Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Audronė Kartanienė Teisėjas Miroslavas GvozdovičiusBaudžiamoji byla Nr. 1A-264/2012Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00012-2010-4Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.(S)

2012 m. balandžio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 70 MGL (9100 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu, paskirtas bausmes subendrinus dalinio jų sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda.

Juridinis asmuo UAB „K.“ pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį – 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 80 MGL (10400 Lt) dydžio bauda.

BK 63 straipsnio 1, 4 dalių pagrindu, paskirtas bausmes subendrinus dalinio jų sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė juridiniam asmeniui UAB „K.“ paskirta 170 MGL (22100 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. nuteistas už tai, kad nuo 1995-12-18, būdamas UAB „K.“ (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilniuje) direktoriumi, versliškai, kitokiu neteisėtu būdu organizavo keleivių vežimo lengvais automobiliais taksi veiklą, t.y. prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimu, kuri visiškai atitinka keleivių vežimo lengvais automobiliais taksi veiklą, su 22 iš fizinių asmenų išnuomotais automobiliais, neatitinkančiais taksi automobiliams nustatytų reikalavimų, vykdė pastovią tęstinę keleivių vežimo veiklą už atlygį, kurią vykdant nesilaikė šių teisės aktų reikalavimų:

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 130 patvirtintų „Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais-taksi taisyklės“ 3.1. punkto nuostatos numato: „Taksi privalo atitikti šiuos reikalavimus: turėti Lietuvos standartizacijos departamente įregistruoto pavyzdžio taksi atpažinimo ženklą – plafoną, kurio priekinėje dalyje turi būti užrašas „taksi“, kitoje plafono pusėje turi būti taksi firmos pavadinimas, telefonas; turėti techniškai tvarkingą, nustatytą tvarka užplombuotą, metrologiškai patikrintą ir Lietuvos standartizacijos departamente įregistruoto pavyzdžio bei įregistruotą teritorinėje mokesčių inspekcijoje taksometrą, atitinkantį patvirtintus techninius bei eksploatacinius reikalavimus, rodantį mokestį už naudojimąsi taksi“;

Tokiu būdu jis, kaip UAB „K.“ direktorius, neužtikrino, jog šiai veiklai naudojamiems automobiliams būtų išduotos licencijos kortelės ir taksi valstybinio numerio ženklai, įrengti taksi plafonai bei taksometrai ir UAB „K.“ iš šios veiklos 2009 metų sausio-rugpjūčio mėnesių laikotarpiu gavo 16091 Lt pajamų, t. y. A. S. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Be to, A. S. nuteistas už tai, kad nuo 1995-12-18 būdamas UAB „K.“ direktoriumi, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsniu „Atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą“, būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 metų sausio-rugpjūčio mėnesių laikotarpiu tyčia apgaulingai organizavo apgaulingą UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t.y. vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsnio ,,Reikalavimai apskaitos informacijai“, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnį „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ reikalavimus, reglamentuojančius ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą, kuriame nurodoma, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentuose surašomos ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“; A. S. pažeidė 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179, patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punkto nuostatas, kuriose nurodoma, kad į kasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris ūkio subjekto vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas arba avansą. Jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip, atskaitingas asmuo, gavęs iš gyventojų ar ūkio subjektų pinigus, išrašo pinigų priėmimo kvitą. Pirmas pinigų priėmimo kvito egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, o antras atiduodamas pinigų mokėtojui. Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, - jis neužtikrino, jog bendrovės buhalterinėje apskaitoje būtų apskaitomos visos pajamos, gautos iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos ir išlaidos, susijusios su bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu ir dėl šios priežasties negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2009 metų sausio - rugpjūčio mėnesių laikotarpį, t.y. A. S. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Juridinis asmuo UAB „K.“ nuteistas už tai, kad UAB „K.“ (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), Vilniuje), atstovaujama A. S., veikusio bendrovės naudai ir interesais, kuris nuo 2004-12-24 būdamas šios bendrovės direktoriumi, versliškai, kitokiu neteisėtu būdu organizavo keleivių vežimo lengvais automobiliais taksi veiklą, t.y. prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimu, kuri visiškai atitinka keleivių vežimo lengvais automobiliais taksi veiklą, su 22 iš fizinių asmenų išnuomotais automobiliais, neatitinkančiais taksi automobiliams nustatytų reikalavimų, vykdė pastovią tęstinę keleivių vežimo veiklą už atlygį, kurią vykdant nesilaikė šių teisės aktų reikalavimų:

Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos 1997 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 130, patvirtintų „Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais-taksi taisyklių“ 3.1. punkto nuostatose numatyta: „Taksi privalo atitikti šiuos reikalavimus: turėti Lietuvos standartizacijos departamente įregistruoto pavyzdžio taksi atpažinimo ženklą – plafoną, kurio priekinėje dalyje turi būti užrašas „taksi“, kitoje plafono pusėje turi būti taksi firmos pavadinimas, telefonas; turėti techniškai tvarkingą, nustatytą tvarka užplombuotą, metrologiškai patikrintą ir Lietuvos standartizacijos departamente įregistruoto pavyzdžio bei įregistruotą teritorinėje mokesčių inspekcijoje taksometrą, atitinkantį patvirtintus techninius bei eksploatacinius reikalavimus, rodantį mokestį už naudojimąsi taksi“

Tokiu būdu UAB „K.“, atstovaujama direktoriaus A. S., veikusio bendrovės naudai ir interesais, neužtikrino, jog šiai veiklai naudojamiems automobiliams būtų išduotos licencijos kortelės ir taksi valstybinio numerio ženklai, įrengti taksi plafonai bei taksometrai ir UAB „K.“ iš šios veiklos 2009 metų sausio - rugpjūčio mėnesių laikotarpiu gavo 16091 Lt pajamų, t.y., juridinis asmuo – UAB „K.“ nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Be to, juridinis asmuo - UAB „K.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) nuteista už tai, kad ji, atstovaujama A. S., veikusio bendrovės naudai ir interesais, kuris nuo 2004-12-24 būdamas šios bendrovės direktoriumi, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsniu „Atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą“, būdamas atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 metų sausio -rugpjūčio mėnesių laikotarpiu tyčia apgaulingai organizavo apgaulingą UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t.y. vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatomis ,,Reikalavimai apskaitos informacijai“, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnį ,,Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ reikalavimus, reglamentuojančius ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą, kuriame nurodoma, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“; pažeisdamas 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179, patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punkto nuostatas, kuriose nurodoma, kad į kasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris ūkio subjekto vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas arba avansą. Jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip, atskaitingas asmuo, gavęs iš gyventojų ar ūkio subjektų pinigus, išrašo pinigų priėmimo kvitą. Pirmas pinigų priėmimo kvito egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, o antras atiduodamas pinigų mokėtojui. Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, - neužtikrino, jog bendrovės buhalterinėje apskaitoje būtų apskaitomos visos pajamos, gautos iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos ir išlaidos, susijusios su bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu ir dėl šios priežasties negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2009 metų sausio-rugpjūčio mėnesių laikotarpį, t.y. juridinis asmuo – UAB „K.“ nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą.

Anot apelianto, teismo išvada, jog teikiant automobilio nuomos su vairuotoju paslaugas yra faktiškai vykdoma taksi veikla, yra paremta tik prielaidomis. Teigia, kad turėdama licenciją jo atstovaujama įmonė teisėtai teikė lengvųjų automobilių taksi bei automobilių nuomos su vairuotojais paslaugas. Nors savo pobūdžiu ir esme taksi paslauga turi panašumų ir sutapimų su transporto priemonės nuomos su vairuotoju paslaugos teikimu, tačiau šios paslaugos nėra tapačios. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius šias dvi veiklos rūšis skiria kaip atskiras, o būtent: taksi veikla vykdoma tik turint šiai veiklai išduotą licenciją, taksi automobilis turi turėti taksi atpažinimo ženklą, o už kelionę atsiskaitoma pagal taksometro parodymus. Apeliantas pažymi, kad byloje yra nustatyta, kad automobiliai, kuriais buvo teikiamos automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos, neturėjo įrengtų taksometrų, ant šių automobilių nebuvo taksi ženklų, todėl teismo išvada, kad UAB „K.“ veikla atitinka taksi veiklą, nepagrįsta. Teismo nustatytos veiklos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog buvo verčiamasi neteisėta veikla. Surinktais įrodymais yra patvirtinta, jog UAB „K.“ vykdė teisėtą automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimą.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartimi nuteistojo A. S. apeliacinis skundas buvo atmestas, skundo dalis dėl juridinio asmens UAB „K.“ išteisinimo palikta nenagrinėta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje nuteistojo A. S. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio „neteisėta veikla“

