- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-6/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Rūta Mickevičienė (pran.)
- Nuteistasis
- D. I., D. P., V. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² str. 1 d., ir nuteistas 180 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis LR BK 65 str., į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2006-06-03 iki 2006-06-05, nustatant 176 MGL (22880 Lt) dydžio baudą.
Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti D. P. ir V. K. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. I. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. K. ir D. P. , jam ir V. K. parengus nusikalstamą veiką bei vadovaujant ir koordinuojant D. P. veiklą, jis, V. K. ir D. P. , turėdami tikslą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, įgijo šias prekes, pažeisdami 2004-05-26 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų taisyklių Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikoje 2.1.1. punkte nustatytą tvarką, o būtent: 2006 m. nuo balandžio mėn. iki birželio mėn. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, jis ir V. K. iš anksto susitarė su D. P. dėl prekių gabenimo priemonių, būdo ir atlygio, jam perdavus D. P. mikroautobuso „VW Transporter“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) dokumentus bei pinigus (60 Lt mikroautobuso draudimui), 2006-06-03, apie 9 val., jis, V. K. ir D. P. nuvykę į Tauragės miestą, įgijo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes „Saint George Lights“, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 30500 pakelių, kurių bendra vertė 66795 Lt, t. y. viršijanti 250 MGL dydžio sumą, sukrautas mikroautobuse „VW Transporter“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), stovėjusiame Tauragės mieste, prie turgaus esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis kartu su V. K. nurodė D. P. mikroautobusu „VW Transporter“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) gabenti minėtas cigaretes „Saint George Lights“, nepaženklintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 30500 pakelių, kurių bendra vertė 66795 Lt; V. K. perdavė D. P. mikroautobuso „VW Transporter“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) raktelius, V. K. vairuojant automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) kartu su juo (D. I.), telefonu davė nurodymus D. P. dėl tolesnio vykimo maršruto, stebėdami aplinką važiavo priekyje, rodydami D. P. važiavimo kryptį iš Tauragės miesto iki kelio Eržvilkas – Raseiniai 6-ojo kilometro, esančio Raseinių raj., kur 2006-06-03, apie 11 val. 30 min., D. P. sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, t. y. šiais savo veiksmais D. I. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 199² str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. I. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendį, o jį patį išteisinti, nepadarius LR BK 199² str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos arba pakeisti minėtą nuosprendį, sumažinant paskirtą baudą.
Pirmoje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai, susiję su padarytais esminiais LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimais. Apeliantas akcentuoja ikiteisminio tyrimo metu bei teisme neigęs savo kaltę, nepripažįsta jos ir dabar. Pažymi, kad jo kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama nuteistojo D. P. bei jo paties 2006-06-05 ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Apelianto tvirtinimu, 2006-06-05 artėjant laikino sulaikymo pasibaigimo terminui, jis buvo neoficialiai tardomas, darant psichologinį spaudimą bei verčiant prisipažinti (priešingu atveju grasinta ilgam suimti). Ir nors jis spaudimui nepasidavė, tačiau jam liepta susipažinti su D. P. parodymais, kuriuose pastarasis prisipažino nusikaltęs ir įvardino visus nusikaltimo padaryme dalyvavusius asmenis, tame tarpe ir jį. Nurodo buvęs verčiamas prisipažinti, jam nurodyta, kad tik pripažinus kaltę bus paleistas į laisvę, kaip buvo paleistas ir D. P. . Pažymi pasidavęs pareigūnų spaudimui ir toliau nurodo, kad buvo sulaikytas 2006-06-03, apie 12 val., ir iki 2006-06-05 popietės laikytas surakintas, toks pristatytas ir į teismą. Atkreipia dėmesį, jog įtariamojo apklausos protokole nurodytas neteisingas apklausos laikas, be to, pacitavęs LR BPK 189 str. nuostatas, įtvirtinančias, kokie asmenys dalyvauja įtariamoje apklausoje, teigia, jog jį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją už nugaros sėdėjo tie patys pareigūnai, kurie jį tardė, davė skaityti D. P. parodymus, laikė surakintą bei darė psichologinį spaudimą. Apelianto manymu, minėtos aplinkybės vertintinos kaip psichinės prievartos naudojimas, tokiu būdu pažeidžiant LR BPK 11 st. 2 d, 21 str. 4 d., 140 str. 4 d. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 5 str. 1 d., 3 d. nuostatas. Akcentuoja, jog LR BPK 140 str. 4 d. neįpareigoja asmenį laikyti 48 val., tačiau griežtai draudžia sulaikyto asmens laisves riboti ilgiau nei 48 val.
