvo numatytas ne tik vartotojų nuskraidinimas į paskirties vietą, bet ir buvo numatytos kitos paslaugos bei nakvynė. Kitaip tariant, vežimo sutartis buvo organizuotos turistinės kelionės dalis ir visas kelionių paketas buvo teikiamas už bendrą kainą. Dėl to skrydžio keleiviai turi teisę reikšti ieškinį dėl kompensacijos priteisimo valstybėje narėje, kurioje yra keleivių nuolatinė gyvenamoji vieta. Ieškovei iš keleivių perėmus reikalavimo teisę į oro vežėją, ji turi teisę reikšti ieškinį Lietuvos teismams, nes tokią teisę turėjo ir keleiviai kaip vartotojai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 386- 1075/2019).
19. Ieškovės nuomone, atsakovės vienašališkai pasitvirtintos keleivių ir bagažo pervežimams bei su vežimu susijusioms paslaugoms taikomos „Bendrosios vežimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės) neleidžia daryti kitokių išvadų, nepaisant to, kad tokiose taisyklėse atsakovė vienašališkai ir būtų numačiusi atitinkamą nuostatą dėl išimtinės jurisdikcijos taikymo. Atsižvelgus į tai, kad keleivio vežimo sutartis yra vartojimo sutartis, o vartotojo teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet kartu ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei, teismas ex officio turėtų vertinti atitinkamos sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008 ir kt.). Nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir ESTT (žr. ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimas Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08). Pažymi, kad šiuo atveju ginčas yra susijęs su vartojimo teisiniais santykiais (vežimo sutartis, kaip minėta, buvo organizuotos turistinės kelionės dalis, kurią buvo užsakę vartotojai).
20. Vertindamas oro vežėjo standartines sutarties sąlygą dėl teismingumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vartojimo sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos, kaip nagrinėjamos bylos atveju. Taigi, tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Pažymi, kad analogiškai vartojimo sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos suteikimo pardavėjo valstybės teismams vertino ir ESTT (žr. ESTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-240/98–C-244/98; ESTT 2009 m. birželio 4 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-243/08).
21. Atkreipia dėmesį, jog vienoje paskutinių savo išnagrinėtų bylų, ESTT yra išaiškinęs, kad Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, siekiant užginčyti teismo jurisdikciją nagrinėti oro transporto bendrovei pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą Reglamentu Nr. 261/2004, keleivio ir šios oro transporto bendrovės sudarytos vežimo sutarties sąlygos dėl jurisdikcijos pastaroji negali panaudoti prieš skolų išieškojimo įmonę, kuriai keleivis perleido savo reikalavimą. Atitinkamai tokia vartotojo, t. y. lėktuvo keleivio, ir komercinės veiklos subjekto, t. y. šios oro transporto bendrovės, sudarytos sutarties, kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso komercinės veiklos subjekto buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija, sąlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikytina nesąžininga, remiantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalimi (žr. ESTT 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-519/19).
22. Galiausiai pažymi, kad skrydžio keleiviai nebuvo sudarę jokių sutarčių su atsakove. Atsakovės kaip oro vežėjo vykdomas skrydis buvo numatytas su trečiuoju asmeniu sudarytoje kelionės paslaugų paketo sutartyje, pagal kurią numatytas ir apgyvendinimas. Nepaisant to, skrydį vykdžiusiam oro vežėjui pareikštas ieškinys dėl kompensacijos priteisimo patenka į Reglamento Nr. 44/2001 4 straipsnio 1 punkte vartojamą sąvoką „bylos, kylančios iš sutarčių“, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamento nuostatą (žr. ESTT 2020 m. kovo 23 d. sprendimas, priimta byloje Nr. C-215/18).