Nuteistojo A. S. kaltė, kaip pagrįstai nustatė teismas, pasireiškė tuo, kad jis neteisėtu būdu, t.y. prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimu, organizavo keleivių vežimo lengvais automobiliais taksi veiklą.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio „versliškumas“

Aplinkybė, kad neteisėtai veiklai vykdyti UAB „K.“ naudojo net dvidešimt du automobilius iš dvidešimt penkių sustiprina išvadą, jog įmonei ir jos vadovui inkriminuojama neteisėta veikla nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Pastarąją išvadą, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido padaryti liudytojų, iš dalies paties nuteistojo A. S. bei UAB „K.“ atstovo A. M. parodymai, taip pat byloje esančių rašytinių dokumentų analizė, iš kurių matyti, kad UAB „K.“ bei nuteistajam A. S. inkriminuojamą veiką, kurią pats apeliantas vertina kaip teisėtą automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimą, bendrovė vykdė 2009 metų sausio - rugpjūčio mėnesių laikotarpiu ir sistemingai, vairuotojams dirbant pagal įmonėje sudarytus grafikus, kas bylą nagrinėjusiam teismui pagrįstai leido konstatuoti A. S. inkriminuojamoje veikoje esant versliškumo požymį.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už užsiėmimą komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neteisėtu būdu, atsiranda tik tada, kai šia veikla užsiimama versliškai arba stambiu mastu. Bent vieno iš nurodytų alternatyvių požymių pakanka, esant kitiems būtiniesiems BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, baudžiamajai atsakomybei kilti. Kaltininko veiksmuose nenustačius nei versliškumo, nei stambaus masto požymio, užsiėmimas neteisėta komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla iš tiesų užtraukia tik administracinę atsakomybę.

Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad versliškumo požymis reiškia, jog neteisėta komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla yra užsiimama sistemingai arba nuolat, t.y. paprastai ne mažiau nei tris kartus, ir tokia veikla yra kaltininko pajamų šaltinis (nuolatinis pagrindinis ar papildomas). Tuo tarpu gaunamų pajamų kriterijus reikšmingas tik aiškinantis stambaus masto požymio turinį, kuris nei apeliantui, nei jo vadovaujamai bendrovei nebuvo inkriminuotas. Todėl apeliacinio skundo teiginys, jog versliškumas, kaip alternatyvusis BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytas objektyviosios pusės požymis, negali būti vertinamas atsietai nuo iš neteisėtos veiklos gautų pajamų dydžio, taipogi atmetamas.

Dėl tyčios požymio (BK 202 straipsnio 1 dalis)

