Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo; trečiasis suinteresuotas asmuo Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2024 m. spalio 8 d. (per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą) pareiškėjas R. G. pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau - Departamentas) 2024 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. AD5-19231 dėl 2024 m. rugpjūčio 13 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-578 (toliau – Sprendimas) bei 2024 m. rugpjūčio 13 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-578 (toliau – Privalomasis nurodymas).

Nurodo, kad Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos apsaugos skyrius 2024 m. rugpjūčio 13 d. surašė pareiškėjui R. G. Privalomąjį nurodymą, kur nurodė, jog pagal gautą pranešimą 2024 m. rugpjūčio 2 d. buvo atlikta apžiūra, kurios metu nustatyta, kad privačiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, unikalus daikto numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas), kuris visa apimtimi patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį, pastatytas kilnojamasis vagonėlis. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – Įstatymas) 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatas, kuriose numatoma, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitokiems tikslams vagonėlius ar kitus šioje dalyje nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius. Nurodyta pašalinti kilnojamąjį vagonėlį iš Sklypo. Departamentas Sprendimu pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo atmetė. Pareiškėjas apskųsdamas Privalomąjį nurodymą nurodė, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje 18 punkte įtvirtinta nuostata draudžia naudoti vagonėlius apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams, kurie susiję su darbuotojų apgyvendinimu, maitinimu ir jų nakvyne, o jis tokios veiklos Sklype nevykdo. Paaiškino, kad jis užsiima bityno auginimu ir patalpos jam būtinos būtent tokiai veiklai (bityno auginimui), ko Įstatymas nedraudžia. Sprendime nesutinkama su pareiškėjo pozicija – teigiama, kad draudimas gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose laikyti ir naudoti vagonėlius ar kitus kilnojamus objektus numatytas iš esmės bet kokiems atvejams, išskyrus Įstatyme aptartas išimtis. Nurodo, kad nesutinka su atsakovo Sprendime dėstoma pozicija, jog Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte išdėstytos nuostatos prasme nėra reikšminga paskirtis, kuriai Sklype naudojamas vagonėlis. Lingvistiškai aiškinant nuostatą - „kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus“ - darytina išvada, kad draudimas naudoti vagonėlius yra apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui, o pareiškėjas vagonėlio nė vienai iš šių paskirčių nenaudoja. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas vagonėlį Sklype naudotų: (i) apgyvendinimui; (ii) nakvynei; (iii) maitinimui, todėl nepagrįstai priėmė Privalomąjį nurodymą, o vėliau Sprendimu nepagrįstai jo nepanaikino. Kita vertus, pareiškėjo Sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) patektų ir į Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje įtvirtintą atvejį. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad Sklypas pareiškėjui priklauso asmeninės nuosavybės teise. Aiškinimas, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyti apribojimai taikomi ir kilnojamiesiems daiktams, susijusiems su bityno auginimu (taip, kaip tai aiškina atsakovas Sprendime ir Privalomajame nurodyme), reikštų ne tik netinkamą Įstatymo taikymą, bet ir neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Sklypą ribojimą, kas nebūtų ne tik teisėta, bet ir teisinga. Įstatymo 10 straipsnis nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, daiktas – žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,30 ha.

2. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsižvelgiant į Departamente gautą Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos (toliau - Direkcija) pranešimą Skyriaus pareigūnai 2024 m. rugpjūčio 2 d. atliko privataus žemės ūkio paskirties Sklypo, nuosavybės teise priklausančio R. G., apžiūrą. 2024 m. rugpjūčio 8 d. apžiūros akte Nr. TVR-674 užfiksuota, kad Žemės sklype laisvai pastatytas kilnojamas vagonėlis. Nustatyta, kad Žemės sklypas visa apimtimi patenka į (duomenys neskelbtini)ų kraštovaizdžio draustinį. Pareiškėjas savo paaiškinime nurodė, kad Sklype vykdoma žemės ūkio veikla – bitininkystė. Aptarnauti bityną (prižiūrėti, rūpintis, sandėliuoti įrangą ir medžiagas) reikalingos pagalbinės patalpos, kurių funkciją ir atlieka mobilus statinys – vagonėlis. Atsižvelgdami į tai, Skyriaus pareigūnai konstatavo, kad R. G. Sklype, patenkančiame į (duomenys neskelbtini) draustinio teritoriją, laikydamas ir naudodamas kaip pagalbines patalpas ūkinei veiklai vystyti kilnojamąjį vagonėlį, Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punktą ir Skundžiamu Privalomuoju nurodymu pareiškėjui nurodė per vieną mėnesį nuo Privalomojo nurodymo įteikimo dienos pašalinti kilnojamąjį vagonėlį iš Sklypo. Nurodo, kad vertinant Įstatymo 84 straipsnio 1 dalį, 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatas matyti, jog saugomose teritorijose žemės sklypų savininkai, kaip šiuo atveju pareiškėjas, vagonėlių ar kitų kilnojamų objektų ar įrenginių laikyti ir disponuoti savo nuožiūra negali. Priešingai nei nurodo pareiškėjas skunde, iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose laikyti ir naudoti vagonėlius ar kitus kilnojamus objektus ar įrenginius yra draudžiama ne tik apgyvendinimo, nakvynės, maitinimo, bet ir kitiems tikslams. O tai reiškia, kad toks draudimas numatytas iš esmės bet kokiems atvejams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai susiaurina minimos įstatymo normos nuostatas, sąmoningai (nesąmoningai) ignoruodamas jos visą turinį, t. y. kad ši teisės norma taikytina ir kitiems tikslams, todėl Departamentas nesutinka su pareiškėjo teisės normos traktavimu, jog ši norma skirta tik apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui skirtiems kilnojamiesiems daiktams ar įrenginiams. Kaip teisingai nurodoma skunde, remiantis nurodytu reglamentavimu, vagonėliai ar kiti kilnojami objektai ar įrenginiai žemės sklypuose, patenkančiuose į gamtinio ir kompleksinio draustinio apsauginę zoną, galėtų būti laikomi tik esant Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodytoms išimtims. Pareiškėjas teigia, kad jam šiuo atveju viena iš minėtoje nuostatoje įtvirtintų išimčių turėtų būti taikoma, nes jo vagonėlio laikymo tikslas – kaip pagalbinės patalpos bitininkystei vykdyti. Tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo išskiriama teisės norma leidžia laikyti tik kaip įregistruotų bitynų kilnojamąsias bitides, bet ne tokiai veiklai vykdyti reikalingas pagalbines patalpas. Kadangi vagonėlis nėra kilnojamoji bitidė, todėl ši išimtis pareiškėjo nurodytam atvejui nėra ir negali būti taikoma. Pareiškėjo manymu, jo Sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) ir tam tikslui naudojamas kilnojamas daiktas niekaip nekenkia įstatyminiu lygmeniu saugomoms vertybėms. Tačiau pažymi, kad saugomų teritorijų apsaugą ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonių įgyvendinimą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Bet kokia fizinių ar juridinių asmenų veikla draustiniuose reglamentuojama Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – STĮ) 9 straipsnyje. Atkreipia dėmesį, kad ginčo Sklypas yra valstybės saugomoje teritorijoje – Pajūrio regioninio parke esančioje konservacinio funkcinio prioriteto zonoje. Pajūrio regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 838, (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinio steigimo tikslas – išsaugoti (duomenys neskelbtini) kalvagūbrio ir dubaklonio kraštovaizdį, mozaikišką miškų, pelkių ir drėgnų pajūrio pievų kompleksą su tipiška pajūrio natūralių pievų žoline augalija, tradiciškai susiformavusią mozaikišką žemėnaudos struktūrą, Europos Bendrijos svarbos 2110 Užuomazginių pustomų kopų, 2120 Baltųjų kopų, 2130 *Pilkųjų kopų, 2170 Kopų gluosnynų, 2180 Medžiais apaugusių pajūrio kopų, 2320 Pajūrio smėlynų tyrulių, 6210 Stepinių pievų, 6510 Šienaujamų mezofitų pievų buveines, į Saugomų rūšių sąrašą įrašytų saugomų augalų ir gyvūnų rūšis, ypač pajūrinę linažolę ir dirvoninį kalviuką. Nagrinėjamu atveju, pagalbinių patalpų laikymas draustinio teritorijoje net ir vykdant leidžiamą ūkinę veiklą nėra galimas, tai prieštarauja Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto, STĮ 9 straipsnio 3 dalies reikalavimams, todėl vien pareiškėjo manymo, kad tokiu elgesiu jis niekaip nekenkia įstatyminiu lygmeniu saugomoms vertybėms, nepakanka. Pareiškėjas tvirtina, kad aiškinimas, jog Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyti apribojimai taikomi ir kilnojamiesiems daiktams, susijusiems su bityno auginimu, reikštų ne tik netinkamą šio įstatymo taikymą, bet ir neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Sklypą ribojimą, kas, jo manymu, nebūtų ne tik teisėta, bet ir teisinga. Tačiau šiuo aspektu pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog aukščiau minėti ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – tiek valstybei, tiek ir kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims. Tokių ribojimų, draudimų, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų ir kt. savininkų nuosavybės teises, negalima savaime vertinti kaip nuosavybės teisių pažeidimo (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimas Nr. KT52-N14/2019). Todėl pareiškėjo teiginių apie neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Sklypą ribojimą, reikalaujant pašalinti iš jam nuosavybės teise priklausančiame Sklype neteisėtai pastatytą nekilnojamąjį įrenginį – vagonėlį, šiuo atveju laikyti pagrįstais pagrindo nėra. Akivaizdu, kad pareiškėjas saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padarinius privalo pašalinti, kas ir buvo jam nurodyta skundžiamame Privalomajame nurodyme. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad Įstatymo 10 straipsnis nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, daiktas – žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,30 ha. Nors pareiškėjas nenurodo, ką siekiama įrodyti šiais argumentais, tačiau galima suprasti, kad tuo mėginama pasakyti, jog jam priklausančiam Sklypui nėra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Šiuo atveju atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 11 punkte yra numatyta, kad visas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Sklypas (3467 kv. m.) patenka į gamtinių ir kompleksinių (kraštovaizdžio) draustinių teritoriją, o tai reiškia, kad šiai teritorijai yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos Įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose. Departamento vertinimu, ginčijami Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra teisėti ir motyvuoti, Skyrius, kaip valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę atliekanti institucija, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą priimti ginčijamą Privalomąjį nurodymą ir nustatyti įpareigojimą pašalinti neteisėtai draustinio teritorijoje laikomą kilnojamąjį įrenginį – vagonėlį, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą Privalomąjį nurodymą ir Sprendimą yra nepagrįstas ir neturėtų būti tenkinamas.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Direkcija atsiliepimo į skundą nepateikė.