23. Apibendrindama teigia, kad ieškovės nagrinėjamoje byloje atsakovei pareikšti reikalavimai buvo teismingi Lietuvos teismams; skrydžio keleiviai nebuvo sudarę jokių sutarčių su atsakove ir dėl to atsakovės vienašališkai parengtos taisyklės negali būti taikomos (atsakovės kaip oro vežėjo vykdomas skrydis buvo numatytas su trečiuoju asmeniu sudarytoje kelionės paslaugų paketo sutartyje); Atsakovės vienašališkai į sutartį, sudaromą su vartotojais, įtrauktos nuostatos dėl išimtinio teismingumo yra nesąžiningos ir dėl to teismo ex officio pripažintinos negaliojančiomis.
24. Kadangi skrydžio keleiviai nebuvo sudarę jokių sutarčių su atsakove, atsakovės vienašališkai parengtos Taisyklės negali būti taikomos, todėl ginčui taikytina Lietuvos teisė ir joje numatyti senaties terminai.
25. Ieškovė pažymi, kad tik Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio) (CPK 3 straipsnio 2 dalis; CK 1.12 straipsnio 1 dalis). Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise (CK 1.12 straipsnio 2 dalis). Jeigu teismui ar ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, nepavyksta įvykdyti CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.12 straipsnio 3 dalis). Ieškovė pažymi, kad šiuo atveju atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, susijusių užsienio teisės turiniu, atsižvelgiant į užsienio teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje. Taigi, vien dėl šios priežasties turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos teisė.
26. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, jei Europos Sąjunga nereglamentuoja atitinkamos srities, procesinė ieškinių, skirtų užtikrinti teisės subjektams iš Europos Sąjungos teisės kylančių teisių apsaugą, reiškimo tvarka turi būti užtikrinta pagal kiekvienos valstybės narės vidaus teisinę sistemą, tačiau šia tvarka turi būti paisoma ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų (žr. ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą, priimtą byloje C‑429/09, 72 punktą). ESTT išaiškino, kad ieškinių, kuriais prašoma priteisti Reglamento Nr. 261/2004 5 ir 7 straipsniuose numatytą kompensaciją, pareiškimo terminas turi būti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės nacionalinę teisę tiek, kiek atitinkama tvarka atitinka ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principus (žr. ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. C-139/11). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (turtinės, neturtinės). Taigi, šiuo atveju dėl kompensacijos už sutrikdytą skrydį priteisimo turi būti taikomas Lietuvos teisėje numatytas ieškinio senaties terminas, kuris yra trys metai.
27. Galiausiai pažymi, kad CK 1.37 straipsnio 3 dalis imperatyviai numato, jog aplinkybė, kad šalys susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę, nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama (CK 1.125 straipsnio 12 dalis). CK nuostatos, susijusios su ieškinio senatimi, imperatyvios. Dėl to šalims nėra leidžiama susitarti, kad nebus taikomos imperatyvios CK nuostatos, kurios numato trejų metų ieškinio senaties terminą, juolab, kai toks susitarimas sudaromas su vartotoju ir nuostatos dėl taikytinos teisės (įskaitant senaties termino) yra standartinės sąlygos, įtrauktos į verslo subjekto parengtas tipines taisykles.
Šalies argumentai
28. Ieškovės teigimu, nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma Lietuvos teisė; skrydžio keleiviai nebuvo sudarę jokių sutarčių su atsakove ir dėl to atsakovės vienašališkai parengtos taisyklės negali būti taikomos; atsakovės vienašališkai į sutartį, sudaromą su vartotojais, įtrauktos nuostatos dėl taikytinos teisės yra nesąžiningos ir dėl to teismo ex officio pripažintinos negaliojančiomis; atsakovė neįrodė prašomos taikyti užsienio teisės turinio; nagrinėjamoje byloje taikytinas ieškinio senaties terminas nustatytinas pagal Lietuvos teisę ir jis yra trys metai; šalys savo susitarimu negali pakeisti ar atsisakyti taikyti imperatyvias Lietuvos teisės normas dėl ieškinio senaties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
29. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
30. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas, kuriuo teismas ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės Lenkijos bendrovės Smartwings Poland sp. z o. o. ieškovei MB „Atidėtas skrydis“ 3200 Eur dydžio kompensaciją, 6 procentų dydžio metinines procesines palūkanas už priteistą 3200 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. kovo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 72 Eur bylinėjimosi išlaidų.
31. Apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamą ginčą priskyrė savo kompetencijai. Nurodo, kad pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (toliau ir Reglamentas Nr. 1215/2012) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 25 straipsnio 1 ir 2 dalis, atsižvelgiant į atsakovės – oro vežėjo – buveinės vietą, ginčą nagrinėti kompetentingas Lenkijos teismas. Be to, kad ginčas priskirtinas Lenkijos teismo kompetencijai, jam taip pat taikytina atsakovės šalies, t. y. Lenkijos teisė, kaip tai numatyta 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 (toliau ir Reglamentas Nr. 593/2008) dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 5 straipsnio 2 dalyje. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas netinkami vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl nepagrįstai ieškovės reikalavimui netaikė ieškinio senaties.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos
32. Nagrinėjamu atveju, ieškovė pareiškė ieškinį pasinaudodama ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra nustatyta 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007 (toliau ir Reglamentas Nr. 861/2007), nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą. Reglamentas Nr. 861/2007, alternatyviai valstybių narių įstatymuose numatytoms procedūroms, nustato Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, skirtą supaprastinti ir pagreitinti ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimą tarpvalstybinio pobūdžio bylose ir sumažinti išlaidas (Reglamento Nr. 861/2007 1 straipsnis). Kolegija pažymi, kad skirtingai nei teigia atsakovas, Reglamentas Nr. 861/2007 nenustato jurisdikcijos taisyklių.
33. Jurisdikcijos taisyklės, civilinėse ir komercinėse bylose, tarp Europos Sąjungos valstybių narių nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau ir Reglamentas Nr. 1215/2012 ir/arba Reglamentas Briuselis Ia). Ieškinys, dėl kompensacijos priteisimo, be kita ko, grindžiamas 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 261/2004 (toliau ir Reglamentas Nr. 261/2004), nustatančiu bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju.
34. Apeliantė, visų pirma apeliuoja į šalių susitarimą, dėl jurisdikcijos, dėl ko, jos nuomone, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1215/2012, 25 straipsnio nuostatas, jurisdikcija priskirtina Lenkijos teismams. Atsakovė, laikosi pozicijos, kad susitarimas dėl jurisdikcijos priskyrimo Lenkijos teismams, laikytinas sudarytu, atsižvelgiant į viešai vežėjo internetiniame portale skelbiamas Keleivių ir bagažo vežimo oro transportu sąlygas, kurių 18.1. punkto c papunktyje nustatyta „visiems santykiams tarp vežėjo ir keleivio taip pat yra taikoma tos šalies teismų jurisdikcija, kurioje yra atitinkamo vežėjo buveinė. Šių teismų jurisdikcija buvo nustatyta pagal reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (Briuselis I bis) 25 straipsnį.“ Ieškovė, tuo tarpu, laikosi pozicijos, kad susitarimas dėl jurisdikcijos apskirtai nebuvo sudarytas, nes Keleiviai pirko visą kelionės paketą, įskaitant skrydį, iš turizmo agentūros.
35. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų (kelionės dokumentų), matyti, kad keleiviai iš UAB „Itaka Lietuva“ įsigijo kelionės paketą, tame tarpe skrydį iš Tarpautinio Vilniaus oro uosto į M. A. oro uostą, kurį vydkė atsakovė. Pateitkų dokumentų priede yra nurodyta, kad <...> turistas patvirtina, kad jis prieš pasirašydamas šią sutartį turėjo galimybę susipažinti su skrydį vykdančio oro vežėjo keleivių ir bagažo vežimo sąlygomis, raštu ar kitoje laikmenoje gavo pagrindines vežimo sąlygas (jei perka kelionę lėktuvu) <...>.
36. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau ir ESTT) aiškinadamas Reglamento Nr. 1215/2012, 25 straipsnio taikymą, yra nurodęs, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikcijos sąlygos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), nes Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu siekiama užtikrinti, kad susitarimas iš tikrųjų būtų sudarytas (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C?543/10, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2018 m. kovo 8 d. Sprendimo Saey Home & Garden, C?64/17, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos, įtvirtintos standartinėse sąlygose, ESTT yra pareiškęs, kad tokia nuostata teisėta tuo atveju, jei abiejų šalių pasirašytos sutarties tekste yra aiški nuoroda į standartines sąlygas, kuriose yra tokia nuostata (2016 m. liepos 7 d. Sprendimo H?szig, C?222/15, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37. Nagrinėjamu atveju, pateiktuose kelionės dokumentuose, nėra jokios aiškios nuorodos į apeliantės minimas Travel Service grupės keleivių ir bagažo vežimo oro transportu sąlygas, galiojančias nuo 2017 m. gegužės 3 d., o vien pastarųjų prieinamumas internete negali būti vertinamas kaip šalies valios išraiška sudarant susitarimą dėl jurisdikcijos.
38. Be to, kaip teisingai pažymi ieškovė, net jeigu susitarimas ir būtų laikomas sudarytu, tai ESTT praktikoje yra pažymėta, kad į sutartį įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos iš esmės gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams (2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Refcomp, C?543/10, 29 punktas ir 2017 m. birželio 28 d. Sprendimo Leventis ir Vafeias, C?436/16, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, detalizuodamas aptariamų nuostatų taikymą, tais atvejais, kuomet sąlyga dėl jurisdikcijos remiamasi ne prieš sutarties, kurioje ta sąlyga įtvirtinta, šalį, bet prieš trečiąjį asmenį, ESTT išaiškino, kad siekiant užginčyti teismo jurisdikciją nagrinėti oro transporto bendrovei pareikštą Reglamentu Nr. 261/2004 grindžiamą ieškinį dėl žalos atlyginimo, keleivio ir oro transporto bendrovės sudarytos vežimo sutarties sąlygos dėl jurisdikcijos ta bendrovė iš esmės negali panaudoti prieš skolų išieškojimo įmonę, kuriai keleivis perleido savo reikalavimą (2020 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Ryanair, C-519/19, 46, 47 punktai). Pastarajame sprendime, teismas be kita ko išaiškino ir tai, kad vartotojo, t. y. lėktuvo keleivio, ir komercinės veiklos subjekto, t. y. šios oro transporto bendrovės, sudarytos sutarties, kuria teismui, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso komercinės veiklos subjekto buveinė, suteikiama išimtinė jurisdikcija, sąlyga dėl jurisdikcijos, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikytina nesąžininga, remiantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 3 straipsnio 1 dalimi.
39. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, ieškinį pareiškė Keleivių reikalavimus perėmusi įmonė, o Keleiviai nebuvo sudarę tiesiogiai sutarčių su oro vežėju. Šiuo aspektu, ESTT 2020 m. kovo 26 d. Sprendime, byloje C-215/18, yra nurodęs <...> 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, turi būti aiškinamas taip, kad tris ar daugiau valandų atidėto skrydžio keleivis gali skrydį vykdžiusiam oro vežėjui pareikšti ieškinį dėl kompensacijos pagal šio reglamento 6 ir 7 straipsnius priteisimo, net jei šis keleivis ir šis oro vežėjas nėra sudarę sutarties ir aptariamas skrydis yra kelionės paslaugų paketo, kuriam taikoma 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų, dalis <...> Reglamento Nr. 44/2001 15–17 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad ieškinys dėl kompensacijos priteisimo, keleivio pareikštas skrydį vykdžiusiam oro vežėjui, su kuriuo šis keleivis nėra sudaręs sutarties, nepatenka į šių straipsnių, susijusių su specialiąja jurisdikcija bylose dėl vartojimo sutarčių, taikymo sritį. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, plačiau nepasisako dėl ieškovės nurodomų argumentų, susijusių su vartojimo teisiniams santykiams taikytinų jurisdikcijos taisyklių.
