- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-08
- Bylos Nr.
- I-1671-189/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03051-2012-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Raimondas Blauzdžius, Nijolė Žalnieriūnienė
- Pareiškėjas
- O. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Advokatai
- Girius Ivoška
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Žalnieriūnienės,
atsakovės Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovams Aušrutei Armonavičienei, Donatui Paruliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012-12-03 buvo gautas O. V. skundas kuriuo buvo prašoma:
1) Panaikinti Sveikatos apsaugos ministerijos 2012-10-16 raštą Nr. (1.23-33)4-4004;
2) Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012-11-12 sprendimą Nr. 3R-248(AG-229/01-2012);
3) Įpareigoti Sveikatos apsaugos ministeriją užtikrinti pareiškėjos teisę gimdyti namuose įgyvendinimą imantis atitinkamų veiksmų, priskirtų jos kompetencijai;
4) Kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Sveikatos apsaugos ministro 1999-03-15 įsakymu Nr. 117 patvirtintos „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka“, kuria impliciškai įtvirtintos nuostatos, kad gimdymai gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare teisėtumo (atitikimo Konstitucijos 22 straipsniui);
5) Kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Sveikatos apsaugos ministro 2006-04-03 įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nuostatos, kad akušeris paslaugas gali teikti ir pacienčių namuose, išskyrus priimti gimdymą, teisėtumo (atitikimo Konstitucijos 22 straipsniui).
Skundo argumentais nurodė, kad laukiasi vaiko, o gimdyti geriausia būtų namuose, t. y. saugioje ir pažįstamoje aplinkoje. Mano, jog gimdymas namuose, kartu gaunant pagalbą gimdymo metu yra esminė žmogaus teisė, užtikrinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str., todėl sveikatos priežiūros specialisto dalyvavimas gimdyme yra būtinas, kad būtų užtikrintas vaiko ir gimdyvės saugumas. Prašydama suteikti tinkamą medicininę pagalbą gimdant namuose, kreipėsi į tris medicinos įstaigas – Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, Vilniaus gimdymo namus, Santariškių klinikų centro filialą. Visos šios sveikatos priežiūros institucijos suteikti pagalbą atsisakė, motyvuojant tuo, kad šalyje gimdymas namuose nėra reglamentuotas, todėl teikti pagalbą gimdant namuose nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja dėl pagalbos suteikimo gimdant, 2012-09-21 kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (toliau – ir Ministerija), kuri 2012-10-16 raštu atsisakė bet kokiu būdu užtikrinti saugų gimdymą namuose. Pažymėjo, kad gimdymą namuose draudžia Ministerijos įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai (Ministro 1999-03-15 įsakymu Nr. 117 patvirtinta „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka“ (toliau – ir Tvarka) ir Ministro 2006-04-03 įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, toliau – ir Tvarka)), o jei šių teisės aktų nebūtų, sveikatos priežiūros pagalba būtų teikiama, nepaisant to, kad gimdymas namuose nėra numatytas, o tuo tarpu specialistams, taip pat nekiltų atsakomybė, jei tokią pagalbą suteiktų. Atkreipė dėmesį, kad savo, kaip žmogaus teisės gimdyti namuose negali realizuoti, nes tai nenumatyta teisės aktuose. Taigi, pareiškėjos teigimu, teisė gimdyti namuose pirmiausia pažeidžiama dėl Ministerijai priskirtų pareigų netinkamo vykdymo, todėl šio skundo esmė ir yra tai atitaisyti. Pažymėjo, jog Ministerijos neveikimas pasireiškė ir tuo, jog pareiškėjai nebuvo pateikta svarių įrodymų, kodėl teisė gimdyti namuose nebuvo suteikta, tuo tarpu Vyriausioji administracinių ginčų nagrinėjimo komisija (toliau ir – Komisija), pareiškėjos skundo neišnagrinėjo iš esmės, o tik konstatavo, kad Komisija yra nekompetentinga tokį skundą spręsti.
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsakovė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimo (b. l. 33-39) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, jog Ministerija pateikdama atsakymą pareiškėjai, nepažeidė teisės aktų, reglamentuojančių tokio pobūdžio atsakymo pateikimą.
Dėl pareiškėjos skunde nurodyto Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimo byloje Nr. 67545/09 Ternovszky prieš Vengriją, pažymėjo, jog šis sprendimas Lietuvai tiesiogiai negali būti taikytinas, nes Lietuvos situacija dėl gimdymo namuose nėra identiška EŽTT sprendimo metu buvusiai Vengrijos situacijai.
