- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- A-496-143/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01549-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 2–6) į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėn. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant jo, kaip kalinamo asmens, teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalavo dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose (nuo 2 iki 10 žmonių), kuriose vienam asmeniui ploto tekdavo mažiau nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkte nustatyta 5 kv. m ploto norma. Teigė, jog šios kalinimo įstaigos kamerų plotas yra apytiksliai nuo 6 kv. m iki 20 kv. m, kiekvienoje iš jų yra įrengtas stalas, užimantis apie 1,5 kv. m ploto, kėdė, užimanti apie 0,09 kv. m ploto, suoliukas, užimantis 0,25 kv. m ploto, gultai (dviejų aukštų), užimantys apie 2 kv. m ploto, sanitarinis mazgas, užimantis apie 2,5 kv. m ploto. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje pareigūnai talpina tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų, nors miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje turėtų būti įrengta toks skaičius, kad šioje patalpoje laikomiems asmenims asmeninės erdvės tektų ne mažiau nei teisės aktų nustatyta ploto norma. Europos teisėje yra nurodyta, kad nuteistajam ar suimtajam asmeninis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m. Teigė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose neturėdamas galimybės nei judėti, nei sportuoti, būdamas sveikas, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, kad nebuvo sudarytos sąlygos naudotis tualetu privačiai. Jo orumą žemino tai, kad tekdavo atlikti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpose buvo šalta, drėgna, trūko oro. Atvykus ar išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjo nuomone, taip tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, žeminamas asmuo bei jo orumas. Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Kadangi mėgsta daug skaityti, rašyti, tai labai pakenkė jo akims. Pareiškėjo teigimu, rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Konfliktinės situacijos dažnai kildavo ir dėl psichologinių bei fiziologinių nepatogumų, kurie atsirasdavo dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto. Todėl neturtinę žalą taip pat kildino iš netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl nežmoniškų, žiaurių, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis patyrė didžiulę emocinę, psichologinę, neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 11–18) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 3 d. pažymos „Dėl V. Ž.“ matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. kovo 16 d. kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25, 59, kuriose jam periodiškai tekdavo nuo 12,70 kv. m iki 2,54 kv. m gyvenamojo ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių tardymo izoliatorius dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir tam tikrą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.
Atsakovas nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje gyvenamosios kameros langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Atsižvelgdamas į tai, pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Atsakovas taip pat nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir / ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Atsakovas nurodė, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti.
Atsakovas akcentavo, jog nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Be to, pats nenurodė galbūt esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindė. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų / nerūkančiųjų patalpose.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 163–175) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam neturtinės žalos, kurią kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013. Neteisėta veika pagal CK 6.271 straipsnio taikymo prasmę gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1, 3 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) (galiojo nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė, jo nuomone, vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m kameros ploto normos pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu ploto, turinčio tekti vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte. Ši higienos norma reglamentavo tardymo izoliatoriuose vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto klausimą iki 2010 m. balandžio 11 d., kuomet Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 2.2 punktu Lietuvos higienos normą HN 76:1999 pripažino netekusia galios bei patvirtino Lietuvos higienos normą HN 76:2010, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios, ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Teismas, remdamasis Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. liepos 3 d. pažyma dėl V. Ž. Nr. 60/09-22377, nustatė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. kovo 16 d., iš viso 203 paras, pareiškėjas periodiškai buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59. Išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad iš aptariamo laikotarpio 23,5 paros pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m: kameroje Nr. 5 pareiškėjui tekęs kameros plotas teisės aktų nustatytos kameros ploto normos neatitiko 11 parų (iš jų 1 parą trūko 1,06 kv. m, 10 parų paeiliui – po 0,43 kv. m), kameroje Nr. 100 – 8,5 paros (trūko 0,24 kv. m, iš jų daugiausia 4 paras paeiliui), kameroje Nr. 10 – 4 paras paeiliui (trūko 0,35 kv. m). Likusį laiką (iš viso 179,5 paros) pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59 buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Taigi teismas padarė išvadą, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 23,5 paros buvo laikomas pažeidžiančiomis teisės aktų nustatytą kameros ploto vienam asmeniui normą sąlygomis, t. y. Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas pažymėjo, jog nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewskiego prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas nusprendė, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas, jiems akivaizdžiai trūko laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinama kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, byloje nebuvo duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui būtų sukėlęs sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir pakankamai ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, teismo nuomone, toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Teismas nurodė, kad aplinkybės, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčijo, tačiau nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).
