- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-11-09
- Bylos Nr.
- I-3830-189/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- B. K.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Tadas Blažys
- Kategorijos
- 13.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės‑Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. K. (toliau – ir pareiškėja; apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:
1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA; atsakovas) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. birželio 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. (100)-11.37-12 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas);
2) panaikinti VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. birželio 20 d. statybos sustabdymo aktą Nr. (100)-11.37-12.1 (toliau – ir Statybos sustabdymo aktas);
3) panaikinti VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. birželio 30 d. reikalavimą Nr. (100)-11.55-762 (toliau – ir Reikalavimas);
4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai” (toliau – ir STR) priedo 2 lentelės „Inžineriniai statiniai“ 11 punktas bei šio priedo nuostatos, kad „įrengiant II grupės dirbtinius nepratekamus paviršinius vandens telkinius, supaprastintame statinio projekte turi būti nurodomi iškasto grunto sutvarkymo (panaudojimo) statytojo (užsakovo) žemės sklype būdai. Iškasto grunto negalima parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę. Savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), atsižvelgęs į konkretaus II grupės dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio išdėstymo teritorijoje sąlygas, gilesniam kaip 1 m telkiniui gali nustatyti sąlygas jo aptvėrimui“, kurie turėtų būti taikomi nagrinėjamoje byloje, atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 1, 10 ir 18 dalių nuostatas;
5) priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Skunde pareiškėja paaiškino, kad 2008 m. birželio 27 d. gavo Savavališkos statybos aktą, kuriame nurodoma, jog ji savavališkai vykdo statybos darbus, t. y. valydama kūdrą, esančią (duomenys neskelbtini), Trakų sen., Trakų raj. (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), padidino jos plotą dvigubai (iki 3 000 kv. m). Kartu pareiškėja gavo ir Statybos sustabdymo aktą, kuriame ji buvo įpareigota sustabdyti bet kokius minėtos kūdros kasimo darbus. 2008 m. liepos 3 d. pareiškėjai buvo įteiktas Reikalavimas, kuriuo ji buvo įpareigota savo lėšomis iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. atstatyti kūdros plotą į pirminę padėtį ir sutvarkyti statybvietę.
Vertino, kad kūdros kasimas (jos valymas) nelaikytinas statybos darbais, todėl Savavališkos statybos aktas negalėjo būti priimtas. Teigė, kad kūdra neatitinka Statybos įstatyme nurodytos statinio sąvokos, nes jos valymo metu nebuvo naudojami jokie statybos produktai, t. y. kūdros valymo metu nebuvo panaudotos statybinės medžiagos. Laikėsi pozicijos, kad kūdra neatitinka ir kito statiniams taikomo reikalavimo, t. y. kūdra, būdama vandens telkiniu, nėra tvirtai sujungta su žeme: būdama vandens telkiniu, ji negali atitikti šio reikalavimo. Nurodė, kad jokios konstrukcijos nesiremia į žemės paviršių, jokios konstrukcijos nėra įleistos į žemę. Pažymėjo, kad kūdroje tokių konstrukcijų naudota nebuvo ir kūdros vanduo negali būti priskirtas prie konstrukcijų kategorijos. Akcentavo, jog kūdra negali būti laikoma hidrotechniniu statiniu ne tik todėl, kad ji neatitinka hidrotechninio statinio sąvokos, bet ir todėl, kad ji neatlieka aplinkos apsaugos nuo žalingo vandens poveikio saugojimo funkcijos (aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 11 punktas). Be to, Vandens įstatymo 3 straipsnis kūdrą priskiria ne prie vandens statinių, o prie dirbtinių paviršinių vandens telkinių kategorijos.
Teigė, jog Savavališkos statybos aktas yra priimtas remiantis STR, kurio priedo 2 lentelės 11 punktas bei šio priedo paaiškinimai prieštarauja Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, Vandens įstatymo 3 straipsnio 1, 10 ir 18 dalių nuostatoms. Laikėsi pozicijos, kad STR nuostatos, reikalaudamos atitinkamų leidimų kūdros kasimui (įrengimui, valymui), nepagrįstai išplečia Statybos įstatymo ir kitų teisės aktų taikymo sritį.
