Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. A. ir nukentėjusiosios A. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteista laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams. Laisvės atėmimo bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteista už tai, kad XXX m. vasario XX d., apie XX val., (duomenys neskelbtini), G. B. priklausančiame name, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su sugyventiniu A. T. metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam A. T. į krūtinės kairę pusę, taip padarė jam durtinę-pjautinę žaizdą, dėl ko jis mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios R. A. ir nukentėjusiosios A. T. apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. A. kaltė dėl padaryto nusikaltimo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš nuteistosios ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės neginčijamos, o pateikiamas tik kitoks šių aplinkybių vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistoji deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio nuostatas, nes nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų ar įtikinamų argumentų. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnio nuostatas vien dėl to, kad teismas neįvertino nuteistosios veiką teisinančius įrodymus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertinti visi įrodymai atskirai, ir įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus, teisėjas turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais ir neginčijamais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Iš tikrųjų, pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris yra nepalankus nuteistajai. Kiti proceso dalyviai dėl vienų ar kitų įrodymų vertinimo gali pareikšti savo nuomonę, į kurią teismas gali atsižvelgti. Tačiau tokio sprendimo priėmimas negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas, nes tokia teisė suteikta būtent teismui.

Apeliaciniame skunde R. A. ir nukentėjusioji prašo nuteistosios nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį, o šį prašymą argumentuoja tuo, kad A. T. pirma sudavė ranka nuteistajai į veidą, todėl ji labai susijaudino, atstumdama jį nuo savęs, rankoje turėtu peiliu, gindamasi ir nesitaikydama juo sudavė nukentėjusiajam. Tokius nuteistosios ir nukentėjusiosios argumentus teisėjų kolegija atmeta. BK 130 straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą už nužudymą labai susijaudinus atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė.

Iš Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 536/08 (02) matyti, kad R. A. nosies nugarėlės srityje konstatuota poodinė kraujosruva, kuri vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 133). Iš nuteistosios R. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad konfliktas tarp jos ir A. T. kilo dėl to, kad pastarasis pradėjo priekaištauti jai, jog ji (nuteistoji) šypsosi ir žiūri į Kazį. Po to nuteistoji pasakė, kad „eik tu ... (keiksmažodis)“, tuo metu A. T. nestipriai sudavė delnu jai į nosį, dėl ko rankoje turėtu peiliu ji dūrė į kūną (t. 2, b. l. 49-51, 54, 55-57). Tačiau pirmosios instancijos teisme nuteistoji iš dalies pakeitė parodymus ir teigė, kad po to, kai A. T. jai sudavė į veidą, ji labai išsigando ir jį atstūmė, tačiau rankoje turėtu peiliu pataikė nukentėjusiajam ir taip jį sužalojo (t. 3, b. l. 90-91). Iš R. A., liudytojų J. M., B. S. parodymų ir girtumo patikrinimo pažymos matyti, kad nuteistoji nusikaltimo padarymo metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio (t. 2, b. l. 44). Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas kilo dėl pavydo, t. y. dėl to, kad nuteistoji žiūrėjo ir šypsojosi Kaziui (K. M.), o A. T. tai pastebėjo ir iš pavydo įsižeidė. Iš nuteistosios ir liudytojų parodymų matyti, kad nuteistoji ir A. T. anksčiau taip pat konfliktavo. Tai, kad A. T. priekaištavo nuteistajai, o pastaroji atsakė necenzūriškai, tokia situacija nuteistajai nebuvo netikėta. Akivaizdu, kad tokie nukentėjusiojo žodžiai ir pavydo veiksmai nuteistajai nebuvo ir negali būti pripažinti įžeidžiančiais. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad nuteistosios nusikalstamos veikos padarymui galėjo turėti įtakos kokie nors neteisėti nukentėjusiojo veiksmai ar kitoks netinkamas jo elgesys. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno II teismo psichiatrijos komisijos 2008 m. gegužės 16 d. specialisto išvadoje Nr. 147 nurodyta, kad, nusikalstamos veikos padarymo metu R. A. konstatuotas psichikos sutrikimas dėl alkoholio vartojimo, tačiau dėl to ji galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 2, b. l. 66-67). Tokią išvadą pirmosios instancijos teisme patvirtino ekspertė – psichiatrė S. Š. Be to, iš pirmiau paminėtos teismo psichiatrijos išvados matyti, kad nuteistoji yra impulsyvi, egocentriška, jai būdingi agresijos protrūkiai, net polinkis žaloti save (t. 2, b. l. 67). Akivaizdu, kad R. A., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, dėl neteisėtų nukentėjusiojo A. T. veiksmų, nesivaldydama, iš pykčio peiliu dūrė nukentėjusiajam. Šios išvados paneigia, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. A. buvo didelio susijaudinimo ir fiziologinio afekto būklės, todėl nėra pagrindo jos nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį.

