- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-04
- Bylos Nr.
- 2A-859/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00140-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Dairjo“, I. L.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vidirmas“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-780-368/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vidirmas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Dairjo“ ir I. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Atsakovas UAB „Dairjo“, atstovaujamas direktoriaus J. V. L., su atsakove I. L. 2009 m. sausio 17 d. sudarė įsiskolinimo užskaitymo aktą Nr. 1. Šiame akte nurodyta, kad atsakovo UAB „Dairjo“ skola ieškovui UAB „Vidirmas“ yra 119 217,66 Lt, o ieškovo skola atsakovei I. L. – 119 217,66 Lt. Ginčijamu sandoriu buvo sumažinta atsakovo UAB „Dairjo“ mokėtina suma 119 217,66 Lt ieškovui ir nustatyta atsakovo UAB „Dairjo“ mokėtina suma 119 217,66 Lt atsakovei I. L.. Ieškovui Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 13 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriaus teigimu, ginčijamas sandoris pažeidė kitų ieškovo kreditorių ir pačios įmonės interesus, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.66, 1.80 ir 1.81 straipsniai), be to, pažeidė Laikinąjį mokėjimo eilės tvarkos įstatymą. Administratoriaus tvirtinimu, šiuo sandoriu buvo sumažinta ieškovo turto masė, iš kurios būtų tenkinami kreditorių reikalavimai, suteikta pirmenybė kitam kreditoriui ir šalys, sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningos. Ginčijamu sandoriu atsakovai siekė sudaryti prielaidas atsirasti prievolės pabaigai įskaitymu (CK 6.130 straipsnis). Sudarant šį sandorį buvo nesilaikyta įskaitymo sandoriui keliamų sąlygų, todėl toks sandoris nelaikytinas įskaitymu, o laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi šiuo sandoriu sutuoktiniai, t. y. atsakovo UAB „Dairjo“ direktorius J. V. L. ir atsakovė I. L., tenkino savo asmeninius interesus, taip pažeisdami kitų ieškovo kreditorių teises, toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė teismo pripažinti atsakovų 2009 m. sausio 17 d. sudarytą įsiskolinimo užskaitymo aktą Nr. 1 negaliojančiu ir priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Dairjo“ 119 217,66 Lt.
Atsakovai prašė taikyti CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurį bankroto administratorius yra praleidęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu (actio Pauliana), praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 17 d. buvo sudarytas dar vienas tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas, tačiau jį sudarė ieškovas su atsakovu UAB „Dairjo“. Šiame akte nurodyta, kad ieškovo skola atsakovei I. L. sudaro 149 844,90 Lt ir atsakovui UAB „Dairjo“ perkeliama sumokėti 119 217,66 Lt įsiskolinimą atsakovei I. L., tokiu būdu ieškovas su atsakovu UAB „Dairjo“ daro tarpusavio įsiskolinimo įskaitymą. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui nereikalaujant pripažinti negaliojančiu minėtą ieškovo su atsakovu UAB „Dairjo” sudarytą sandorį dėl tarpusavio skolų užskaitymo ir skolos perkėlimo, nėra jokio pagrindo tikėti ieškovo argumentais, kad atsakovų sudarytas ginčijamas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, nes savo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą ieškovas privalo įrodyti, o teismas negali vadovautis su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis. Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykiams taikyti ieškovo nurodytas CK 1.80, 1.81 straipsnių nuostatas, teismo nuomone, negalima, nes teismas privalo taikyti materialinės teisės normas, atitinkančias išdėstytą ieškinio pagrindą. Be to, teismas pažymėjo, kad actio Pauliana, kaip vieną iš kreditoriaus teisių gynimo institutų, pasirinko pats ieškovas vadovaudamasis dispozityvumo principu, todėl šioje byloje ieškovo reikalavimas taikyti teisės normas, reglamentuojančias ir kitus sandorio pripažinimo negaliojančiais pagrindus yra teisiškai nepagrįstas bei perteklinis. Vadovaudamasis nurodytais motyvais teismas sprendė, kad ši ieškinio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl ieškinį atmetė visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vidirmas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai nustatė, kad ieškovas ieškinį pareiškė gindamas tik bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Priešingai, šiuo atveju ieškinys pareikštas siekiant apginti ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Ieškovas ieškinį reiškė CK 1.80, 1.81 ir 6.66 straipsniuose nurodytais pagrindais, nes, ieškovo nuomone, ginčijamas sandoris gali būti panaikintais visais minėtais pagrindais. Todėl teigti, kad ieškovas pasirinko tik actio Pauliana, kaip vieną iš kreditoriaus teisių gynimo institutų, nėra pagrindo. Bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Be to, ieškinio faktinis pagrindas, kurį turi suformuluoti ieškovas, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio reikalavimą, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, taip pat tas teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad, nepaisant nurodyto pagrindo, ginant viešąjį interesą, remiantis ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sandorio negaliojimą gali konstatuoti bet kokiu CK nurodytu sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, remiantis kuria neturėjo pagrindo netaikyti ieškovo prašymų CK 1.80, 1.81 straipsniuose nustatytų sandorio negaliojimo pagrindų.