Anot apelianto, logiškai nepaaiškinama, kodėl iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų keturių įtariamojo apklausų, sutampa tik trys, kuriose jis neigia savo kaltę ir įvardija vykimo vienu automobiliu su S. K priežastis, o apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuomet jau buvo suėjęs LR BPK 140 str. 4 d. nustatytas laikino sulaikymo terminas, bei į kurią jis atvestas surakintas antrankiais ir kurioje dalyvavo smurtą naudoję pareigūnai, jis neva nuoširdžiai prisipažįsta. Teigia, jog šiuo atveju yra tik vienas paaiškinimas – nuo sulaikymo pradžios buvo pažeidinėjamos jo teisės ir naudojamos neprocesinės prievartos priemonės, dėl ko ir išgautas jo neva nuoširdus prisipažinimas.
Toliau nurodoma, jog teisme apklausta sekretorė Ž. Kabelienė , dalyvavusi jį apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, jog jis į teismą buvo atvežtas pasibaigus darbo dienai, jį atvežė ir atvedė pareigūnai, apklausos metu jam už nugaros sėdėjo pareigūnai, kurie apklausai pasibaigus jį išvežė atgal. Aplinkybę, jog po apklausos jis išvežtas atgal į Pasvalio pasienio apsaugos rinktinę, patvirtino ir patys pareigūnai, apklausti pirmosios instancijos teisme. Pats apeliantas apklaustas teisiamajame posėdyje nurodė vykęs iš Tauragės į Kauną, V. K. jį paėmė jam prašant, neigia žinojęs apie gabenamas cigaretes, taip pat teismui išdėstė aplinkybes dėl jo sulaikymo, tardymo, neprocesinių prievartos priemonių naudojimo, tačiau teismas į tokius jo parodymus neatsižvelgė (netgi ir apklausus minėtą sekretorę Ž. Kabelienę), atmestinai įvertindamas esą tai yra jo gynybinė pozicija ir daugiau šiuo klausimu nepasisakydamas, t. y. tokiu būdu pažeisdamas LR BPK 302 str. – 307 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato nutarimo Nr. 40 1.1. punkto nuostatas. Toliau aptaręs LAT senato Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3 punkto ir 3.6 punkto nuostatas, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti jo parodymų, duotų 2006-06-05 Pasvalio raj. apylinkės teisme, kadangi jie duoti pažeidžiant LR BPK, Konvencijos nuostatas. Be to, pažymi negalintis įvardinti konkretaus pareigūno, dariusio jam poveikį, pavardės, tačiau galėtų tokį asmenį atpažinti.
