Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. kovo 9 dieną, laikotarpiu nuo 16.00 iki 18.16 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su J. G. (J. G.) metu tyčia pastarajam kumščiais sudavė apie 5 smūgius į rankas, kojas, veidą ir krūtinę, padarydamas poodines kraujosruvas žastuose ir kairėje blauzdoje, viršutinio dešiniojo II danties išmušimą, dešiniųjų VI-VII šonkaulių lūžius, bei apie 8 smūgius peiliu į veidą, krūtinę ir pilvą, padarydamas dvi durtines pjautines žaizdas epigastryje, tris durtines pjautines žaizdas krūtinės kairėje pusėje, vieną pjautinę žaizdą dešinio apatinio voko gleivinėje, vieną durtinę pjautinę, kiauryminę krūtinės dešinės pusės žaizdą su plaučių sužalojimu, vieną durtinę pjautinę, kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su viršutinės tuščiosios venos sužalojimu, dėl ko nuo patirtų sužalojimų, kurie komplikavosi ūmiu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmes, nukentėjusysis J. G. nusikaltimo vietoje mirė.

Šiais savo veiksmais D. Š. tyčia nužudė J. G., padarydamas BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia D. Š. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

D. Š. apeliaciniame skunde ginčija skundžiamą nuosprendį tik vienu aspektu, kad byloje nuteistajam nepagrįstai nebuvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė, nes apeliantas abejoja savo psichine būkle, buvusia padarant inkriminuotą nusikaltimą.

Pagal BK 17 straipsnį, asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Vienas iš nusikalstamos veikos sudėties subjekto būtinųjų požymių yra pakaltinamumas. Pakaltinamumas suprantamas ir aiškinamas kaip fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Nepakaltinamumas yra tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo neleidžia jam suvokti tokios veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apima du kriterijai: 1) medicininis (biologinis), apibūdinantis bendrą psichinę žmogaus būseną; 2) juridinis (psichologinis), apibūdinantis žmogaus intelektą ir valią darant pavojingą veiką.Nepakaltinamu asmuo tampa tik nustačius ir medicininį, ir juridinį kriterijų.

Byloje yra Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2 teismo psichiatrijos skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. specialisto išvada Nr. 90TPK-48, kurioje konstatuota, kad įvertinus iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų gautus D. Š. medicinos dokumentus ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, nuteistajam nėra pagrindo skirti teismo psichiatrinę ekspertizę, nes nėra duomenų, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo laikino psichinės veiklos sutrikimo būsenos (t. 3, b.l. 38-39). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo apklausta ekspertė Z. Kazėnienė, kuri patvirtino savo surašytą specialisto išvadą (t. 3, b.l. 116). Pažymėtina, kad ekspertizė daroma teisme, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį, teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2009, 2K-494/2012, 2K-682/2012, 2K-83/2013). Apygardos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, susijusias su šiuo klausimu, nusprendė neskirti teismo psichiatrinės ekspertizės D. Š., tačiau vien nuteistojo nesutikimas su tokiu sprendimu nereiškia, kad buvo nesilaikyta baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl nuteistojo pakaltinamumo, paskyrė jam teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę siekiant išsiaiškinti nuteistojo psichinę būklę (t. 3, b.l. 179-181). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2014 m. spalio 22 d.-2014 m. lapkričio 12 d. teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akte Nr. 75U-I-36/2014 padaryta išvada, kad D. Š. nusikaltimo padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas. Nuteistasis tuo metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tokios pačios išvados taip pat padarytos dėl apelianto dabartinės psichinės būklės (t. 3, b.l. 192-196). Nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti tiek specialisto išvadą Nr. 90TPK-48 surašiusia ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškinimus davusia eksperte, tiek ekspertų komisija, surašiusia ekspertizės aktą Nr. 75U-I-36/2014. Tokiu būdu atlikus specialių žinių reikalaujantį tyrimą, negauta duomenų, kad D. Š., darydamas nusikaltimą, buvo tokios psichinės būsenos, kuri neleido jam suvokti savo veiksmų pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Taigi, pripažintina, kad apeliantas nusikalto būdamas pakaltinamas. Analogiška išvada darytina įvertinus ir pačio D. Š. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, kuriame nuteistasis pakankamai detaliai paaiškino nagrinėjamo įvykio detales akcentuodamas, kad jis dūrė nukentėjusiajam peiliu dėl šoko ir išgąsčio. D. Š. neaiškino, kad jis nesuvokė savo daromų veiksmų pavojingumo ir negalėjo jų valdyti (t. 3, b.l. 129-130). Ikiteisminiame tyrime apeliantas tvirtino, kad jis padarė nusikalstamus veiksmus gindamasis nuo J. G. (t. 2, b.l. 81-82, 83-84). D. Š. apeliaciniame skunde akcentuojami nukentėjusiosios H. G. parodymai dėl apelianto pasakytų žodžių ir padarytų veiksmų iki nusikaltimo nepaneigia ekspertų komisijos padarytos išvados dėl apelianto psichinės būsenos. Pažymėtina, kad ekspertizei atlikti buvo pateikti visi D. Š. medicinos dokumentai, kurių turinys išdėstytas nuteistojo apeliaciniame skunde, ir visa baudžiamosios bylos medžiaga, dėl ko konstatuotina, kad aptariamas klausimas buvo įvertintas išsamiai ir visapusiškai. Nuteistojo elgesiui nagrinėjamo įvykio metu turėjo įtakos jo apsvaigimas nuo alkoholio, o ne psichikos pakitimai, lėmę apelianto nepakaltinamumą ar ribotą pakaltinamumą. Šiame kontekste pastebėtina, kad nukentėjusioji H. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog nagrinėjamo įvykio dieną D. Š. išėjus iš buto, kuriame buvo nukentėjusioji, ji užėjo į sūnaus J. G. kambarį. Jame nukentėjusioji pamatė, kad sūnus guli lovoje užklotas susukta antklode (t. 3, b.l. 102). Nukentėjusioji ikiteisminiame tyrime nurodė analogiškas aplinkybes (t. 1, b.l. 130-131). J. G. viso baudžiamojo proceso metu duotais nuosekliais parodymais nėra pagrindo netikėti. Šiuo atveju abejotina, kad pats nukentėjusysis, kuris patyrė nemažą skaičių sužalojimų peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas (veidą, krūtinę ir pilvą), užsiklojo save antklode. Nusikaltimo padarymo metu be J. G. buvo tik D. Š., kas leidžia daryti išvadą, kad minėtą veiksmą atliko būtent apeliantas. Nužudytojo užklojimas antklode įvykio vietoje rodo, kad D. Š. suprato savo padarytų nusikalstamų veiksmų esmę, nes nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas asmuo neturėtų jokio pagrindo elgtis tokiu būdu. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir laikėsi D. Š. apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų. D. Š. pagrįstai nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apygardos teismas, paskirdamas apeliantui laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijoje nustatytas šios bausmės rūšies vidurkis, nepažeidė BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje išdėstytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendį nuteistojo D. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Š. (D. Š.) apeliacinį skundą atmesti.