- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-09
- Bylos Nr.
- I-2158-811/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08004-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. B. skunde prašo: 1) solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Vilniaus AVPK laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką; 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2013-12-18 sprendimą „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ Nr. 10-S-21340 (b. l. 1-4).
Pareiškėja nurodė, kad nuo 1996-12-09 Vilniaus AVPK eina statutinės valstybės tarnautojos pareigas. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-07-17 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus, nuo 2009-08-01 buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai. Toks valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai priklausantis darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, prieštaraujančiomis Konstitucijai, tuo pažeidžiant Konstitucijos garantuojamą teisę į teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principus, todėl pareiškėjai turi būti išmokėta nepagrįstai sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis. Pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu Vilniaus AVPK neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė išmokėti ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą.
Atsiliepimas
Atsakovai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, atsiliepime į skundą nurodė su skundu nesutinkantys ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10-14). Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjos reikalaujama priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta ne dėl Vilniaus AVPK kaltės. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pasisakyta dėl valstybės tarnautojų proporcingo, t. y. teisingo ir neprieštaraujančio Konstitucijai, darbo apmokėjimo įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui. Kol nėra nustatyto teisinio reglamentavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo, Vilniaus AVPK neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Pareiškėjai priklausanti neišmokėta darbo užmokesčio dalis turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus AVPK, nes Vilniaus AVPK neturi teisės perimti įstatymų leidėjui nustatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai priklausančios neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją privalo priimti įstatymų leidėjas. Pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 str. 2 d nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuriuo pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėja nuo 1996-12-09 Vilniaus AVPK eina statutinės valstybės tarnautojos pareigas – 2007-04-26 pareiškėjai, Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyresniajai tyrėjai (A pareigybės lygis, 9 kategorija), suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija, nuo 2008-03-14 pareiškėja eina Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiojo tyrėjo (A pareigybės lygis, 10 kategorija, nuo 2008-10-10 - A pareigybės lygis, 11 kategorija) pareigas, 2012-5-18 pareiškėjai suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija (b. l. 18, 19, 20, 21). Vilniaus AVPK 2014-01-06 pažymoje Nr. 10-20-PAZ1-8 nurodyta, kad pareiškėjai laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 nesumokėta 1 074,63 Lt (311,23 Eur) darbo užmokesčio dalis (b. l. 16-17).
Pareiškėja yra statutinė pareigūnė, kurios veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas). Iš VTĮ 4 str. 2 d. įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad VTĮ nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas.
VTĮ (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).
VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.
Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015-12-31) 35 str. nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 str. – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 str. – vidaus tarnybos stažas, 38 str. – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Statuto 36 str. 5 d. redakcijoje, galiojusioje iki 2015-12-31, buvo nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos. Statuto 35–36 str. nustatyti priedų dydžiai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII–114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.
Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30. Vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją ir turimus laipsnius ginčijamu laikotarpiu nebuvo mažinami.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų, kuriomis sumažintas pareiginės algos koeficiento dydis, ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPI ir Vilniaus AVPI pareiškėjos reikalavimui priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjos L. B. prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi 2013-12-20 (b. l. 1-4). Kadangi pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-12-19. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (t. y. laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2010-12-19) atmestini.
Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010-12-20 iki 2013-09-30) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015-05-01. Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.
Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Atkreiptinas dėmesys, kad 2015-04-30 Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015-06-30 priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 ir 2014-12-22 nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi analogišką nagrinėjamai administracinę bylą Nr. A-602-1403/2014 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2) (naujas administracinės bylos Nr. A602-669/2016) 2016-02-15 sprendime pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Toks mechanizmas buvo nustatytas įstatymų leidėjui 2015-06-30 priėmus Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Grąžinimo įstatyme Vilniaus AVPK yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos L. B. patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai neteigiant, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos L. B. reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl toks pareiškėjos reikalavimas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja L. B. prašo panaikinti Vilniaus AVPK 2013-12-18 sprendimą „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ Nr. 10-S-21340.
Pažymėtina, kad ginčijamame Vilniaus AVPK sprendime išreikšta minėtos institucijos valia atsisakyti išmokėti pareiškėjai susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu (b. l. 6-7). Jame taip pat nurodyta, kad atsakovas, mokėdamas pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį, vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, todėl jam nekyla pareiga mokėti pareiškėjai susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
Teismo vertinimu, atsakovas Vilniaus AVPK iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus AVPK priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos L. B. reikalavimas panaikinti Vilniaus AVPK 2013-12-18 sprendimą „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ Nr. 10-S-21340 atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.