Teismas paminėjo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59 ginčo laikotarpiu buvo patalpinta nuo 1 iki 6 asmenų, nors pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plano, kuriame nustatytas vietų skaičius kiekvienoje kameroje, duomenis, šiose kamerose aptariamu laikotarpiu galėjo būti talpinama nuo 6 iki 12 suimtųjų ir nuteistųjų. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, jog gyvenamojoje patalpoje pareigūnai talpino tiek asmenų, kiek įrengta miegamųjų vietų.
Teismas, be to, pareiškėjo skundo argumentą, kad Europos teisėje yra nurodyta, jog nuteistajam ar suimtajam asmeninis plotas negali būti mažesnis nei 5 kv. m, taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad tokio reikalavimo neįtvirtino nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas, o Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė ir tuo, jog nebuvo sudarytos sąlygos naudotis tualetu privačiai. Jo orumą žemino tai, kad tekdavo atlikti gamtinius reikalus visų akivaizdoje. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2009 m. kovo 12 d. sprendimu byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07), vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimo atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas įvertino Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažymą Nr. 62/08-734 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“. Pažymėjo, jog pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. rugsėjo 13 d. iki 2015 m. kovo 16 d. (iš viso 203 paras) buvo laikomas drauge su kitais asmenimis kamerose Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59. Remdamasis fotonuotraukose užfiksuotais duomenimis, teismas nustatė, jog šiose kamerose sanitarinis mazgas tiek nuo gyvenamosios paskirties ploto, tiek nuo kameros durų yra atskirtas pertvaromis, praėjimus atitveriant durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šios aplinkybės neneigė ir pareiškėjas. Todėl teismas nusprendė, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo užtikrintas ir tokios asmenų laikymo sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, trūko oro, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, ir tai pakenkė jo regėjimui. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 13, 22, 23, 24, 26 punktais, Taisyklių 14.1, 14.10 punktais, rėmėsi Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 2 d. pažyma Nr. 62/08-734 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktu Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) bei 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktu Nr. EP-406 (periodinis patikrinimas atliktas 2014 m. rugsėjo 25 d.). Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, ar kameros Nr. 5, 100, 40, 64, 82, 55, 10, 65, 25 ir 59, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Byloje pateiktas ne vienas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leido teismui spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, todėl, atsižvelgiant į 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akto Nr. EP-224, 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo akto Nr. EP-301, 2014 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akto Nr. EP-330, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. EP-406 rezultatus, Šiaulių visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės reikalavimais, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė. Teismo vertinimu, šiems kameros įrengimo reikalavimams įgyvendinti nepakanka atlikti paprastąjį kamerų remontą, o, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto nuostatas, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl šalčio, drėgmės, oro bei natūralaus apšvietimo trūkumo, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad gyvenamosiose kamerose šalta, drėgna, trūko oro, tačiau jų nekonkretizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad nesant byloje kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog būtent dėl prasto apšvietimo sutriko jo regėjimas, tačiau nepateikė jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Pareiškėjas, nurodydamas, kad būtent dėl prasto apšvietimo sutriko jo regėjimas, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų spręsti, jog pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Nenustatyta, jog pareiškėjas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, būtų kreipęsis dėl akių problemų į Sveikatos priežiūros tarnybą. Kybartų pataisos namų pateiktoje asmens sveikatos istorijoje užfiksuota informacija apie pacientą neleido teismui teigti, jog dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų buvo padaryta žala jo sveikatai (akims). Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, būtų kreipęsis į administraciją dėl prasto apšvietimo. Dėl to teismas konstatavo, kad dėl sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta žala.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pabrėžė, jog, atvykus ar išvykstant (etapavimu) į / iš Šiaulių tardymo izoliatorių, buvo daromos asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Jo nuomone, taip tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, žeminamas asmuo bei jo orumas. Vertindamas pareiškėjo nurodytą aspektą, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (įsakymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. rugsėjo 13 d.) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 151, 153, 153.1, 154 punktais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (ginčui aktuali 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. V-92 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. kovo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 13 d.), Lietuvos higienos normos HN 76:2010 54 punktu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponavo teismo išvadą, kad, atliekant asmenų kratas, turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos.
