Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant atsakovo Lietuvos kariuomenės atstovui L. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsižvelgiant į ištarnautus metus, vadovaujantis atitinkamu Karinių oro pajėgų vado 2009 metų įsakymu pareiškėjui buvo skirtas 12.4 BD tarnybinio atlyginimo koeficientas, tačiau atsiradus ekonominiam sunkmečiui 2009 m. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus tam tikrus nutarimus, jis buvo sumažintas du kartus: 1) 2009 m liepos mėnesį tarnybinio atlyginimo koeficientas buvo sumažintas iki 11.9 BD, priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo pakeitimo nutarimą Nr. 646; 2) 2009 m. lapkričio mėnesį tarnybinio atlyginimo koeficientas buvo dar kartą sumažintas iki 11.6 BD Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1416.

Tokiu teisiniu reglamentavimu pareiškėjo tarnybinio atlyginimo dydžio koeficientas sumažėjo du kartus, be to tarnybinio atlyginimo koeficientai tarp skirtingo laipsnio karių buvo sumažinti neproporcingai. Taip pat buvo dar papildomai sumažintas bazinis tarnybinio atlyginimo dydis.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir teigia, kad šis nutarimas turi būti taikomas ir profesinės karo tarnybos kariams, kadangi šiame nutarime Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl iš esmės analogiškų situacijų, konstatavo, kad teisėjų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėjo nuomone, lyginant profesinės karo tarnybos karių tarnybinio atlyginimo koeficientų mažinimo mastą su kitų valstybės politikų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų tarnybinio atlyginimo koeficientų mažinimo mastu, profesinės karo tarnybos karių pareigybių pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, vertinant procentais, yra daug didesnis negu valstybės tarnautojų. Teigia, kad ginčijamu teisimu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami profesinės karo tarnybos karių tarnybiniai atlyginimai; šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

Pareiškėjas daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriais buvo keičiamas Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimas Nr. 1353, nustatantis profesinės karo tarnybos karių tarnybinius atlyginimus, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti profesinės karo tarnybos karių atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <..,> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Todėl pareiškėjui turi būti išmokėtas darbo užmokesčio skirtumas, susidaręs tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio (dėl sumažinto tarnybinio atlyginimo koeficiento dydžio) ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti, taikant pareiginės algos dydžio koeficientą 12,4 – 12.7 BD, priklausomai nuo tarnybos metų pagal pulkininko leitenanto laipsnį.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis, b. l. 85). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Atsakovo nuomone, Konstitucinio Teismo motyvai, išdėstyti 2013 m. liepos 1 d. nutarime, negali būti taikomi pagal analogiją pareiškėjo teisiniam statusui vertinti, kadangi profesinės karo tarnybos karių atlyginimas yra mokamas pagal skirtingus įstatymus ir poįstatyminius aktus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo darbo užmokesčio ribojimo, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų (Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų)“ ir šio nutarimo pakeitimų nuostatas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2009 m. vasario 24 d. sudarė profesinės karo tarnybos sutartį (b. l. 52-53). Karinių oro pajėgų vado 2009 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. KKP-30 pareiškėjui buvo nustatytas 12.4 BD tarnybinio atlyginimo koeficientas nuo 2009 m. birželio 27 d (b. l. 44). Karinių oro pajėgų vado 2009 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. KKP-35 pareiškėjui buvo nustatytas 11.9 BD tarnybinio atlyginimo koeficientas (b. l. 45). Karinių oro pajėgų vado 2009 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 139 pareiškėjui įsakyta mokėti 11.6 BD dydžio tarnybinį atlyginimą (b. l. 47). Karinių oro pajėgų vado 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. P-72 pareiškėjui įsakyta mokėti 11.9 BD dydžio tarnybinį atlyginimą (b. l. 48). Karinių oro pajėgų vado 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-1 pareiškėjui įsakyta mokėti 12.7 BD dydžio tarnybinį atlyginimą (b. l. 49). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. P-56 pareiškėjas išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą nuo 2014 m. kovo 14 d. (b. l. 54).

Pareiškėjas 2015 m. sausio 30 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrą su prašymu grąžinti neproporcingai sumažintą atlyginimo dalį laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Prašymo pagrindu nurodė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą (b. l. 12).

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija 2015 m. vasario 26 d. raštu Nr. 12-01-371 nurodė, kad sumažintas tarnybinis atlyginimas Lietuvos kariuomenėje buvo mokamas teisėtai ir pagrįstai vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (b. l. 9).

Karių tarnybos apmokėjimo tvarka nustatyta KASOKTĮ 60 straipsnio 2 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad civilių valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sąlygos profesinės karo tarnybos kariams nėra taikomos. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Profesinės karo tarnybos karių tarnybinių atlyginimų dydžius, taip pat pareigų, kurias einant mokamas pareiginis priedas, sąrašą ir šias pareigas atitinkančių priedų dydžius nustato Vyriausybė. Vyriausybė taip pat gali nustatyti priedus kariams, kurie turi ypatingų karinių specialybių kvalifikacines kategorijas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų (Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų)“ nustatė profesinės karo tarnybos karių apmokėjimo sąlygas ir dydžius (koeficientus) (toliau – ir nutarimas Nr. 1353).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 646 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ buvo sumažinti profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžiai (koeficientai) (toliau – ir nutarimas Nr. 646).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1416 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir aktyviojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų“ pakeitimo“ buvo dar kartą sumažinti profesinės karo tarnybos karių atlyginimų dydžiai (koeficientai) (toliau – ir nutarimas Nr. 1416).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo pulkininko leitenanto pareigas. Iki 2009 m. liepos 3 d. pareiškėjo atlyginimo koeficientas pagal nutarimą Nr. 1353 buvo 12.4. Įsigaliojus nutarimui Nr. 646 pareiškėjo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas iki 11.9, o įsigaliojus nutarimui Nr. 1416 dar kartą sumažintas iki 11.6.