Nuteistosios teiginys, kad ji A. T. sužalojo neva atstumdama nuo savęs netyčia, niekuo nepagrįstas. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad žaizda A. T. krūtinėje yra kairėje pusėje priekinėje pažastinėje linijoje, maždaug V šonkaulio aukštyje, o kanalo kryptis yra iš priekio atgal ir kiek į viršų bei į vidinę pusę (apie 45 laipsnių kampu). Dėl to buvo perpjautas V šonkaulis, kairysis plautis ir sužalota širdis. Iš šios išvados aprašomosios dalies matyti, kad žemiau IV šonkaulio durtinė-pjautinė žaizda taršponkauliniuose raumenyse yra 6 cm ilgio, o 3 cm ilgyje įstrižai perpjautas V šonkaulis, o nuo sužalojimo priekiniame širdies paviršiuje iki žaizdos galo odos paviršiuje yra apie 11-12 cm (t. 1, b. l. 26-32). Apeliacinio proceso metu apklaustas teismo medicinos specialistas A. Sutkus parodė, kad A. T. kūne žaizdos gylys nuo sužalojimo širdies priekinio iki žaizdos odos paviršiaus yra 13-14 cm. Tai atitinka Teismo medicinos kriminalistinio tyrimo išvadai (t. 2, b. l. 62-69). Iš teismo medicinos specialisto A. S. parodymų matyti, kad tokio sužalojimo lokalizacija ir pobūdis (gili žaizda ir smūgio kryptis – iš apačios į viršų) galėjo būti padarytas nukentėjusįjį atstumiant nuo savęs, tiek smūgiuojant peiliu. Teisėjų kolegijos nuomone, R. A. suprato, kad rankoje laiko peilį, nors nukentėjusįjį A. T. nuo savęs atstūmė, tačiau suvokė, kad toks jos elgesys pavojingas ir gali sukelti tam tikrus padarinius (padaryti sužalojimus), taip pat ir mirtį. Tokie nuteistosios veiksmai ir kilę padariniai negali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo, nes to nepatvirtina byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ konstatuota, kad įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (visuomenės ir valstybės saugumą, normalų valstybinių įstaigų funkcionavimą ir pan.). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Vertinant, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina atsižvelgti į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, lytinė laisvė, gyvybė, sveikata, valstybės saugumas ir pan.). Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės, nors įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi, tačiau riboja tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydį.

Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys neleidžia teigti, kad R. A. veikė būtinosios ginties situacijoje. Iš nuteistosios parodymų matyti, kad nukentėjusysis A. T. pirštų galais sudavė jai per veidą (t. 3, b. l. 90). Teismo medicinos specialisto išvada objektyviai nustatyta, kad R. A. nosies nugarėlėje padarytas sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šis sužalojimas nebūdingas gynybai (t. 1, b. l. 133). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistosios veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir tai teisingai pripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, nukentėjusysis tik rankų pirštais nežymiai užgavo (sužalojo) jai veidą, jokių pašalinių įrankių tam nenaudojo. Kaip matyti iš nuteistosios parodymų, nukentėjusysis A. T. jai priekaištavo dėl Kazio (K. M., kuris mirė XXXX m. gruodžio XX d. (t. 3, b. l. 71)), jie abu pradėjo konfliktuoti (t. 2, b. l. 49-51). Iš nuteistosios parodymų taip pat matyti, kad konfliktinė situacija tarp jos ir nukentėjusiojo buvo įprasta (eilinė), jie anksčiau konfliktuodavo, ginčydavosi. Kaip aukščiau paminėta, iš Teismo psichiatrijos akto matyti, kad R. A., kaip asmenybė, yra impulsyvi, egocentriška, jai būdingi agresijos priepuoliai, net polinkis save žaloti (t. 2, b. l. 66-67). Akivaizdu, kad R. A. nebuvo užpulta, toks nukentėjusiojo elgesys jai nebuvo netikėtas. Tačiau ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir ūmaus charakterio, impulsyviai sureagavo į tokius A. T. veiksmus, neteisingai įvertino situaciją ir kaip atsaką į tai, nuteistoji iš karto peiliu sužalojo nukentėjusįjį, dėl ko pastarasis mirė. Šie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kėsinimasis į R. A. sveikatą buvo realus ir akivaizdus, tačiau dėl nukentėjusiojo veiksmų intensyvumo, nuteistajai padaryto sužalojimo pobūdžio ir panaudotų priemonių nebuvo toks pavojingas jos gyvybei. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos išvada, kad tokius R. A. veiksmus laikyti būtinąja gintimi ar jos ribų peržengimu negalima, teisinga. Tai, kad apeliantė anksčiau buvo sumušta ir bijo smūgių į galvą nei patvirtina, nei paneigia didelio susijaudinimo būseną arba būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo situaciją. Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad R. A. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Teismų praktikoje nustatant kaltininko tyčios turinį atsižvelgiama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą ir kt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė už nužudymą pa­gal BK 129 straipsnį ky­la tada, kai žmo­gaus gy­vy­bė at­ima­ma vei­kiant tiesiogine ar ne­tie­sio­gi­ne ty­čia. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kaltininkas supra­to, kad jis sa­vo vei­ka kėsinasi į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui ir no­rė­jo ją at­im­ti. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas netiesiogi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gyvy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę kitam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo atim­ti gyvybės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams atsi­ras­ti. Są­mo­nin­gas lei­di­mas padariniams at­si­ras­ti ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju reiš­kia kaltinin­ko abe­jin­gu­mą galimam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. R. A. peiliu sudavė A. T. į gyvybiškai svarbią žmogui kūno vietą (krūtinę), dėl ko įvyko jo mirtis, nenorėjo ir nesiekė jo mirties, tačiau suprasdama, jog toks smūgis yra pavojingas ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, buvo abejinga galimoms pasekmėms – žmogaus mirčiai. Akivaizdu, kad nuteistoji suduodama į gyvybei svarbų organą - krūtinę, nukentėjusiojo A. T. mirties nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, t. y. buvo visiškai abejinga jo mirčiai.

Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. charakterizuojama neigiamai, niekur nedirbo, iki suėmimo gyveno asocialų gyvenimą, girtavo, jai diagnozuoti psichikos elgesio sutrikimai vartojant alkoholį (t. 2, b. l. 66-67). Iš teismo medicinos specialisto Ž. Mėgelaičio paaiškinimo teisme matyti, kad R. A. skundžiasi galvos svaigimu, rankų tirpimu, ji buvo gydoma dėl krūtinės ostreochondrozės, spondiliozės su brachialija dešinėje pusėje, diagnozuotas pleuritas, tačiau jos nepriskiriamos kategorijai ligų, dėl kurių nuteistoji negali atlikti laisvės atėmimo bausmės (t. 3, b. l. 88-89). Nukentėjusiosios A. T. skundo argumentas, kad nuteistajai paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tokiu būdu ji būtų kankinama, yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistoji atsiprašė nukentėjusiosios A. T., kuri civilinio ieškinio nepareiškė (t. 3, b. l. 98). Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį ir arčiau sankcijos minimumo. Teisėjų kolegijos nuomone, R. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui, todėl dėl nuteistosios sveikatos dar labiau mažinti laisvės atėmimo bausmės trukmę nėra jokio pagrindo. R. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, R. A. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios R. A. ir nukentėjusiosios A. T. apeliacinius skundus atmesti.