- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-23
- Bylos Nr.
- 2A-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-03495-2009-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Danguolė Martinavičienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ ieškinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl pinigų, išleistų atsakovui priklausančio daikto pagerinimui priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas konstatuoti, kad 2007 m. vasario 6 d. savivaldybės turto panaudos sutarties Nr.229-01, sudarytos tarp Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 11 p. numatantis, kad panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti, neatlyginamos, yra niekinis; priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 269 846,01 Lt. Ieškovas nurodė, jog 1998 m. vasario 9 d. ieškovas ir atsakovas sudarė negyvenamųjų pastatų panaudos sutartį, sutarties galiojimo terminas iki 2003 m. vasario 9 d. Pagal Sutarties 2 p. atsakovas davė sutikimą ieškovui pastarojo lėšomis bei jėgomis patalpas perplanuoti, atlikti jų rekonstrukciją ir remontą, sumontuoti jose reikiamus įrengimus našlaičių, beglobių, gatvės vaikų šeimyninių globos namų steigimui. 1998 m. vasario 2 d. atsakovas perdavė minėtą pastatą ieškovui. Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalį ir 316 straipsnio 1 dalį ieškovas turėjo teisę į pastato pagerinimui padarytų išlaidų atlyginimą. 1998 m. vasario 9 d. panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas patalpų pagerinimui išleido 146 749,25 Lt. Atsakovas 2003 m. vasario 10 d. nusprendė pratęsti panaudos sutartį su ieškovu, todėl 2003 m. vasario 10 d. tarp šalių pasirašyta nauja negyvenamųjų patalpų panaudos sutartis. Sudarius naują panaudos sutartį liko neišspręstas pagal 1998 m. vasario 9 d. panaudos sutartį padarytų pagerinimų klausimas. Pagal naujos sutarties 2.2.23 p. ieškovui uždrausta be raštiško atsakovo leidimo perplanuoti ir pertvarkyti patalpas, tuo pačiu atsakovas numatė labai plačią šio draudimo išimtį. Minėta sutartimi atsakovas patvirtino, kad jam yra žinomos CK 6.629 straipsnio 2 dalies ir 6.501 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad ieškovas turi teisę gauti atlyginimą už daikto pagerinimą, kiek tai liečia darbus, kurių atlikimui taikytina panaudos sutarties 2.2.3 p. aptarta išimtis – leidimas. 2003 m. vasario 10 d. panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas panaudai gautų patalpų pagerinimui išleido 48 266,69 Lt. Minėtos panaudos sutarties galiojimo laikotarpis turėjo baigtis 2007 m. vasario 10 d., tačiau 2007 m. vasario 6 d. sudaryta nauja panaudos sutartis. Atnaujintoje sutartyje atsakovas numatė privalomą ieškovo prievolę savo sąskaita daryti jam perduoto daikto einamąjį ar kapitalį remontus, tame tarpe verandos einamąjį remontą. Atsakovas į Sutartį įtraukė 11 p., kuriuo numatė, kad panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti, neatlyginamos. Ieškovo teigimu ši nuostata yra nesąžininga ieškovo atžvilgiu. Atsakovas, sudarydamas panaudos sutartį, suprato, kad ieškovui duodamos panaudai negyvenamosios patalpos, kurias būtina pritaikyti ieškovo veiklai ir sukurti tinkamas sąlygas gyventi vaikams. Atsakovas buvo asmuo pasiūlęs sutarties projektą, todėl sutarties nuostatos turi būti aiškinamos ieškovo naudai. Be to, atsakovas yra finansiškai stipresnė teisinio santykio šalis. Atsakovas turėjo ir turi visas galimybes atlyginti savo turto pagerinimą. Panaudos sutarties, sudarytos 2007 m. vasario 6 d. galiojimo laikotarpiu ieškovas patalpų pagerinimui išleido 74 829,87 Lt, viso į gauto panaudai objekto pagerinimą investavo 269 846,01 Lt. Ieškovo teigimu minėta suma išleista patalpų pagerinimui turi būti priteista ieškovo naudai.
