- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-28
- Bylos Nr.
- I-1120-968/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- M. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. N. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos, kurią patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
2. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2012-04-18 iki 2017-06-20 atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, kuriuose netinkami įrengti tualetai. Pareiškėjas nurodė, kad vietoje klozetų yra tik skylės grindyse, pisuarai įrengti šalia vienas kito, neatitverti sienele asmens privatumui užtikrinti. Tokios sąlygos nežmoniškos. Pareiškėjas 2012 m. gegužės mėnesį patyrė sportinę kojos kelio traumą, buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL), kur diagnozuotas kelio raiščių patempimas. Kadangi Vilniaus PN nebuvo klozetų, tualetu buvo naudotis skausminga, teko kęsti papildomą skausmą, kai reikėjo atsitūpti. Pareiškėjos teigimu, vienintelis tinkamas tualetas yra tik medicinos skyriuje, kur laikomi nuteisti sergantys ir neįgalūs asmenys, tačiau Vilniaus PN administracija pareiškėjui šiuo tualetu neleido naudotis, nes tai draudžia taisyklės. Pareiškėjas 2013 metais patyrė dešinės kojos kelio raiščių traumą, vėl kelis kartus buvo etapuotas į LAVL, konsultuotas Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, rekomenduotos operacijos. Pareiškėjas dėl patirtų abiejų kojų kelių sąnarių traumų ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kad būtų leista naudotis kito būrio, esančio medicinos skyriuje, tualetu, tačiau nepaisant patirtų traumų, toks leidimas nebuvo duotas. Atsakovės atstovas ne tik neužtikrino žmogaus orumą nežeminančių sąlygų, tačiau sukėlė ir vertė pareiškėją kentėti papildomus skausmus. Vilniaus PN administracija ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) naudojasi nelygiaverte pareiškėjo, kaip nuteistojo padėtimi, formaliai, netinkamai nagrinėjo pareiškėjo skundus, klastojo jo sveikatos istoriją. Departamentas savo rašte nurodydamas, kad pareiškėjas dėl tualeto neteikė nusiskundimų, nereiškia, kad pareiškėjas negali ginti savo teisių, tai laikytina pareigų nevykdymu. Dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjui atlygintina neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime (b. l. 32–35) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas į Vilniaus PN atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę atvyko 2012-04-20, Departamento sprendimu 2017-06-20 iš Vilniaus PN buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Pareiškėjas buvimo Vilniaus PN laikotarpiu daug kartų buvo etapuotas į kitas įstaigas. Departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – Eksploatavimo taisyklės) nustato pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, tačiau nereglamentuoja, kokie klozetai – tupimi ar sėdimi – turi būti įrengti bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, drausmės grupės bei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) nenustato jokių papildomų reikalavimų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nuteistųjų būriams sanitarinių mazgų įrengimui. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso, kuriame įrengtos bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, t. y. gyvenamojo korpuso, kurios sanitarinių mazgų įrengimą skundžia pareiškėjas, kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui, visi tame pačiame korpuse įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po 5 tualeto vietas su tupimais klozetais, 4 pisuarus, 4 kriaukles ir 3 prausyklas. Tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nei karto nebuvo kreipęsis į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl specialios tualeto kėdės išdavimo, nors tokia galimybė pareiškėjui buvo žinoma. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjas pirmą kartą į Vilniaus PN administraciją kreipėsi 2017 metais, nors šioje įstaigoje buvo nuo 2012 metų, todėl abejotina, ar naudojimasis tualetu pareiškėjui kėlė jo nurodomus nepatogumus. Vilniaus PN nurodo, kad įstaigos II-ajame korpuse, kuriame įrengtos drausmės grupės kamerų tipo gyvenamosios patalpos, kiekvienoje iš jų įrengti atskiri sanitariniai mazgai su metaliniais praustuvais bei sėdimais unitazais. Pareiškėjo nusiskundimai nepagrįsti, nes Vilniaus PN jo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 7 000 Eur neturtinės žalos dėl to, kad, pareiškėjo teigimu, visu jo laikymo Vilniaus PN laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta galimybė naudotis sėdimu tualetu, dėl to jis kentė skausmus, neužtikrintas privatumas įrengiant pisuarus. Taip pat dėl to, kad nors pareiškėjas dėl patirtų abiejų kojų kelių raiščių traumų buvo konsultuojamas LAVL, tačiau atsakovės atstovas tyčia nepaisė jo prašymų, neįrengė unitazo (tupimo) tualeto, taip neužtikrino žmogaus orumo nežeminančių laikymo sąlygų.
5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
6. Remiantis Vilniaus PN pateiktais duomenimis (b. l. 32–35, 36–37), nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN su pertraukomis buvo laikomas nuo 2012-04-20 iki 2017-06-20. Ginčo dėl pareiškėjo laikymo laikotarpio Vilniaus PN, nėra.
