Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-24 · Administracinė byla Nr. I-1158-189/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-24
Bylos Nr.
I-1158-189/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04151-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Liudmila Zaborovska
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
M. L.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1158-189/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04151-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1., 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Liudmilos Zaborovskos,

dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 18–25), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr.(15/4-1) 3I-993 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. L.“ (toliau - Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu nurodo, kad pateikti dokumentai atitiko visas sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas ir atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes Migracijos departamentui kilo abejonių.

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo išvada, kad apklausos lape jo pateikti atsakymai lakoniški, paviršutiniški ir abstraktūs. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo visko tiksliai nurodyti, nes realią veiklą galėjo pradėti vykdyti tik gavus leidimą laikinai gyventi, todėl realiai dar nebuvo suteikta galimybė dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – bendrovė) veikloje, o jau pareikalauta rezultatų.

Pažymi, kad Migracijos departamentas vykdė apklausą be vertėjo, todėl nėra įsitikinęs, kad suprato užduodamus klausimus.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas vertina tik tokius asmenis, kurie turi specialių žinių, svarbių bendrovės valdymui, tačiau nevertina tai, ar asmuo turi kvalifikaciją, įskaitant pakankamą profesinę patirtį, susijusią su darbo pobūdžiu arba veiklos rūšimi, kaip tai yra pareiškėjo atveju. Siekdamas neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas uždavinėjo klausimus susijusius su įstatymais ir mokestine baze, tačiau nurodo, kad jis atvyko ne teisės egzamino laikyti, todėl ir negalėjo apibūdinti Lietuvos Respublikos mokestinės sistemos bei nurodyti, kokius mokesčius moka bendrovė. Be to, bendrovė teisiniams klausimams spręsti yra pasamdžiusi advokatą, o mokesčių teisingumui apskaičiuoti buhalterinės apskaitos įmonę UAB „JL firma“. Pareiškėjo teigimu, jis apie planuojamą veiklą viską atsakė taip kaip ir buvo planuota ir nurodyta verslo plane.

Be to, pareiškėjas asmeniškai planavo dirbti darbą pagal sudarytą darbuotojų nuomos sutartį. Pinigus investavo, įsigydamas bendrovės akcijas tam, kad galėtų verstis teisėta veikla su kitais akcininkais, dirbti ir užsidirbti, jo tikslas ir yra būtent toks, kokį nurodė prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų pažymėjo, kad kol minėti dokumentai teismo nepripažinti netinkamais, suklastotais ar nuginčyti, jie laikomi tikrais. Be to, kada ir kokius dokumentus surašyti ir kada pasirašyti sprendžia bendrovės vadovas vadovaudamasis jam suteiktais įgaliojimais ir vadovaudamasis teisės aktais. Migracijos departamentas nėra ekspertas ir neturi vertinti ar nurodyti, kaip turi būti tvarkoma apskaita ir kada ir kokie dokumentai turi būti surašomi.

Be to, Migracijos departamentas nepateikė jokių įrodymų, kad bendrovė nemoka mokesčių ar nevykdo veiklos. Migracijos departamentas nurodė, jog bendrovė nepateikė „finansinio rejestro“, tačiau toks dokumentas bendrovėje nesudaromas ir jo nereglamentuoja teisės aktai. Bendrovė teikia finansines ataskaitas VĮ Registrų centrui ir jų duomenys yra skelbiami viešai.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, jis bendrai buvo susipažinęs su bendrovės veikla iki jam įsigyjant akcijas, tačiau nesupranta, kodėl buvo egzaminuojamas už laikotarpį, kuriuo nebuvo nei akcininkas, nei vadovas, nei darbuotojas. Įstatyme nėra nurodyta, kad jis privalėjo dirbti (neturėjo tam pagrindo - leidimo ar vizos) įsigytoje bendrovėje 6 mėnesius iki kreipimosi išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Bendrovės vykdomai veiklai už pastaruosius 6 mėnesius pagrįsti buvo pateikti dokumentai, kuriuos Migracijos departamentas apibūdino, kaip neskaidrius ir keliančius įtarimų, kadangi bendrovė vykdė atsiskaitymus grynais pinigais, tačiau tai neatitinka tiesos, kadangi bankai Lietuvoje neatidaro banko sąskaitų bendrovei, jeigu jos akcininkai trečių šalių piliečiai. Esant tokiai situacijai AB „SEB“ bankas uždarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąją banko sąskaitą, o pinigus, kurie buvo pervesti už bendrovės suteiktas paslaugas, grąžinti paslaugų pirkėjui. Vėliau sąskaita buvo atidaryta pakartotinai.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas vadovaujasi tik spėliojimais ir reiškia prieštaringą nuomonę, kad bendrovė nevykdė veiklos, nepaisydamas realios situacijos apie bendrovės vykdomą veiklą, prieštaringai nurodo, faktines aplinkybes apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus 2016 m. subrangos darbus ir bendrovės darbuotojų atleidimą 2017 m. pradžioje. Migracijos departamentas nepateikė nei vieno kriterijaus, kuris patvirtintų bendrovės fiktyvumo faktą, o pateikti duomenys, vieni kitiems prieštaraujantys ir nerišlūs.