Ieškovas dublike be ieškinyje nurodytų motyvų, pažymėjo, jog teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento specialistai apžiūrėjo statinį ir nerado pagrindo savavališkos statybos akto surašymui, nes tokio tipo statiniams, kaip lengvos konstrukcijos verandos praplatinimas statybos leidimas nėra būtinas. Jei atsakovas būtų raštu įgaliojęs ieškovą įregistruoti lengvos konstrukcijos praplatintą verandą, ieškovas būtų tai padaręs. Savo valia ieškovas svetimo daikto pagerinimų registruoti negali.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškovo ieškiniu nesutiko, nurodė, jog 1998 m. vasario 9 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutartimi šalys laisva valia susitarė, jog turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidos nebus atlyginamos. Todėl atsakovo teigimu pagerinimų atlyginimo klausimas sutartyje buvo aiškiai išspręstas ir abiejų šalių suderintas bei patvirtintas. Be to ieškovas neginčijo tokios nuostatos, priešingai 2003 m. sausio 29 d. kreipėsi prašydamas pratęsti sutartį, todėl akivaizdu, kad ieškovą tenkino sutarties sąlygos, jos buvo jam suprantamos. Ši panaudos sutartis pratęsta iki 2007 m. vasario 1 d. Patikslintoje redakcijoje yra dar aiškiau apibrėžiamas galimų pagerinimų atlyginimo klausimas. Ieškovas klaidingai aiškina Sutarties 6 p. Pažymėjo, jog sutarties 6 p. patvirtino, jog šalys sudarydamos sutartį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais bei sąmoningai nepažeidinėjo imperatyvių teisės normų. CK 6.501 straipsnis yra dispozityvaus pobūdžio, numatantis, jog šalys arba įstatymas gali pakeisti minėtame straipsnyje įtvirtintas taisykles. 2007 m. vasario 6 d. panaudos sutartis atnaujinta iki 2012m. vasario 1 d. Ieškovo prašymas sutarties 11 p. pripažinti niekiniu yra visiškai nepagrįstas. Šis punktas abiejų šalių buvo suderintas ir dėl jo abi šalys sutiko, ieškovas prieš tai niekuomet nereiškė pretenzijų dėl sutarties turinio ar formos, visos panaudos sutartys buvo sudaromos, pratęsiamos ar atnaujinamos išimtinai ieškovo iniciatyva. Sutarties 11 p. nepažeidžia nei imperatyvių teisės normų, nei viešosios tvarkos, nei moralės. Be to teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties 11 p. nuostata šalims turi įstatymo galią ir kiekviena iš šalių turi ne tik teisę, bet ir pareigą ją vykdyti. Kaip O. K. nurodė, buvo atliktas verandos praplatinimas, pagal Statybos įstatymo reikalavimus suremontuotas statinys turi būti pripažintas tinkamu naudoti nustatyta tvarka ir terminais. Šie įstatymų reikalavimai nėra įvykdyti, todėl daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas, negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Be to, nors 2003 m. vasario 10 d. sutarties 2.2.7.1. punktas įpareigojo panaudos gavėją, kai to reikalauja teisės aktai, turėti higienos centro leidimą, ieškovas maisto tvarkymo pažymėjimą įgijo tik 2008 m. balandžio 10 d. Iki tol maistą tvarkė neturėdamas tam būtinų leidimų. Higienos pasą ieškovas gavo tik 2009 m. spalio 16 d. Iki to laiko beveik 10 metų veiklą vykdė pažeisdamas privalomus sanitarinius higienos reikalavimus. Prie ieškinio pridėti įrodymai nepagrindžia visos prašomos atlyginti sumos.