4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo ir Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui R. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,3467 ha, esantis (duomenys neskelbtini).

Direkcija 2024 m. liepos 25 d. raštu informavo atsakovą apie tai, kad Direkcijos specialistai, vykdydami neplaninį teritorijos patikrinimą nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje, adresu (duomenys neskelbtini) (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), yra vagonėlis, kas prieštarauja Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto ir 84 straipsnio 1 dalies reikalavimui: gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kietiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius. Direkcijos nuomone, vagonėlio pastatymui Įstatymo išimtys negalioja. Vagonėlio statytojas nenustatytas.

2024 m. rugpjūčio 8 d. apžiūros akte nurodyta, kad Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos aplinkos apsaugos skyriaus specialistai 2024 m. rugpjūčio 2 d. nuvyko į Direkcijos pranešime nurodytą vietą bei nustatė, kad Sklype, kuris nuosavybės teise priklauso R. G., laisvai pastatytas vagonėlis. Tyrimo metu nustatyta, kad Sklypas visa apimtimi patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Pagal pateiktą Sklypo savininko paaiškinimą, Sklype yra vykdoma žemės ūkio veikla – bitininkystė. Aptarnauti bityną (prižiūrėti, rūpintis, sandėliuoti įrangą ir medžiaga) reikalingos pagalbinės patalpos, kurių funkciją atlieka mobilus statinys – vagonėlis.

2024 m. rugpjūčio 13 d. buvo priimtas Privalomasis nurodymas, kuriame nurodyta, kad vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsniu, pagal kurį piliečiai, suinteresuota visuomenė, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų ir Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punktu, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, pašalinti kilnojamą vagonėlį iš Sklypo.

2024 m. rugsėjo 9 d. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriame padarė išvadą, kad Departamento pareigūnai patikrinimo metu nustatę, jog pareiškėjas laikydamas kilnojamąjį vagonėlį jam nuosavybės teise priklausančiame Sklype, patenkančiame į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį, pažeidė Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punktą, pagrįstai davė Privalomąjį nurodymą, jo naikinti skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas; nutarė Privalomąjį nurodymą palikti nepakeistą.

7. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę ir pareigą šio Įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Lietuvos Respublikos aplinkos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Privalomasis nurodymas – rašytinės formos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji būtų sumažinta, arba likviduoti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo sukeltas pasekmes, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. Lietuvos Respublikos aplinkos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad Privalomasis nurodymas duodamas, kai dėl asmens veikos kyla reali grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, ir nesiimama reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti, duodamas privalomasis nurodymas imtis reikiamų veiksmų pažeidimui išvengti.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekiant išsaugoti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose negali būti statomi vizualinę taršą sukeliantys statiniai, sodinami želdiniai, užstojantys istorinę, kultūrinę ir estetinę vertę turinčias panoramas. Draustiniuose skatinama veikla, kuria siekiama išsaugoti, palaikyti ir išryškinti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, atkurti saugomus gamtinės ar kultūrinės aplinkos elementus, išsaugoti etnografinio regiono architektūros ir sodybų planavimo tradicijas, taip pat tradiciniai verslai, pažintinis turizmas, be to, skatinama reguliuoti invazinių rūšių gausą, įgyvendinti saugomų rūšių apsaugos priemones (9 straipsnio 4 dalis).

Įstatymo 84 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybiniuose parkuose esančiose konservacinio funkcinio prioriteto zonose (rezervatuose, draustiniuose), gamtos ir kultūros paveldo objektų teritorijose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose, kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijose ir jų apsaugos zonose, gamtos paveldo objektų teritorijose).

Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami: a) prie statomų ir (ar) rekonstruojamų statinių jų statybos metu, turint Statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir kai šie objektai numatyti statinio projekte; b) mokslo ir studijų institucijoms atliekant mokslinius tyrimus; c) turint savivaldybės vykdomosios institucijos išduotą leidimą – viešiesiems renginiams rengti; d) kaip įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės; e) teisės aktų nustatytose vietose ir laiku vykdant verslinę žvejybą; f) nepertraukiamai, bet ne ilgiau kaip 30 darbo dienų, rangos būdu nuo spalio 1 d. iki kovo 15 d. vykdant pagrindinius miško kirtimus ir turint leidimą kirsti mišką.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame Sklype yra pastatytas vagonėlis. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikto apžiūros akto nuotraukos. Sklypas yra Pajūrio regioninio parko teritorijoje, (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinyje. Ginčo byloje dėl to, kad Sklype stovi vagonėlis nėra, ginčas kilo dėl to, kokiai paskirčiai ir kokiais tikslais yra naudojamas vagonėlis ir ar pagrįstai pareiškėjui buvo surašytas Privalomasis nurodymas vagonėlį iš Sklypo pašalinti.

9. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje 18 punkte įtvirtinta nuostata draudžia naudoti vagonėlius apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams, kurie susiję su darbuotojų apgyvendinimu, maitinimu ir jų nakvyne, o jis tokios veiklos Sklype nevykdo. Paaiškino, kad jis užsiima bityno auginimu ir patalpos jam būtinos būtent tokiai veiklai (bityno auginimui), ko Įstatymas nedraudžia. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus numatytus atvejus. Teismo vertinimu, ši Įstatymo nuostata nurodo, kad būtent gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti vagonėlius ne tik apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui, bet ir kitiems tikslams, išskyrus numatytas išimtis. Taip pat, teismo vertinimu, pareiškėjas netinkamai aiškina teisės normą, kad „kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus“ – ir daro išvadą, kad draudimas naudoti vagonėlius yra apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui, o pareiškėjas vagonėlio nė vienai iš šių paskirčių nenaudoja. Nors pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nenustatė, jog pareiškėjas vagonėlį Sklype naudotų apgyvendinimui, nakvynei ar maitinimui, todėl nepagrįstai priėmė Privalomąjį nurodymą ir vėliau jo Sprendimu nepanaikino, tačiau kaip pats pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu jis vagonėlį naudoja ne tik sandėliavimui (medsukio, bitininko aprangos laikymui ir kt.), bet taip pat vagonėlyje ir nakvoja, būna su šeima. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė trečiojo suinteresuoto asmens atstovas, apžiūrėjus pareiškėjui priklausantį Sklypą matyti, kad jame yra namų apyvokos daiktai, pakeltos lysvės, laužavietė, tai yra daiktai naudojami laikinam apgyvendinimui.

