- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-03
- Bylos Nr.
- 1A-238-581/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06340-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
- Kaltinamasis
- V. B.
- Advokatai
- Raimonda Venckutė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Liudmilos Galič apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium bei nesiartinti prie nukentėjusiojo, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
V. T. 300 Eur neturtinės žalos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Dujinis pistoletas ME 8 DETECTIVE ir dėtuvė perduoti valstybės nuosavybėn.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.1. 2017 m. vasario 7 d. apie 19.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto metu vieną kartą pastūmė V. T. ir griūdama ji veidu atsitrenkė į sienos kampą, taip smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą šeimos narei - nukentėjusiajai V. T., su kuria gyveno kartu nesusituokę;
1.2. tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš nenustatyto asmens įgijo, neturėdamas leidimo, bute Kosmoso g. 8 - 42, Visagine, laikė dujinį pistoletą ME 8 DETECTIVE II, skirtą šaudyti 8 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamą „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, ir 5 vienetus pramoninės gamybos 8 mm kalibro dujinius šovinius, skirtus šaudyti iš 8 mm kalibro dujinių pistoletų, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriamus „C“ kategorijos šaudmenims, kol ginklas, 5 šaudmenys 2017 m. vasario 13 d. buvo paimti policijos pareigūnų.
Šalies argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Liudmila Galič pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam arešto bausmes, kurias, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis subendrinus, paskirti galutinę bausmę – areštą 70 parų.
2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. B. kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį klausimus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų, neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, vertino juos selektyviai, teikdamas pirmenybę kaltinamojo V. B. parodymams, nesivadovavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl padarė nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas bei priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorė teigia priešingai, kad byloje esančių įrodymų visumos pakanka V. B. kaltei pagal jam pareikštus kaltinimus pagrįsti.
2.2. Prokurorė cituoja nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nurodydama, kad nėra jokio pagrindo jais netikėti. Nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai, priešingai nei sprendė apylinkės teismas, yra nuoseklūs, o tai, kad nukentėjusioji duodama paaiškinimus netiksliai nurodė smurto prieš ją naudojimo datą yra pateisinama tuo, kad nukentėjusioji yra vyresnio amžiaus, turinti sveikatos problemų, socialiai pažeidžiama, nes bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamo įvykio metu buvo linkusi vartoti alkoholį, be to, nuo įvykio ir jos apklausos praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, todėl suprantama, kad nukentėjusioji galėjo ir neatsiminti smurto panaudojimo dienos. Teigia, kad nukentėjusioji viso proceso metu nurodė esmines įvykio aplinkybes, jog kaltinime nurodytą dieną ją (V. T.) pastūmė sugyventinis V. B. dėl ko pastaroji atsitrenkė veidu į staktą.
2.3. Nurodo, kad tai, jog V. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir apklaustų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga – 2017-02-09 asmens apžiūros protokolas ir jo priedas, tyrėjų M. T. ir A. V. tarnybiniai pranešimai, taip pat liudytojos N. T. parodymai. Mano, kad nukentėjusiosios V. T. nenoras įvykio pradžioje atskleisti smurto panaudojimo prieš ją aplinkybių yra paaiškinimais psichologiniais aspektais – dėl jaučiamos gėdos jausmo, prieštaringų jausmų smurtautojui, polinkis dėl smurto kaltinti save ir kt. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė aukščiau paminėtais įrodymais, nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais, nepasisakė dėl ko netiki V. T. ir N. T. parodymais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis ir kt.
2.4. Teigia, kad V. B. parodymus apie tai, kad jis nedisponavo šaunamuoju ginklu bei tai, kad ginklas ir šaudmenys priklausė ne jam, o V. T. sutuoktiniui paneigia nukentėjusiosios V. T. parodymai apie ginklo ir šaudmenų jos namuose atsiradimo aplinkybes, taip pat N. T. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad motina (V. T.) į butą, (duomenys neskelbtini) persikraustė jau po tėvo mirties, kad ji pati padėjo persivežti daiktus V. T. ir jokio ginklų tarp daiktų nematė, jos (N. T.) tėvas buvo žvejys, niekaip nesusijęs su medžiokle, todėl jokio ginklo negalėjo turėti. Pažymi, kad V. B. daugelį metų yra medžiotojų būrelio narys, dėl to šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad V. B. galėjo disponuoti ginklu ir šaudmenimis.