Skunde nurodoma, jog, išskyrus faktą jį kartu su V. K. automobiliu „VW Golf“ važiavus iš Tauragės į Kauną, byloje daugiau nėra jokių jo kaltės įrodymų. Kaip nepatikimi įvardijami nuteistojo D. P. parodymai apie jo (apelianto) padarytą nusikaltimą (jų nepatvirtina kiti duomenys). Pabrėžia, jog teisminio nagrinėjimo metu buvo iškeltas klausimas dėl D. P. pakaltinamumo, kadangi pastarasis, net ir įvykdydamas LR BK 178 str. 1 d. nusikalstamą veiką, gydėsi VšĮ Vaikų reabilitacijos namuose (apelianto žiniomis, dėl psichinių sutrikimų). Atkreipia dėmesį, jog D. P. parodymai nuolat kito: jis tai pripažino savo kaltę (t. 1, b. l. 61, 71), tai ją neigė (t. 1, b. l. 75, 78), net ir apklausiamas kaip kaltinamasis nebuvo nuoseklus. Tai, kad apeliantas nepalaikė jokio ryšio su D. P. , patvirtina ir mobiliojo ryšio telekomunikacijų tinklais gauti duomenys. Teismas, remdamasis gauta informacija, nustatė, jog tarpusavio ryšius mobiliojo ryšio telefonais palaikė jis (apeliantas) ir V. K. ; D. P. ir V. K. ; nusikaltimo padarymo dieną – D. P. ir V. K. . Tad, apelianto teigimu, teismas nenustatė jį su D. P. turėjus ką nors bendra, o tokią prielaidą padarė remdamasis nepatikimais ir nuolat kitusiais D. P. parodymais. Taip pat teismas nepagrįstai patikėjo liudytojo S. B. parodymais, jog „sulaikytas D. I. pasakė, kad lydi cigarečių krovinį“. Pabrėžia, jog apklausiamas ikiteisminiame tyrime S. B. tokių parodymų apskritai nedavė, o teisme tokią aplinkybę nurodė tik siekdamas, jog jis (apeliantas) būtų pripažintas kaltu.
Paskutinėje skundo dalyje dėstomi argumentai dėl bausmės paskyrimo. Aptaręs LR BK 41 str., reglamentuojantį bausmę bei jos paskirtį, prašo sumažinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tvirtina, jog teismas, skirdamas itin didelę bausmę, neatsižvelgė į tai, jog jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, yra profesionalus sportininkas, užsiima visuomenine veikla (treniruoja socialiai remtinus vaikus), neįvertino jo turtinės padėties (gauna minimalų atlyginimą).
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis D. I. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. I. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistojo kaltės bei jam paskirtos bausmės dydžio.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pastarasis, neigdamas savo kaltę ir prašydamas išteisinti dėl LR BK 199² str. 1 d. numatyto nusikaltimo, akcentuoja, jog proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliantas didelį dėmesį skiria jo apklausai pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekdamas įtikinti nesant pagrindo remtis šios apklausos metu jo duotais parodymais (neva prieš tai jam buvo daromas psichologinis spaudimas, liepta susipažinti su D. P. parodymais bei pačiam prisipažinti, priešingu atveju grasinant ilgam laikotarpiui suimti, be to, akcentuojama, kad apklausos protokole užrašytas neteisingas laikas, jos metu neteisėtai dalyvavo prieš jį smurtą naudoję pareigūnai). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis viso proceso metu neigė savo kaltę, išskyrus, minėtą ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausą, kuomet jis, pasidavęs pareigūnų spaudimui, pripažino savo kaltę, tikėdamasis būti paleistas.
Visgi kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, tokiais apelianto teiginiais netiki ir sutinka su apygardos teismo padaryta išvada, kuria minėti nuteistojo D. I. parodymai įvertinti kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš 2006 m. birželio 5 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos įtariamojo D. I. apklausos matyti, kad pastarasis pripažino savo kaltę ir detaliai išdėstė visas su įvykius susijusias aplinkybes: buvo pažįstamas tiek su V. K. , tiek su D. P. , žinojo apie mikroautobuse esančias cigaretes („aš žinojau, kad mikroautobuso