Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Viktoro Roščenkovo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiosios I. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. buvo kaltinama tuo, kad 2010-08-16 nuo 11.00 val. iki 17.30 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sumušė mažametį P. P., gim. (duomenys neskelbtini), tai yra suduodama nukentėjusiajam P. P. ranka vieną kartą į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kūno vietą, sukėlė jam fizinį skausmą.

E. K. kaltės nepripažinimą ir neigimą sudavus mažamečiui P. P., jos parodymų nenuoseklumą;

nukentėjusiosios I. Š., liudytojo J. P. įvykio nematymą;

sumušimo žymių po įvykio ant nukentėjusiojo P. P. kūno nebuvimą;

suduodamo smūgio stiprumo ir to, į kurią kūno dalį sudavė, nenustatymą;

nukentėjusiojo P. P. verkimą ir iki smūgio sudavimo;

nes visi šie išvardyti duomenys nereiškia, kad E. K. nepadarė jai inkriminuojamo nusikaltimo, kadangi E. K. kaltės nepripažinimas ir neigimas sudavus mažamečiui P. P., jos parodymų nenuoseklumas yra ne kas kita, kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, motyvas dėl sumušimo žymių po įvykio ant nukentėjusiojo P. P. kūno nebuvimo nepagrįstas, nes E. K. nekaltinama dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, o tik dėl fizinio skausmo sukėlimo, kuriam sukelti neturi reikšmės smūgio stiprumas, nusikaltimo sudėčiai yra pakankamas pats fizinio skausmo sukėlimas, o šio skausmo dydis, kaip ir konkreti žmogaus kūno dalis, nėra šį nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai, iš to kyla, jog suduodamo smūgio stiprumo ir to, į kurią kūno dalį suduota, nenustatymo motyvas yra nepagrįstas, be to, nors nukentėjusioji I. Š., liudytojas J. P. įvykio nematė, bet jų nerimą dėl auklės E. K. galbūt netinkamo elgesio su jų mažamečiu sūnumi P. P., tai yra užfiksuota jų apklausose, visiškai patvirtino diktofonu, kurį liudytojas J. P. paliko bute, esančiame (duomenys neskelbtini), padarytas garso įrašas bei su šiuo garso įrašu 2012-11-05 atlikta teismo fonoskopine ekspertizė Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad yra užfiksuotas garsas, panašus į pliaukštelėjimą, tikėtina, į kūno dalį, o kad ta kūno dalis yra nukentėjusiojo P. P. sėdmenys, akivaizdžiai patvirtina šios ekspertizės akto 1 priedo pirmajame lape užfiksuoti duomenys, kur stenogramos 19 eilutėje „/Girdisi vaiko verksmas/.“, 20, 22, 23 eilutėse „M-/.../ šmaukšt per šikną/.../ kad užbrėšiu ir pasibaigs /.../ supratai?“, taigi E. K. balsu pasisako dėl siekimo suduoti smūgį P. P. į sėdmenis, 25, 26 eilutėse „M-(Nu vot, greit suprasi?) /.../ nu aš /.../ (ir nevargsiu ?/ ir tas tėtis tegul čia nevaikščioja vidury, atlėk pažiūrėti/.../.“, čia E. K. išreiškia nepasitenkinimą liudytojo J. P. atvykimo pažiūrėti P. P. vidury dienos ir nesiruošia per daug vargintis, drauge tai patvirtina liudytojo J. P. parodymus dėl neplanuoto grįžimo į butą 29 eilutėje „/Girdisi vaiko verksmas/.“, 30 eilutėje „/Girdisi garsas, panašus į pliaukštelėjimą, tikėtina, į kūno dalį/.“, akivaizdu, jog E. K., nesusitvarkydama su P. P. verkimu, tyčia sudavė smūgį į P. P. sėdmenis, ir tai vienareikšmiškai patvirtina toliau sekę veiksmai, užfiksuoti 31-25 eilutėse „/Girdisi vaiko verksmas/“, ,,M-(Užteks?).“, „/Girdisi vaiko verksmas/“, „M- A dar nori ? (A nori per šikną/.../?), „V-Neee.“, taigi po suduoto E. K. smūgio į P. P. sėdmenis ir pastarajam nenustojus verkti, E. K. pasitikrina, ar suduotas smūgis į P. P. sėdmenis turėjo poveikį paklausdama „Užteks?“, o P. P. nenustojus verkti, E. K. dar kartą klausia, ar P. P. nori dar vieno smūgio ir būtent per sėdmenis: „A dar nori? (A nori per šikną/.../?), bei dar vienas svarbus momentas, kad P. P. vietoje to, kad monotoniškai verktų, atsako „Neee“, o tai reiškia, jog P. P. nebenori dar kartą patirti fizinio skausmo nuo E. K..