2. Ginčijamas sandoris savo esme turi tiek skolos perkėlimo požymių (CK 6.115-6.122 straipsniai), tiek įskaitymo požymių (CK 6.130-6.140 straipsniai). Šiuo atveju atsakovas UAB „Dairjo“ su skolininko (ieškovo UAB „Vidirmas“) kreditoriumi (atsakove I. L.) pasirašytu sandoriu perėmė skolininko (ieškovo UAB „Vidirmas“) pareigas ir teises, tačiau skolininko (ieškovo UAB „Vidirmas“) pareigų kreditoriui (atsakovei I. L.) už skolininką neįvykdė. Atsakovas UAB „Dairjo“ nesumokėjo ginčijamame sandoryje sulygtos sumos 119 217,66 Lt atsakovei I. L., t. y. neįvykdė prievolės už skolininką, todėl neperėmė kreditoriaus teisių (CK 6.112 straipsnis) ir neįgijo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovą (neįgijo regreso teisės), kas yra būtina įskaitymo sąlyga. Ginčijamu sandoriu atsakovai siekė sudaryti prielaidas atsirasti prievolės pabaigai įskaitymu (CK 6.130 straipsnis). Atsakovui UAB „Dairjo“ neįvykdžius prievolės už skolininką, įskaitymas yra negalimas, kadangi neatitinka įskaitymui privalomų sąlygų, nes šiuo atveju tik ieškovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Dairjo“, kai atsakovui UAB „Dairjo“ nesumokėjus sandoryje sulygtos sumos 119 217, 66 Lt atsakovei I. L. (ši suma buvo sumokėta tik 2011 m. kovo 1 d.), reikalavimo teisė neatsirado, taip pat tik ieškovo reikalavimas buvo vykdytinas. Nesant įskaitymo sąlygų visetui, ginčijamo sandorio negalima laikyti įskaitymu pagal CK 6.130 straipsnį, todėl šis sandoris laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis). Konkrečiu atveju ginčijamas sandoris, nesilaikant įskaitymo sandoriui keliamų sąlygų, buvo sudarytas tarp atsakovo UAB „Dairjo“, atstovaujamo direktoriaus J. V. L., ir jo žmonos I. L. (ieškovo buhalterės ir akcininkės). Šios aplinkybės patvirtina šalių nesąžiningumą, kadangi atsakovai, kaip sutuoktiniai, ginčijamu sandoriu tenkino savo asmeninius interesus, taip pažeidžiant kitų kreditorių teises, todėl šis sandoris taip pat prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.
3. Atsakovai teismui pateikė ieškovo ir atsakovo UAB „Dairjo“ tą pačią dieną sudarytą tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą, kurio sudarymo tikslas ir esmė buvo identiška ginčijamam sandoriui. Šis sandoris tarsi patvirtinta ginčijamą sandorį. Iš abiejų sandorių aiškiai matoma, kad buvo siekiama perkelti skolą ir padaryti įskaitymą (CK 6.130 straipsnis). Ieškovo buhalterinėje apskaitoje minėto ieškovo ir atsakovo UAB „Dairjo“ akto nebuvo, todėl ieškovui kilo pagrįsta abejonė dėl abiejų sandorių sudarymo datos. Teismas, atmesdamas ieškovo prašymą išreikalauti abiejų sandorių originalus, užkirto ieškovui kelią teikti prašymą dėl ekspertizės atlikimo siekiant nustatyti tikslią dokumentų sudarymo datą.
