- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-466-319/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03624-2018-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Kaltinamasis
- A. M.
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės J. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. buvo išteisintas dėl kaltinimo, kad jis, 2018 m. sausio 17-18 dienų laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti savo seserį R. P., sakydamas jai, kad ją papjaus, nupjaus jai galvą, įvarys jai peilį, tuo buvus pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. šiais savo veiksmais buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas A. M. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad išanalizuotų kaltinamojo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, o pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.Apeliaciniame skunde prokurorė prašo A. M. atžvilgiu priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į paskirtą bausmės laiką įskaityti A. M. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką. Paskirtą kardomąją priemonę –įpareigojimą nesiartinti prie R. P., palikti galioti iki teismo sprendimo paskelbimo. Nuosprendžio paskelbimo dieną pakeisti ją į kardomąją priemonę – suėmimą.
3.1. Skunde nurodoma, kad nors A. M. nuosekliai laikėsi savo pozicijos ir nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo visų pirma patvirtina nukentėjusiosios R. P. parodymai, iš kurių matyti, kad A. M. jai grasino papjauti, nudurti, nupjauti galvą, kad ji išsigando, brolio grasinimus suprato kaip realius, brolio bijo, nes jis nužudė abu savo tėvus ir realiai atliko bausmę įkalinimo įstaigoje. Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai R. P. parodymus atmetė, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog ji įvykio metu buvo neblaivi bei galimai neadekvati, nes nors byloje ir yra jos neblaivumą patvirtinantis faktas, tačiau aplinkybę, kad R. P. buvo nuosekli dėl esminių bylos aplinkybių, patvirtino ir kaip liudytoja apklausta pareigūnė I. G., kuri parodė, kad apklausiant R. P., ši buvo išsigandusi, apie grasinimus pasakojo bijodama, verkė, jos emocinė būsena atitiko jos pasakojimą. Liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę pareigūnai T. J. ir A. Č. taip pat patvirtino, kad atvykus pagal iškvietimą kieme sutikta nukentėjusioji buvo labai išsigandusi, verkė, sakė bijanti savo brolio, nes jis grasina ją nužudyti, kaip ir tėvus, ir ji bijo grįžti namo. Prokurorės teigimu, nukentėjusiosios parodymų atitikimą faktams patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateiktas R. P. pagalbos prašymo garso įrašas. Skundo autorės teigimu, teismas neturėjo kaip patikimu įrodymu vadovautis teisme duotais liudytojos I. L. parodymais, nes jos nurodytą aplinkybę, kad įvykio dieną R. P., pas ją būdama, telefonu policijos pagalbos nesikvietė, paneigia minėtas Bendrojo pagalbos centro pateikto pokalbio garso įrašas, kuriame užfiksuota, kad pati liudytoja telefonu kalbėjo su centro specialiste.
3.2. Skunde prokurorė pažymi, kad sprendžiant, ar grasinimą R. P. suprato kaip realų bei turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, būtina atsižvelgti į A. M. asmenybę - jis buvo du kartus teistas dėl savo tėvo ir motinos nužudymo namuose ir tik neseniai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Tos aplinkybės R. P. buvo žinomos, judviejų santykiai konfliktiniai, jie gyvena kartu vienoje patalpoje, todėl, prokurorės įsitikinimu, nėra abejonių, kad A. M. vien tik žodžiu išsakytas grasinimas ją nužudyti R. P. galėjo sukelti pakankamą pagrindą išsigąsti dėl savo gyvybės. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl ko nepagrįstai A. M. išteisino.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti ir pripažinti A. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį bei nuteisti. Išteisintasis ir jo gynėja prašė prokurorės skundą atmesti ir palikti galioti išteisinamąjį teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
5. Prokuroro skundas atmestinas.
6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. M. išteisinimo, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
7. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiajam baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir nori tokių rezultatų.
8. A. M. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad jis, 2018 m. sausio 17-18 dienų laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, grasino nužudyti savo seserį R. P., sakydamas jai, kad ją papjaus, nupjaus jai galvą, įvarys jai peilį, taip savo žodžiais sudarė jai realų ir pakankamą pagrindą bijoti, kad jo grasinimai gali būti įvykdyti. Skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su prokurorės teiginiais, kad teismas be pagrindo nelaikė teisingais nukentėjusiosios R. P. parodymų, nes aplinkybę, jog iš nukentėjusiosios elgesio buvo akivaizdu, kad A. M. žodžius ji suprato kaip realų grasinimą ją nužudyti, patvirtino ir liudytojų parodymai. Šiuo atveju skunde akcentuojama tik vienas momentas – su nukentėjusiąja įvykio vietoje bendravusių ir ją apklausiusių pareigūnų patvirtinimas apie jos išgąstį, tačiau nevertinama byloje esančių įrodymų visuma. Kolegijos vertinimu, vien liudytojų patvirtinta aplinkybė, jog R. P. buvo įsigandusi, dar neduoda pagrindo neginčijamai išvadai, kad ji buvo išsigandusi būtent dėl A. M. išsakyto grasinimo nužudyti ir kad toks grasinimas buvo realus. Visų byloje surinktų duomenų analizė neduoda pagrindo teigti, kad A. M. apskritai išsakė nukentėjusiosios atžvilgiu kokius nors grasinimus, kurie galėtų būti vertinami kaip turintys BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.