7. Kilusiam ginčui aktualus teisinis reguliavimas nustatytas Eksploatavimo taisyklėse, pataisos įstaigoms taikomose Lietuvos higienos normose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01) (toliau – Aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos).
7.1. Eksploatavimo taisyklių 5 punkte, kuriame nustatyti pataisos namuose laikomų nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimai, nurodyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) įrengiami korpuse. Šių taisyklių 7 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis (13.5 punktas).
7.2. Pagal Aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turėjo būti įrengtas unitazas arba klozetas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų).
7.3. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010), galiojusi iki 2015-11-01. Šios higienos normos 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nuo 2015-11-01 pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinių mazgų, esančių kamerų tipo patalpose ar gyvenamuosiuose korpusuose, įrengimui.
8. Pareiškėjas skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad visu jo buvimo laikotarpiu Vilniaus PN pareiškėjo gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengti unitazai (sėdimi tualetai). Pareiškėjas, be kita ko, skunde nedetalizuoja, kokios grupės sąlygomis jis buvo laikomas Vilniaus PN, kokių patalpų – kamerų tipo ar bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų korpuse – sanitariniai mazgai galimai įrengti netinkamai. Iš skundo argumentų, apibūdinančių pareiškėjo netenkinančius sanitarinius mazgus ir pisuarų įrengimą, galima suprasti, kad pareiškėjo netenkino bendri, būriams skirti sanitariniai įrenginiai, nes dėl patirtų kojų traumų pareiškėjui tupint naudotis tualetu buvo skausminga. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad klozetų įrengimas nuteistųjų būriams skirtuose sanitariniuose mazguose, t. y. bendruose tualetuose, atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, o drausmės grupės kamerose sanitariniuose mazguose įrengti unitazai (sėdimi tualetai).
9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus paminėto teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, bendrabučio gyvenamosiose patalpose įrengtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti unitazai arba klozetai, todėl tupimo tualeto (unitazo) neįrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjo teiginiai, kad pisuarų įrengimas neužtikrina privatumo naudojantis tualetu, vertintini kritiškai. Teismui yra žinoma Lietuvos ir tarptautinių teismų suformuota praktika, pagal kurią privatumo naudojantis tualetu nuteistajam užtikrinimas yra vienas iš būtinų humaniško kalinimo elementų. Vilniaus PN pateiktos įrengtų sanitarinių mazgų nuotraukos (b. l. 39–40) patvirtina, kad šioje patalpose įrengti ir pisuarai, ir tualetai atskirose kabinose, todėl darytina išvada, kad nuteistieji, atsižvelgiant į privatumo poreikį, turi galimybę pasirinkti, kokiais įrenginiais naudotis. Kadangi tualeto įrengimas atskiroje kabinoje, teismo vertinimu, pakankamai užtikrina juo besinaudojančio asmens privatumą, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais.
10. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis 2012 ir 2013 metais patyrė stiprias abiejų kojų traumas, buvo sužaloti kelių sąnariai, dėl to juto nuolatinį skausmą, ypač kai tekdavo tūpti, t. y. naudojantis tualetu. Teismui pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai (b. l. 11–27) iš esmės patvirtina pareiškėjo teiginius dėl patirtų traumų, taip pat skunde nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjas buvo gydytas, konsultuotas LAVL ir kitose gydymo įstaigose. Tačiau pažymėtina, kad šiuose dokumentuose, kuriuose raštu gydytojas specialistas (traumatologas-ortopedas) nurodo rekomendacijas darbui ir gydymui, nėra įrašų, nurodančių pataisos įstaigos jos Sveikatos priežiūros tarnybai pakeisti pareiškėjo gyvenimo sąlygas, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę. Tokių argumentų nenurodo ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde aiškiai nurodė, kad dėl jam priimtino sanitarinio mazgo įrengimo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją tik 2017 metais. Vilniaus PN pateikta medicinos pažyma (b. l. 38) patvirtina, kad pareiškėjas visu buvimo Vilniaus PN laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl galimybės naudotis tualetu sėdint, nesikreipė.
11. Pareiškėjo skundo argumentus įvertinęs bylos aplinkybių ir esančių įrodymų kontekste, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad vien dėl pareiškėjo patirtų traumų ir gydymo fakto, nesant pareiškėją gydžiusių medicinos specialistų nurodymų, taip pat nesant pareiškėjo prašymo dėl neva patiriamų nepatogumų naudojantis tualetu, Vilniaus PN kilo imperatyvi pareiga ginčo laikotarpiu įrengti pareiškėjo gyvenamosiose patalpose sėdimą tualeto vietą. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN pateikė melagingą informaciją Departamentui apie jo sveikatą, klastojo oficialius dokumentus, tačiau šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais ir laikytini subjektyviu situacijos vertinimu, todėl atmetami.
12. Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, susijusių su jo skundų nagrinėjimu Vilniaus PN ir Departamente, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų. Todėl dėl jų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.