Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko M. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-23 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo (išieškotojo) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau VMI) prašymą dėl skolininko M. R. turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, suinteresuoti asmenys: E. R. ir antstolis T. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė teismo nustatyti, kad skolininkui M. R. priklauso 1/2 dalis jo sutuoktinės E. R. pajamų, gaunamų iš darbinės veiklos. Nurodė, kad antstolio T. U. kontoroje vykdomas skolos išieškojimas iš skolininko M. R. pagal VMI sprendimus 2012-05-29 Nr. (23.17-08)-320-25107, 2013-05-29 Nr. (23.17-08)-320-39458, 2014-05-29 Nr. (23.17-08)-320A-58166, dėl 18 362,22 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo. Vykdydamas skolos išieškojimą antstolis nustatė, jog skolininko sutuoktinė gauna darbo užmokestį, kuris yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl pasiūlė kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas skundžiama 2015-11-23 nutartimi prašymą tenkino iš dalies – nustatė, kad skolininko M. R. turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2015-10-23 yra 1/2 dalis sutuoktinės E. R. gauto darbo užmokesčio ir kitų pajamų.Teismas, atsižvelgęs į skolininko M. R. ir E. R. vedybų sutartį, kuri Vedybų sutarčių registre įregistruota 2015-10-23, remdamasis CK 3. 103 str. 3d., konstatavo, kad skolininko sutuoktinės E. R. turtas po 2015-10-23 yra jos asmeninė nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad skolininko prievolė atsirado dar iki pasirašant povedybinę sutartį, kad vien turto režimo nustatymas povedybinėje sutartyje savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo, ir tai neužkerta kelio vykdyti išieškojimą iš skolininko sutuoktinio lėšų iki povedybinės sutarties sudarymo (CPK 667 straipsnis). Įvertinęs tai, jog skolininkas pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolą, negauna, vykdomieji dokumentai neįvykdyti ir vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo pareiškėjai yra neužbaigtos, o skolininko sutuoktinė Sodros duomenimis gauna darbo užmokestį iš darbovietės Šiaulių miesto savivaldybės administracijoje ir jos gaunamos išmokos nuo santuokos sudarymo iki povedybinės sutarties sudarymo laikytinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu turtu, teismas sprendė, kad pareiškėjo pareiškimas yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, nustatant, kad skolininko M. R. turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje laikotarpiu nuo skolos laikotarpio pradžios iki 2015-10-23 yra 1/2 dalis sutuoktinės E. R. gaunamo darbo užmokesčio ir kitų pajamų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Atskiruoju skundu skolininkas M. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-23 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti. Skundą argumentuoja tuo, kad teismas neįvertino sprendimui esminę reikšmę turinčios informacijos, neteisingai vertino susidariusią situaciją ir jai taikomas teisės normas. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-07 nutartimi Nr. 3K-3-78/2012 ir nurodo, kad įsiskolinimas pareiškėjui yra jo asmeninė (mokestinė) prievolė ir pagal šią prievolę negali būti išieškoma iš sutuoktinio darbo pajamų; teismas visiškai nesprendė klausimo, pagal kokio pobūdžio prievolę pareiškėjas VMI teikia prašymą byloje; įsipareigojimus pareiškėjui vykdo pagal galimybes, 2015-11-26 yra pateikęs pareiškėjui siūlymą sudaryti Mokestinės paskolos sutartį, kurios įvykdymą garantuotų tėvui priklausančių dviejų žemės sklypų, kurių vertė apie 65 000 Lt, įkeitimu, todėl prašymas nustatyti turto dalį sutuoktinio gautame darbo užmokestyje yra perteklinis, demonstruojantis pareiškėjo nenorą bendradarbiauti. Atsiliepime į skolininko M. R. atskirąjį skundą pareiškėjas VMI prie FM nurodo, kad apeliantas M. R. neteisingai traktuoja teisės normas, kadangi jo skola valstybės biudžetui išieškoma ne iš jo sutuoktinės turto (kaip jis teigia), o iš jo turto dalies (kurią prašė nustatyti VMI) bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje; skolininkas M. R. taikos sutarties projekto, turto vertinimo, tėvo sutikimo įkeisti jam priklausantį turtą pareiškėjui VMI nepateikė, todėl pareiškėjas neturėjo pagrindo ir galimybės svarstyti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo, skolininkui buvo pasiūlyta kreiptis į VMI prie FM dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo termino išdėstymo, tačiau prašymą jis pateikė tik 2015-11-26, t. y. po bylos išnagrinėjimo, skolininkas šioje byloje nepateikė jokių turinčių teisinę reikšmę argumentų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Atskiruoju skundu skolininkas M. R. ginčija Šiaulių apylinkės teismo 2015-11-23 nutartį, kuria buvo iš dalies tenkintas pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymas ir nustatyta, kad skolininko M. R. turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2015-10-23 yra 1/2 dalis sutuoktinės E. R. gauto darbo užmokesčio ir kitų pajamų. Su teismo nutartimi apeliantas M. R. nesutinka, nurodo, kad įsiskolinimas pareiškėjui VMI yra jo asmeninė (mokestinė) prievolė ir pagal šią prievolę negali būti išieškoma iš sutuoktinio darbo pajamų.Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolio T. U. kontoroje vykdomos vykdomosios bylos Nr. 0136/12/01393, ir Nr. 0136/13/0135, pradėtose pagal VMI sprendimus 2012-05-15 Nr. (23.17-08)-320-25107, 2013-05-29 Nr. (23.17-08)-320-39458, 2014-05-29 Nr. (23.17-08)-320A-58166, dėl 18362,22 Eur skolos išieškojimo iš skolininko M. R. išieškotojo VMI naudai. 2015-02-09 antstolis T. U. patvarkymais S00385 ir 2015-03-04 patvarkymu Nr. 0136/14/01176-S005773, vykdomosiose bylose 0136/12/01393, Nr. 0136/13/01355 išieškotojui VMI pateikė pasiūlymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje skolininko sutuoktinės E. R. nustatymo. Pagal CK 3.87 straipsnį, 3.88 straipsnio 2 dalį, preziumuojama, kad turtas ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta kitaip. Tuo atveju, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje nėra ginčo, kad skolininko mokestinė prievolė yra jo asmeninė prievolė. Tokiu būdu už asmeninę sutuoktinio prievolę, kuri nėra vykdoma iš bendro abiejų sutuoktinių turto, skolininkas atsako savo asmeniniu turtu ir turima turto dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Todėl išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 str. 1 d.).Skolininkas M. R. ir E. R. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, o 2015-10-19 sudarė vedybinę sutartį, kuri Vedybų sutarčių registre įregistruota 2015-10-21(2015-10-23 notaro liudijimas, 80 b. l.).Šia sutartimi sutuoktiniai M. R. ir E. R. susitarė dėl turimo turto teisinio rėžimo. Sutarties 5.1 punktu šalys susitarė, kad nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos kiekvieno sutuoktinio santuokos metu įgytas būsimas turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė; sutarties 5.4 punktu sutuoktiniai susitarė, kad kiekvieno jų gautos pajamos iš darbinės ir asmeninės veiklos ir jo asmeninio turto, draudimo išmokos, pensijos, pajamos, gautos iš intelektualinės veiklos ir bet kokios kitos pajamos yra kiekvieno sutuoktinio gavusio jas asmeninė nuosavybė. Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija) (CK 3.101 str.). Vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis) (CK 3.102 str. 1 d.). Pagal CK 3.102 straipsnio 2 dalį povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Ginčo atveju nustatyta, kad susitarimas dėl pajamų teisinio režimo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas 2015-10-19. Šiame susitarime numatyta, kad jis įsigalioja nuo pasirašymo momento, juo nekeičiamas turto, įgyto iki sutarties sudarymo, teisinis režimas, šis susitarimas taikytinas tik po jo sudarymo, t. y. po 2015-10-19 gautinoms sutuoktinių lėšoms. Nustačius šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skolininko ir jo sutuoktinės povedybinė sutartis yra sudaryta po skolininko prievolių atsiradimo, todėl turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje negali paneigti kreditoriaus išieškojimo teisės pagal vieno iš sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo iš turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visas vedybinėje sutartyje numatytas teisinis režimas yra taikytinas tik po jos įregistravimo Vedybų sutarčių registre, t. y. po 2015-10-21 gautoms sutuoktinių lėšoms ar įsigytam turtui (CK 3. 103 str. 3d.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tik lėšos, įgytos po povedybinės sutarties sudarymo ir jos išviešinimo, laikytinos asmenine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.104 str. 1 d. 1 p.), taigi išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į skolininko asmenines lėšas ir į jam priklausančią turto, įgyto bendrosios jungtinės nuosavybės teise iki 2015-10-21, dalį. Todėl į skolininko sutuoktinės 1/2 dalį gaunamų pajamų po vedybinės (povedybinės) sutarties išviešinimo 2015-10-21 negali būti nukreiptas skolininko skolos išieškojimas.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ir taikė teisės normas, susijusias su sutuoktinio turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymu, o atskirojo skundo argumentai dėl skolininko pastangų susitarti su išieškotoju nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje neteisingai nurodė, kad M. R. ir E. R. vedybų sutartis Vedybų sutarties registre įregistruota 2015-10-23, todėl nutartis patikslinama, nurodant, kad skolininko M. R. turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje laikotarpiu nuo skolos laikotarpio pradžios iki 2015-10-21 yra 1/2 dalis sutuoktinės E. R. gaunamo darbo užmokesčio ir kitų pajamų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant, kad skolininko M. R. turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje laikotarpiu nuo skolos laikotarpio pradžios iki 2015-10-21 yra 1/2 dalis sutuoktinės E. R. gaunamo darbo užmokesčio ir kitų pajamų.