8.1. Nuosprendį priėmusiam teismui nebuvo pagrindo netikėti A. M. parodymais. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad savo seseriai R. P. negrasino ir išsamiai išdėstė visas aplinkybes. Nurodė, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos jis apsigyveno kartu su seserimi, kur gyveno ir prieš įkalinimą. Sesuo yra linkusi piktnaudžiauti alkoholiu, dėl to tarp jų kildavo konfliktai. R. P. sausio 16 d. gavo socialinę išmoką 204 eurus ir sausio 17 d. išvažiavo pas gydytoją, tačiau tą dieną nebegrįžo. Jis žinojo, kad ji dažnai geria pas kaimynę I. L., todėl nuėjo ten, tačiau jo ten neįleido, jis tik pro langą matė, kad sesuo ten gėrė pilstuką. Sausio 19 d., nesulaukęs sesers, apie 11.30 val. jis vėl nuėjo pas kaimynus, jį jau įleido, tada ji su seseria apsižodžiavo, pasakė jai, kad pareiti į namus ji gali tik blaivi, kad jis jai iškvies policiją, susitars, kad seniūnas jai nebeduotų pinigų. Sausio 19 d., apie 12 val., jis nuėjo pas seniūną ir papasakojo kas vyksta. Sausio 20 d. buvo namuose, apie 21 val. pro langą pamatė atvažiuojančius policijos pareigūnus.
8.2. Atsižvelgiant į aptariamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiems asmenims, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai sprendė, jog šiuo atveju nėra duomenų ne tik apie nukentėjusiajai sukeltas kokias nors pasekmes, tačiau ir apie paties grasinimo faktą. Iš E. P. parodymų matyti, kad ji iš esmės patvirtino A. M. nurodytas aplinkybes, kaip ji išėjo iš namų, pas kaimynę I. L. gėrė kelias dienas, pirmą naktį liko nakvoti pas I. L., nes buvo neblaivi, o brolis girtos jos neįsileisdavo į namus. Kai kitą dieną A. M. atėjo pas kaimynę jos ieškoti, jos jo neįleido, dėl ko, nepaaiškino, bet akivaizdu, kad dėl nukentėjusiosios girtumo. Dar kitą dieną, sausio 18 d., pas I. L. atėjusį A. M. jau įsileido. Pasak R. P., tada jis ir pagrasino, pasakė, kad ji nebandytų eiti į kiemą, kadangi bus padurta, į ką ji atsakė, kad gerai, neis, tačiau iškvies jam policiją, nes ji neturi kur eiti miegoti. Ji dėl girtumo neprisimena, kada iškvietė policiją, galėjo būti, kad po grasinimo kelias dienas nekvietė policijos. Ji taip pat paaiškino, kad brolis niekada anksčiau negrasino jai peiliu, savaitę prieš įvykį buvo ją sumušęs, irgi pas tą pačią kaimynę, bet ji į medikus ir policiją nesikreipė. Kai ji blaivi, brolis nieko jai nėra padaręs. Sausio 18 d. nėjo namo, nes buvo išgėrusi. Sausio 20 d. kvietė pareigūnus, nes norėjo pareiti į namus. Taigi, kaip matyti iš nukentėjusiosios paaiškinimų, ji patvirtino A. M. nurodytas aplinkybes dėl jos ir brolio nesutarimo priežasties – kad jis jos girtos neįleisdavo į namus, pyko ant jos, kad geria, o ji, kaip matyti iš pačios parodymų, buvo linkusi išgėrinėti, todėl girta bijodavo eiti namo. Būtent iš šiuo atveju, R. P. parodymai patvirtina, kad ji suprato, jog pas I. L. sausio 18 d. atėjęs A. M. buvo supykęs dėl jos girtuokliavimo ir pasakė jos girtos neįleisiantis į namus, tačiau ji ir toliau dar dvi dienas vartojo alkoholį, todėl, būdama neblaivi, ką patvirtina byloje esantys parodymai, ji iš tiesų bijojo ne to, kad gali būti nužudyta, o tiesiog grįžti namo, todėl paskambino į bendrąjį pagalbos centrą, teigdama, jog brolis grasina ją nužudyti.