2.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes sprendimą byloje priėmė vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kai nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėse dalyse dėl to yra neatitikimų. Pažymi, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas konstatavo, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog V. B. padarė nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių. Mano, kad dėl to liko neaišku, kaip atsirado sužalojimai ant nukentėjusiosios V. T. kūno, nebuvo pateikta jokių motyvų, kuriais būtų pagrįsta išvada, kad prieš nukentėjusiąją smurtas nebuvo panaudotas.
3. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jų pagrindu padarytos išvados, lėmusios išteisinamojo nuosprendžio V. B. atžvilgiu priėmimą. Skunde teigiama, jog byloje esančių įrodymų visuma – nukentėjusiosios V. T. parodymai, liudytojos N. T. parodymai, asmens apžiūros protokolos ir jo priedas, tarnybiniai pranešimai ir kita bylos medžiaga pagrindžia, jog V. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, todėl V. B. atžvilgiu turi būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis.
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra išsamiai aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visumos nepakanka daryti pagrįstoms išvadoms, jog V. B. kaltinime nurodytu metu ir nurodytomis aplinkybėmis sukėlė fizinį skausmą savo šeimos narei, sugyventinei V. T., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, taip pat, to kad jis įgijo ir laikė dujinį pistoletą su dujiniais šoviniais - padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos
8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios V. T. parodymus laikė nenuosekliais, kadangi, prokurorės teigimu, jie esminėse detalėse sutampa, be to, nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymus bei kartu tai, kad V. B. sukėlė fizinį skausmą V. T., pagrindžia ir liudytojos N. T. parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, dėl kurios pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė - 2017-02-09 asmens apžiūros protokolas ir jo priedas, tyrėjų M. T. ir A. V. tarnybiniai pranešimai ir kt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiosios V. T. parodymus bei kitus byloje esančius įrodymus, su aukščiau nurodytais skundo argumentais nesutinka bei sprendžia, kad byloje esančių įrodymų visumos nepakanka V. B. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįsti, kadangi kyla ne viena pagrįsta abejonė.
8.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiosios V. T. paaiškinimai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, apie įvykio aplinkybes tiek savo paaiškinimuose, tiek teisiamojo posėdžio metu duotose parodymuose, taip pat liudytojai N. T., policijos pareigūnams nukentėjusioji aiškino skirtingai. Pirminiuose paaiškinimuose, duotose 2017 m. vasario 13 d., V. T. nurodė, kad 2017 m. vasario 7 d., tarp jos ir V. B. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu jie abu buvo gerokai išgėrę, ji (V. T.) varė V. B. iš namų, o šis nenorėjo išeiti; tuomet virtuvėje V. B. vieną kartą pastūmė ją stipriai į šoną ir ji atsitrenkė veidu į sienos staktos kampą. Trenkėsi kairės pusės smilkiniu, praskėlė paakį, pradėjo bėgti kraujas, o ryte atsirado mėlynės po akimis. Dėl to juto fizinį skausmą (1 t., b. l. 25). Teisiamojo posėdžio metu V. T. iš pradžių kategoriškai tvirtino, kad konfliktas tarp jos ir V. B. įvyko 2017 m. vasario 6 d., einant iš virtuvės, koridoriuje, V. B. ją pastūmė ir ji atsitrenkė į durų staktą. Vėliau patikslino, kad įvykis galėjo įvykti ir 2017 m. vasario 7 d., gerai neatsimena (1 t., b. l. 167). Iš liudytojos N. T. 2017 vasario 10 d. duotų paaiškinimų matyti, kad 2017 m. vasario 8 d. nuėjo pas motiną V. T. į butą ir pamatė, kad jos paakiai yra mėlyni; V. T. jai pasakė, kad 2017 m. vasario 7 d. V. B. ją pastūmė ir ji nukrito veidu į spintelę. Patvirtino, kad V. T. buvo neblaivi, kelias dienas iš eilės gėrė (1 t., 46 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja N. T. nurodė, kad motina V. T. policijoje, aiškindama įvykio aplinkybes, sakė, kad įvykis įvyko 2017 m. vasario 7 d., kaip tiksliai V. T. aiškino įvykio aplinkybes neprisimena, atsimena tik tai, kad V. T. nurodė, jog V. B. ją pastūmė ir ji trenkėsi į kampą (1 t., 170 b. l.). Iš 2017 m. vasario 8 d. vyresniojo tyrėjo M. T. tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams liudytoja N. T. nurodė, jog V. B. 2017 m. vasario 6 d. sumušė jos motiną V. T.. Pati V. T. paaiškino, kad V. B. ją sumušė už tai, kad ji nedavė jam išgerti. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad V. T. daugiau aplinkybių paaiškinti negalėjo, buvo akivaizdžiai neblaivi, tolimesnei apžiūrai atsisakė vykti į Visagino ligoninės priėmimo skyrių, pareiškė, kad niekam jokių pretenzijų neturi (1 t., b. l. 8). Iš 2017 m. vasario 9 d. vyresniojo tyrėjo A. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad tikslinant įvykio aplinkybes kitą dieną – 2017 m. vasario 9 d., atvykusiems policijos pareigūnams V. T. paaiškino, kad 2017 m. vasario 7 d. vakare, tikslaus laiko neatsimena, išgertuvių metu jos sugyventinis V. B. ją pastūmė, V. T. griūdama veidu atsitrenkė į durų staktą (1 t., b. l. 9). V. B. viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodydamas, kad V. T. jis nestūmė; 2017 m. vasario 5 ir 6 d. jis (V. B.) ir V. T. vartojo alkoholį, buvo neblaivūs, V. T. pati krito atsitrenkdama arba į suoliuką, arba į sekcijos kampą (1 t., b. l. 166).
