Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant, pareiškėjos atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei Dovilei Aleksandravičienei, trečiojo suinteresuoto asmens S. J. atstovei advokatei R. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir S. J. dėl praleisto termino atnaujinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja R. M. pareiškime (b. l. 1–3) prašo atnaujinti terminą prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko tėvo S. Z. 1 176 kv. m. žemę (duomenys neskelbtini), valdytą iki nacionalizacijos.

Pareiškime pareiškėja paaiškino, kad įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, nes neturėjo duomenų apie žemės savininką, jo valdytą žemės plotą, įgijimo pagrindą. Suinteresuotam asmeniui S. J. pateikus pareiškimą Ukmergės rajono apylinkės teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suprato, jog S. J., kaip pareiškėjos motinos S. Z. turto įpėdinė, pageidauja susigrąžinti jos ir S. J. tėvo S. Z. žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Rengdama atsiliepimą į S. J. pareiškimą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurio 2014-04-07 gavo atsakymą ir išlikusius nuosavybės teisę įrodančius dokumentus. Tik ruošiantis civilinės bylos nagrinėjimui suprato, jog ji, kaip S. Z. (galimai buvusio žemės savininko) testamentinė turto įpėdinė, taip pat yra ir pretendentė nuosavybės teisių atkūrimui. Ji tik 2014 m. balandžio 23 d. iš Vilniaus apskrities archyvo gavo savo tėvo S. Z. testamentą, surašytą 1977 m. lapkričio 21 d., kuriuo S. Z. išreiškė valią palikti savo dukrai R. M. nekilnojamąjį turtą - pusę gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Šio testamento pagrindu, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą jai kyla teisė pretenduoti į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Ukmergės rajono žemėtvarkos skyrius jos motinai S. Z. 1999-01-18 pateikė atsakymą Nr. 37 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame buvo nurodyta, kad žemė buvo valdoma činšo teise ir tai nėra nuosavybės forma, todėl į činšo teisę valdytą žemę nuosavybės teisės neatkuriamos. Iš šio rašto suprato, kad jos motina S. Z. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tik ji nežinojo duomenų, kurio žemės savininko žemę pageidavo susigrąžinti. Teismui atnaujinus terminus, ji kreiptųsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl buvusio žemės savininko nacionalizacijos momentui, valdyto žemės sklypo vietos ir ploto, nuosavybės įgijimo pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškimą (b. l. 37–40) su pareiškimu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškimą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis R. M. nuosavybės teisė į dalį pastato - gyvenamojo namo ir pastatą - sandėlį įregistruoti 1988-04-16 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl galima manyti, jog apie testamento egzistavimą pareiškėjai buvo žinoma dar 1988 metais, t. y. po tėvo mirties 1987 m. Todėl nepagrįstu laikytinas teiginys, jog apie S. Z. testamentą, surašytą 1977 m. lapkričio 21 d., pareiškėja sužinojo tik 2014 m. - rinkdama dokumentus civilinei bylai. Be to, analizuojant R. M. pareiškimą, sunku suprasti, kokius konkrečiai nuosavybės teises įrodančius dokumentus ji pateiktų, jeigu jai būtų atnaujintas praleistas įstatymu nustatytas terminas. Pareiškėja ir pati preziumuoja, kad tokių pateiktinų dokumentų nėra, o esamų – nepakanka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai tiksliai reglamentuoja nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriais remiantis Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja, prašydama atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytus terminus, turėtų nurodyti, kurie dokumentai tik šiuo metu dėl objektyvių priežasčių jai tapo žinomi ir yra pateiktini, siekiant atkurti nuosavybės teisę į S. Z. žemę. Be to, nėra aišku, ar S. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė žemės sklypą, esantį prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Duomenų apie nuosavybės teise valdytą žemę Ukmergės skyriuje nėra, o civilinė byla Nr. 2-129-879/2014 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Ukmergės rajono apylinkės teisme nėra išspręsta, todėl nėra pagrindo atnaujinti įstatymu nustatytus praleistus terminus, kadangi pareiškėjai tai nesukels jokių teisinių padarinių. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika, svarbiomis termino praleidimo priežastimis, gali būti pripažintos tik nuo pareiškėjo valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios paduoti prašymą per įstatymo nustatytą terminą. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodo, remiasi aplinkybe, jog tik 2014 m. balandžio 23 d. iš Lietuvos centrinio archyvo gavo savo tėvo S. Z. testamentą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. J. atsiliepime į pareiškimą (b. l. 34–35) prašo jį spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į pareiškimą paaiškino, kad ji dar 2012-11-10 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi neturėjo duomenų, kad jos mama S. Z. buvo pradėjusi nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) atkūrimo procesą. Į administracinę bylą, kaip trečias suinteresuotas asmuo, buvo įtraukta pareiškėjos dukra L. S., gyvenanti kartu su pareiškėja adresu: (duomenys neskelbtini), kuri, kaip suinteresuotas asmuo yra įtraukta ir į šiuo metu Ukmergės rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. L. S. kartu su jos prašymu buvo išsiųsti procesiniai dokumentai, tarp kurių buvo iš Lietuvos valstybės centrinio valstybės archyvo gauti tie patys dokumentai, kuriuos, kaip teigia pareiškėja, ji gavo pati savo iniciatyva rengiant atsiliepimą į pareiškėjos S. J. pareiškimą. L. S. lygiai tuos pačius archyvinius dokumentus gavo 2014-03-13, kai Ukmergės rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą ją į bylą įtraukti suinteresuotu asmeniu. Mano, kad pareiškėja apie archyvinius dokumentus žinojo žymiai anksčiau negu teigia pareiškime.

Prašymas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino atnaujinimo paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenės interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).

Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuoja praktiką, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą, yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (žr. LVAT 2010 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).

Asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ratas nurodytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktuose. Taigi nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie buvo turto savininkai; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nots testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; pat turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo ­pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Iš pareiškėjos prašymo teismui matyti, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į savo mirusio tėvo nuosavybės teise turėtą žemę. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas iki 1940 m. nacionalizacijos buvo žemės savininkas.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje A146-772/2009).

Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti iš esmės grindė tuo, kad šį terminą praleido dėl to, kad neturėjo tikslių domenų apie žemės savininką nacionalizacijos momentui.

Pareiškėja nepagrindė, kad minėtu laikotarpiu egzistavo objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios minėtu laikotarpiu sukliudė realizuoti savo teisę atkurti nuosavybės teises: kreiptis į valstybės institucijas dėl dokumentų pateikimo, gavus tokius dokumentus, operatyviai kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokios objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios aplinkybės sukliudė operatyviai kreiptis į teismą, todėl teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos prašymą remiantis jame išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atmesti pareiškėjos R. M. prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams pateikti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.