40. ESTT aiškindamas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką ir 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, nustatančią, kad teikiant paslaugas jurisdikcija priskiriama valstybės narės, kurioje paslaugos buvo arba turėtų (turėjo) būti suteiktos pagal sutartį, teismams, yra išaiškinęs, kad konstatavo, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (2009 m. liepos 9 d. Sprendimo Rehder, C?204/08, 43 ir 47 punktai).
41. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, ESTT išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto argumentai dėl jurisdikcijos nepriskirtinumo Lietuvos teismams laikytini teisiškai nepagrįstais.
Dėl taikytinos teisės ir ieškinio senaties
42. Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad susitarimas dėl jurisdikcijos nebuvo sudarytas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokiai išvadai, dėl šalies valios išraiškos, vertinant tame pačiame 18.1. punkto c papunktyje, anot apelianto sulygtą išlygą, dėl taikytinos teisės. Ši sąlyga nustatyta taip: „Ši teisė yra taikytina pagal reglamento (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) 5 straipsnio 2 dalį.“
43. Reglamento (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) 5 straipsnio 2 dalis, be kita ko nustato, kad tiek, kiek keleivių vežimo sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta pagal antrą pastraipą, sutarčiai taikoma keleivio įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei išvykimo vieta arba paskirties vieta yra toje valstybėje. Taigi, nagrinėjamu, nėra pakankamo teisinio pagrindo išvadai, jog turėtų būti taikoma Lenkijos materialinė teisė. Be to, kaip minėta, ieškinys grindžiamas Reglamentu Nr. 261/2004, nustatančiu kompensavimo taisykles atidėto ar atšaukto skrydžio atveju, t. y. tiesioginio taikymo materialinės teisės aktu.
44. Sprendžiant dėl ieškinio senaties, kaip yra išaiškinęs ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendime, byloje Nr. C-139/11, 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91, aiškintinas taip, kad terminas ieškiniams dėl šio reglamento 5 ir 7 straipsniuose numatytos kompensacijos priteisimo reikšti nustatomas pagal kiekvienos valstybės narės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.
45. Nagrinėjamu atveju, skrydis atidėtas 2018 m. lapkričio 20 d., o ieškinys pareikštas 2020 m. vasario 18 d., taigi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodomų pažeidimų
46. Apeliantas, be kita ko, teigia, kad teismas padarė ir kitų procedūrinių pažeidimų. Pastaruosius grindžia iš esmės netinkamu Keleivių ir bagažo vežimo oro transportu sąlygų įvertinimu, apeliuojant į jurisdikcijos ir taikytinos teisės taisyklių pažeidimą, dėl ko teismas jau pasisakė aukščiau, bei tuo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog vežėjo pasiūlymas sumokėti kiekvienam keleiviui 200 Eur kompensaciją yra pagrindas pripažinti ieškovo reikalavimų pagrįstumą.
47. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99).
48. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92).
49. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog „<...> vėlavimas atsirado dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo kontroliuoti ir pasiūlė sumokėti 200 Eur dydžio kompensaciją minėtai keleivei. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad atsakovė faktiškai pripažino keleivės teisę į kompensaciją“ nelemia išvados, kad teismas vien tik šios nustatytos aplinkybės pagrindu tenkino ieškinį, nes tokia apelianto pozicija, prieštarauja teismo sprendimo turiniui. Akivaizdu, kad pastaroji aplinkybė, teismo buvo vertinama kartu su visu įrodymų visetu, vertinant atsakovo pareigą atsakyti pagal pareikštus reikalavimus.
Dėl procesinės bylos baigties
50. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, šalių argumentus, tinkamai taikė materialines teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
51. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Ieškovė nepateikė duomenų apie apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas, dėl ko jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
atsakovės Lenkijos bendrovės Smartwings Poland sp. z o. o. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.