Atsiliepimas
4. Atsakovų pateiktame dokumente dėl atsiskaitymo su atsakove I. L. nurodyta, kad atsakovas UAB „Dairjo“ mokėjimus vykdė dalimis: 2009 m. gegužės 8 d., 2010 m. sausio 28 d., 2010 m. vasario 8, 10 d., 2010 m. spalio 22 d. ir 2011 m. kovo 1 d. Taigi, beveik visos įmokos buvo padarytos po to, kai 2009 m. gegužės 13 d. ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas UAB „Dairjo“ tik 2010 m. kovo 1 d. sumokėjęs visą 119 217,66 Lt skolą įgijo regreso teisę į ieškovą ir tik nuo šios datos galėjo įvykti priešpriešinių įsipareigojimų įskaitymas. Tuo tarpu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą toks įskaitymas buvo draudžiamas, todėl laikytinas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis).
5. Teismas nepasisakė dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo, kurio pažeidimo faktą ieškovas buvo nurodęs tiek ieškinyje, tiek dublike.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Dairjo“ ir I. L. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
1. Nagrinėjamu atveju ieškovui nepateikus pakankamai įrodymų, kurie teismui leistų konstatuoti tas aplinkybes, kurioms esant būtų pagrindas taikyti CK 1.80 ir 1.81 straipsnių nuostatas, nepagrįsta teigti, kad šios teisės normos ginčo santykiams privalėjo būti taikomos. Ginčijamo sandorio sudarymu nebuvo ir negalėjo būti pažeista nei viešoji tvarka ar gera moralė, nei imperatyvios įstatymo normos.
2. Visiškai nesuprantama, kuo remdamasis ieškovas tarp ginčijamo sandorio šalių susiklosčiusius santykius kvalifikuoja ir vertina kaip skolos perkėlimo ir (ar) įskaitymo sandorį. Iš tikrųjų ginčijamu sandoriu ir kitu tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktu ieškovas ir atsakovai susitarė, kad atsakovas UAB „Dairjo“ įvykdys savo prievolę sumokėti ieškovui 119 217,66 Lt ne pačiam ieškovui, bet jo (t. y. kreditoriaus) nurodytam (paskirtam) asmeniui – atsakovei I. L., kuriai ieškovas buvo skolingas lygiai tiek pat – 119 217,66 Lt, tokiu būdu pasibaigiant tiek prievolei, siejusiai atsakovą UAB „Dairjo“ ir ieškovą, tiek prievolei, siejusiai ieškovą ir atsakovę I. L., bei atsirandant naujai prievolei, siejančiai abu atsakovus. Ieškovas tokio susitarimo, įforminto dviejuose atskiruose dokumentuose, pagrindu pasitraukė iš trijų šalių tarpusavio atsiskaitymo grandinės. Ieškovas neįgijo jokios turtinės naudos ir tuo pačiu nepatyrė jokių nuostolių. Nei ieškovas, nei atsakovai neturėjo ketinimų perkelti vienas kitam skolą ir (ar) įskaityti tarpusavio priešpriešinius reikalavimus, o siekė pasinaudoti CK 6.44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prievolės įvykdymo „peradresavimu“. Ginčijamo sandorio šalys neturėjo ketinimų ir tikslo atlikti įskaitymą. Dėl tos priežasties tvirtinti, kad sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikytasi įskaitymo sandoriui keliamų sąlygų, yra absurdiška.
3. Visiškai nesuprantama, kokią teisinę reikšmę bylos baigčiai galėjo turėti ieškovo ir atsakovo UAB „Dairjo“ sudaryto tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo akto ekspertizės atlikimas. Šis aktas ir iš jo išplaukiančios teisės ir pareigos apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi dėl šio sandorio ieškovas nėra pareiškęs jokio reikalavimo, nors turėjo galimybę tai padaryti pirmosios instancijos teisme.
4. Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai atkreipiamas dėmesys į atsakovo UAB „Dairjo“ atsiskaitymą, vykdomą dalimis, su atsakove I. L.. Nesuprantama, kokią teisinę reikšmę nagrinėjamai bylai turi atsakovų tarpusavio atsiskaitymas, kai ieškovo kreditorinis ir debitorinis reikalavimai atsakovams išnyko dar 2009 m. sausio 17 d.
Šalies argumentai
5. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad buvo pažeistas Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, kad 119 217,66 Lt atsakovei I. L. sumokėjo ne ieškovas, kuris turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o atsakovas UAB „Dairjo“, kuris neturėjo finansinių sunkumų ir neprivalėjo laikytis minėto įstatymo nuostatų dėl atsiskaitymo tvarkos su ieškovo kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad 20009 m. sausio 17 d. UAB ,,Vidirmas“ su atsakovu UAB ,,Dairjo“ sudarė susitarimą, kurį pavadino ,,Tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas“, kuriame nurodyta, kad šalys sudaro tarpusavio įsiskolinimo aktą, pagal kurį UAB ,,Vidirmas“ skola I. L. perkeliama sumokėti UAB ,,Dairjo“, o šalys tarpusavyje daro įskaitymą, nes terminai apmokėti pateiktas sąskaitas yra suėję. Tą pačią dieną tarp atsakovų UAB ,,Dairjo“ ir I. L. buvo sudarytas susitarimas, kurį šalys pavadino ,,Įsiskolinimo užskaitymų aktu Nr. 1“, kuriame šalys įvardijo, kad UAB ,,Dairjo“ skola UAB ,,Vidirmas“ yra 11927,66 Lt, o UAB ,,Vidirmas“ skola I. L. – 119217,66 Lt, kad UAB ,,Dairjo“ sumoka I. L. 119217,66 Lt ir kad galutinis likutis 2009 m. sausio 17 d. yra toks – UAB ,,Dairjo“ skolinga UAB ,,Vidirmas“ 119217,66 Lt, o UAB ,,Dairjo“ skola I. L. – 119217 Lt (b. l. 9, 47). Pagal byloje esančius duomenis iki 2009 m. sausio 17 d. UAB ,,Dairjo“ buvo UAB ,,Vidirmas“ skolininke, o UAB ,,Vidirmas“ I. L. skolininku. UAB ,,Vidirmas“ 2009 m. gegužės 13 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo atsakovas UAB ,,Dairjo“ pirmosios instancijos teismui pranešė, kad skola I. L. yra sumokėta. Šis procesinis dokumentas, kaip ir kiti atsakovo pateikti procesiniai dokumentai, neatitinka CPK 114 straipsnyje numatytų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų formai.
Teisėjų kolegijos vertinimu 2009 m. sausio 17 d. UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ susitarė, kad UAB ,,Dairjo“ savo prievolę sumokėti UAB ,,Vidirmas“ 119 217,66 Lt įvykdys ne UAB ,,Vidirmas“, o jos kreditoriui I. L.. Įstatymas nedraudžia šalims susitarti tokiu būdu tarpusavyje atsiskaityti ir tai yra vienas iš prievolių tarp šalių pasibaigimo pagrindų, išskyrus atvejus, numatytus susitarimo sudarymo metu galiojusiame Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatyme. Tačiau UAB ,,Vidirmas“ 2009 m. gegužės 13 d. buvo iškelta bankroto byla.
Bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius ginčyti civiliniame kodekse numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Nagrinėjamoje byloje ieškovas (administratorius) pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2009 m. sausio 17 d. susitarimą, sudarytą tarp UAB ,,Dairjo“ ir I. L.. Reikalavimo dėl susitarimo sudaryto tarp UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ nereiškė. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jam apie tokį UAB ,,Virintas“ ir UAB ,,Dairjo“ susitarimą tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo teisme metu, kai atsakovai kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė šio susitarimo kopiją. Ieškovas dublike ir 2011 m. birželio 15 d. teismo posėdyje prašė teismo išreikalauti 2009 m. sausio 17 d. susitarimo originalą, motyvuojant tuo, kad administratoriui toks susitarimas nebuvo žinomas, tačiau teismas prašymo netenkino.