Atsakovas triplike nurodė, jog ieškovas ir atsakovas laisva valia sudarė panaudos sutartį, kuri neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, ir minėta sutartis su tomis pačiomis sąlygomis buvo ne kartą pratęsiama neprieštaraujant nė vienai iš šalių, todėl atsakovo teigimu ieškinys yra atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nurodė, kad iš byloje pateiktų rašytinių duomenų matyti, kad 1997 m. gruodžio 8 d. Vilniaus rajono savivaldybės sprendimu Nr. 488 Riešės seniūnijai buvo leista išnuomoti pagal panaudos sutartį 360 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Pikeliškių kaime Riešės seniūnijoje Vilniaus rajone įpareigojant seniūnę sudaryti panaudos sutartį ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Vykdant sprendimą, 1998 m. vasario 9 d. sudaryta negyvenamųjų pastatų panaudos sutartis tarp atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (panaudos davėjo) ir ieškovo (panaudos gavėjo) Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ (toliau fondas). Šia sutartimi atsakovas perdavė ieškovui 360 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas su pagalbinėmis ir rūsio patalpomis, esančias Pikeliškių kaime Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone. Sutarties 2 p. numatyta, kad atsakovas sutinka, kad ieškovo lėšomis bei jėgomis perduotos patalpos būtų perplanuotos, atlikta jų rekonstrukcija, bei remontas, sumontuoti reikiami įrengimai našlaičių, beglobių gatvės vaikų šeimyninių globos namų steigimui. Sutarties 3 p. numatyta, kad atsakovas (panaudos davėjas) sutinka pasibaigus sutarties terminui suteikti panaudos gavėjui pirmenybę naujos panaudos sutarties sudarymui ar patalpų privatizavimui. Panaudos sutartis sudaryta 5 metams. Panaudos gavėjas įsipareigojo panaudos davėjui sutikus savo jėgomis bei lėšomis padaryti visų patalpų bei rūsio perplanavimą, atlikti jų rekonstrukciją bei remontą, sumontuoti jose reikiamus įrengimus pagal šeimyninių vaikų globos namų programą bei poreikius, laikantis sanitarinių higienos bei priešgaisrinės apsaugos reikalavimų, gautomis patalpomis naudotis tik pagal paskirtį. Patalpų perdavimo – priėmimo aktas surašytas 1998 m. vasario 9 d. pasirašytas ieškovo direktorės ir Riešės seniūnijos seniūnės. Akte nurodoma, kad patalpos perduodamos našlaičių, beglobių gatvės vaikų šeimyninių namų steigimui, akte užfiksuotas ir seniūnės sutikimas, kad fondas savo jėgomis bei lėšomis padarytų visų patalpų bei rūsio perplanavimą, atliktų jų remontą bei rekonstrukciją, sumontuotų jose reikiamus įrengimus pagal šeimyninių vaikų globos namų programą bei poreikius. Likutinė perduoto turto vertė nurodyta 83 479 Lt. Vilniaus rajono savivaldybės 2003 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. V20-57 atsakovas nusprendė pratęsti panaudos sutartį iki 2007 m. vasario 1 d., tą pačią dieną šalys pasirašė naują negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties redakciją. Šia sutartimi panaudos gavėjas įsipareigojo apmokėti komunalines ir ryšio paslaugas, patalpas naudoti pagal paskirtį, saugoti, daryti einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti patalpų išlaikymo išlaidas. Taip pat įsipareigojo be panaudos davėjo raštiško leidimo neperplanuoti ir nepertvarkyti patalpų išskyrus eksploatavimo sąlygas pagerinančius darbus: šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros, dujų, ryšių, linijų tvarkymą, montavimą, sienų, langų, durų šiltinimą, sistemų paruošimą žiemos ir vasaros sezonams ir patalpų pagerinimo darbus savo lėšomis. Sutartis numatė, kad be panaudos davėjo raštiško sutikimo atlikti pagerinimai, kurie nepadarius žalos patalpoms negali būti išmontuoti, neprivalo būti atlyginti. Perduodamo turto likutinė vertė pagal sutarties 1.1. punktą 