Prokuroro teigimu, įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad kaltinamoji E. K. sudavė smūgį į P. P. sėdmenis, sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Pasak prokuroro, vadovaujantis BK 41, 50, 54, 61 straipsniais ir skiriant bausmę E. K. atsižvelgtina į tai, kad E. K. padarė nesunkų nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, bet nusikaltimą padarė pirmą kartą, mažamečiui P. P. sudavė vieną smūgį, yra vyresnio amžiaus, todėl paskirtina minimali laisvės atėmimo bausmė. Nukentėjusiosios I. Š. civilinis ieškinys dėl 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies ir, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo kriterijus, priteistina iš kaltinamosios E. K. mažesnė neturtinės žalos atlyginimo suma nukentėjusiosios I. Š. naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusįjį asmenį. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad neabejotinai išvadai, jog E. K. atliko kaltinime aprašytus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį atitinkančius veiksmus, tai yra sudavė P. P. ranka vieną kartą į kūną ir sukėlė jam fizinį skausmą, nepakanka duomenų, todėl E. K. pagal jai pareikštą kaltinimą dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui išteisino vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaip nepadariusią veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad E. K. veikoje nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, ir teigia, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas bylos įrodymus įvertino netinkamai, nes E. K. kaltės nepripažinimas ir neigimas sudavus mažamečiui P. P., jos parodymų nenuoseklumas yra ne kas kita, kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, motyvas dėl sumušimo žymių po įvykio ant nukentėjusiojo P. P. kūno nebuvimo nepagrįstas, nes E. K. ir nekaltinama dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, o tik dėl fizinio skausmo sukėlimo, kuriam sukelti neturi reikšmės smūgio stiprumas, nusikaltimo sudėčiai yra pakankamas pats fizinio skausmo sukėlimas, o šio skausmo dydis, kaip ir konkreti žmogaus kūno dalis, nėra šį nusikaltimą kvalifikuojantys požymiai, iš to išplaukia, jog suduodamo smūgio stiprumo ir to, į kurią kūno dalį suduota, nenustatymo motyvas yra nepagrįstas, be to, nors nukentėjusioji I. Š., liudytojas J. P. įvykio nematė, bet jų nerimą dėl auklės E. K. galbūt netinkamo elgesio su jų mažamečiu sūnumi P. P., tai yra užfiksuota jų apklausose, visiškai patvirtino diktofonu, kurį liudytojas J. P. paliko bute, esančiame (duomenys neskelbtini), padarytas garso įrašas bei su šiuo garso įrašu 2012-11-05 atlikta teismo fonoskopine ekspertizė Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad yra užfiksuotas garsas, panašus į pliaukštelėjimą, tikėtina, į kūno dalį, o kad ta kūno dalis yra nukentėjusiojo P. P. sėdmenys, akivaizdžiai patvirtina šios ekspertizės akto 1 priedo pirmajam lape užfiksuoti duomenys.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Iš išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra išdėstyti bei analizuoti E. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme; nukentėjusios I. Š., liudytojo J. P. parodymai, garso įrašas, 2012-11-05 atliktos teismo fonoskopinės ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) išvada. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės bylos. Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).

Prokuroras apeliaciniame skunde kaip pagrindinį E. K. kaltės įrodymą nurodo diktofonu padarytu garso įrašą ir 2012-11-05 atliktos teismo fonoskopinės ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) išvadą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė Lina Lyvienė parodė, kad atliko byloje fonoskopinį tyrimą. Įrašas buvo labai blogos kokybės, ir tai nebuvo įrašo originalas, o jo kopija. Nėra susiformavusios praktikos pateikti kategorišką išvadą dėl konkretaus garso. Nėra atitinkamos metodikos, todėl pateikiama tikėtina išvada. Dėl šios priežasties išvada dėl konkretaus garso (pliaukštelėjimo) tikėtinumo prasme nesikeistų. Pliaukštelėjimas gali būti ir uodo užmušimas, nes vaizdo kameros, iš kurios būtų galima ką nors daugiau nustatyti, nėra. Asmens identifikavimo požiūriu išvada taip pat nesikeistų, nes tyrimui pateikta per mažai kalbinės medžiagos. Atsakant į klausimą, ar tyrimui pateiktas įrašas nebuvo sumontuotas, reikalinga priemonė, kuria tas įrašas buvo padarytas, taip pat kita speciali aparatūra. Teismo posėdyje garso įrašo išklausymas nieko neduotų. Tikėtina, jog pateikus garso įrašo originalą ir priemonę, kuria jis buvo padarytas, ekspertizė gali būti išsamesnė.

2012-11-05 fonoskopinės ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje nurodyta, jog tikėtina, kad garso įrašo fragmentas, esantis tyrimui pateiktoje audiokasetėje „Digital Master Dolby HX Pro“, prasidedantis žodžiais: „(Kur dabar nuėjai?), dabar eisim (miego?), liūlia, liūlia“ ir pasibaigiantis žodžiais: „/.../ atsirado čia aukso gabals /.../“ yra ne originalas, o kopija.

Nukentėjusiojo teisių sąrašas pateiktas BPK 28 straipsnio 2 dalyje, kurioje, be kitų teisių, yra įtvirtintos nukentėjusiojo teisės teikti įrodymus, pateikti prašymus ir kt. Minėta teisės norma suponuoja aktyvų nukentėjusiojo dalyvavimą procese. Nukentėjusios I. Š. pateikta garso įrašo kopija savo esme priskiriama prie tikėtino pobūdžio įrodymų. Byloje nepateikta tiesioginių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad E. K. būtų panaudojusi fizinį smurtą prieš P. P., todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas remiantis vien tik vieninteliu tikėtino pobūdžio įrodymu, ir iš to kylančiomis prielaidomis.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą BPK 20 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Viktoro Roščenkovo apeliacinį skundą atmesti.