Dėl pareiškėjos argumentų pakeisti šiuo metu galiojančią akušerijos paslaugų teikimo tvarką reglamentuojant gimdymus namuose nurodė, kad šis klausimas buvo sprendžiamas Lietuvos akušerių sąjungos valdybos ir Lietuvos akušerių ginekologų draugijos valdybos posėdžiuose, kuriuose buvo nuspręsta, jog gimdant namuose naujagimių mirtingumo rizika padidėtų 2-3 kartais. Tačiau galutinai buvo nutarta, jog vis tik gimdyti moteriai saugiausia yra akušerijos stacionare. Tuo tarpu įvertinus specialistų nuomonę ir galimą riziką Ministerija pritarė, kad namuose teikiamos sąlygos negali prilygti stacionare teikiamoms paslaugoms, o nesant teisės aktuose numatyto gimdymo namuose atvejo, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl specialistų skyrimo priimant gimdymą namuose. Pabrėžė, jog Ministerija savo kompetencijos ribose priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Sveikatos apsaugos ministerijos 2012-10-16 rašto Nr. (1.23-33)4-4004 ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012-11-12 sprendimo Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) teisėtumo bei pagrįstumo bei dėl įpareigojimo Sveikatos apsaugos ministeriją užtikrinti pareiškėjos teisę gimdyti namuose įgyvendinimą imantis atitinkamų veiksmų, priskirtų jos kompetencijai. Taip pat pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Sveikatos apsaugos ministro 1999-03-15 įsakymu Nr. 117 patvirtintos „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarkos“, kurioje impliciškai įtvirtintos nuostatos, jog gimdymai gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare teisėtumo ir dėl Sveikatos apsaugos ministro 2006-04-03 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nuostatos, kad akušeris paslaugas gali teikti ir pacienčių namuose, išskyrus priimti gimdymą, teisėtumo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniui.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja su 2012-09-21 prašymu (b. l. 46), atkreipdama dėmesį į EŽTT sprendimo byloje Nr. 67545/09 Ternovszky prieš Vengriją argumentus, kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministrą, kad jai būtų užtikrinta tinkama priežiūra gimdymo namuose metu ir įpareigoti Ministerijai pavaldžias sveikatos priežiūros institucijas suteikti reikiamą pagalbą ar keisti įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, kad institucijų specialistai galėtų pareiškėjai suteikti reikiamą pagalbą gimdymo namuose metu. Kartu nurodė, kad kreipėsi į tris medicinos įstaigas, kurios tokio pobūdžio pagalbą suteikti atsisakė dėl nesančio teisinio pagrindo (47-49). Ministerija 2012-10-16 raštu Nr. (1.23-33)4-4004 (b. l. 7-8) informavo, kad pareiškėjos nurodytos EŽTT bylos Nr. 67545/09 Ternovszky prieš Vengriją argumentacija skiriasi nuo faktinės pareiškėjos situacijos (pagrindas – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012-08-28 sprendimas Nr. (1.11)-7R-6146, b. l. 51-53), todėl, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gimdant namuose nėra numatytas, dėl šios pagrindinės priežasties pareiškėja neturinti teisės reikalauti, o sveikatos priežiūros specialistai neturi pareigos teikti paslaugų pagal pareiškėjos pageidavimą.
Pareiškėja nesutikdama su priimtu sprendimu su skundu (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) byla, b. l. 1-3)) kreipėsi į Komisiją. Komisija 2012-11-12 sprendimu Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) pareiškėjos skundą atmetė.
Prieštaraudama Komisijos sprendimui ir suformulavusi papildomus reikalavimus pareiškėja kreipėsi į teismą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Administracinėje byloje ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo reikalavimai, kurie suformuluoti skundžiant konkretų veiksmą (neveikimą) ar aktą (ABTĮ 23 str. 2 dalies 5, 6, 7 punktai) ir kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti įstatymu nustatyta tvarka.