Pareiškėjo teigimu, visi nurodyti dokumentai pagal Migracijos departamento sąrašą buvo pateikti, taip pat buvo pateikti papildomi dokumentai, kurių pareikalavo atsakovas nagrinėjimo metu, nustatydamas dokumentams pateikti neprotingai trumpą terminą. Nors dokumentai buvo pateikti vėliau, tačiau Sprendime nurodyta, kad tai viena iš priežasčių, kodėl jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Nurodo, kad darbo sutartys ir jų teisėtumas yra ne atsakovo dispozicija. Jeigu pripažįstama, kad H. Z. įdarbinta formaliai, kaip teigia atsakovas, tada turi būti sugrąžinti visi su minimos darbuotojos darbo užmokesčiu susiję sumokėti mokesčiai įskaitant ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Migracijos departamentas neskaičiavo už minėtą darbuotoją sumokėtų įmokų ir apskaičiuoto darbo užmokesčio ir todėl nurodė, kad bendrovė neatitinka jai keliamų reikalavimų, kadangi nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos sąjungos valstybės narės piliečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Nurodo, kad pasibaigus oficialiam prašymo nagrinėjimo laikui atsiskaitė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir išvyko į (duomenys neskelbtini), todėl jokios nelegalios migracijos grėsmės nesukėlė. Pažymi, kad Migracijos departamentas pažeidė prašymo nagrinėjimo terminus, nes prašymas buvo paduotas 2017 m. kovo 17 d., o išnagrinėtas 2017 m. lapkričio 13 d. Tai rodo, kad Migracijos departamentas savivaliauja, nesilaiko teisės aktų, tokiais veiksmais ne tik trukdo ir kenkia UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir visai Lietuvos ekonomikai. Nurodo, kad jis jaučiasi ne tik diskriminuojamas, bet ir finansiškai nukentėjęs, nes investavo daugiau, kaip 14 000 Eur, mokėjo mokesčius ir Sodros įmokas, tikėdamasis, turėti darbą, gauti naudos ir prisidėti prie Lietuvos Respublikos ekonomikos augimo.

Pareiškėjo nuomone, jei bendrovė yra fiktyvi, tai Lietuvos Respublika iš sumokėtų mokesčių ir Sodros įmokų gavo nelegalių pajamų ir jos turi būti grąžintos sumokėjusiam asmeniui.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas jau savaime diskriminuoja pareiškėją, nes jo įsigyta įmonė nėra lygi prieš Lietuvos piliečių verslo įmones, kurioje visą darbo laiką privalomai turi dirbti Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybes narės piliečiai ir tik nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, iš jo reikalaujama sudaryti darbo sutartį, nors jo tikslas dividendai, o jo darbo užmokestis ir sumokėti mokesčiai neįskaičiuojami į bendrą darbo užmokesčio fondą. Bendrovė taip pat diskriminuojama ir tuo aspektu, kad darbo užmokesčio dydį reglamentuoja įstatymas. Įstatymo nuostata, kad turi būti mokamas dviejų dydžių statistiniai vidutiniai darbo užmokesčiai, priverčia nuolat bendrovę keisti darbo sutartis, dėl pasikeitusio dydžio, o Migracijos departamentas ignoruoja faktą, kad dirbantys Europos Sąjungos piliečiai negali būti apmokestinti dvigubai ir gali pasirinkti valstybę, kurioje mokami mokesčiai.

Migracijos departamentas skaičiuodamas bendrą darbuotojų darbo užmokesčio dydį, vadovaujasi tik draudžiamųjų pajamų dydžiu, bei nevertina dienpinigių už būtą darbo laiką užsienyje, kai darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais į tarnybines komandiruotes, todėl atsakovas pažeidė Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalį, kadangi nevertino darbdavio išmokamų dienpinigių, ir iš viso vertino darbo užmokesčio dydį ne pagal darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius, bet pagal Sodros duomenis, kurie neatspindi realios arbo užmokesčio sumos, ir nurodo, kad buvo sumokėtas darbo užmokestis, iš kurio negalėjo pragyventi Lietuvoje. Neišdavus leidimo laikinai gyventi ir vystyti verslą Lietuvoje pareiškėjui ir kitiems akcininkams, bendrovė bankrutuos, darbuotojai bus atleisti, valstybė negaus mokesčių.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 straipsnis).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 41–51).