krovinių skyriuje pakrautos cigaretės. Žinojau, kad jų prikrautas pilnas mikroautobuso krovinių skyrius"), nurodė į Tauragę atvažiavę būtent dėl to, kad reikėjo paimti cigaretėmis pakrautą mikroautobusą, tada jie cigaretes vežė Kauno link, kur 10-ajame kelio Kaunas-Kryžkalnis kilometre turėjo laukti automobilis, įjungtais avariniais ženklais. D. I. teigimu, vienas iš minėtos mašinos keleivių turėjo persėsti prie mikroautobuso „VW Transporter“ vairo, o D. P. – į jų automobilį (pas apeliantą ir „VW Golf“ vairavusį V. K. ), taip pat davė parodymus apie asmenį, pasiūliusį atvežti cigaretes iš Tauragės į Kauną, jo duodamus nurodymus, detales, susijusias su atsiskaitymu ir tt. (t. 1, b. l. 175-177). Tad apeliaciniame skunde nuteistasis įrodinėja, jog būtent šiais jo parodymais negalima remtis, kadangi jie gauti neteisėtai. Visgi apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka ir štai dėl ko:
Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, neturi pagrindo teigti, jog minėta D. I. įtariamojo apklausa atlikta pažeidžiant LR BPK nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, jog prieš atliekant 2006 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nuteistasis D. I. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole pats savo ranka parašė apklausos metu atsisakąs gynėjo ir pasirašė (t. 1, b. l. 174). Apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėja D. Stankevičiūtė, protokolą surašė sekretorė Ž. Kabelienė, dalyvavo prokurorė I. Kupcikevičiūtė, o, atlikus apklausą, D. I. savo ranka užrašė perskaitęs protokolą bei pažymėjo, jog šis iš jo žodžių surašytas teisingai (t. 1, b. l. 175-177). Skunde apeliantas akcentuoja esą apklausoje dalyvavo ir prieš jį smurtą naudoję pareigūnai, nesutinka su apklausos protokole nurodytu laiku, pažymi buvęs atvežtas su antrankiais. Byloje užfiksuota, kad D. I. buvo sulaikytas 2006 m. birželio 3 d., 14 val. (t. 1, b. l. 161), o paleistas – 2006 m. birželio 5 d., 14 val., (t. 1, b. l. 162), kas patvirtina, jog LR BPK 140 str. nebuvo pažeistas. Nutarime paleisti sulaikytąjį D. I. savo parašu patvirtino esąs paleidžiamas nurodytu laiku. Tuo tarpu aptariama įtariamojo apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją atlikta 2006 m. birželio 5 d., nuo 16 val. iki 18 val., t. y. jau po to, kai D. I. buvo paleistas iš sulaikymo. Vadinasi, apeliantas į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją negalėjo būti atvežtas surakintas antrankiais, kadangi tuo metu jis jau buvo paleistas iš sulaikymo, paskyrus jam kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (t. 1, b. l. 163).
Niekuo nepagrįstas ir teiginys esą į teismą jis buvo atvežtas pasibaigus darbo dienai. Kaip minėta, apklausa pradėta 16 val. (darbo laiku) ir tęsėsi iki 18 val., t. y. pasibaigus oficialioms teismo darbo valandoms, tačiau šis faktas jokios reikšmės apklausos teisėtumui neturi (analogiškos apklausos gali būti atliekamos tiek teismo darbo valandomis, tiek ir pasibaigus joms, kadangi tokias atvejais yra budintis ikiteisminio tyrimo teisėjas, t. y. pagrindinis dėmesys šiuo atveju turėtų būti nukreiptas ne į apklausos laiką, o į tai, kad šis procesinis veiksmas būtų atliktas griežtai laikantis baudžiamajame įstatyme įtvirtintos tvarkos, be to, analizuojamu atveju apklausa net nebuvo pradėta pasibaigus darbo valandoms, o tik užsitęsė iki 18 val.). Priešingai nei tvirtina apeliantas, teisme apklausta protokolą surašiusi sekretorė Ž. Kabelienė. nenurodė esą D. I. į teismą buvo atvežtas pasibaigus darbo dienai ir pažymėjo, kad jo apklausa prasidėjo po pietų, taip pat nepatvirtino ir to, kad apeliantas buvo surakintas antrankiais (t. 4, b. l. 130-131). Apklausos teisėtumo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad apklausiant įtariamąjį teisėjos kabinete sėdėjo ir jį