Atsiliepimas
Atsakovas VAVA atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepime VAVA paaiškino, kad kūdra yra dirbtinis vandens telkinys, kurio kasimo tvarką reglamentuoja poįstatyminiai teisės aktai. Pažymėjo, jog dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys (kūdra), kurio plotas didesnis nei 300 kv. m, yra priskiriamas II grupės nesudėtingiems statiniams. Taigi šių vandens telkinių kasimo darbams yra reikalingas supaprastintas statinio projektas, kuriame turi būti nurodyti iškasto grunto sutvarkymo (panaudojimo) statytojo žemės sklype būdai. Nurodė, kad pareiškėja, padidindama kūdros plotą iki 3000 kv. m, vykdė žemės kasimo darbus, kurie bendrąja prasme yra priskiriami statybos darbams. Akcentavo, jog minėtus darbus pareiškėja vykdė be nustatyta tvarka parengto ir suderinto supaprastinto projekto. Laikėsi pozicijos, kad VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas teisėtai ir pagrįstai atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, kaip tai numato Statybos įstatymo 28 straipsnis, aplinkos ministro 2002 m. birželio 30 įsakymu Nr. 216 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas” IV, V skyriai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, Vandens įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, STR 2 lentelės 11 punktu ir pažymėjo, kad dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių, kurių plotas didesnis kaip 1 000 kv. m, kasimo darbams yra reikalingas supaprastintas statinio projektas, kuriame turi būti nurodyti iškasto grunto sutvarkymo (panaudojimo) statytojo žemės sklype būdai. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo kūdros ploto padidinimas iki 3 000 kv. m buvo atliktas vykdant žemės kasimo darbus, todėl aptariamų teisės aktų prasme tie darbai priskirtini statybos darbams. Vertino, jog pareiškėja, atlikdama kūdros valymo ir jos didinimo (kasimo) darbus, pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio, STR 12.4 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamos bylos proceso dalyviai nustatytų faktinių aplinkybių (Savavališkos statybos aktas) neginčija. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjos argumentai dėl Savavališkos statybos akto, Statybos sustabdymo akto ir Reikalavimo pripažinimo neteisėtais nėra svarūs, t. y. nebuvo įrodytas šių individualių administracinių aktų ydingumas. Pabrėžė, jog nėra pagrindo su prašymu dėl STR atitikties atitinkamiems įstatymams ištyrimo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, nes pareiškėjos nurodytos STR nuostatos konkretizuoja atitinkamus įstatymų reikalavimus ir neišplečia Statybos įstatymo nuostatų taikymo. Konstatavo, jog atmetus pareiškėjos skundo reikalavimus, nėra pagrindo jai priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnis).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis): nepagrįstai konstatavo, jog STR 2 lentelės 11 punktas neišplečia Statybos įstatymo taikymo ribų. Jis taip pat nepasisakė dėl pareiškėjos skunde tuo klausimu išdėstytų argumentų.
2. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (2007 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-702/2007).
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų dėl aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, kuris konkretizuoja Statybos įstatymo nuostatas dėl statinio sąvokos, taikymo nagrinėjamoje byloje ir taip pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 1 ir 2 dalį.
4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 111 straipsnio 2 dalį, 112 ir 113 straipsnius, nes pareiškėjos prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl STR atitikties atitinkamų įstatymų nuostatams ištyrimo atmetė ne atskira nutartimi, be to, skundžiamame sprendime nenurodomas pagrindas, kuriuo remiantis buvo atsisakyta šį prašymą tenkinti.
Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsakovas VAVA atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje skundžiami Savavališkos statybos, Statybos sustabdymo aktai ir Reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius buvo priimti atsakovui (atsakovo pareigūnui) konstatavus, kad pareiškėja savavališkai vykdė statybos darbus, t. y. valydama kūdrą, esančią (duomenys neskelbtini), Trakų sen., Trakų raj. (žemės sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), padidino jos plotą dvigubai (iki 3 000 kv. m).
Pareiškėja Savavališkos statybos akte nustatytų aplinkybių neneigia, tačiau mano, kad kūdra nėra statinys, todėl jos vykdomi darbai (kūdros kasimo darbai) negali būti pripažinti savavališka statyba.
Ginčo dokumentai priimti atsakovui, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai, įgyvendinant Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, kuriose, be kita ko, nustatyta, jog apskrities viršininko administracijos pareigūnai, pagal įstatyme nustatytą kompetenciją atliekantys statybos valstybinę priežiūrą, nustatę, kad statinio statyba vykdoma pažeidžiant Statybos įstatymą ir kitus teisės aktus, nedelsdami dviem egzemplioriais surašo savavališkos statybos aktą, pareikalauja iš statytojo tuojau pat sustabdyti statybos darbus ir įteikia jiems aktą pasirašytinai arba registruotu laišku (Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p.). Apskrities viršininko administracija arba Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Vyriausybės įgaliotos institucijos pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 3, 4, 5, 6, 7 dalyse apibrėžtą kompetenciją išnagrinėja savavališkos statybos aktą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos priima vieną iš šių sprendimų: 1) pareikalauti iš statytojo (užsakovo) per nustatytą terminą savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti ar pagal reikalavimus pertvarkyti savavališkai pastatytą statinį ar savavališkai pastatytą jo dalį ir sutvarkyti statybvietę; 2) kreiptis į teismą, jeigu nepriimamas šios dalies 1 punkte nurodytas sprendimas (Statybos įstatymo 28 str. 2 d.). Paminėtų nuostatų taikymas yra neatsiejamas nuo įstatymų leidėjo Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje pateiktos savavališkos statinio statybos sąvokos, kuri, be kita ko, suprantama kaip statinio (jo dalies) statyba be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios (nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios), taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu. Vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo), o pati statyba įstatymo leidėjo yra apibrėžta, kaip veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 str. 13 d.).