Kaip matyti iš byloje užfiksuotų nuteistojo A. S. parodymų, taip pat pastarojo apeliacinio skundo argumentų, apeliantas aiškiai suvokia, kad automobilių nuomos su vairuotojo paslauga ir taksi paslauga yra dvi atskiros ūkinės veiklos, kurių įgyvendinimą reglamentuoja skirtingos tiek CK, tiek kitų teisės aktų, susijusių su atitinkama veiklos sritimi, normos. Tai, kad kiekvienai veiklos sričiai nustatyti reikalavimai, apeliantui, kaip įmonės vadovui, buvo žinomi patvirtina ir byloje objektyviai nustatytos faktinės aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, jog dar 2005-01-10 UAB „K.“ įgijo licenciją, suteikiančią teisę vežti keleivius taksi automobiliais (1 t. b.l. 36), ir tokią veiklą vykdė, tris, iš naudotojo teisėmis įmonės disponuojamų automobilių, tinkamai įrengus taksi darbui. Dvidešimt du įmonės iš fizinių asmenų nuomojami automobiliai buvo skirti vykdyti kitai veiklai, t.y. automobilių nuomos su vairuotojais paslaugos teikimui (1 t. b.l. 6). Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 31 d. nutarties, UAB „K.“ atstovai įmonės vykdomos automobilio nuomos su vairuotoju veiklos teisėtumą įrodinėjo pateikdami visus teisės aktų numatytus dokumentus, tame tarpe ir su klientu pasirašytą sutartį, kurios pagrindu paslauga buvo suteikta (3 t. b.l. 109-111). Šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, jog UAB „K.“ vadovas A. S., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, suprato, jog imituodamas automobilio nuomos su vairuotoju paslaugos teikimą, faktiškai organizavo taksi paslaugos teikimą tam tikslui nepritaikytais automobiliais, t.y. vykdė neteisėtą veiklą, juolab, kad, kaip jau minėta, byloje duomenų, objektyviai patvirtinančių 2009 metų sausio - rugpjūčio mėnesių laikotarpiu įmonę vykdžius automobilio nuomos su vairuotoju veiklą, nenustatyta.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 31 d. nutartimi apeliantas remiasi, siekdamas įrodyti jam inkriminuojamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nepagrįstumą. Tačiau reikia pažymėti, jog nurodyta nutartimi nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, kadangi, sprendžiant iš nutarties turinio, Vilniaus apygardos administracinio teismo UAB „K.“ darbuotojo A. M. atžvilgiu nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1325-38/2008 nustatytos aplinkybės (teismui buvo pateikti visi automobilio nuomos su vairuotoju paslaugos suteikimą patvirtinantys dokumentai), nėra analogiškos nagrinėjamoje baudžiamoje byloje nustatytosioms, dėl ko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 31 d. nutartimi priimtas sprendimas šioje byloje neturi prejudicinės galios.

Apeliacinio skundo argumentas, jog jokie teisės aktai nedraudžia automobilio nuomos su vairuotoju paslaugų teikimą organizuoti analogišku taksi veiklai būdu pagrįstas, tačiau reikia pažymėti, jog bet kokiu atveju paslaugos teikimas turi būti organizuojamas taip, kad nei paslaugą užsakančiam klientui, nei juo labiau įgaliojimus tikrinti įmonės veiklą turintiems pareigūnams nekiltų pagrįstų abejonių dėl tokios veiklos teisėtumo. Tuo tarpu iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, jog A. S., būdamas įmonės vadovu ir atsakingas už visą įmonės veiklą bei tinkamą jos organizavimą, neužtikrino, kad, neva, visais atvejais su klientais sudaromos automobilių nuomos su vairavimo paslauga sutartys, kaip vienas iš šios veiklos teisėtumą patvirtinančių įrodymų būtų apskaitomos ir saugomos, juolab, kad pagal civilinės teisės nuostatas, kaip jau minėta, įrodinėti tokių sutarčių, kurios turi būti sudaromos raštu, egzistavimo faktą šalis, remdamasi liudytojų parodymais, neturi teisės. Tuo tarpu jokių kitų objektyvių duomenų ar rašytinių įrodymų, be liudytojais apklaustų asmenų parodymų bei paties nuteistojo A. S. ir UAB „K.“ atstovo A. M. paaiškinimų, galinčių patvirtinti nuomos su vairavimo paslauga sutarčių sudarymo faktus, nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Priešingai, pačių bendrovės darbuotojų prieštaringi parodymai, iš kurių matyti, kad nors į dispečerinę paskambinusiam ar į vairuotoją tiesiogiai besikreipiančiam klientui – automobilio su vairuotoju nuomininkui, būdavo išaiškinamos paslaugos teikimo sąlygos ir tvarka, t.y. tai, kad jis privalės pasirašyti automobilio nuomos su vairavimo paslauga sutartį, su juo buvo suderinama ir kaina, ir su sąlygomis sutikęs klientas tokią sutartį pasirašydavo (antraip, vairuotojų teigimu, klientui paslauga nebūdavo suteikiama), pinigų priėmimo kvitui reikalingus duomenis neretai atsisakydavo pateikti, išlipdavo iš automobilio, vos atlyginęs jam nurodytą kainą (4 t. b.l. 62, 65, 66, 82, 83), leidžia abejoti ir jų parodymų apie tai, kad automobilio nuomos su vairuotoju sutartys visuomet buvo sudaromos, patikimumu.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingu teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomas sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, pavyzdžiui, ūkinių ir finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos A. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB „K.“ direktoriumi, kuris, remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, yra atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, 2009 metų sausio-rugpjūčio mėnesių laikotarpiu tyčia organizavo apgaulingą UAB „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, t.y. Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio pagrindu privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, neužtikrino, jog bendrovės buhalterinėje apskaitoje būtų apskaitomos visos pajamos, gautos iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos ir išlaidos, susijusios su bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymu, ir dėl šios priežasties negalima iš dalies nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2009 metų sausio - rugpjūčio mėnesių laikotarpį.