atvežę policijos darbuotojai. Apeliantas dėl to nei prieš apklausą, nei po jos jokių pretenzijų nepareiškė. Pažymėtina, kad jis ir vėliau, t. y. iki tol, kol vyko ikiteisminis tyrimas, nepasinaudojo LR BPK 65 str. numatyta teise ir nepateikė skundo dėl aptariamo ikiteisminio tyrimo teisėjos atlikto procesinio veiksmo – 2006 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos. Be to, nagrinėjant bylą teisme kaip liudytoja apklausta sekretorė Ž. Kabelienė patvirtino, jog policijos pareigūnai sėdėjo ne už D. I. nugaros, o kabineto gale, apklausos metu neįvyko joks incidentas, D. I. su pastaraisiais nesibarė, o šie jam jokios įtakos nedarė (t. 4, b. l. 130-131). Teisme kaip liudytojas apklaustas E. Č. , atlikęs byloje ikiteisminį tyrimą, patvirtino, jog nutarime paleisti įtariamąjį įrašytas teisingas paleidimo laikas („paleidimo iš sulaikymo laikas yra parašytas teisingai < ... > kai asmuo yra paleidžiamas iš sulaikymo, tai tada jis pats ir pasirašo, ir nurodo paleidimo iš sulaikymo laiką“), taip pat pažymėjo, kad D. I. , sutikus duoti parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jis ir buvo nuvežtas į Pasvalio raj. apylinkės teismą bei kategoriškai paneigė, jog prieš pastarąjį buvo naudojami prievartiniai veiksmai, bandyta paveikti, kad šis atsisakytų advokato, taip pat tai, jog neva jis buvo verčiamas susipažinti su D. P. parodymais (t. 4, b. l. 129-130). Tad nors apeliantas ir tvirtina esą jam buvo daromas psichologinis spaudimas, siekiant išgauti jo kaltės prisipažinimą, tokie jo teiginiai neturi jokio objektyvaus pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam buvo daromas poveikis, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tokie nuteistojo D. I. teiginiai vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamus veiksmus. Pažymėtina, kad apelianto tvirtinimas neva save kaltinančius parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis davė tik dėl to, kad buvo paveiktas pareigūnų bei bijojo, kad jam gali būti paskirtas suėmimas, nelogiškas, kadangi, kaip matyti, iš sulaikymo jis paleistas daug anksčiau nei buvo atliekama apklausa. Įtariamasis iš sulaikymo paleistas Šiauliuose ir tik tada, jam sutikus, nuvežtas į Pasvalio raj. apylinkės teismą, kur prokurorės prašymu ir buvo atlikta minėta apklausa (t. 1, b. l. 173). Tiesa, nuteistasis teigia iš tiesų buvęs paleistas vėliau, tačiau negali pateikti logiško paaiškinimo, kodėl tokiu atveju nutarime pasirašė esąs paleidžiamas 14 val. Įtarimų nesukelia ta aplinkybė, kad D. I. į teismą atvyko ne pats, o buvo pristatytas pareigūnų. Prokurorei nusprendus atlikti minėtą apklausą, o įtariamajam neprieštaraujant, suprantama, kad D. I. iš Šiaulių policijai priklausančiu transportu buvo pristatytas į Pasvalio raj. apylinkės teismą, tačiau ne kaip nepagrįstai ilgai sulaikyme laikomas asmuo, ką mėgina įrodyti apeliantas, o kaip įtariamasis, kurio parodymus nutarta užfiksuoti LR BPK 189 str. nustatyta tvarka. Apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta prokurorės prašymu (įtariamasis tam neprieštaravo), todėl suprantama, kad turėjo būti pasirūpinta D. I. nuvykimu į Pasvalį ir grįžimu atgal į Šiaulius, kuriuose prieš tai pastarasis ir buvo paleistas iš sulaikymo.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad D. I. ikiteisminio tyrimo teisėjai nurodė ir tokias aplinkybes, kurių D. P. nežinojo ir apklausiamas apie jas net nebuvo užsiminęs, kas tik dar kartą įrodo, jog parodymus D. I. davė pats, išdėstydamas būtent jam žinomas aplinkybes, o ne tas, kurias neva sužinojo iš pareigūnų pateiktų D. P. parodymų. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nuteistojo D. I. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais ir kaip nepagrįstus atmeta apelianto teiginius dėl esminių LR BPK bei Konvencijos nuostatų pažeidimų.
