Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2011-12-20 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-645/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-20
Bylos Nr.
2K-645/2011
Teisminio proceso Nr.
1-07-1-00525-2007-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Antanas Klimavičius (pirm.), Vytautas Piesliakas, Alvydas Pikelis (pran.)
Nuteistasis
R. G.
Advokatai
Anatolijus Burinskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K–645/2011Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00525-2007-0Procesinio sprendimo kategorija 2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei ,dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,nuteistojo gynėjui advokatui Anatolijui Burinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendžiu R. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžiu prokuroro apeliacinis skundas patenkintas – Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis: R. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, konfiskuotas 155 000 Lt vertę atitinkantis R. G. turtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžiu R. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad tyčia, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, melagingai žadėdamas, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priims E. K. palankų sprendimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš anksto žinodamas, jog savo įsipareigojimų nevykdys, 2006 m. sausio mėn. pasisiūlė E. K. ir jo motinai I. K. tarpininkauti perduodant pinigus – 150 000 Lt asmenims, galintiems padaryti įtaką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams, nagrinėjantiems minėtą baudžiamąją bylą; E. K. ir I. K. sutikus su šiuo pasiūlymu, 2006 m. vasario mėn. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje, esančioje Vilniuje, Tuskulėnų g. 33 C, jis iš I. K. paėmė 50 000 Lt, 2006 m. kovo 7 d., apie 10.56 val., prie AB „Ūkio bankas“ Vilniaus filialo pastato, esančio Vilniuje, Goštauto g. 40, iš jos paėmė 25 000 Lt, 2006 m. kovo 10 d., apie 11.00 val., AB „K.“, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), generalinės direktorės I. K. darbo kabinete, iš jos paėmė 5000 Lt ir 2006 m. balandžio mėn. pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš E. K. paėmė 75 000 Lt, t. y. 2006 m. vasario–balandžio mėn. iš I. K. ir E. K. iš viso apgaule įgijo svetimą I. K. priklausantį didelės vertės turtą – 155 000 Lt grynųjų pinigų.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. ir jo gynėjas Anatolijus Burinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 8 d. nuosprendį.

Skunde kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, susijusių su netinkamu teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei reikalavimus nuosprendžio turiniui, taikymu, be to, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį. Jų nuomone, apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai turėjo lemiamos įtakos priimant neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatoriai visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytomis išvadomis, kurių pagrindu R. G. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Šis teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, o kaltinimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiųjų, kurie yra artimi giminaičiai ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, parodymais, kurie, beje, bylos proceso metu kito, taip pat teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės, kurių nepavyko pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, be to, R. G. neneigė, kad jam nukentėjusieji buvo suteikę 80 000 Lt paskolą. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad sukčiavimo dalykas gali būti svetimas turtas (pinigai, teisės į turtą), tačiau šiuo atveju pinigai galėjo būti nusikaltimo priemonė, o ne dalykas, nes nukentėjusieji paaiškino, jog pinigai buvo skirti teisėjui papirkti.

Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas vertino bylos duomenis nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, nes padarė visiškai priešingas išvadas dėl įrodymų vertinimo negu pirmosios instancijos teismas, nors jokių papildomų įrodymų dėl nuteistojo kaltės teismui nebuvo pateikta, o prokuroro apeliacinis skundas buvo grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo išdėstytos kaltinamajame akte. Be to, teismas neteisingai nurodė, kad R. G. kaltę, be liudytojų parodymų, patvirtina ir rašytiniai įrodymai, nes tokių byloje nėra ir jų teismas nenurodė.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, panaikinant išteisinamąjį ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nurodyti nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, bei motyvus, kuriais vadovaujantis atmetami arba kitaip įvertinami apskųsto nuosprendžio įrodymai. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas atkartojo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes ir padarė visiškai priešingą išvadą.

Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvados daromos tada, kai tam tikrai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Teisinėje valstybėje negalimos situacijos, kai asmuo nuteisiamas laisvės atėmimu, remiantis vien susijusių liudytojų parodymais, kurie, be kita ko, keitėsi viso baudžiamojo proceso metu ir yra prieštaringi. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad R. G. kaltė įrodyta tiek liudytojų parodymais, tiek byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

Kasaciniame skunde taip pat pasisakoma dėl netinkamo veikos kvalifikavimo, kuris, kasatorių nuomone, reiškėsi tuo, kad byloje nebuvo įrodyti subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, t. y. kad R. G. tyčia išviliojo iš nukentėjusiųjų pinigus, juos apgaudamas ir žadėdamas atlikti neteisėtus veiksmus – organizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų papirkimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistasis R. G. ir jo gynėjo Anatolijaus Burinsko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nuteistasis R. G. ir jo gynėjas, prašydami panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, kurio pagrindu R. G. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinės instancijos teismas bylos duomenų nerenka ir bylos proceso metu gautų duomenų netiria, jų nevertina bei naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, o remiasi tais duomenimis, kurie įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėti ir įvertinti bylos proceso metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal šią normą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamojo teiginiai.