Atkreiptina, jog trys pirminiai skundo teismui reikalavimai yra neatsiejamai susiję su pareiškėjos ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka keltais reikalavimais, kurių atžvilgiu buvo priimtas Komisijos 2012-11-12 sprendimas Nr. 3R-248(AG-229/01-2012). Bylos medžiaga patvirtina, jog teikdama skundą Komisijai pareiškėja kėlė tokius reikalavimus: 1) Pripažinti, kad Ministerija, drausdama specialistams priimti gimdymą namuose, trukdo jai realizuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojamą teisę į privatų gyvenimą: pasirinkti gimdymo vietą ir gauti kvalifikuotą specialisto (akušerio arba akušerio ginekologo) pagalbą gimdymo namuose metu; 2) Tiesiogiai taikyti EŽTT sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją ir įpareigoti Ministeriją inicijuoti teisės aktų keitimą taip, kad jie užtikrintų jos teisę gimdyti namuose ir gauti reikiamą specialistų pagalbą; 3) Įpareigoti Ministeriją užtikrinti pareiškėjai saugų gimdymą namuose su specialisto priežiūra, numatomą pareiškėjos gimdymo datą (2013 m. kovo mėnesį). Pažymėtina, kad nors ginčą nagrinėjant Komisijoje pareiškėja tiesiogiai reikalavimo dėl Ministerijos 2012-10-16 rašto Nr. (1.23-33)4-4004 panaikinimo/pakeitimo nesuformulavo, tačiau, kaip matyti iš skundo Komisijai turinio bei iš 2012-11-12 Komisijos posėdžio protokolo Nr. 2R-245 (Komisijos byla, b. l. 35-40), šio kilusio ginčo pagrindas yra Ministerijos 2012-10-16 raštas Nr. (1.23-33)4-4004, todėl laikytina, kad į ginčo nagrinėjimo teisme ribas įeina ir Ministerijos rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja teisme iš esmės inicijavo ginčą dėl Komisijos 2012-11-12 sprendimo Nr. 3R-248(AG-229/01-2012) teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nagrinėjamo ginčo teisme ribas, skundo teismui pagrindą ir dalyką, kaip jau minėta, apibrėžia pareiškėjos reikalavimai, kurie buvo pateikti spręsti Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (įskaitant Ministerijos rašto teisėtumą), taip pat skunde teismui pareikšti reikalavimai dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijos 22 str.
Pareiškėja Ministerijos draudimą medicinos specialistams priimti gimdymą namuose iš esmės sieja su Sveikatos apsaugos ministro 1999-03-15 įsakymu Nr. 117 patvirtinta „Nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūros tvarka“ ir Sveikatos apsaugos ministro 2006-04-03 įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Lietuvos medicinos norma MN 40:2006 „Akušeris. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, nurodydama, jog būtent šie teisės aktai yra didžiausia kliūtis realizuoti galimybę pareiškėjai gimdyti namuose. Todėl, pareiškėjos teigimu, Ministerija siekdama užtikrinti pareiškėjos, kaip Lietuvos Respublikos pilietės teises, turėtų keisti savo priimtus teisės aktus. Taigi pareiškėja Komisijos prašė pripažinti Ministerijos trukdymą (per teisės aktus) realizuoti teisę į privatų gyvenimą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-05-04 nutarimo Nr. 533 „Dėl administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 10 p. nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Iš to seka, kad Komisija sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda centriniams valstybinio administravimo subjektams atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių. Tuo tarpu sprendžiant atsisakymo ar vilkinimo atlikti, šiuo atveju Ministerijos kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, turėtų būti analizuojama, ar Ministerija neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jai priskirta atlikti. Išsprendusi ginčą Komisija priima vieną iš sprendimų: atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą (Nuostatų 40.1 p.), įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą (Nuostatų 40.2 p.), įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per komisijos nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus (Nuostatų 40.3 p.), nutraukti bylą kaip nežinybingą (Nuostatų 40.4 p.). Kaip jau minėta, nagrinėjimu atveju pareiškėja Komisijos prašė pripažinti Ministerijos trukdymą jai realizuoti teisę į privatų gyvenimą, t. y. reikalavimą iš esmės kildino iš teisinio reguliavimo ydingumo. Atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimas nepatenka į Komisijai įstatymu priskirtos kompetencijos ribas, šis pareiškėjos reikalavimas teisingai buvo laikytas nepagrįstu.
Pareiškėja skundu Komisiją prašė tiesiogiai taikyti EŽTT sprendimą byloje Ternovszky prieš Vengriją ir įpareigoti Ministeriją inicijuoti teisės aktų keitimą taip, kad jie užtikrintų jos teisę gimdyti namuose ir gauti reikiamą specialistų pagalbą. Minėto EŽTT sprendimo argumentus pareiškėja akcentavo ir 2012-09-21 prašyme Ministerijai. Pažymėtina, kad minėto teismo sprendimo netaikymo Lietuvoje pagrindas yra skirtingos faktinės aplinkybės, t. y. aptariamoje byloje Vengrijos Parlamentas buvo įpareigojęs Vyriausybę poįstatyminiais teisės aktais sureglamentuoti gimdymą už sveikatos priežiūros įstaigų ribų, tačiau Vyriausybė to nepadarė, o galiojantis teisinis reguliavimas numatė sveikatos priežiūros specialistų teisinę atsakomybę už suteiktą pagalbą gimdančioms namuose. Tuo tarpu skirtingai nei Vengrijoje, Lietuvos Vyriausybė nėra įpareigota atitinkamais teisės aktais reglamentuoti gimdymo už sveikatos priežiūros įstaigų ribų, todėl pareiškėjos argumentai susiję su tiesioginiu šios bylos sprendimo taikymu Lietuvos teisėje bei iš to sekančiu įpareigojimu Ministeriją inicijuoti teisės aktų keitimą, kad jie užtikrintų pareiškėjos teisę gimdyti namuose ir gauti reikiamą specialistų pagalbą nėra teisingi.