8.2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytų duomenų visuma neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad V. B. kaltinime nurodytu metu ir nurodytomis aplinkybėmis ir būtent 2017 m. vasario 7 d. vieną kartą pastūmė V. T., kuri griūdama veidu atsitrenkė į sienos kampą taip smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą šeimos narei. Iš bylos duomenų matyti, kad kelios dienos iki įvykio ir po to, V. T. ir V. B. namuose kartu vartojo alkoholį, buvo neblaivūs, kitų asmenų kartu nebuvo. V. B. viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodydamas, kad pati V. T. griuvo ir susižalojo. Ir nors pritartina skundo argumentui, kad V. T. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad dėl V. B. kaltės ji patyrė fizinį skausmą, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, jos paaiškinimai dėl paties įvykio ir aplinkybių, kuriomis ji patyrė fizinį skausmą, yra nenuoseklūs, ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl V. B. pareikšto kaltinimo. Kaip minėta, V. T. negalėjo nurodyti tikslios įvykio datos, o aplinkybes, kuriomis ji patyrė fizinį skausmą, aiškino skirtingai – 2017-02-08 atvykusiems policijos pareigūnams aiškino, kad V. B. ją sumušė tą pačią dieną, o liudytoja N. T. pareigūnams nurodė, kad V. B. sumušė jos motiną V. T. 2017-02-06 (2017 m. vasario 8 d. tarnybinis pranešimas, 1 t., b. l. 8). Svarbu paminėti, jog įvykio vietoje buvęs pareigūnas M. T. tarnybiniame pranešime aiškiai užfiksavo aplinkybę, jog V. T. tikslių aplinkybių paaiškinti negalėjo, buvo akivaizdžiai neblaivi. 2017 m. vasario 9 d. atvykusiems pareigūnams V. T. aiškino, kad 2017 m. vasario 7 d. V. B. virtuvėje vieną kartą pastūmė ją stipriai į šoną ir ji atsitrenkė veidu į sienos staktos kampą (1 t., b. l. 25), o liudytojai N. T. nurodė, kad V. B. 2017 m. vasario 7 d. vieną kartą ją pastūmė ir ji nukrito veidu į spintelę (1 t., 46 b. l.). Bylos duomenys nurodo, jog 2017 m. vasario 8 d. užfiksuotos kraujosruvos ant V. T. veido po akimis (1 t., b. l. 19, 22), tačiau tokių sužalojimų, apie kuriuos parodymus davė pati nukentėjusioji V. T., t. y. kad trenkėsi kairės pusės smilkiniu į sienos staktos kampą ir prasiskėlė paakį (1 t., b. l. 25), bylos dokumentuose nėra užfiksuota.
8.3. Nors prokurorė teigia, kad byloje liko neaišku, kaip atsirado sužalojimai ant nukentėjusiosios V. T. kūno, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kuriais būtų pagrįsta išvada, kad prieš nukentėjusiąją smurtas nebuvo panaudotas, tačiau vien tai, jog asmuo patyrė sužalojimus ar fizinį skausmą dar nereiškia, kad jie yra nusikalstamos veikos pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis V. B. nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, dėl to pagrįstai V. B. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje
9. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. B. išteisino iš kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes byloje esančių įrodymų visuma pagrindžia, kad V. B. disponavo šaunamuoju ginklu. Nurodoma, kad V. B. parodymus apie tai, kad jis nedisponavo šaunamuoju ginklu bei tai, kad ginklas priklausė ne jam, o V. T. sutuoktiniui V. T., paneigia nukentėjusiosios V. T. parodymai apie ginklo ir šaudmenų jos namuose atsiradimo aplinkybes, taip pat N. T. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad motina (V. T.) į butą, (duomenys neskelbtini) persikraustė jau po tėvo V. T. mirties, kad ji pati padėjo persivežti daiktus V. T. ir jokio ginklo tarp daiktų nematė, jos (N. T.) tėvas (V. T.) buvo žvejys, niekaip nesusijęs su medžiokle, todėl jokio ginklo negalėjo turėti. Skunde pažymima, kad V. B. daugelį metų yra medžiotojų būrelio narys, dėl to šios aplinkybės netiesiogiai patvirtina aplinkybę, kad V. B. galėjo disponuoti ginklu ir šaudmenimis.