Nurodo, kad prieš priimant ginčijamą Sprendimą buvo atliktas išsamus tyrimas: detaliai įvertinti dokumentai, apibūdinantys UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, pareiškėjo paprašyta pateikti papildomus dokumentus, kurie įrodytų ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonės vykdomą veiklą, taip pat asmeniškai apklaustas pats pareiškėjas. Dėl įvardintų aplinkybių Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad ginčijamas sprendimas yra išsamus ir pagrįstas, objektyvus, įrodymai buvo renkami aktyviai, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ginčijamame Sprendime nurodytos teisės normos pritaikytos tinkamai.

Migracijos departamentui kilus pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo ketinimų užsiimti teisėtos veiklos vykdymu UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo tikrųjų ketinimų bei dėl to, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo realią ūkinę-komercinę veiklą, buvo nuspręsta pareiškėją apklausti. Apklausą vykdęs Migracijos departamento specialistas įspėjo užsienietį rašyti kiek įmanoma išsamesnius ir konkretesnius atsakymus į pateiktus apklausos klausimus, tačiau pareiškėjas į kai kuriuos klausimus iš viso nepateikė atsakymų, o į didžiąją dalį klausimų atsakė formaliai ir nekonkrečiai, teigė neturintis informacijos ar nežinantis.

Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas apklausos lape nurodė, jog moka rusų kalbą ir sutinka būti apklaustas rusų kalba. Jokių pretenzijų dėl kalbos nei apklausos metu, nei iškart po apklausos pareiškėjas nepateikė. Be to, pareiškėjui užduoti klausimai nelaikytini tokiais, į kuriuos atsakymai reikalautų specifinių terminų.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentas suteikė galimybę apklausos metu pateikti papildomus paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, tačiau atsakomybę už pasekmes, kad pareiškėjas šia teise naudojosi neveiksmingai, turi prisiimti būtent pareiškėjas. Be to, apklausos metu pareiškėjo pateikti atsakymai vertinami duomenų visumoje, nesutapimai vertinami vadovaujantis protingumo principu, o netinkamas atsakymas į pavienį klausimą nėra laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą.

Pažymi, kad Sprendimas pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą - pareiškėjas spręsti su įmone susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes nepateikė Migracijos departamentui dokumentų, kuriais įrodytų, kad jo valdoma įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo įmonės faktiškai vykdytos veiklos. Pareiškėjas pateikė tik vieną kasos pajamų orderį (pinigai priimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“), tačiau minėtas kasos pajamų orderis yra su esminiais trūkumais - nėra pasirašytas neva pinigus sumokėjusio asmens. Be to, nustatyti ir kiti veiksniai, kurie sąlygoja, kad sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta siekiant imituoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymą ir tokiu būdu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkams, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą.

Nurodo, kad pareiškėjo taip pat buvo paprašyta pateikti papildomus UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos vykdymą įrodančius dokumentus, įskaitant bendrovės apskaitos registrą, kuriame būtų užregistruotos visos (nuo 2016 m. rugsėjo mėn.) bendrovės ūkinės operacijos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos politiką, bendrovės banko sąskaitos išrašą nuo 2016 m. rugsėjo mėn. ir kitus dokumentus. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registro ir kitų dokumentų, pagrindžiančių bendrovės vykdomą veiklą, o iš pateikto UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. matyti, kad pirmosios bankinės operacijos įvyko tik 2017 m. kovo 15 d. Atsižvelgiant į tai, ginčijamame Sprendime buvo pagrįstai pritaikytas ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktas. Be to, suteiktas 1,5 mėnesio terminas, pateikti prašomus dokumentus, neturėtų sudaryti sunkumų įmonei, iš tikrųjų vykdančiai veiklai ir vykdančiai apskaitą pagal teisės aktų reikalavimus, nes toks terminas yra daugiau nei pakankamas ir atitinkantis protingumo principą.

Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne fiktyvios įmonės pagrindu, o iš esmės remiantis tuo, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei neįrodė atitinkantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus.