Pažymėtina, kad formuluotė „visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros“ reiškia ne tai, kad to apskritai negalima padaryti, bet tai, kad negalima nurodytų duomenų nustatyti pagal ūkio subjekto pateiktus ar jo turimus dokumentus. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai yra nustatomi kompetentingų institucijų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančios UAB „K.“ operatyvinio patikrinimo pažymos duomenis ir padaręs išvadą, kad UAB „K.“ veikoje buvo nustatyti ir pažeidimai vykdant grynųjų pinigų apskaitą, buvo tendencingas.

Tuo tarpu paties nuteistojo A. S. parodymai, kuriais pastarasis tvirtina, jog visa su automobilių nuoma, teikiant vairavimo paslaugą, susijusi veikla buvo tvarkoma tinkamai ir visos iš šios veiklos gautos lėšos tinkamai apskaitytos, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip pastarojo pasirinkta gynybos pozicija ir atmesti.

Bylos nagrinėjimo teisme metu A. S. patvirtino žinojęs, kad automobilio nuomos su vairuotoju sutartys įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo saugomos, neneigė ir tai, kad jam buvo žinoma apie tai, jog tam tikrais atvejais iš klientų už jų pervežimą gautos lėšos negalėjo būti pagrįstos pinigų priėmimo kvitais, kadangi, atvykę į paskirties vietą, klientai atsisakydavo pateikti savo asmens duomenis ir, sumokėję už suteiktą paslaugą, tuoj pat išlipdavo iš automobilio, taip ir neįforminus pinigų perdavimo-priėmimo fakto (4 t. b.l. 32). Sprendžiant iš paties nuteistojo A. S. iniciatyva pateiktų dokumentų, taip pat liudytojų parodymų (3 t. nesunumeruotas b.l., esantis tarp b.l. 120 ir 121, 4 t. b.l. 65, 66, 68, 70, 82, 83, 126, 128, 143), įmokėtos sumos dydį privalėjo atspindėti tarp keleivio ir vairuotojo pasirašyta tipinės formos „Transporto priemonės nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (automobilio nuomos su vairuotojo samdymu) sutartis“. Tačiau, kaip nustatyta byloje, šios sutartys įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitomos bei saugomos. Pažymėtina ir tai, kad iš UAB „K.“ veiklos operatyvinį patikrinimą atlikusių valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų parodymų matyti, kad jiems naudojantis įmonės, neva tai teikiama automobilio nuomos su vairuotojo samdymu paslauga, tokių sutarčių sudaryti jiems niekas net nepasiūlė (4 t. b.l. 84-85, 129). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, jog dėl įmonėje UAB „K.“, kurios vadovu 2009 metų sausio-rugpjūčio mėnesių laikotarpiu buvo A. S., netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos iš dalies neįmanoma nustatyti UAB „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tokiu būdu organizuojama iš įmonės veiklos gautų pajamų apskaita sudarė sąlygas vairuotojams įmonės apskaitos dokumentais neapskaitytas lėšas naudoti ir asmeniniais tikslais, t.y. pirkti kurui, automobilio remontui, maistui ir pan., ir, sprendžiant iš pastarųjų parodymų, tai buvo daroma su įmonės vadovo A. S. žinia. Iš bendrovės vyr. buhalterės T. C. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų taipogi matyti, kad pinigus, kuriuos vairuotojai gaudavo iš klientų, pastarųjų pageidavimu jiems neišrašius pinigų priėmimo kvitų, jie naudodavo automobilio eksploatavimo išlaidoms, ir nurodyti pinigai nebuvo apskaitomi bendrovės buhalterinėje apskaitoje (3 t. b.l. 46). Iš liudytojais apklaustų bendrovės vairuotojų parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat matyti, jog dalį įmonės vardu vykdomos veiklos gaunamų lėšų jie naudodavo vienokioms ar kitokioms asmeninėms reikmėms, o likusią dalį, atsižvelgus į nustatytą minimalų įdirbį, priduodavo įmonei, įtraukiant jas į buhalterinę apskaitą, ir A. S., kaip įmonės vadovas, ar jo pavaduotojas A. M., apie tai žinojo (3 t. b.l. 48-49, 51; 53-54, 56; 58-59, 61; 63-64, 66; 69-69, 71; 73-74; 85-86; 88-89; 91-92; 94-95). Ir nors bylos nagrinėjimo teisme metu, daugelis iš apklaustų liudytojų savo parodymus bandė sušvelninti, teigdami, jog įmonei faktiškai priklausančias lėšas iki jos būdavo perduodamos į kasą, kartais naudodavo savo asmeniniais tikslais, tačiau po to lėšų trūkumą išlygindavo, įnešdami savo asmenines lėšas, ir neva tai darė, įmonės administracijai nežinant, tačiau tokie liudytojų parodymai pagrįstai buvo įvertintini kritiškai, kaip siekimas padėti savo esamam ar buvusiam darbdaviui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, ir teisme liudytojų duoti parodymai nepaneigia faktų, jog įmonei priklausantys pinigai visgi buvo naudojami ir asmeniniams poreikiams patenkinti (4 t. b.l. 62, 65, 66, 68, 70, 84, 127, 128, 143).