9.1. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma nepagrindžia V. B. pareikšto kaltinimo, kad jis tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis iš nenustatyto asmens įgijo ir neturėdamas leidimo, bute (duomenys neskelbtini), laikė dujinį pistoletą ir 5 dujinius šovinius, kol ginklas ir 5 šaudmenys 2017 m. vasario 13 d. buvo paimti policijos pareigūnų.
9.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. T., po to, kai 2017 m. vasario 8 d. buvo iškviesti policijos pareigūnai ir po jos duotų paaiškinimų apie tai, kad V. B. naudojo prieš ją fizinį smurtą, 2017 m. vasario 13 dieną, duodama paaiškinimus nurodė, kad tarp V. B. daiktų rado ginklą, nurodė, kad jis priklauso V. B. (1 t., b. l. 25). Policijos pareigūnai, nuvykę adresu Kosmoso g. 8-42, Visaginas, V. T. bute rado ginklą bei 5 dujinius šovinius, kurie buvo paimti. Pats V. B. viso proceso metu neigė, kad ginklas bei šoviniai priklauso jam, nurodydamas, kad pas V. T. bute matė ginklą, tačiau jis buvo netinkamas naudoti, jo neėmė, V. T. jam nurodė, kad ginklas priklauso jos (V. T.) buvusiam sutuoktiniui V. T.. Nukentėjusioji V. T., aiškindama ginklo jos bute atsiradimo aplinkybes, nurodė, kad V. B. jai yra sakęs, kad ginklą norėjo parduoti V. S. (V. S.), o šiam atsisakius jį pirkti, ginklą paliko pas ją (V. T.) bute. Tačiau teisiamajame posėdyje apklaustas V. S. paneigė minėtus V. T. parodymus, nurodydamas, kad jam nežinoma, jog V. B. būtų turėjęs dujinį pistoletą, jie niekada nekalbėjo apie dujinio ginklo pardavimą.
9.3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien nukentėjusiosios manymo apie tai, kad ginklas bei šaudmenys priklauso V. B., nepakanka pripažinti V. B. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti, ginklas bei šaudmenys buvo rasti V. T. bute, o jo atsiradimo aplinkybės, kurias nurodė V. T., nepatvirtintos objektyviais bylos duomenimis. Be to, V. B. viso proceso metu kaltę neigė, nurodydamas, kad matė pas V. T. namuose ginklą, V. T. jam nurodė, jog ginklas priklauso jos buvusiam sutuoktiniui V. T.. Esant tokiems prieštaringiems parodymams ir nesant kitų objektyvių įrodymų, akivaizdu, jog daryti neabejotiną išvadą, kad ginklas bei šaudmenys priklauso V. B., nėra teisinio pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojos N. T. parodymų apie tai, kad po V. T. mirties V. T. persikraustė į butą, esanti Kosmoso g. 8-42, Visaginas, ir ji padėjo persivežti visus V. T. daiktus, tarp kurių ginklo nematė, taip pat parodymai apie tai, kad tėvas V. S. buvo žvejys, su medžiokle nesusijęs, todėl jokio ginklo negalėjo turėti, o V. B. yra medžiotojų būrelio narys, todėl ginklą galėjo turėti, nepatvirtina V. B. pareikšto kaltinimo, o yra tik spėjimais grindžiamos prielaidos.
9.4. Pažymėtina, kad kiekviena inkriminuojama nusikalstama veika, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Be to, konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.
9.5. Atsižvelgus į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų nepakanka V. B. kaltei dėl jam pareikštų kaltinimų pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisinamąjį nuosprendį priėmė BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
10. Esant nurodytoms aplinkybėms, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Liudmilos Galič skundas netenkinamas ir Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Liudmilos Galič apeliacinį skundą atmesti.