Atsakovo teigimu, įvertinus Sodros duomenis, ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad pareiškėjo valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Pažymi, kad iš 2018 m. sausio 10 d. Sodros informacinės sistemos išrašų matyti, jog po ginčijamo Sprendimo priėmimo duomenys apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus buvo pataisyti atgaline data ir tai leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentui buvo teikiami tikrovės neatitinkantys duomenys apie pareiškėjo valdomą bendrovę, joje įdarbintus asmenis bei jiems mokamą darbo užmokestį siekiant formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o tai taip pat įrodo, kad pareiškėjo valdomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojams ginčijamo Sprendimo priėmimo dieną iš tikrųjų nebuvo bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis, kuris bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Be to, į darbo užmokestį dienpinigiai neįeina pagal teisės aktuose nustatytas darbo užmokesčio sąvokas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau –ir DK) 139 straipsnio 2 dalis).

Atsakovės teigimu, pareiškėjo tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas siekė gauti leidimą laikinai gyventi ir taip legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje, o ne tam, kad užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, kadangi pareiškėjo apklausos metu paaiškėjo, kad pareiškėjas nėra įsitraukęs į aktyvų minėtos bendrovės valdybą, nėra susipažinęs su bendrovės veikla, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas nuolatiniam ir efektyviam įmonės valdymui bei kontrolei. Be to, įvertinus surinktų duomenų visumą, aplinkybes, susijusias su pateiktais dokumentais, ir atliktos apklausos rezultatus, Migracijos departamentas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą bei konstatuoti, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai ir išsamiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas (1 t., b. l. 41–51).

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (2018 m. gegužės 14 d. teismo posėdžio garso įrašas).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr.(15/4-1) 3I-993 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. L.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 52–61).

Išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą, Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2017 m. lapkričio 27 d., vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13 ir 14 punktais, priėmė sprendimą pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 27–32, 2 t., 27–32).

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas (Įstatymo redakcija galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju - turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų - užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, 13 ir 14 punktais.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, 12 punktas - jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, 13 punktas - per šio Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti; 14 punktas - jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Kaip minėta, skundžiamame Sprendime atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, tikrąjį jo tikslą siekiant gauti leidimą laikinai gyventi.

Byloje esantys duomenys patvirtina šias atsakovo išvadas. Iš teismui pateiktos rašytinės medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisėta veikla Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 52–61). Iš Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties ir bendrovės akcininkų sąrašo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 31 d. yra bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra lygi 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo (bendrovės įstatinis kapitalas - (duomenys neskelbtini) Eur, M. L. priklauso 500 paprastųjų vardinių (duomenys neskelbtini) Eur nominalios vertės akcijų) (1 t., b. l. 90–93). Iš pareiškėjo valdomos bendrovės verslo plano nustatyta, kad bendrovės veikla - nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto (turgaus prekyvietės) nuoma ir personalo nuoma (1 t., b. l. 99–112), o pagal bendrovės įstatų 5 punktą, pagrindinė bendrovės veikla – turgaus ir statybos paslaugos (1 t., b. l. 87–89).