Aukščiau aptarti duomenys pagrįstai bylą nagrinėjusiam teismui leido apelianto poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį įvertinti kritiškai, kaip gynybinę, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir ją atmesti, objektyviai nustatyti faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes bei padaryti pagrįstą išvadą dėl A. S. kaltės, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, atkreipiant apelianto dėmesį į tai, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, bei patikrinti ar paneigti tiriamas versijas, ir tokių duomenų, kaip jau minėta, pagrįsti nuteistojo A. S. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, byloje pakanka.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl A. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamieji įstatymai pritaikyti tinkamai. Byloje surinktų įrodymų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis, įrodymai visumoje įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Todėl tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai nevertino kaltinimą pagrindžiančių įrodymų.

Dėl nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ atstovavimo apeliacinėje instancijoje

BPK 388 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovu gali būti juridinio asmens vadovas ar darbuotojas arba advokatas, juridinio asmens įgaliotas būti atstovu procese. Tačiau tais atvejais, kai juridinio asmens vadovas pats yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jis pripažintinas netinkamu trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens atstovu ir atstovauti juridiniam asmeniui neturi teisės. Kai baudžiamojon atsakomybėn trauktino juridinio asmens atstovu byloje paskirtas asmuo dėl svarbių priežasčių negali toliau atstovauti juridinio asmens, proceso metu gali būti paskirtas naujas BPK 388 straipsnio 1 dalyje nurodytas atstovas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos UAB „K.“ atstovu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo paskirtas bendrovės direktoriaus pavaduotojas A. M. (3 t. b.l. 130, 131), kuris atstovavo bendrovę pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo juridinis asmuo UAB „K.“ nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, paduotas bendrovės vadovo A. S. Skundo įžanginėje dalyje nurodoma, jog apeliacinis skundas paduodamas ir nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ vardu. Tokį savo sprendimą nuteistasis A. S. aiškina tuo, kad su A. M., kuris byloje atstovavo nuteistąjį juridinį asmenį UAB „K.“, yra pasibaigę darbiniai santykiai.

Tačiau A. S. paduotas apeliacinį skundas nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ vardu negali būti nagrinėjamas.

Iš bylos dokumentų matyti, kad UAB „K.“ direktorius A. S. šioje byloje pats turi nuteistojo statusą, todėl jis negali būti pripažintas tinkamu nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ atstovu. Naujas tinkamas bendrovės atstovas nepaskirtas. Todėl apeliacinio skundo dalis, kuria prašoma nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, paliktina nenagrinėta, konstatavus, jog apeliacinį skundą nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ vardu padavė neįgaliotas asmuo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinio skundo dalį, kuria prašoma nuteistojo juridinio asmens UAB „K.“ atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, palikti nenagrinėtą.