73 110Lt. Atsakovo 2007 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. A27-204 Riešės seniūnijos seniūnui leista atnaujinti panaudos sutartį naujam terminui iki 2012 m. vasario 1 d. Šio sprendimo pagrindu šalys 2007 m. vasario 6 d. pasirašė savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01 šioje sutartyje perduodamo turto likutinė vertė nurodyta 66 247 Lt. Sutarties 11 punktas numatė, kad panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti, neatlyginamos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad panaudos sutarties ginčo objektu yra tapęs savivaldybės turtas, todėl tarp šalių atsiradusiems teisiniams santykiams kvalifikuoti bei ginčui spręsti prioritetiškai taikytinos specialios Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo normos ir tik situacijose, kurių nereguliuoja šis įstatymas taikytinos bendrosios CK normos. Nagrinėjamu atveju tiek įstatymas, tiek sutartis aiškiai numatė, kad pagerinimo išlaidos panaudos gavėjui neatlyginamos. Ieškovo tvirtinimai, kad tokios sąlygos nenumatė 1998 m. vasario 9 d. panaudos sutartis, nepagrįsti, kadangi šios sutarties terminas yra pasibaigęs ir jos nuostatos nebegalioja pratęsdamos panaudos santykius šalys nusistatė naujas sutarties sąlygas, kuriomis abi sutiko toliau tęsti santykius įrašydamos, kad panaudos gavėjo lėšos panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti neatlyginamos. Sutartis nenumatė išlygų ar išimčių, kad iki sutarties naujos redakcijos jau įdėtos lėšos atlyginamos ar panašiai. Ieškovas su šiomis sąlygomis susipažino ir su jomis sutiko, sutartį pasirašė, be to, šalys buvo saistomos imperatyvaus įstatyme numatyto draudimo atlyginti pagerinimus. Ieškovas savo turėtas išlaidas pagerinant ginčo objektu tapusias patalpas grindė aplinkybe, kad 1998 m. vasario 9 d. ginčo patalpų priėmimo – perdavimo akte buvo įformintas Riešės seniūnės leidimas jam savo jėgomis ir lėšomis padaryti visų patalpų bei rūsio perplanavimą atlikti rekonstrukciją, sumontuoti reikiamus įrengimus pagal šeimyninių vaikų globos namų programą bei poreikius. Taip pat į bylą pateikė 2009 m. liepos 27 d. buhalterinę pažymą apie 1998 – 2009 metais turėtas išlaidas įsigyjant statybines medžiagas bei apmokant įvairioms statybinėms organizacijoms už atliktus statybos remonto darbus. Tačiau ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad visi minėti statybos–remonto darbai atlikti nepažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių viešosios teisės aktų. Atvirkščiai iš atsakovo byloje pateiktų susirašinėjimo su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentu ieškovas prie patalpų savavališkai pristatė priestatą (verandą), o daikto pertvarkymas pažeidžiant statybą reglamentuojančias viešosios teisės normas, negali būti laikomas daikto pagerinimu ir nesuteikia teisės reikalauti tokiam pertvarkymui turėtų išlaidų atlyginimo. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovo (panaudos gavėjo) atlikti darbai sutvarkant baseiną, rekonstruojant rūsį, pastatant krosnį ir taip pritaikant jas ieškovo veiklai, pagerino ginčo patalpas ar padidino jų vertę. Ieškovas atlikti statybos remonto darbai priskirtini arba prie būtinų jo veiklai, kuriai vykdyti jam buvo perduotos patalpos vykdyti arba tai buvo einamieji remonto darbai. Sutartis galiojo nuo 1998 m. iki 2011 m., todėl per šį laiką dalis panaudos gavėjo atliktų pagerinimų darbų susidėvėjo, neteko savo vertės. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad ginčo patalpų vertė padidėjo jo prašoma priteisti suma.