- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-11
- Bylos Nr.
- AS-525-161-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“, G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“ (ankstesnis pavadinimas – G. K. personalinė įmonė) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. personalinės įmonės (naujas pavadinimas - uždaroji akcinė bendrovė „Gegužiukas“) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. personalinė įmonė (naujas pavadinimas – UAB „Gegužiukas“) (toliau – ir Įmonė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. įspėjimą Nr. A51-24266(2.17.1.18-TR3) (toliau – ir Įspėjimas). Taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Įspėjimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimai, priimti šioje ir administracinėje byloje Nr. I-3879/2010.
Nurodė, kad jis padavė skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 1-1742 (toliau – ir Sprendimas), kuris buvo pagrindas priimti Įspėjimą, panaikinimo, todėl atsakovas, žinodamas apie teisme paduotą skundą, nesilaikė protingumo principo, priimdamas Įspėjimą. Pažymėjo, jog kol nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo kitoje byloje (kur ginčijamas Sprendimas), pareiškėjas negali būti įpareigotas vykdyti neteisėtą apskųstą Sprendimą, nes tai apsunkintų teismo sprendimo vykdymą, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą ir neatitiktų proporcingumo principo. Be to, neteisėtai apribojus jo veiklą, pareiškėjas patirs didelių nuostolių, nes prekybos alkoholiniais gėrimais laikas apribotas būtent tuo metu, kada jo paklausa ir pardavimo kiekiai yra didžiausi. Nors pareiškėjas galėtų prisiteisti patirtus nuostolius iš savivaldybės, jis turėtų papildomai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, būtų pažeisti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi, be kita ko, atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Nustatė, jog pareiškėjas ginčija Įspėjimą, kuriuo Įmonė įspėta iki 2010 m. lapkričio 25 d. kreiptis į Administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyrių dėl licencijos patikslinimo. Pabrėžė, jog Įspėjimo vykdymas priklauso išimtinai nuo valingų pareiškėjo veiksmų, kurie turi būti atlikti iki nustatyto termino (2010-11-25), kuris jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų negali būti vertinamas kaip pakankama priežastis pritaikyti pareiškėjo prašomą priemonę.
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei sustabdyti Įspėjimo galiojimą iki įsiteisės sprendimas šioje byloje. Atskirasis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
1. Pabrėžia, jog teismų pareiga yra rūpintis ir užtikrinti, kiek įmanoma greitesnį ir ekonomiškesnį teismo procesą, o bereikalingas bylinėjimasis keliuose teismuose ne tik gaišina šalių ir teismų laiką, bet ir didina patiriamas bylinėjimosi, teismo išlaidas. Nurodo, kad kelias žalai atsirasti gali būti užkirstas, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones.
2. Nurodo, kad jau patyrė ir dar patirs nuostolių, nes Juridinių asmenų registre padarius įrašą apie licencijos sustabdymą, alkoholinius gėrimus tiekiančios įmonės atsisako pareiškėjui pristatyti prekes. Tokie nuostoliai yra Sprendimo bei teismo atsisakymo šioje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę padarinys.
3. Atsižvelgia į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnį ir teigia, jog teismas, konstatuodamas, kad tuo atveju, jeigu patenkinus skundą atsirastų neigiamų pasekmių, tai neapsunkintų sprendimo įvykdymo, pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes teismas turi pareigą imtis visų galimų priemonių, kad jokių neigiamų padarinių iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nekiltų.
4. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nes didžiąją jos dalį sudaro teismo pasisakymai apie skundo priimtinumą ir atitinkamų ABTĮ straipsnių bei pareiškėjo prašymo argumentų citavimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas Įspėjimą, kuriuo jis įspėtas, kad tuo atveju, jeigu jis iki 2010 m. lapkričio 25 d. nesikreips į Administracijos Turto valdymo ir verslo paslaugų departamento Verslo ir paslaugų skyrių dėl licencijos patikslinimo, bus rengiamas Administracijos direktoriaus įsakymo projektas dėl licencijos galiojimo sustabdymo.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindė tuo, kad, nesustabdžius Įspėjimo galiojimo, jis patirs nuostolių dėl prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimo, todėl, priėmus jam palankų teismo sprendimą šioje byloje, turės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl nuostolių atlyginimo, o tai sukels papildomų sunkumų ir neatitiks teismo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų.
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (administracinės bylos Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. AS502-177/2008, AS442-314/2008), kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų. Kitaip tariant, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su poreikiu kreiptis pakartotinai į teismą, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonės nebus pritaikytos, o teismas priims jam palankų sprendimą, negali būti pagrindu patenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tokia vienareikšmiška praktika turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl Įspėjimo galiojimo sustabdymo.
Kaip jau minėta, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti vertinamas ir paties prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdis. Pareiškėjas ginčija aktą, kuriuo jis tik įspėtas dėl galimo licencijos galiojimo sustabdymo. Toks aktas priimtas, remiantis Sprendimu, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Tuo tarpu bylos duomenimis Sprendimas šiuo metu yra galiojantis, t. y. sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į ginčijamo akto turinį, pareiškėjo pateiktus argumentus, pabrėžtina, jog byloje apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodomos pasekmės (nuostoliai, pelno sumažėjimas ir kita) yra tiesiogiai susiję su įspėjimu apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą. Kitaip tariant, byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas išvadai, kad, nesustabdžius Įsakymo galiojimo, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas.
Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylos Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009) yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos, nustačius išimtines aplinkybes, o ne remiantis prielaidomis apie galimą būsimo pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumą ar apsunkinimą. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas Sprendimo sustabdymo klausimas, todėl nepasisakytina dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad neteisėtas Sprendimas negali būti vykdomas tol, kol neišspręsta byla dėl Sprendimo panaikinimo.
Pareiškėjas taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota. Kadangi pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių papildomų argumentų, kurie sudarytų pagrindą ABTĮ 71 straipsnio nuostatų prasme pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tik nurodė argumentus dėl nuostolių ir tolesnių teisminių procesų, teismas iš esmės vertino ir pasisakė tik dėl tokių pareiškėjo argumentų. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais dėl teismo nutarties nemotyvuotumo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į bylos medžiagą, nustatytas faktines aplinkybes, prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, aktualią administracinių teismų praktiką, konstatuotina, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo pritaikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gegužiukas“ (ankstesnis pavadinimas – G. K. personalinė įmonė) atskirojo skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.