Sisteminiu ir lingvistiniu teisės normų aiškinimo metodais analizuodama paminėtas Statybos įstatymo nuostatas, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tam, kad atitinkamus darbus būtų galima pripažinti savavališkais statybos darbais Statybos įstatymo prasme, be kita ko, būtina konstatuoti, jog tokiais darbais yra siekiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują arba rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį. Būtina prielaida imtis teisinių priemonių, numatytų Statybos įstatymo 28 straipsnyje, yra aplinkybės, jog vykdoma statinio statyba, konstatavimas.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, kad statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Tai pastatai (gyvenamieji, pramoniniai, komerciniai, biurai, sveikatos apsaugos, švietimo, poilsio, žemės ūkio ir kiti) ir inžineriniai statiniai ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai), taip pat statinių priestatai, antstatai ir jų dalys, įrenginių, technologinių inžinerinių sistemų ir statinio inžinerinių sistemų statybinės konstrukcijos. Apibrėžimas „tvirtai sujungta su žeme“ reiškia, kad statinio konstrukcijos yra įleistos į žemę (jūrų, ežerų, upių ar kitų vandens telkinių dugną) ar remiasi į žemės paviršių (vandens telkinių dugną). Taigi, pagal įstatymų leidėjo pateiktą statinio sąvoką, statinys yra daiktas, kurį apibūdina trys požymiai; 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai, kurie Statybos įstatymo 2 straipsnio 58 dalyje apibrėžiami kaip pagaminti produktai, numatomi ilgam laikui įkonstruoti, įmontuoti, įdėti ar instaliuoti į pastatą ar inžinerinį statinį; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme ar į ją remiasi (2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–345/2008).
Kadangi byloje nėra įtikinamų įrodymų, kad pareiškėja vykdydama aptariamus darbus (savavališkos statybos akte, be kita ko, nurodoma, kad kūdra buvo valoma) būtų naudojusi (ar ketina naudoti) kokius nors statybos produktus, kūdra, kokia yra nagrinėjamoje byloje, negali būti pripažinta statiniu Statybos įstatymo prasme. Tai savo ruožtu lemia, jog negalėjo būti surašytas savavališkos statybos aktas dėl pareiškėjos vykdytų darbų ir priimti sprendimai dėl statybos sustabdymo bei įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.
Pastarosios išvados nepaneigia ir aplinkybė, jog Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (toliau – ir STR), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184, 1 priedo 2 lentelėje „Inžineriniai statiniai“ dirbtinis nepratekamas paviršinis vandens telkinys (kūdra ir pan.) yra priskiriamas nesudėtingiems inžineriniams statiniams.
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtame teisės akte pateikiamas inžinerinių statinių sąrašas yra bendro (abstraktaus) pobūdžio, todėl net jei konkretus objektas formaliai gali būti priskirtas prie sąraše pateiktos abstrakčios statinio rūšies (kategorijos), bet realiai (tikrovėje) jis neatitinka Statybos įstatyme nustatytų statinio požymių, jis negali būti laikomas statiniu, o jo kūrimo darbai – statybos darbais. Kitaip tariant, vien ta aplinkybė, jog atitinkamas objektas pagal pavadinimą patenka į atitinkamą statinių grupę minėtame sąraše, savaime dar nereiškia, jog jis visais atvejais bus laikomas statiniu ir jam turi būti taikomi STR ir kituose statinių statybą reglamentuojančiose teisės normose nustatyti reikalavimai.
Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantė mano, kad minėtos STR nuostatos prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą, konstatuoja, jog jai abejonių dėl STR nuostatų teisėtumo nekyla, todėl nėra pagrindo kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio norminio administracinio teisės akto teisėtumo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkintinas ir ginčijami aktai panaikintini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos B. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos B. K. skundą patenkinti: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. birželio 20 d. savavališkos statybos aktą Nr. (100)-11.37-12, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. birželio 20 d. statybos sustabdymo aktą Nr. (100)-11.37-12.1 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. birželio 30 d. reikalavimą Nr. (100)-11.55-762.
Sprendimas neskundžiamas.