Teismas, kai to reikalauja viešasis interesas, turi būti aktyvus. Bankroto bylos pagal susiklėsčiusią teisminę praktiką yra priskiriamos byloms, turinčioms viešąjį interesą, todėl teismas turi teisę ir pats rinkti įrodymus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir išreikalauti šalies prašomą dokumentą. Pažymėtina, kad 2009 m. sausio 17 d. susitarimas, sudarytas tarp UAB ,,Vidirmas“ ir UAB ,,Dairjo“, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 2009 m. sausio 11 d. susitarimo, sudaryto su UAB ,,Dairjo“ ir I. L., pripažinimo negaliojančiu neatitinka rašytiniam įrodymui keliamų CPK 114 str. nustatytų reikalavimų. Esminė šios bylos aplinkybė yra 2009 m. sausio 17 d. susitarimo, sudaryto tarp UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ teisėtumas (neteisėtumas). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bankrutuojanti įmonė ir apie UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ 2009 m. sausio 17 d. susitarimą sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu teismas turėjo imtis priemonių tinkamai išnagrinėti bylą, atskleisti bylos esmę, todėl turėjo įpareigoti atsakovą pateikti teismui susitarimo originalą arba pašalinti šio procesinio dokumento formos trūkumus ir taip sudaryti galimybę ieškovui ginti jo manymu pažeistas teises pareiškiant reikalavimą pripažinti susitarimą negaliojančiu.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad 2009 m. sausio 17 d. susitarimu tarp UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ nebuvo padarytas skolų įskaitymas. Pagal CK 6.130 str. nuostatas, įskaitymas galimas kai prievolės šalis sieja abipusis teisės ir pareigos - skolininkas yra ir kreditorius, o kreditorius ir skolininkas. Šiuo atveju 2009 m. sausio 17 d. susitarimo šalis UAB ,,Dairjo“ buvo UAB ,,Vidirmas“ skolininku, o UAB ,,Vidirmas“ – UAB ,,Dairjo“ kreditoriumi. Taigi prievolės šalys abipusių teisių ir pareigų viena kitos atžvilgiu neturėjo.
Minėta UAB ,,Vidirmas“ praėjus keturiems mėnesiams po susitarimo sudarymo buvo iškelta bankroto byla, todėl 2009 m. sausio 17 d. UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ susitarimo teisėtumas yra aktualus tuo aspektu, ar juo nebuvo pažeisti kitų kreditorių interesai, t. y. ar UAB ,,Vidirmas“ jau būdamas nemokus pirmenybę suteikė vienam iš savo kreditorių I. L.. Ieškovas nurodė aplinkybes, kad 2007 m. sausio mėnesį UAB ,,Vidirmas“ jau buvo nemokus, nes bendrovės turto didžiausią dalį sudarė lizinguojamo turto masė. Tačiau UAB ,,Vidirmas“ mokumo klausimo pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo. UAB ..Vidirmas“ mokumas yra svarbus ir dėl piniginių įsipareigojimų vykdymo tvarkos pagal Laikinojo mokėjimo eilės tvarkos įstatymo reikalavimus.
Nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką (materialinį teisinį reikalavimą) ir pagrindą (faktinio pobūdžio aplinkybes, kurių turinys ir apimtis lemia faktines pažeidimo aplinkybes, kurias turi nurodyti ieškovas). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus ieškinio ribų būtų pažeistos asmens ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Bankrutuojančios įmonės administratorius reikšdamas ieškinį gina kreditorių interesus, todėl ši byla turi viešąjį interesą. Todėl teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimą, turėjo pagrindą peržengti ieškinio ribas ir vertinti 2009 m. sausio 17 d. susitarimą, sudarytą su UAB ,,Dairjo“ ir UAB ,,Vidirmas“ actio Pauliana pagrindu.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo UAB ,,Dairjo“ skolą, naikina ir bylą šioje dalyje perduoda nagrinėti iš naujo. Sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas pripažinti susitarimą, sudarytą tarp I. L. ir UAB ,,Dairjo“ paliekama nepakeista. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, procesinių pažeidimų nenustatyta, todėl nėra pagrindo šią teismo sprendimo dalį naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies ketvirtu punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti iš atsakovo UAB ,,Dairjo“ skolą ieškovui UAB ,,Vidirmas“, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.