Lietuvoje nėra priimtų teisės aktų, kurie tiesiogiai reglamentuotų gimdymą namuose, todėl taip pat nėra teisinga ir pareiškėjos skundo argumentacija, kad pareiškėjos teisę gimdyti namuose iš esmės Ministerija draudžia tik dviem, jau paminėtais, poįstatyminiais teisės aktais. Pažymėtina, kad nei Tvarka, kuri nustato, kad nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių sveikatos priežiūra Lietuvoje vykdoma trijų pagalbos lygių sistema (pirminio, antrinio ir tretinio lygių sistema), nei Medicinos norma, nustatanti akušerio veiklos sritis, teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, savo turiniu nėra draudžiantys gimdymo namuose. Juose nėra imperatyvių teisės normų tiesiogiai išreiškiančių draudimą gimdyti namuose. Šie paminėti teisės aktai tiesiog reglamentuoja gimdymą medicinos įstaigose ir nepasisako apie gimdymą namuose, todėl nepagrįstas yra pareiškėjos skundo argumentas, kad jei šių dviejų teisės aktų nebūtų, nebūtų ir kliūčių gimdyti namuose. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad sveikatos priežiūros teisinio reguliavimo apimtis yra kur kas platesnė nei pareiškėjos nurodomi keli teisės aktai, todėl net jei šių, pasak pareiškėjos, trukdančių gimdyti namuose dviejų teisės aktų ir nebūtų, turėtų būti nustatytas atitinkamas, gimdymo namuose sąlygas nustatantis teisinis reglamentavimas, o tuo tarpu šiuo metu nesant gimdymo namuose reglamentuojančio teisinio reguliavimo, pareiškėjos teisė į gimdymą namuose negali būti realizuojama. Atkreiptina, jog šią aplinkybę patvirtino ir medicinos įstaigos į kurias kreipėsi pareiškėja.
Pažymėtina, jog dėl byloje raštu pateiktų įvairių pasvarstymų dėl gimdymo namuose, teismas nepasisako ir nagrinėjamoje byloje šie dokumentai nevertinami, nes tai yra rekomendacinio pobūdžio medžiaga, kuri jokios prejudicinės reikšmės nagrinėjamo ginčo kontekste neturi.
Pareiškėja skundu teismui taip pat prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Tvarkos, kurioje impliciškai įtvirtintos nuostatos, kad gimdymai gali būti priimami tik antrinio A ir B bei tretinio lygio sveikatos priežiūros įstaigos stacionare teisėtumo ir Normos kad akušeris paslaugas gali teikti ir pacienčių namuose, išskyrus priimti gimdymą, teisėtumo atitikimo Konstitucijos 22 str.
Pažymėtina, kad tam, kad teismas kreiptųsi dėl norminių teisės aktų teisėtumo ištyrimo, ginčijamas norminis aktas turi būti taikytinas sprendžiant konkretų individualų ginčą, t. y., kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo. Atkreiptina, kad ta sąsaja turi būti tiesioginė, t. y. ginčijamas norminis aktas turi būti taikytinas sprendžiant konkretų ginčą. Todėl tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad būtent atitinkamas norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Vadinasi, kaip ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjos teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu pritaikomumu, o ne vien, kaip teigia pareiškėja, su teisės akto buvimu (pasak pareiškėjos, jei Tvarkos ir Normos nebūtų pareiškėjai pagalba gimdant namie galėtų būti suteikta, nepaisant to, kad sveikatos priežiūros paslaugų teikimas gimdant namuose nėra nustatytas). Taigi taip išreikštas pareiškėjos teisių pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti, kad Tvarkos ir Normos tyrimas yra susijęs su pareiškėjos teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, kad, nagrinėjamo ginčo išsprendimui aptariamos teisės normos tiesiogiai nėra taikomos, todėl jų ištyrimas nėra reikalingas (nėra sąsajumo su nagrinėjama byla), o pareiškėjos prašymas kreiptis dėl minėtų teisės aktų teisėtumo tyrimo netenkinamas.
Atsižvelgiant į institucijų (Komisijos, Ministerijos) pareiškėjos atžvilgiu priimtuose sprendimuose teisingai vertintą faktinių aplinkybių visumą bei pareiškėjos skundo teismui argumentais neįrodytą priimtų sprendimų ydingumą, patenkinti pareiškėjos reikalavimus ir panaikinti Sveikatos apsaugos ministerijos 2012-10-16 raštą Nr. (1.23-33)4-4004 bei Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012-11-12 sprendimą Nr. 3R-248(AG-229/01-2012), taip pat kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl teisės aktų teisėtumo ištyrimo nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjos O. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.