Pareiškėjas mano, kad vertinat sumažintus atlyginimo dydžius privalu vadovautis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu. Teismas su šia pareiškėjo nuomone nesutinka. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamu atveju bylose, kuriose buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, nagrinėtos aplinkybės nėra analogiškos šiai bylai, kadangi kyla iš skirtingų teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas prejudicinės galios neturi, todėl pripažinti, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išvados yra atitinkamai galiojančios ir šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrindo nėra.

Pareiškėjo nuomone, profesinės tarnybos karių užmokestis sumažintas neteisėtai, nepagrįstai ir tokiu būdu yra neužtikrinami asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai ir asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Pareiškėjas iš esmės vadovaujasi analogija su civiliais valstybės tarnautojais ir iš to kiltina užmokesčio sumažinimo neteisėtumą. Teismas su pareiškėjo motyvais motyvais nesutinka.

Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. nutarime, profesinės karo tarnybos kario – Lietuvos valstybės gynėjo, kuris su valstybe yra susietas specialiais ištikimybės santykiais ir jai prisiekęs, statusas turi specifinių ypatumų; šiuos profesinės karo tarnybos kario statuso ypatumus lemia ir pagrindiniai kariuomenės uždaviniai, inter alia saugoti valstybės teritoriją (įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimą, kontrolę ir gynybą), palaikyti kovinę parengtį, rengtis tarptautinėms operacijoms ir dalyvauti jose, taip pat įstatymų nustatytais atvejais organizuoti, koordinuoti žmonių paieškos ir gelbėjimo bei teršimo incidentų likvidavimo darbus. Konstitucijoje yra įtvirtinta diferencijuota civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų samprata; tai sudaro teisines prielaidas teisės aktais diferencijuotai reguliuoti santykius, susijusius su civilinių valstybės institucijų ir karinių bei sukarintų valstybės institucijų veikla (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Taigi, kaip yra nurodęs Konstitucinis teismas, nors konstitucinė valstybės tarnybos samprata aprėpia karo tarnybą, tačiau, atsižvelgiant į karo tarnybos vykdomos valstybės apsaugos, kuri, kaip minėta, apima prioritetinių konstitucinių vertybių apsaugą, funkcijos konstitucinę svarbą, ji yra atribota nuo civilinės tarnybos sistemos.

Specifinis profesinės karo tarnybos karių statusas yra nustatytas KASOKTĮ. KASOKTĮ 2 straipsnio 26 punkte nustatyta, kad profesinė karo tarnyba – Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose.

KASOKTĮ 31 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos piliečio rašytinis susitarimas, kuriuo Krašto apsaugos ministerija priima pilietį į profesinę karo tarnybą, o pilietis savanoriškai įsipareigoja ją atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas. Vadinasi vykdydamas kariuomenės uždavinius, profesinės karo tarnybos karys yra savanoriškai rašytine sutartimi įsipareigojęs atlikti nuolatinę karo tarnybą kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat KASOKTĮ nustatytais atvejais – kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose.

Įvertinus išdėstytą, matyti, kad palyginus su kitais (civiliais) valstybės tarnautojais, profesinės karo tarnybos kario padėtis yra skirtinga. Įvertinus specifinę profesinės karo tarnybos kario padėtį ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad jeigu valstybė karinę tarnybą organizuoja tokia tvarka, jog karinė tarnyba atliekama savanoriškai ir atlygintinai, tai nepaneigia valstybės konstitucinės teisės reikalauti iš bet kurio Lietuvos Respublikos piliečio ją atlikti ir neatlygintinai ( Konstitucijos 139 straipsnis). Ši suverenios valstybės teisė yra įtvirtinta ir pagrindiniuose žmogaus teisių instrumentuose (žr. pvz. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 8 straipsnį; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnį). Taigi atlygintinumas nėra esminis karinės tarnybos požymis, nes Konstitucija nenustato teisės valstybei reikalauti iš asmenų neatlygintinai atlikti civilinę valstybės tarnybą. Teismo vertinimu atlyginimas už karinę tarnybą yra valstybės pasirinkta piliečių skatinimo priemonė karinę tarnybą atlikti savanoriškai, todėl atitinkamai ši skatinimo priemonė gali būti ir koreguojama. Vadinasi, pareiškėjui nustatytas atlyginimas laikytinas skatinimo priemone lojaliems ir savanoriškai atlikti pilietinę pareigą sutikusiems asmenims, tačiau ši skatinimo priemonė ir jos dydis negali būti absoliutūs ir nekintantys. Pareiškėjas, profesinės karo tarnybos karys, sudarydamas profesinės karo tarnybos sutartį nenustatė konkretaus atlygintino dydžio, o jis yra nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri šį dydį ginčo laikotarpiu teisėtai ir pagrįstai koregavo, vadovaudamasi KASOKTĮ 60 straipsnio 5 dalyje nustatyta tokia teise.

Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismui nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1353 „Dėl profesinės karo tarnybos karių ir, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, taip pat parengtojo rezervo karių tarnybos apmokėjimo sąlygų pakeitimo“ nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo užmokesčio už karinę tarnybą dalis sumažinta teisėtai ir pagrįstai, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Č. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.