Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. P. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. E. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 312 str. 1 d. ir jai paskirtas laisvės apribojimas 9 mėn., įpareigojant per 5 mėn. neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. E. K. nuteista už tai, kad išniekino kapą, t. y. ji 2010 m. balandžio mėnesį, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, veikdama bendrai su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais vyrais, (duomenys neskelbtini) esančiose kapinėse tyčia suardė ir tokiu būdu išniekino kapą, kuriame (duomenys neskelbtini) metais palaidota K. M. – nukėlė ant kapo buvusį antkapį, sulygino kapo žemę.

Apeliaciniu skundu J. P. prašo pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012-10-10 nuosprendį ir L. E. K. veiką perkvalifikuoti iš BK 312 str. 1 d. į BK 312 str. 2 d. ir paskirti BK 312 str. 2 d. numatytą vieną iš bausmių. Apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad nuteistoji 2010 m. balandžio mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, išniekino kapą, kai tuo tarpu kaltinamajame akte nurodyta, kad 2012-04-28, apie 13.15 val., nukentėjusioji rado išniekintą močiutės kapą, L. E. K. pati prisipažino, kad 2012-04-28, apie 13 val., išardžiusi kapavietes. Teismas, priimant skundžiamą nuosprendį, vadovavosi BPK 297 str., 298 str., 306 str., nors BPK 306 str. neteko galios nuo 2007-09-01. Apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistajai netinkamai paskirta bausmė, ji yra per švelni. Nukentėjusioji patyrė didelį stresą, stiprius psichologinius išgyvenimus, į kuriuos teismas neatsižvelgė. Be to, teismas neįpareigojo nuteistosios atstatyti K. M. kapavietę, kuri yra pasislinkusi į kitą vietą.

Nukentėjusioji ir jos atstovė advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistosios gynėjas advokatas ir prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinus surinktus įrodymus, atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, nustatė, jog nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. L. E. K. veika dėl kapo, kuriame (duomenys neskelbtini) palaidota K. M., išniekinimo kvalifikuota pagal BK 312 str. 1 d. tinkamai ir teisingai nuteistajai skirta laisvės apribojimo bausmė.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde teigia, kad ji rado išniekintą savo močiutės K. M. kapą, t. y. dingęs antkapis, sulyginta žemė, išrautos tujos, iškirsta gyvatvorė, dėl to ji patyrė labai didelį stresą, stiprius psichologinius išgyvenimus. Todėl apeliantės manymu, L. E. K. veika turi būti perkvalifikuota iš BK 312 str. 1 d. į BK 312 str. 2 d., nes nuteistoji suprato savo netinkamą elgesį, kad pažeidė viešąją tvarką, atliko vandališkus veiksmus prieš nukentėjusiąją.

Pagal BK 312 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, arba išniekino kitą viešosios pagarbos vietą. Baudžiamosios teisės teorijoje kapo suardymu laikytini bet kokie veiksmai, kuriais suardoma kapavietė, t. y. pats kapas, urnos vieta kolumbariume, tvorelė ar kiti daiktai, skirti mirusiojo atminimui pagerbti, pavyzdžiui, kapavietė panaikinama, sumažinama, patraukiama į kitą vietą, ištrypiami ar iškasami ten pasodinti augalai ar suardomi kiti kapavietėje buvę įrenginiai. Kapas gali būti suardytas tiek visiškai, tiek ir iš dalies – tai veikai kvalifikuoti reikšmės neturi. Taip pat reikšmės veikai kvalifikuoti neturi ir tai, ar kapą, urnos vietą kolumbariume, kapavietėje buvusius įrenginius, augalus, tvorelę galima atstatyti į pirmykštę padėtį, ar to padaryti galimybės nėra.

Nuteistoji L. E. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2010 m. balandžio mėn., vaikščiojo po kapines ir ieškojo apleistų vietų, kur galėtų palaidoti vyrą. Į kapinių administraciją dėl kapo vietos ji nesikreipė. Radusi apleistą kapą, paprašė ten buvusių vyrų, nukirsti akacijų krūmus. Vėliau sužinojo, jog šalia buvo K. M. kapas (2 t., b. l. 95). Nors nuteistoji teigia, kad vyrų prašė nukirsti tik krūmus, tačiau nukentėjusioji J. P. sako, kad buvo išrautos tujos, iškirsta gyvatvorė, sulyginta žemė, antkapis padėtas į kitą vietą (2 t., b. l. 96). Nukentėjusiosios parodymus patvirtina apžiūros protokolas. Apžiūros metu nustatyta, kad antkapis, ant kurio pritvirtinta plokštė su užrašu „(duomenys neskelbtini)“ yra kapavietės viduryje, žemės paviršius aplink šį antkapį nelygus ir ištryptas (1 t., b. l. 4-8). Atėjusi į kapines po dviejų dienų ir pamačiusi J. P., policijos pareigūnus, korespondentę, L. E. K. prisipažino išardžiusi K. M. kapą. Nuteistoji neneigė, jog ruošė vietą, kur galėtų palaidoti vyrą. Parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kaip L. E. K. paaiškino, kad tarp žymeklių Nr. 1 ir Nr. 2 buvo laisva vieta, kurioje ji norėjo paruošti kapavietę savo vyrui, teigė, jog šioje atkarpoje nebuvo jokio antkapio (nors nuotraukoje matomas toje vietoje antkapis su užrašu K. M. ir antkapis be jokio užrašo) (1 t., b. l. 131-135). Tačiau (duomenys neskelbtini) kapinių planas, kurį pateikė (duomenys neskelbtini) direktorė R. N., patvirtina, kad L. E. K. nurodyta vieta tarp žymeklių Nr. 1 ir Nr. 2, nebuvo laisva, ten buvo dvi kapavietės, o kapavietėje Nr. 112 palaidota K. M. (1 t., b. l. 21). Įvertinus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. E. K. išniekino kapą, kuriame (duomenys neskelbtini) palaidota K. M.. Tačiau kolegijos nuomone, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad L. E. K. veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 312 str. 1 d. į BK 312 str. 2 d.