Iš Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. kovo 17 d. Apklausos lapo (1 t., b. l. 157–166, vertimas - 2 t., b. l. 65–67) nustatyta, kad pareiškėjas apklausos metu negalėjo išdėstyti bendrovės veiklos plano, abstrakčiai nurodė, kad planuojama sukurti darbo vietas, susijusias su statyba (apklausos 14 klausimas), negalėjo nurodyti bendrovės lėšų, iš kurių vykdoma bendrovės veikla, šaltinio (apklausos 16 klausimas), negalėjo įvardyti įmonės klientų, su kuriais dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. patvirtino, kad paslaugų teikimo sutarčių su klientais kol kas nėra pasirašęs (apklausos 15 ir 32 klausimai). Pareiškėjas taip pat negalėjo nurodyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų apytikslių kainų, nurodydamas, kad viskas priklauso nuo užsakymų kiekio ir sudėtingumo (apklausos 30 klausimas), negalėjo apibūdinti Lietuvos Respublikos mokestinės sistemos (apklausos 27 klausimas) bei nurodyti, kokius mokesčius moka jo valdoma bendrovė (apklausos 37 klausimas), negalėjo atsakyti ir į klausimus apie jo valdomoje įmonėje įdarbintus darbuotojus, jų tinkamumą eiti pareigas, t. y. nežino apie jų išsilavinimą, turimą darbo patirtį (apklausos 21 klausimai). Atsakydamas į klausimą apie bendrovės darbuotojus, pareiškėjas nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įdarbinti du darbuotojai: direktorius ir T., kuri, anot pareiškėjo, yra turgaus darbuotoja (apklausos 20 klausimai), nors pagal 2015 m. liepos 24 d. darbo sutartį darbuotoja T. V. priimta eiti kiemsargės pareigas (1 t., b. l. 151–153). Be to, į apklausos 7 ir 12 klausimus apie bendrovę, pareiškėjas atsakė, kad bendrovės buveinė yra įsikūrusi ir bendrovė veiklą vykdo tuo adresu, kuriuo ji registruota -(duomenys neskelbtini), nors pagal Juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovė yra registruota adresu: (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 78–83, 168–173). Nors pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad jo atvykimo į Lietuvą tikslas yra verstis teisėta veikla su kitais akcininkais, dirbti ir užsidirbti, tačiau pareiškėjas į apklausos lapo 17 klausimą apie kitus bendrovės akcininkų nurodė, kad yra dar du akcininkai – K. ir D., kurie yra iš (duomenys neskelbtini), nors iš pateikto akcininkų sąrašo (1 t., b. l. 93) nustatyta, kad akcininko pavarde D. bendrovėje nėra, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nežino asmenų, su kuriais kartu valdo bendrovę. Be to, pareiškėjas negalėjo pateikti racionaliai pagrįsto paaiškinimo, kodėl jis nusprendė investuoti Lietuvoje (apklausos 9 klausimas) ir būtent į šią konkrečią bendrovę (apklausos 23 klausimas), nes pareiškėjas tik formaliai bei abstrakčiai nurodė, kad buvo poilsiauti, rinkos interesai“, o investavo į šią bendrovę, nes įsitikino, kad nėra įsiskolinimų ir mokesčiai mokami savo laiku, nors iš 2017 m. vasario 28 d. balanso nustatyta, kad ankstesniais ataskaitiniais metais bendrovė turėjo nuostolių, kuriuos dengia iš ataskaitinių metų (1 t., b. l. 94–95). Įvertinus apklausos lape pateiktus pareiškėjo atsakymus į atsakovo suformuluotus klausimus darytina išvada, kad pareiškėjo pateikti kai kurie duomenys nesutampa su oficialia informacija apie bendrovę, pareiškėjo žinios apie įmonės vykdomą veiklą yra paviršutiniškos ir abstrakčios, į kai kuriuos klausimus pareiškėjas iš viso neatsakė, į kai kuriuos klausimus pareiškėjas atsakė neteisingai. Vadinasi, atsakovas pagrįstai ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas ne į visus klausimus atsakė teisingai, o jo žinios apie bendrovę - paviršutiniškos ir abstrakčios, todėl nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, atsakovui pagrįstai kilo pagrįstų abejonių, ar iš tikrųjų pareiškėjas atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką deklaruotu tikslu, o bendrovė realiai vykdo ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjo argumentai, kad jis realią veiklą galėjo pradėti vykdyti tik gavus leidimą, vertintini kritiškai, nes pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdė ar šiuo metu vykdo veiklą, nenurodė jokios informacijos apie bendrovės klientus, jų paiešką, apytiksles vykdomų darbų kainas, konkrečiai vykdomus darbus statybų sektoriuje ir kt.

Pažymėtina, kad pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 84.2 papunktį bei teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3281-822/2015, 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3009- 624/2017), užsieniečių apklausa pripažįstama kaip vienas pagrindinių būdų, metodų, leidžiančių įsitikinti užsieniečių tikslų realumu, taip pat padedančių nustatyti nelegalios migracijos grėsmę. Šiuo atveju, atsakovas vykdydamas pareiškėjo apklausą suteikė jam galimybę apklausos metu pateikti papildomus, išsamius ir detalius paaiškinimus ir įrodyti savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Tai, kad pareiškėjas šia teise naudojosi neveiksmingai, t. y. pateikė nekonkrečius, abstrakčius, formalius ar dviprasmiškus paaiškinimus, ar visai neatsakė į klausimus, atsakomybė tenka būtent pačiam pareiškėjui. Įvertinus byloje esančią medžiagą, ginčijamame Sprendime atsakovas pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas tik formaliai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, iš tikrųjų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymą ir kontrolę nėra įsitraukęs, neturi informacijos apie šios bendrovės vykdomą veiklą ir vidinius procesus, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo tikrieji ketinimai yra ne atvykti į Lietuvos Respubliką su tikslu vykdyti teisėtą veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“, o legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno zonoje.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad apklausa vyko be vertėjo, todėl nėra įsitikinęs, kad suprato užduotus klausimus. Iš Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. kovo 17 d. Apklausos lapo (1 t., b. l. 157–166, vertimas - 2 t., b. l. 65–67) nustatyta, kad pareiškėjas pats sutiko būti apklausiamas rusų kalba ir pretenzijų dėl to neturi, taip pat apklausoje pareiškėjas patvirtino, kad moka rusų kalbą (apklausos 11 klausimas), o pati apklausa vyko dalyvaujant advokatui A. M. kaip pareiškėjo atstovui pagal atstovavimo sutartį (1 t., b. l. 70), todėl pareiškėjo argumentas dėl apklausos vykdymo kalbos vertintinas kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama pateisinti negalėjimą atsakyti į kai kuriuos klausimus dėl žinių trūkumo, o ne dėl kalbos barjero.