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliantas Labdaros ir paramos fondas „Padėkime vaikams ir seneliams“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir konstatuoti, kad 1998 m. vasario 9 d., 2003 m. vasario 10 d. ir 2007 m. vasario 6 d. tęstinė panaudos sutartis yra niekinė ir taikyti ginčo šalių atžvilgiu restituciją - Vilniaus rajono savivaldybei grąžinti pastatą su kiemo statiniais, o Labdaros ir paramos fondui „Padėkime vaikams ir seneliams“ grąžinti 269 846,01 Lt; teismui atsisakius konstatuoti, kad 1998 m. vasario 9 d., 2003 m. vasario 10 d. ir 2007 m. vasario 6 d. tęstinė panaudos sutartis yra niekinė, priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 141 212,02 Lt. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Aplinkybę, kad apeliantas daikto pagerinimus atliko laikantis visų statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų, apelianto nuomone, patvirtina tai, kad atsakovas nuosavybės teisę į ginčo pastatą įregistravo 2000 m. rugsėjo 20 d. Apeliantas investavo 1998 metais į pastato pagerinimą 136 517,94 Lt. Ši investicija buvo padaryta turint panaudos davėjo leidimą, o viešojo registro tvarkytojas pripažino, kad kliūčių registravimui nėra.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl lėšų, išleistų atsakovo daikto pagerinimui atlyginimo. Tik nuo 2002 m. birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį gautą daiktą, už pagerinimus neatlyginama. Tai reiškia, kad iki šios redakcijos padarytus pagerinimus savivaldybė turi atlyginti, o vėlesnius pagerinimus panaudos gavėjas gali atsiimti, nedarydamas žalos pagrindinėms pastato konstrukcijoms. Apeliantas atliko ginčo pastato pagerinimus 1998 metais už 136 517,94 Lt ir 2000 metais už 4 694,08 Lt, todėl 1998 m. vasario 9 d. panaudos sutarties ir 1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalies ir 316 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovas turi prievolę ieškovui išmokėti 141 212,02 Lt. Kadangi nuo 2002 m. birželio 19 d. panaudos objekto pagerinimų savivaldybė atlyginti negali, todėl neturi kliudyti laikotarpiu nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2009 metų padarytų panaudos objekto pagerinimų atsiėmimui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija nesutinka su ieškovo apeliaciniu skundu. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovo argumentai, kad atsakovas neturėjo teisės disponuoti ginčo pastatu, todėl visi ginčo sandoriai – niekiniai, yra nepagrįsti. Į bylą buvo pateiktas Vyriausybės įgaliotinio 1993 m. sausio 15 d. potvarkis Nr. 29 p, kuriuo nurodyta Riešės apylinkės viršaičiui perimti iš Pikeliškių žemės ūkio įmonės balanso į Riešės apylinkės balansą vaikų darželį, esantį Pikeliškių kaime. Tai, kad minėtas potvarkis buvo įvykdytas, matyti iš pateiktos Riešės seniūnijos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, kurioje ginčo patalpos apskaitytos nuo 1993 m. kovo 21 d. Aplinkybę, kad A. V. 1998 m. kovo 26 d. buvo Vyriausybės įgaliotas perduoti turtą, patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 261 (Žin., 1997, Nr. 27-639), galiojęs nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1998 m. liepos 13 d.
2. Ieškovas netinkamai įgyvendino veiklą (beglobių ir našlaičių vaikų globą), kuriai buvo sudaryta panaudos sutartis, todėl atsakovas kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą dėl šios sutarties nutraukimo prieš terminą. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimu atsakovo ieškinys buvo patenkintas, o sprendimas įsiteisėjo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismui palikus galioti pirmosios instancijos sprendimą. Taigi, sutartis buvo nutraukta teismo sprendimu panaudos gavėjui netinkamai vykdant veiklą, kuriai šios patalpos buvo išnuomotos, o sutartį nutraukus pagal paskutinės galiojusios sutarties 11 punktą bei Valstybės savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, ieškovo atlikti pagerinimai neatlyginami.