BK 312 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kvalifikuotą to paties straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimą dėl rasinių, nacionalinių ar religinių motyvų, taip pat už atskirą savarankišką nusikaltimą – vandališkus veiksmus kapinėse ar kitoje viešosios pagarbos vietoje. Baudžiamosios teisės teorijoje vandališkais veiksmais laikytini bet kokie aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais sąmoningai naikinamas svetimas turtas jį padegant, daužant, apipilant dažais ar kitaip niokojant. Paprastai tai veiksmai be priežasties, kuriems būdingas cinizmas, noras be jokios dingsties niokoti tam tikrus objektus, vertybes ar bet ką. Atlikdamas vandališkus veiksmus kaltininkas siekia sunaikinti ar sužaloti ne vieną konkretų kapą, paminklą, o neapibrėžtą jų skaičių.

Byloje nėra duomenų iš kurių būtų galima spręsti, kad L. E. K. veiksmai buvo vandališki. L. E. K. ieškojo laisvos vietos, kur galėtų palaidoti vyrą. Todėl atradusi, jos manymu laisvą vietą, ji norėjo paruošti kapavietę savo vyrui. Nuteistosios parodymai nepaneigti. Be to, nors ji ir suardė K. M. kapą, tačiau jos veiksmus negalima vertinti kaip vandališkus. Nes ji K. M. kapo neniokojo vien tik tam, kad jį suniokoti, o padarė tam tikrus darbus, kad galėtų toje vietoje laidoti vyrą. Tai rodo, kad veiksmai suardant kapavietę, buvo daromi dėl aiškios priežasties. Tai matyti ir iš nukentėjusiosios J. P. parodymų, kad buvo išrautos tujos, iškirsta gyvatvorė, sulyginta žemė, antkapis padėtas į kitą vietą (2 t., b. l. 96). Taipogi byloje nėra duomenų, kad L. E. K. sunaikino daugiau nei vieną kapą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai L. E. K. veiką kvalifikavo pagal BK 312 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog nenustatytas tikslus laikas, kada buvo išniekintas kapas. Kaltinamajame akte nurodyta, kad L. E. K. 2010 m. balandžio mėn., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, išniekino kapą. Nuteistoji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2010 m. balandžio mėn. dieną vaikščiojo po kapines ieškodama apleistų kapų (2 t., b. l. 95). Nors nukentėjusioji 2012-04-28, apie 13.15 val., rado išniekintą močiutės kapą, tačiau negalima daryti išvados, jog būtent šią dieną buvo suardytas K. M. kapas. Nuteistoji po dviejų dienų atvykusi į kapines, pamatė J. P., kuri tvirtina, kad tai buvo 2012-04-28. Tačiau tai dar nereiškia, kad K. M. kapas buvo suardytas 2012-04-28. Iš to galima tik spręsti, kad 2012-04-28 buvo rastas suardytas K. M. kapas. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistosios ir nukentėjusiosios parodymų pagrindu galima nustatyti, kada buvo suardytas nukentėjusiosios močiutės kapas yra nepagrįstas.

Nukentėjusioji mano, kad L. E. K. paskirta bausmė yra per švelni. Baudžiamasis įstatymas numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.). BK 312 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę, pagrįstai L. E. K. parinko su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – laisvės apribojimo bausmę. Laisvės apribojimas nėra švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tai pati griežčiausia bausmė, kuri galėjo būti skiriama L. E. K.. Ši bausmė pakankamai efektyvi poveikio priemonė asmenims, padariusiems nesunkų nusikaltimą. Vadovaujantis BK 48 str. 2 d. laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertinęs tai, kad nuteistoji turi darbą, yra senyvo amžiaus, pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmę mažesnę už numatytą šios bausmės vidurkį. L. E. K. įpareigota per 5 mėn. neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Probacijos tarnyba sprendžia kokiose sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose nuteistieji neatlygintinai dirba. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenurodė konkrečios įstaigos, kurioje nuteistoji yra įpareigota neatlygintinai išdirbti 50 valandų, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad L. E. K. skirtas įpareigojimas nėra bausmė, nes ji dirba (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas. Nukentėjusioji J. P. civilinio ieškinio nereiškė, atstatyti K. M. kapavietės neprašė, todėl pirmosios instancijos teismas žalos atlyginimo klausimo nesprendė ir negalėjo įpareigoti nuteistąją atlyginti padarytą žalą ar ją pašalinti savo darbu.

Nors pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį vadovavosi BPK 306 str., kuris Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymu Nr. X-1236 (Žin., 2007, Nr. 81-3312) nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, tačiau teismas nesirėmė jokiomis nuostatomis, kurios nenumatytos baudžiamojo proceso kodekse. Todėl ši klaida vertintina, kaip rašymo apsirikimas nekeičiantis nuosprendžio esmės ir neturintis reikšmės jo teisėtumui.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 10 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios J. P. apeliacinį skundą atmesti.