Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno kuras“ direktoriaus K. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno kuras“ restruktūrizavimo bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas atsisakymo iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą pagrįstumo klausimas.

Atsakovės direktorius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė šiuo metu nėra pajėgi įvykdyti visų prisiimtų įsipareigojimų. Bendrovė prekiauja sezoninėmis prekėmis (iškastiniu kietu kuru ir biokuru), todėl jos kiekvieno mėnesio pelnas nėra pastovus. Šiltėjantis klimatas lėmė mažesnes pardavimų apimtis bei kainų galutiniams vartotojams mažėjimą. Be to, dėl kontrahentų bankroto atsakovė patyrė nuostolius, dėl ko negalėjo laiku atsiskaityti su savo tiekėjais, o pastarieji ėmė inicijuoti teisminius procesus atsakovei. Tačiau įmonė nėra nemoki, pradėjus įmonės restruktūrizavimo procesą, būtų išsaugota bendrovės veikla, atsiskaityta su kreditoriais. Įmonė plečia eksporto mastus, palaiko glaudžius santykius su esamais klientais užsienyje bei nuolat ieško naujų klientų. Taigi yra visos prielaidos atstatyti bendrovės mokumą ir stabilizuoti finansinę padėtį. Be to, bendrovės kreditoriai pritaria siūlymui restruktūrizuoti bendrovę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 25 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą nustatęs ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkte įtvirtintą pagrindą. Teismas nustatė, kad pradelstos skolos kreditoriams praktiškai siekia visą balanse nurodyto bendrovės turto vertę. Teismas pažymėjo, kad įsiskolinimo sumos kai kuriems kreditoriams iš tikrųjų yra didesnės nei nurodyta kreditorių sąraše, o kai kurie kreditoriai šiame sąraše iš viso nėra nurodyti. Iš viešai skelbiamų VSDFV duomenų teismas nustatė, kad UAB „Kauno kuras“ skola šio fondo biudžetui sudaro 260,33 Eur ir iš jos 0,00 Eur skolos suma, kurios mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjęs. Patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismas nustatė, kad atsakovei yra pareikšti turtiniai reikalavimai dar trijų kreditorių: UAB „Saulex“, UAB „INKAS“, UAB „Transgesta Service“, kurie neįtraukti į bendrovės kreditorių sąrašą. Jau 2014 metais bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė pusę įmonės turto vertės. Įmonės veikla tiek 2014 metais, tiek 2015 metais buvo nuostolinga, o pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis nuosavas kapitalas yra neigiamas (-53 065 Eur). Be to, ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių realią įmonės trumpalaikio turto vertę – įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytas turtas yra realus, kokios galimybės išieškoti įsiskolinimų sumas iš debitorių. Nustatęs, kad bendrovės turtas sudaro 64 313 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – ne mažiau nei 60 476,70 Eur, t. y. viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, teismas konstatavo, kad atsakovė yra nemoki ir atsisakė iškelti jos restruktūrizavimo bylą.

Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pateikti restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto. Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas įtvirtina pareigą, o ne teisę, metmenyse nurodyti savanoriškus įmonės įsipareigojimus mokėti kreditoriams palūkanas, o UAB „Kauno kuras“ šios pareigos neįvykdė.

Be to, ieškovo pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodytos konkrečios priemonės atsakovės veiklai stabilizuoti ir atkurti. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės restruktūrizavimo metmenyse išsikelti tikslai, susiję su bendrovės mokumo atkūrimu, atsiskaitymu su kreditoriais, tikėtinai gali būti pasiekti ir įgyvendinti. Be to, iš teismui pateiktų metmenų matyti, kad atsakovė neplanuoja nei įmonės veiklos įvairinimo, nei nuostolingos veiklos atsisakymo, galimo struktūrinio pertvarkymo ar kreditų bei paskolų ėmimo. Metmenyse nurodytos priemonės iš esmės yra esamos bendrovės veiklos tęsimas, nepaisant besitęsiančio jos nuostolingumo, todėl nepagrindžia planuojamo įmonės mokumo atkūrimo.

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį ir perduoti restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bendrovė gali įveikti iškilusius finansinius sunkumus. Didžioji dalis kreditorių reikalavimų susideda iš smulkių sumų, kurios gali būti padengtos tiek iš bendrovės veiklos generuojamų pajamų, tiek iš skolintų lėšų. Vien formalus pradelstų kreditorinių įsipareigojimų skaitinės išraiškos vertinimas negali būti pagrindas konstatuoti faktinį bendrovės nemokumą.