Teismas nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracinės teritorijos pastato rūsyje esančiame Priėmimo-paskirstymo skyriuje yra 11 priėmimo-paskirstymo kamerų, kratų atlikimo patalpa bei švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, teismo nuomone, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu, atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį, tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, be to, nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kokius nepatogumus tai sukėlė. Teismas pripažino, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Antra vertus, šiuos pareiškėjo teiginius iš esmės paneigė Šiaulių visuomenės sveikatos centro ginčui aktualiu laikotarpiu atliktų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys: 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nustatyta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje kilimėlių, kratos indų dezinfekcija atliekama. Šių patikrinimų metu jokių pažeidimų dėl kratų atlikimo patalpų būklės, tarp jų per žemos oro temperatūros, neužfiksuota. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakako konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant ar išvykstant į / iš Šiaulių tardymo izoliatorių kratos buvo atliekamos pažeidžiant nurodytą tvarką, todėl teismas šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė ir tai, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų netinkamo elgesio, konfliktinių situacijų bei nuolatinių provokacijų kūrimo, kadangi šis pareiškėjo teiginys yra deklaratyvus. Pareiškėjas byloje neįrodinėjo jokių pareigūnų provokacijų prieš jį aplinkybių, byloje nebuvo duomenų, kad laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas šios įstaigos administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl nurodytų aplinkybių. Be to, pareiškėjas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių apie galbūt padarytą neigiamą poveikį jo psichinei sveikatai. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, teismas pažymėjo, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančių asmenų. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 19 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-513/2013, 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013.
Atsiliepimas
Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje, vykdant teisės aktų reikalavimus, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Aplinkybę, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į tardymo izoliatorių, patvirtino Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 bei 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuoti duomenys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė, kad pats yra nerūkantis, tačiau, remdamasis pareiškėjo pirminės gydytojų apžiūros duomenimis, teismas nustatė, jog prie jo žalingų įpročių nėra pažymėtas rūkymas, Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos 2 punkte pareiškėjo pažymėta, jog nesutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, taip pat 2013 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui teiktame prašyme pareiškėjas buvo nurodęs, jog yra nerūkantis, todėl pageidauja būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi nerūkantys asmenys. Teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo rūkoma, to neteigė ir pats pareiškėjas. Iš byloje esančių pareiškėjo skundų ir prašymų kopijų matyti, jog pareiškėjas dėl to, kad jo gyvenamojoje kameroje buvo rūkoma, į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją raštu nesikreipė. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją su prašymu perkelti jį į nerūkančių asmenų kamerą ir jog jo prašymai ar skundai nebuvo tenkinami ar į juos nebuvo reaguojama. Todėl šiuo atveju teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Antra vertus, pareiškėjas teigė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantys asmenys yra laikomi kartu su nerūkančiaisiais, tačiau nenurodė, kad šiuo būdu buvo pažeistos būtent jo teisės, t. y. kad jis buvo laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis. Byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl tokio pažeidimo jo atžvilgiu, todėl pareiškėjo nusiskundimas, kad rūkantys asmenys Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomi kartu su nerūkančiais, laikytas bendro pobūdžio, nesietinas su pareiškėjo individualiai patirtais išgyvenimais bei neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).
Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo bei dydžio, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (23,5 paros), mastą (1 parą pareiškėjui tekęs plotas buvo žymiai mažesnis (trūko 1,06 kv. m) nei teisės aktų nustatytas minimalus, likusias 22,5 paros iki minimalios ploto normos trūko nuo 0,24 kv. m iki 0,43 kv. m), intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko 11 parų paeiliui, pažeidimai laiko atžvilgiu vienas nuo kito pakankamai nutolę), į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų laikymo sąlygų nereiškė skundų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas nusprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai patenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą informaciją bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas nusprendė, jog šiuo atveju 140 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 182–185) prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai, šališkai vertino faktines aplinkybes, visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų svarbių bylai įrodymų. Teismas patirtą neturtinę žalą nepagrįstai įvertino tik 140 Eur (ypač turint omenyje, jog tokią žalą nustatė kaip satisfakciją už 23,5 parų laikotarpį, tai sudarytų 5,96 Eur už parą kalint kankinančiomis bei žeminančiomis orumą sąlygomis), tai prieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principams. Teismas nustatė, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą tam tikrais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista, tačiau neteisingai apskaičiavo laikotarpius, kuriais ši teisė buvo pažeista. Bet kuri laikymo kameroje diena, esant kameroje su kitais asmenimis, kai bent minimalią dalį dienos tenka mažesnis nei įstatymų numatytas gyvenamasis plotas, laikytina para, kai pažeista teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista daug ilgesnį laikotarpį, nei konstatavo teismas. Teismas nepagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Negalėjimas naudotis privačiai tualetu itin pažeidė jo privatumą. Apskritai naudotis tualetu dėl per didelio kalinių skaičiaus būdavo itin sudėtinga, tai keldavo kamerose įtampą, versdavo jausti pažeminimą. Teismas nepagrįstai atmetė argumentą, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Teismas, vertindamas, ar šios sąlygos buvo pažeistos, ar ne, visiškai nepagrįstai vadovavosi Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose – 2013 m. liepos 9 d. Nr. EP-224, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr. EP-301, 2014 m. rugpjūčio 13 d. Nr. EP-330, 2014 m. spalio 3 d. Nr. EP-406 – užfiksuotais rezultatais, kadangi jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nebuvo atlikta patikrinimų, ar kameros (pažymėtina, nei viena iš jų), kuriose buvo laikomas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, jog nėra jokių įrodymų, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai buvo pažeisti. Be to, ne kartą patyrė orumą žeminančias emocijas, kai buvo priverstas šaltoje patalpoje išsirengti, dėti savo daiktus į nešvarias dėžes. Atvykstant bei išvykstant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturėjo jokių galimybių vienaip ar kitaip užfiksuoti šių pažeidimų. Visa tai leidžia teigti, kad teismas, vertindamas faktines aplinkybes, nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81 straipsnių, CK 6.250 straipsnio nuostatų. Teismas neįvertino realiai jo patirtos neturtinės žalos, pasireiškusios dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, pažeminimu, galimybių sumažėjimu, nuolat jaučiama baime, apatija, orumo praradimu, bei netinkamai įvertino šios žalos trukmę bei dydį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 7–9) prašo atmesti apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Apeliacinis skundas neargumentuotas. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymi, kad, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, jog asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Apeliantas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Reikalavimą priteisti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovaujamos valstybės 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas grindžia nuorodomis į tai, kad buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam paminėtą neturtinę žalą, akcentuoja, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam tekę gyvenamojo ploto dydžiai ženkliai skyrėsi nuo teisės aktų nustatytų vienam asmeniui tenkančių minimalių gyvenamojo ploto normų. Atsižvelgiant į pareiškėjo teismui nurodytus argumentus (kurie atskleidžia jo teismui paduoto skundo pagrindą), nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti pareiškėjo skunde nurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 86 straipsnio taikymo požiūriu bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo faktą ir (jas nustačius) pateikti jų vertinimą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme.
Pasisakydama dėl teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į šiuos santykius reglamentuojančius teisės aktus. Todėl byloje turi būti taikomas bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013-09-13 iki 2015-03-16) galiojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, pagal kurį, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas nenurodė ir teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginių apie teisės aktų reikalavimų neatitikusių jo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų pagrįstumą. Todėl, spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais įrodymais, o esant tam tikriems neaiškumams traktuodamas juos pareiškėjo naudai. Teismas, detaliai išanalizuodamas konkrečius pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpius, padarė, kolegijos manymu, pagrįstas išvadas apie tam tikrų (teismo išvardytų) pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų neatitikimą Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams bei įvertino šiuos neatitikimus (šiuos pažeidimus) valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodė jokių konkrečių įrodomąją reikšmę turinčių aplinkybių, patvirtinančių (galinčių patvirtinti), kad faktinės nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos neteisingai.
Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išsakytus argumentus, pirmiausia sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šios teisės normos (pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos nustatymo) taikymo prasme nagrinėjamai bylai yra aktualūs ir reikšmingi paminėti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto pažeidimai, t. y. aplinkybė, kad pareiškėjas 23,5 paros buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo nuolat mažesnis, nei nustatyta 3,6 kv. m norma.
Pasisakydama dėl šio pažeidimo įvertinimo CK 6.250 straipsnio taikymo prasme, kolegija pažymi, kad, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardytų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio (kartu ir Konvencijos 3 str.) taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjui priteistina 140 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisinga.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.