Skundžiamame sprendime buvo konstatuota ir tai, kad pareiškėjas netenkina imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pareiškėjas turėjo apteikti Migracijos departamentui dokumentus, kuriais įrodytų, kad jo valdoma įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dėl leidimo laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu kreipėsi 2017 m. kovo 17 d., todėl jis turėjo pareigą įrodyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne vėliau kaip nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. pagal verslo planą vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas Bendrovės vykdomai veiklai už pastaruosius 6 mėnesius pagrįsti pateikė: Statybos subrangos sutarties, sudarytos 2016 m. gegužės 30 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kopiją (1 t., b. l. 114–117), kurios įvykdymo pagrindimui pateikė keturis kasos pajamos orderius (2016-09-01 - 1 000,00 Eur, 2016-10-03 - 1 000,00 Eur, 2016-11-02- 1 000,00 Eur ir 2016-12-01 - 1 000,00 Eur (1 t., b. l. 124–127, 129–132); Darbų atlikimo sutarties, sudarytos 2016-06-06 su T. K. individualia įmone, kopiją (1 t., b. l. 118); Darbų atlikimo sutarties, sudarytos 2016-06-13 su R. Č., kopiją bei 2016-12-29 kasos pajamų orderį 1 700 Eur (1 t., b. l. 119, 133–134); Rangos sutarties, sudarytos 2017-03-01 su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kopiją (1 t., b. l. 120–123); Pinigų priėmimo kvitų (14 vnt.) už turgaus vietos nuomą, kopijas (1 t., b. l. 137–144); Sąskaitas-faktūras (2 vnt., 2017-01-02 -2 000,00 Eur ir 2017-02-28 - 2 000,00 Eur), išrašytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 136, 145). Pažymėtina, kad pareiškėjas atsakovui nepateikė darbų priėmimo ir perdavimo aktų, kurie pagrįstų atliktų darbų pagal sutartis atlikimą ir perdavimą.

Migracijos departamento Imigracijos skyrius el. pašto adresu nurodytu M. L. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, išsiuntė pareiškėjui ir kitiems bendrovės akcininkams 2017 m. balandžio 4 d. raštą Nr. (15/4- 11) 10K-16895 dėl prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi nagrinėjimo termino sustabdymo, kuriame prašoma iki 2017 m. birželio 1 d. Migracijos departamentui pateikti: bendrovės apskaitos rejestrą, kuriame būtų užregistruotos visos bendrovės operacijos, atliktos nuo 2016 m. rugsėjo mėn., ir bendrovės apskaitos politiką; bendrovės banko sąskaitos išrašą nuo 2016 m. rugsėjo mėn.; paaiškinimą ir patvirtinančius dokumentus apie tai, kurie bendrovės darbuotojai, kokias paslaugas ir kam teikė nuo 2016 m. rugsėjo mėn., kokią kvalifikaciją ir darbo patirtį jie turi, kokias medžiagas, darbo įrankius ir mechanizmus naudojo atlikdami darbus; su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sutartį ar kitą susitarimą, kuriuo pagrindu buvo išrašytos 2017 m. sausio 2 d. ir 2017 m. vasario 28 d. sąskaitos-faktūros (1 t., b. l. 179).

Migracijos departamentas 2017 m. rugpjūčio 1 d. gavo bendrovės papildomus dokumentus: 2017 m. liepos 31 d. bendrovės raštą dėl dokumentų pateikimo (1 t., b. l. 180–181); Darbų atlikimo sutartį, sudarytą 2016-06-06 su T. K. individualia įmone (1 t., b. l. 182); 2016 m. rugsėjo 19 d. K. individualios įmonės sprendimą dėl pertvarkymo, pagal kurį ši įmonė pertvarkoma į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l .183); bendrovės apskaitos politiką, patvirtintą 2015 m. sausio 2 d. direktoriaus A. K. įsakymu Nr. 1 (1 t. b. l. 191–199, 2 t., b. l. 1–5); bendrovės Didžiąją knygą (balansinių sąskaitų ir pajamų-sąnaudų apyvartos suvestines) už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. (1 t., b. l. 184–186); bendrovės SBB banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. (2 t., b. l. 6–9); Statybos subrangos sutartį, sudarytą 2016 m. gegužės 30 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 187–190).