10. Kitas svarbus aspektas nagrinėjamoje byloje yra tas, kad, pareiškėjo vertinimu, pareiškėjo Sklype vykdoma veikla (bityno auginimas) patenka ir į Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje įtvirtintą atvejį (išimtį). Teismas pažymi, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje yra numatyta išimtis, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama laikyti ir naudoti apgyvendinimui, nakvynei, maitinimui ar kitiems tikslams vagonėlius ar kitus šiame punkte nurodytai paskirčiai naudojamus kilnojamuosius objektus arba įrenginius, išskyrus atvejus, kai tokie objektai laikomi ir naudojami: d) kaip įregistruotų bitynų kilnojamosios bitidės. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje nurodyta, kad bitidė – tai įrenginys aviliams su bitėmis laikyti (https://www.vle.lt/straipsnis/bitide/). Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad vagonėlį jis naudoja kaip pagalbinę patalpą, aviliai vagonėlyje nėra laikomi, bitės vagonėlyje neskraido, jis dar nėra įrengtas kaip bitidė. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė trečiojo suinteresuoto asmens atstovas fotofiksacija patvirtina, kad kilnojamasis daiktas, esantis Sklype nėra bitidė, bičių aviliai yra laikomi atskirai, ne statinyje. Taip pat teismas pažymi, kad nors pareiškėjas ir pateikė į bylą įrodymus apie užregistruotą bitininkystės ūkį (2024 m. rugsėjo 20 d. pranešimas apie ūkinių gyvūnų bandas; bandos rūšies kodas ir pavadinimas – bičių šeimos), tai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjo Sklype pastatytas vagonėlis funkcionuoja kaip bitidė ir pareiškėjo atveju jam turėtų būti taikoma Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkto d) papunktyje nustatyta išimtis. Taip pat pažymėtina, kad Direkcija apie Sklype pastatytą vagonėlį atsakovą informavo dar 2024 m. liepos 25 d., o bitynas buvo įregistruotas tik 2024 m. rugsėjo 20 d.

11. Pareiškėjas skunde nurodo, kad aiškinimas, kad Įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatyti apribojimai taikomi ir kilnojamiesiems daiktams, susijusiems su bityno auginimu (taip, kaip tai aiškina atsakovas Sprendime ir Privalomajame nurodyme), reikštų ne tik netinkamą Įstatymo taikymą, bet ir neproporcingą pareiškėjo nuosavybės į Sklypą ribojimą, kas nebūtų ne tik teisėta, bet ir teisinga. Įstatymo 10 straipsnis nustato, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos nuo nustatytų šiame įstatyme nurodytų teritorijų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre dienos. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad teritorija, kurioje taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, daiktas – žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,30 ha.

Į bylą yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kurio 11 punkte nurodyti duomenys apie įregistruotas teritorijas, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3467 kv. m., nuo 2024 m. birželio 13 d.; valstybiniai parkai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3467 kv. m., nuo 2023 m. gruodžio 28 d.; kraštovaizdžio draustiniai, žemės sklypo plotas, patenkantis į teritoriją: 3467 kv. m., nuo 2024 m. birželio 11 d. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui priklausantis Sklypas patenka gamtinių ir kompleksinių (kraštovaizdžio) draustinių teritoriją ir Sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui taikomi ribojimai nėra neproporcingi, neteisėti ar neteisingi. Pareiškėjas privalo laikytis specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir jų nepažeisti (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Įstatymo 84 straipsnio 1 dalis).

12. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą, bylos duomenis, bylos šalių pasisakymus teismo posėdžio metu daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam surašytas Privalomasis nurodymas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Taip pat, teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas, kuris buvo priimtas dėl Privalomojo nurodymo, yra teisėtas, aiškus, pagrįstas teisės aktų normomis, todėl tiek Privalomojo nurodymo, tiek Sprendimo nėra pagrindo naikinti.

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

14. Pareiškėjas prašo priteisti 511,40 EUR bylinėjimosi išlaidų, taip pat pareiškėjas už skundo teismui padavimą yra sumokėjęs 23 EUR žyminio mokesčio.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.