Tolesniais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais apeliantas tvirtina neva jo kaltė grindžiama vieninteliu faktu, t. y. tai, kad jis kartu su V. K. vienu automobiliui važiavo iš Tauragės į Kauną bei kaip nepatikimus įvardina nuteistojo D. P. parodymus. Akivaizdu, kad su tokiais D. I. teiginiais kolegija sutikti negali ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas detaliai aptarė įrodymus, kurių pagrindu pripažino D. I. kaltu. Nuteistojo D. I. kaltė konstatuota įvertinus visą įrodymų visetą, o ne atsietai įvertinus vienintelį įrodymą, suteikus šiam išskirtinę reikšmę. Priešingai nei teigia apeliantas, nuteistasis D. P. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl esminių bylos aplinkybių (detaliai apibūdino cigarečių vežimo schemą - iš kur jos būdavo paimamos ir kur vežamos, įvardino asmenį, kurio užsakymu tai buvo daroma, nurodė automobilį, apibūdino D. I. , taip pat V. K. vaidmenis ir tt.). Teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti D. P. parodymus kaip nenuoseklius ar nepatikimus, beje, ir pats apeliantas skunde neįvardina nė vienos esminės aplinkybės, kurią D. P. neva pakeitė ar ėmė neigti. Apeliantas tokią savo poziciją argumentuoja tik tuo, kad D. P. 2007 m. lapkričio 16 d. apklausos metu nurodė nepripažįstantis kaltės dėl LR BK 199² str. 1 d. numatyto nusikaltimo. Byloje užfiksuota, kad D. P. tąkart tik išreiškė savo poziciją dėl savo veiksmų įvertinimo, tačiau nepakeitė anksčiau duotų parodymų naujais, o tik nurodė „savo parodymus, duotus įtariamojo apklausos metu bei papildomos apklausos metu dėl neteisėto cigarečių gabenimo, prisimenu, bet norėčiau juos patikslinti. Patikslinimą duosiu tik iš esmės nagrinėjant bylą teisme“ (t. 1, b. l. 78-79). Apklausiamas teisiamajame posėdyje jis, nors ir pažymėjo savo kaltę pripažįstantis tik iš dalies, nurodė keletą naujų faktų, tačiau dėl esminių aplinkybių jo parodymai nepakito (t. 4, b. l. 100-104). Tad apygardos teismas pagrįstai vadovavosi D. P. parodymais, be to, pripažino, kad jo atsakomybę lengvina LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta aplinkybė (prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi). Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, ar nenusikalstamą, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio vertimo. Taip dar kartą paneigiamas apelianto teiginys dėl neva D. P. parodymų nepatikimumo, motyvuojant vien tuo, kad šis tąkart nurodė nepripažįstantis savo kaltės.
Nuteistojo D. I. kaltė grindžiama ne tik anksčiau aptartais jo paties ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, nuteistojo D. P. parodymais, bet ir byloje kaip liudytojais apklaustų asmenų parodymais, taip pat nuosprendyje išsamiai aptarta įvykio vietos apžiūros metu užfiksuota medžiaga, informacija apie mobiliųjų telefonų priklausomybę bei nustatytus ryšius. Nors D. I. akcentuoja, jog mobiliojo ryšio telekomunikacijų tinklais gauti duomenys nepatvirtino įvykio dieną jį bendravus su D. P. , tačiau ši aplinkybė neturėtų būti vertinama atsietai nuo kitų bylos įrodymų. Mobiliojo ryšio telefono išklotinės akivaizdžiai patvirtino, kad nuteistieji mobiliaisiais telefonais palaikė tarpusavio ryšius, kuris tarp pastarųjų užfiksuotas ir įvykio dieną. Pažymėtina, kad analizuojamas nusikaltimas įvykdytas veikiant ne vienam asmeniui, o bendrininkų grupei, todėl būtų nelogiška reikalauti atskiro ryšio tarp visų bendrininkų. Nustatyta, kad D. I. ir V. K. kartu važiavo viename automobilyje, todėl logiška, kad tik vienas jų skambino D. P. , be to, minėta aplinkybė yra vertinama ne atskirai, o bendrame įrodymų visete.