Kasaciniame skunde esminis BPK 20 straipsnio pažeidimas motyvuojamas vien tik tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų vertinimo negu pirmosios instancijos teismas, nors jokių papildomų įrodymų teismui nebuvo pateikta ir naujų aplinkybių teisme nepaaiškėjo. Be to, teigiama, kad teismas neteisingai nurodė, jog R. G. kaltę patvirtina rašytiniai įrodymai, nes tokių, kasatorių tvirtinimu, byloje nėra. Šie argumentai nepagrįsti. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias įrodymų vertinimo išvadas negu žemesnės instancijos teismas, savaime nereiškia, jog buvo padarytas esminis BPK 20 straipsnio pažeidimas. Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo teisėtumas tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas padaro kitokias išvadas dėl bylos įrodymų vertinimo nei pirmosios instancijos teismas, visiškai nepriklauso ir negali būti siejamas su teisme naujai surinktais papildomais įrodymais ir paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Taip pat, skirtingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad R. G. kaltę patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai (I. K. sąskaitos, esančios AB „Ūkio bankas“, išrašas, 2006 m. balandžio 11 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ir I. K.), ir juos išdėstė, atskleisdamas jų turinį, bei įvertino kitų bylos duomenų kontekste, kurie visi kartu sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. R. G. dalyvavimas padarant BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką įrodytas visuma tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kurie patvirtina ir papildo vienas kitą: liudytojų I. K., E. K., D. K., V. P. R. Z. parodymais, akistatų protokolais, I. K. sąskaitos, esančios AB „Ūkio bankas“, išrašu, 2006 m. balandžio 11 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ir I. K. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, kartu paneigdamas gynybos versijas dėl liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi bei nuteistojo apkalbėjimo neva dėl to, kad E. K. paskolino jam 80 000 Lt, o praradęs paskolos raštelį, kaltina jį sukčiavus taip siekdamas atgauti savo pinigus. Pritariant apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl liudytojų parodymų vertinimo, be kita ko, pažymėtina, kad E. K., paneigęs, jog suteikė R. G. 80 000 Lt paskolą, užėmė turtinio reikalavimo požiūriu sau nenaudingą poziciją, nes prarado reikalavimo galimybę į minėtą pinigų sumą, kurią pripažino kaltinamasis. Tai reiškia, kad kaltinamojo versija dėl E. K. siekio atgauti pinigus jį apkalbant yra nelogiška. Be to, E. K. kartu su motina I. K., kreipdamiesi į teisėsaugos institucijas dėl R. G. sukčiavimo imituojant teisėjų papirkimą, kartu apkaltino ir save papirkimu (dėl to jiems buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau nutrauktas remiantis BK 227 straipsnio 4 dalimi). Visa tai patvirtina, kad minėti liudytojai neturėjo jokio suinteresuotumo apkaltinti R. G., priešingai, atliko veiksmus ir davė parodymus, kurie jiems iš esmės buvo nenaudingi.

Nepagrįstais laikytini ir kasacinio skundo argumentai dėl BPK 331 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį R. G., laikėsi BPK 331 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu bei jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Šiai išvadai prieštaraujantys kasacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs.

Kasaciniame skunde baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumas ginčijamas teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas neįrodė subjektyviųjų BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių. Taigi netinkamas BK 182 straipsnio 2 dalies taikymas siejamas su bylos įrodymų vertinimu, tačiau nenurodoma, kokios bylos įrodymų vertinimo klaidos buvo padarytos teismui nustatant faktines aplinkybes, kurios patvirtina, kad R. G., melagingai žadėdamas per savo pažįstamą papirkti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus, nagrinėjančius jo ir E. K. baudžiamąją bylą, sąmoningai įtikino E. K. ir I. K. perduoti pinigus jam, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų I. K. neteks savo didelės vertės turto, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir nenustačiusi BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. G. ir jo gynėjo advokato Anatolijaus Burinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas KlimavičiusVytautas PiesliakasAlvydas Pikelis