8.3. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiosios R. P. parodymais dėl A. M. išsakyto grasinimo nužudyti, nebuvo pagrindo tikėti dėl to, kad šių jos parodymų daugiau niekas nepatvirtino, be to, jos parodymai apie tai, kada, kokiomis aplinkybėmis, kokiais žodžiais jai grasino A. M., yra prieštaringi, nes pirminiuose parodymuose ji nurodė, kad jis liepė jai nepareiti namo, nes bus padurta, o apklausta kitą dieną teigė, kad jai grįžus namo, jis grasino ją papjauti, nupjauti galvą. Apylinkės teismas pagrįstai teisingais ir patikimais laikė liudytojos I. L. parodymus, nes jie iš esmės atitiko tiek A. M., tiek ir E. P. parodymus, išskyrus tai, kad ši liudytoja negirdėjo A. M. išsakant nukentėjusiosios atžvilgiu grasinimus nužudyti. Liudytojos parodymus, kad R. P. kelias dienas girtaujant jos namuose, atėjęs A. M. pyko ant sesers už girtavimą ir liepė seseriai grįžti namo blaiviai, sakė, kad dėl tokio jos elgesio kreipsis į seniūniją, patvirtina ne tik A. M. parodymai, bet ir seniūnijos iš nukentėjusiosios gyvenamosios vietos raštas. Liudytojos patvirtimas, kad R. P. sakiusi bijanti brolio, jog darys viską, kad tik A. M. pas ją negyventų, kitų aptartų duomenų kontekste taip pat patvirtina R. P. skambučio į pagalbos centrą tikslą, t. y. kad ji skambino ne dėl tariamų grasinimų įvykdymo, o siekio bet kokios būklės patekti į namus. Atsakant į skundo argumentą dėl liudytojos I. L. parodymų patikimumo, kolegija pažymi, jog liudytojos parodymai dėl įvykio aplinkybių, grasinimo išsakymo, atitinka kitus bylos duomenis, todėl ta aplinkybė, kad ji nurodė R. P. neskambinus Bendrojo pagalbos centro telefonu, jos parodymų nepaneigia. Be to, iš pokalbio garso įrašo negalima kategoriškai teigti, kad I. L. girdėjo visą E. P. pokalbį ir žinojo, dėl ko ir kam ji skambina, nes prie telefono liudytoja buvo pakviesta tik pokalbio pabaigoje, ne paaiškinti įvykio aplinkybių, patvirtinti ar paneigti grasinimų išsakymo fakto, o tik nurodyti savo namų adresą, t. y. R. P. buvimo vietą. Taip pat šiame kontekste pažymėtina, kad I. L. ir E. P. yra kaimynės, gerai sutaria, bendrauja, kartu vartoja alkoholį, todėl liudytoja greičiau būtų suinteresuota duoti nukentėjusiajai palankius parodymus ir patvirtinti grasinimų nužudyti nukentėjusiąją buvimą, tačiau šiuo atveju priešingai, I. L. nurodytos aplinkybės patvirtina A. M. versiją, kas tik patvirtina liudytojos parodymų objektyvumą.
8.4. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, įvertinęs A. M. ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatyta, jos tarp nukentėjusiosios ir kaltinamojo periodiškai kyla konfliktai dėl nukentėjusiosios girtavimo, A. M. išsako nepasitenkinimą neblaivios R. P. atžvilgiu, neįleidžia jos neblaivios į namus, tačiau nėra jokių objektyvių įrodymų, kad A. M. grasino ar ketino realizuoti grasinimą nužudyti nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad jei pagal nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes grasinimo išsakymas ir būtų įrodytas, aukščiau išsamiai aptartas pačios nukentėjusiosios elgesys neduotų pagrindo teigti, kad toks grasinimas sudarė jai realaus pagrindo bijoti šių veiksmų, jog jie realiai gali būti įvykdyti. Negalima sutikti su skundo argumentu, jog siekiant įrodyti A. M. kaltę būtina atsižvelgti į jo asmenybę, kad jis buvo du kartus teistas dėl savo tėvo ir motinos nužudymo ir neseniai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Šios aplinkybės tik apibūdina išteisintojo asmenybę, tačiau neturi jokios įrodomosios reikšmės jo kaltei dėl pareikšto kaltinimo pagrįsti.
9. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis A. M. atžvilgiu yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei naikinti prokurorės apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorės J. L. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.