2. Daugelis bendrovės kreditorių pasirengę bendradarbiauti, pritaria restruktūrizavimo bylos iškėlimui. Apeliantas yra gavęs kreditorių patvirtinimus, kad esant teigiamam teismo sprendimui, sutiks atidėti įsipareigojimų vykdymo terminus. Tokiu būdu formali nemokumo būsena bus eliminuota.

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad restruktūrizavimo plano metmenys neatitinka ĮRĮ reikalavimų. Juose yra visa įstatyme numatyta informacija. Be to, restruktūrizavimo plano metmenys neturi ir negali būti tokio pat išsamumo ir detalumo, kaip restruktūrizavimo planas.

4. Restruktūrizavimo procesas yra dinamiškas. Bylos nagrinėjimo metu atsirado naujų veiklos galimybių (planuojama iš Ukrainos importuoti pjautinę medieną), kurios nebuvo įtrauktos į restruktūrizavimo plano metmenis. Bendrovė pasiruošusi operatyviai reaguoti į bet kokius rinkos pokyčius, todėl restruktūrizavimo plano metmenyse neapsiriboja konkrečiomis siauromis priemonėmis. Veiklos krypties pakeitimas ne padėtų atsikratyti finansinių sunkumų, bet atneštų bendrovei didesnių nuostolių, nes pareikalautų didelių investicijų.

5. Teismas, nustatęs restruktūrizavimo plano metmenų trūkumus, kurie užkerta kelią restruktūrizavimo bylos kėlimui, turėjo pareigą pareikalauti iš apelianto pašalinti nustatytus trūkumus.

6. Bendrovė neprieštarauja mokėti kreditoriams palūkanas pagal su jais sudarytas sutartis už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Įmonės restruktūrizavimas – visuma šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad finansinių sunkumų turinti įmonė – įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti. ĮRĮ 4 straipsnyje yra įtvirtintos restruktūrizavimo taikymo sąlygos: įmonė turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; nėra nutraukusi veiklos; nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai.

Pirmosios instancijos teismas atsakovės restruktūrizavimo bylą atsisakė iškelti ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 2 punkte ir 3 punkte įtvirtintais pagrindais – konstatavęs atsakovės nemokumą bei reikalavimų įmonės restruktūrizavimo plano metmenims pažeidimus.

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant bendrovės nemokumo klausimą, svarbu įvertinti turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį.

Vertindamas atsakovės finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo atsakovės 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis ir nustatė, kad atsakovės pradelstos skolos kreditoriams beveik siekia visą balanse nurodyto bendrovės turto vertę. Teismui pateiktame balanse įrašyto turto vertė yra 64 313 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 35 874 Eur, trumpalaikis turtas sudaro 28 439 Eur, tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekia 117 378 Eur. 2015 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 97 225 Eur. Iš ieškovo pateikto 2015-12-20 sudaryto atsakovės kreditorių sąrašo matyti, kad pradelstos skolos kreditoriams klausimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti nagrinėjimo metu sudarė 60 476,70 Eur sumą, tikėtina, jog atskirojo skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ši suma yra dar didesnė, nes yra suėję dar didesnės dalies skolų mokėjimo terminai, o ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šią išvadą. Teismas pagrįstai nustatė, kad įmonės veikla pastaraisiais metais buvo nuostolinga, jos atžvilgiu teismuose pareikšti turtiniai reikalavimai, be to, prie atsakovės finansinių sunkumų prisidėjo ir jos kontrahentų finansiniai sunkumai, kuriem keliamos bankroto bylos, todėl maža tikimybė, kad šių debitorių skolos bus grąžintos. Nurodytos aplinkybės paneigia atskirajame skunde nurodytus argumentus, jog teismas tik formaliai vertino pradelstų kreditorių įsipareigojimų skaitinę išraišką ir dėl to konstatavęs bendrovės nemokumą, atsisakė iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo išvada dėl atsakovės nemokumo neturi prejudicinės galios, kadangi teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, neturi pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2012).

Apelianto teiginiai, kad bendrovės kreditoriai sutiks atidėti įsipareigojimų vykdymo terminus ir tokiu būdu bus eliminuota faktinė atsakovės būsena, nepagrįsti įrodymais. Be to, šie teiginiai nepaneigia teismo padarytos išvados dėl atsakovės nemokumo. Priešingai, ieškovas atskirajame skunde pripažįsta, kad teisme sprendžiant klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonė yra faktiškai nemoki, o tokia būsena galėtų būti panaikinta kreditoriams atidėjus įsipareigojimų vykdymo terminus.