Analizuojant apelianto kaltės klausimą, trumpo aptarimo reikalauja ir liudytojų parodymai. Antai teisme apklaustas VSAT prie LR VRM Šiaulių rinktinės Operatyvinės veikos skyriaus viršininkas R. M. , kuris sulaikė mikroautobusą „VW Transporter“ parodė, jog D. P. „pasakė, kam krovinys priklauso, kas suorganizavo, nurodė V. K. ir D. I.“ (t. 4, b. l. 63-65). Nuteistųjų sulaikymo operacijoje dalyvavęs be D. I. ir V. K. automobilį sustabdęs pareigūnas A. S. patvirtino, kad D. I. pasakė, jog lydi kontrabandines cigaretes (t. 4, b. l. 65-66). Teisme apklaustas VSAT prie LR VRM Šiaulių rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas S. B. taip pat parodė, kad sulaikius automobilį „VW Golf“ D. I. pasakė lydintis cigarečių krovinį (t. 4, b. l. 67-68). Tokie liudytojų parodymai pilnai sutampa su D. P. parodymais, faktine bylos medžiaga bei paties apelianto ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais. Niekuo nepagrįstas apelianto teiginys neva S. B. , nurodęs, jog jis pripažino lydįs cigarečių krovinį, siekė, jog apeliantas būtų pripažintas kaltu. Kaip matyti, tokius parodymus davė ne tik S. B. , bet ir kiti liudytojai, be to, nesuprantama, kaip šie pareigūnai galėjo būti suinteresuoti apkalbėti D. I. .
Paskutinėje skundo dalyje apeliantas išreiškia prašymą sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, tuo atveju, jei jis nebus išteisintas pagal LR BK 199² str. 1 d. Kaip matyti, kolegija netenkino nuteistojo prašymo išteisinti, tačiau nėra pagrindo pagrįstais pripažinti ir nuteistojo argumentus dėl bausmės sušvelninimo.
LR BK 54 str. reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Tai viena sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo ir baudžiamosios bylos užbaigimo stadijų, kadangi paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys, pobūdis, taip pat kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kiekvienas nusikalstęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti byloje nustatytas LR BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o, individualizuodamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas D. I. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d. Tiesa, apygardos teismas nuosprendyje atskirai nenurodė, jog D. I. įvykdė tyčinį sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 5 d.), tačiau nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis ir kaltės forma atsispindi nuosprendžio motyvuose ir šis trūkumas nelaikytinas esminiu. Teismas įvertino D. I. vaidmenį nusikaltimo padaryme, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgė, kad jis anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, ir skyrė baudą, savo dydžiu nežymiai viršijančią skirti galimos baudos vidurkį. Nėra jokio teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą baudą, kadangi teismas iš straipsnio sankcijoje numatytų dviejų bausmės rūšių ne tik parinko žymiai švelnesnę, o ir baudos dydį paskyrė tik kiek didesnį už skirti galimos baudos vidurkį (tokį sprendimą nulėmė, jog nenustatyta nė vena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o konstatuotas tik vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas). Skunde apeliantas taip pat nepateikia jokių naujų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl švelnesnės bausmės skyrimo, o tik dar kartą išdėsto aplinkybes, į kurias pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, jau atsižvelgė. Apeliantas, nurodęs teismą neįvertinus jo turtinės padėties, nepateikia išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teigti esant išimtinai prastą jo turtinę padėtį (apskritai nepateikė jokių dokumentų, atspindinčių jo finansinę padėtį). Tiesa, D. I. nurodo gaunantis minimalų darbo užmokestį, tačiau ši aplinkybė, anaiptol, nesudaro pagrindo švelninti paskirtą baudą. Nuteistasis D. I. yra jauno amžiaus, darbingas, aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, todėl turi visas sąlygas konkuruoti darbo rinkoje ir gauti didesnį nei minimalų darbo užmokestį. Tad teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė (180 MGL dydžio bauda) nelaikytina per griežta ar neadekvati įvykdytai nusikalstamai veikai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. I. apeliacinį skundą atmesti.