Iš Sodros informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K. 2017 m. kovo 1 d. sutarties sudarymo metu buvo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. K. (A. K.) yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir šios įmonės yra įsikūrusios tuo pačiu adresu (2 t., b. l. 49–53, 62–64). Iš pareiškėjo pateiktos 2016 m. gegužės 30 d. Statybos subrangos sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus A. K. (UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota adresu (duomenys neskelbtini)) kaip rangovo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus A. K., kaip subrangovo, nustatyta, kad šalys sutariama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ (subrangovas) savo jėgomis ir rizika įsipareigoja atlikti statybos darbus adresu(duomenys neskelbtini), t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovo) įmonės registracijos adresu (1 t., b. l. 114–117). UAB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškinime nurodė, kad 2016 m. UAB „(duomenys neskelbtini) statybos darbus vykdė per subrangovą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai faktiškai atliko visus statybos, apdailos ir santechnikos darbus objekte (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę pagrindžia 2016 m. gegužės 30 d. Statybos subrangos sutartis tarp rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos direktoriaus A. K., ir subrangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „(duomenys neskelbtini)“ registruota adresu(duomenys neskelbtini), t. y. darbų atlikimo adresu) (1 t., b. l. 187–190). Pažymėti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sutartį pasirašė subrangovo direktorius A. K., kuris yra pirminio rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Statybos darbus adresu (duomenys neskelbtini) užsakė A. K. (kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius“), o jų įvykdymu taip pat rūpinosi A. K. (kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius). Taigi, nors pareiškėjas Migracijos departamentui teikė dokumentus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo statybos darbus, darytina išvada, kad faktiškai ši bendrovė tokių statybos darbų nevykdė. Nors pareiškėjas kaip įmonės veiklos įrodymą teikė sutartį, pagal kurią jo įmonė turėjo teikti paslaugas (atlikti statybos darbus) UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kurios direktorius A. K.), po papildomo tyrimo pareiškėjas pateikė ir kitą sutartį, pasirašytą tą pačią dieną, pagal kurią minėtus darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliks ne pareiškėjo įmonė, o kita įmonė - UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kurios direktorius - A. K.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Migracijos departamentui pareiškėjo iš pradžių pateikta tik 2016 m. gegužės 30 d. Subrangos sutartimi tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo siekiama įrodyti įmonės vykdomą veiklą imituojant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomą veiklą. Be to, teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad įvykdytų darbų realumui pagrįsti turėjo būti pateikti ir darbų priėmimo-perdavimo aktai, tačiau jie nei atsakovui, nei teismui nėra pateikti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktinės veiklos vykdymą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėn. iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Be to, Migracijos departamentas 2017 m. rugsėjo 11 d. elektroniniu paštu gavo 2017 m. birželio 29 d. darbo sutartį, sudarytą su H. Z., gyvenančia Lenkijos Respublikoje (2 t., b. l. 11–13). Įvertinus minėtą darbo sutartį nustatyta, kad tai ne nuotolinio darbo sutartis, nes ji neatitinka teisės aktuose nustatytų darbo sutarčiai keliamų reikalavimų, t. y. nenurodytas darbuotojos namų adresas, kuriuo ji realiai dirba, nenurodyti darbuotojai darbdavio suteikiamos darbo priemonės, nenustatyta aprūpinimo jomis tvarka bei atsakomybė už jų sugadinimą, nenustatyta darbuotojos atsiskaitymo už atliktą darbą tvarka. Įvertinus šią faktinę aplinkybe, darytina išvada, kad H. Z. įdarbinimas galėjo būti formalus. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad dirbantys Europos Sąjungos piliečiai negali būti apmokestinti dvigubai ir gali pasirinkti valstybę, kurioje mokami mokesčiai, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami konkretūs duomenys ir įrodymai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo įsigytoje bendrovėje dirbusi Lenkijos Respublikos pilietė Lenkijos Respublikoje mokėjo mokesčius, susijusius su darbo santykiais Lietuvoje. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad bendrovėje visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams - A. K., T. V. ir A. B., V. M. (darbo sutartis Migracijos departamentui nepateikta) - mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (atitinkamai - 520 Eur, 380 Eur, 380 Eur ir 380 Eur). Mėnesinis bendrovės darbuotojų darbo užmokestis bendrai sudaro 1 660 Eur (2 t. b. l. 42–46). Vadinasi, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas M. L. neatitinka visų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Iš bendrovės banko išrašą, nustatyta, kad pirma operacija atlikta tik 2017 m. kovo 15 d., be to, visos kitos operacijos, esančios banko sąskaitos išraše, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečio Z. X. bei AB „S. S.“ piniginių lėšų pervedimus (atitinkamai 1 116,49 Eur ir 1 500,00 Eur), - tai bendrovės mokesčių mokėjimas (piniginių lėšų pervedimai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - SODRA), VĮ Registrų centrui, nurašymai antstoliams D. K. ir G. S. bei nurašymai už banko paslaugas (2 t., b. l. 6–9).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei teismui, nei atsakovui nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos registro. Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad toks dokumentas bendrovėje nesudaromas ir jo nereglamentuoja teisės aktai. Teismas su tokiu pareiškėjo argumentu nesutinka, nes iš pareiškėjo atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos politikos II tvarkos 4 dalies nuostatų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra rengiamas apskaitos registras: „Apskaitos registras - remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys. Bendrovėje naudojami apskaitos registrai: didžioji knyga, bendras operacijų registras, pirkimų, pardavimų, atskaitingų asmenų, kasos registrai, ilgalaikio turto ir darbo užmokesčio žiniaraščiai ir kiti“. Taigi, pareiškėjo valdomoje bendrovėje turėtų būti vedami nurodyti registrai, todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo pateikti apskaitos registrą, nes tokie nevedami, laikytini kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai ginčijamame Sprendime pareiškėjo atžvilgiu taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad terminas papildomiems dokumentams pateikti buvo neprotingai trumpas. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas pareiškėjui elektroniniu paštu išsiuntė 2017 m. balandžio 4 d. pranešimą (1 t., b. l. 179), šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad ne vėliau kaip iki 2017 m. birželio 1 d. Migracijos departamentui turi pateikti prašomus papildomus dokumentus, taigi, jam buvo suteiktas 1,5 mėnesio terminas surinkti ir pateikti prašomus dokumentus, kuris teismo vertinimu, yra pakankamas įmonei, realiai vykdančiai veiklą bei apskaitą pagal teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija.

Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (t. y. gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos) ir tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai prašyme nurodyta Migracijos departamentui. Pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra ne dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tik gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse. Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016 ir kt.), tačiau šiuo atveju, įrodymų leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas nei teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą pagrįstai išvadai, jog pareiškėjas pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindą spręsti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą, realios ūkinės veiklos vykdymo. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kai užsienietis tik formaliai atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas leidimui gauti, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, kad neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – ne tik vienas iš ES prioritetų, bet ir vienas iš pagrindinių nacionalinio lygio tinkamo migracijos valdymo elementų (22.1 papunktis). Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pagrindais ir kita) (Lietuvos migracijos politikos gairių 22.3.3 papunktis). Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes nei teismui, nei atsakovui pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių priešingas išvadas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Teismui pateikti įrodymai pagrindžia, kad pareiškėjas atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir šiuo pagrindu pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio pareiškėjui būti bendrovės akcininku ir dalyvauti bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Be to, pareiškėjas spręsti su bendrove susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.

Pareiškėjas skunde teismui, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas jau savaime diskriminuoja pareiškėją, nes jo įsigyta įmonė nėra lygi prieš Lietuvos piliečių verslo įmones, kurioje visą darbo laiką privalomai turi dirbti Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybes narės piliečiai ir tik nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, iš jo reikalaujama sudaryti darbo sutartį, nors jo tikslas dividendai, o jo darbo užmokestis ir sumokėti mokesčiai neįskaičiuojami į bendrą darbo užmokesčio fondą, kitaip tariant pažeidžiami sąžiningos konkurencijos reikalavimai. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurių pagrindu buvo išduotas pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, buvo priimtos, be kita ko, siekiant paskatinti investicijas Lietuvos Respublikoje. Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms (investicijų, darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokesčio dydis ir kt.). Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų įstatyme nustatytų imperatyvių normų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos vertintini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas pažeidė prašymo nagrinėjimo terminus. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimas Nr.(15/4-1) 3I-993 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. L.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą, pažymėtina, kad toks reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Bronius JanuškaIrena PaulauskienėLiudmila Zaborovska