Teismas nustatė ir kitą atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindą – buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai. ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įmonė turi parengti įmonės restruktūrizavimo plano metmenis, kuriuose turi būti pateikta šio straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodyta informacija. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad turi būti pateiktas preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įmonės verslo plane restruktūrizavimo laikotarpiui turi būti nustatytos priemonės ir jų įgyvendinimo terminai, tarp jų: 1) nuostolingos veiklos atsisakymas, veiklos įvairinimas, naujų produktų (prekių ar paslaugų) gamyba, esamos ar numatomos pardavimų sutartys ir kitos įmonės ateities perspektyvos; 2) įmonės turimas ar numatomas įsigyti turtas, reikalingas įmonės veiklai; 3) įmonės turtas, kuris bus parduotas ir (ar) perduotas, turto pardavimo ir (ar) perdavimo tvarka, numatomos gauti pajamos ir jų panaudojimas; 4) turtas, kuris bus perkainojamas ar nurašomas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, numatomos su tuo susijusios išlaidos ar pajamos; 5) numatomos nutraukti sutartys, sudarytos iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo dienos, ir numatomos tokio nutraukimo pasekmės; 6) numatomi įmonės struktūriniai pertvarkymai, atleidžiamų ar priimamų darbuotojų skaičius ir su tuo susijusios išlaidos; 7) numatomų gauti kreditų dydis ir sąlygos bei kreditavimo sutarčių įvykdymo užtikrinimo būdai ir kiti finansavimo šaltiniai; 8) kitos priemonės. Taigi jau restruktūrizavimo plano metmenyse turi būti dalis informacijos, kuri vėliau detalizuojama ir restruktūrizavimo plane. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad restruktūrizavimo plano metmenims negali būti keliami tokie pat reikalavimai kaip restruktūrizavimo planui, tačiau metmenyse turi būti nurodyta ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje reikalaujama informacija.

Atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodoma, kad bendrovė siekdama išvengti ilgalaikio nemokumo bei pagerinti įmonės veiklos rezultatus toliau uždirbs pajamas, vykdys darbus pagal sutartis, ieškos ilgalaikių kontraktų Lietuvoje, NVS ir ES šalyse, per 2016 metus planuoja pardavimų apimtis Italijos rinkose išauginti ne mažiau 50 %, siekdama optimizuoti veiklą sumažins kaštus, administracijos darbuotojų skaičių, siekdama sumažinti skolas inventorizuoja turimą techniką, atlaisvina neracionaliai naudojamus plotus, vertina turimą turtą realiomis rinkos kainomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad visos šios priemonės iš esmės yra esamos bendrovės veiklos tęsimas, nepaisant besitęsiančio jos nuostolingumo, todėl negali pagrįsti įmonės mokumo atkūrimo perspektyvos. Be to, nors metmenyse, kaip viena iš įmonės finansinių sunkumų priežasčių nurodyta sutarčių su pirkėjais iš Italijos faktinis nevykdymas, tačiau siekdama atkurti įmonės mokumą atsakovė plės pardavimų apimtis Italijoje, todėl teismas pagrįstai kritiškai vertino šios priemonės efektyvumą. Sutiktina su teismo išvada, kad įmonė nurodo savo galiojančias sutartis, pagal kurias vykdo darbus, tačiau nepateikia duomenų, kokios planuojamos tų sutarčių vykdymo išlaidos ir pajamos, kokie konkrečiai darbai pagal šias sutartis yra atliekami, kada ir kokio dydžio ketinama gauti atsiskaitymus, kaip tie atsiskaitymai bus panaudoti tenkinant kreditorių reikalavimus, kada bus atsiskaitoma su jau esamais kreditoriais, kokios tolesnės įmonės veiklos perspektyvos, kai baigsis šiuo metu vykdomų sutarčių galiojimas. Taigi, iš pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų negalima nustatyti bendrovės struktūrinių pokyčių ir įvertinti, kokiu būdu bendrovė siekia restruktūrizavimo tikslų.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, patikrina ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau įvertina, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą. Tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).

Išanalizavęs atsakovės pateiktus duomenis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodytos priemonės, skirtos atsakovės restruktūrizavimo tikslams pasiekti, o remiamasi tik šiuo metu vykdoma veikla, kuri yra nuostolinga, todėl restruktūrizavimo plano metmenis teismas pagrįstai pripažino neužtikrinančiais įmonės restruktūrizavimu keliamų tikslų įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad restruktūrizavimo paskirtis nėra išvengti skolų, palūkanų ir delspinigių mokėjimo kreditoriams. Siekdama restruktūrizavimo, bendrovė turi turėti aiškų planą ir priemones, kaip pasiekti restruktūrizavimo tikslus – atkurti ilgalaikį įmonės mokumą ir galimybę įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie neturi esminės reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinės atsakovės nemokumo būsenos ir restruktūrizavimo plano neatitikimo ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, o tai sudaro savarankiškus pagrindus atsisakyti iškelti atsakovės restruktūrizavimo bylą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį nepakeistą.