3. Aplinkybė, kad 1998 m. vasario 9 d. panaudos sutartyje nebuvo numatytos sąlygos, kad panaudos gavėjui neatlyginamos pagerinimo išlaidos, atsakovo nuomone, neturi įtakos šiam ginčui, kadangi nurodytos sutarties terminas yra pasibaigęs. Pratęsdamos panaudos santykius, šalys nusistatė naujas sutarties sąlygas, kuriomis abi sutiko toliau tęsti santykius, įrašydamos, kad panaudos gavėjo lėšos, panaudotos daiktui pagerinti ar pertvarkyti, neatlyginamos. Sutartis nenumatė išlygų ar išimčių, kad iki sutarties naujos redakcijos jau įdėtos lėšos atlyginamos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Nenustačiusi absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose nagrinėja, ar Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 1997 m. gruodžio 8 d. Vilniaus rajono savivaldybės sprendimu Nr. 488 Riešės seniūnijai buvo leista išnuomoti pagal panaudos sutartį 360 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas, esančias Pikeliškių kaime Riešės seniūnijoje Vilniaus rajone įpareigojant seniūnę sudaryti panaudos sutartį ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (t.2, b.l. 1). 1998 m. vasario 9 d. buvo sudaryta negyvenamųjų pastatų panaudos sutartis tarp atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės (panaudos davėjo) ir ieškovo (panaudos gavėjo) Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“. Šia sutartimi atsakovas perdavė ieškovui 360 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas su pagalbinėmis ir rūsio patalpomis, esančias Pikeliškių kaime Riešės seniūnijoje, Vilniaus rajone (t.2, b.l.2-3). Vilniaus rajono savivaldybės 2003 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. V20-57 atsakovas nusprendė pratęsti panaudos sutartį iki 2007 m. vasario 1 d. ir tą pačią dieną šalys pasirašė naują negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties redakciją (t.2, b.l.5-8). Atsakovo 2007 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. A27-204 Riešės seniūnijos seniūnui leista atnaujinti panaudos sutartį naujam terminui iki 2012 m. vasario 1 d. Šio sprendimo pagrindu šalys 2007 m. vasario 6 d. pasirašė savivaldybės turto panaudos sutartį Nr. 229-01 (t.2, b.l.11-14). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. sprendimu nutraukta prieš terminą 2007 m. vasario 26 d. savivaldybės turto panaudos sutartis Nr. 229-01, kuri sudaryta tarp Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (panaudos davėjo) ir Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ (panaudos gavėjo). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu nuo 1998 iki 2009 metų padarytų pagerinimo darbų atlyginimo. Apeliantas nurodė, kad 1998 metais į pastato pagerinimą investavo 136 517,94 Lt turint panaudos gavėjo sutikimą. Šios lėšos, apelianto nuomone, turi būti atlyginamos, kadangi tik nuo 2002 m. birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį gautą daiktą, už pagerinimus neatlyginama.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip ir nurodė apeliantas, draudimas panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą valstybės ar savivaldybės turtą, buvo įtvirtintas nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusioje Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijoje. Teisėjų kolegija nurodo, kad panaudos pagrindu valdomo daikto pagerinimų atlyginimo klausimas už laikotarpį iki aukščiau minėto įstatymo įsigaliojimo turi būti sprendžiamas pagal CK normas. Tiek pagal 1964 m. CK 316 straipsnio, tiek 2000 m. CK 6.501 straipsnio nuostatas, kurios taikomos ir turto panaudos atveju (1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 6.629 straipsnio 2 dalis), kai nuomininkas nuomotojo leidimu pagerina išsinuomotą daiktą, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus atvejus, kai įstatymas ar sutartis nustato ką kita.
Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, negalimas daikto pagerinimo išlaidų atlyginimas. Kaip ir nurodė apeliantas, tarp šalių sudarytos 1998 m. vasario 9 d. Negyvenamųjų pastatų panaudos sutarties 2 punkte numatyta, kad panaudos davėjas sutinka, kad panaudos davėjo lėšomis bei jėgomis sutartyje nurodytos patalpos būtų perplanuotos, atlikta jų rekonstrukcija bei remontas, sumontuoti jose reikiami įrengimai našlaičių, beglobių, gatvės vaikų šeimynų globos namų steigimui, kuriuose turi būti ne mažiau kaip 50 procentų Vilniaus rajono vaikų (t. 2, b.l.2). Taigi jau pasirašant panaudos sutartį buvo gautas panaudos gavėjo sutikimas daryti daikto pagerinimo darbus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad panaudos pagrindu valdomose patalpose buvo atliekami remonto darbai, jų dydį apeliantas įrodinėja teismui pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais. Tačiau daikto pagerinimo išlaidų atlyginimas yra galimas tik tuo atveju, jei įstatymu ar šalių sutartimi nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Panaudos davėjas duodamas sutikimą daryti pagerinimo darbus 1998 m. vasario 9 d. Negyvenamųjų pastatų panaudos sutarties 2 punkte nurodė, kad šie pagerinimo darbai atliekami panaudos gavėjo lėšomis ir jėgomis. Šią sutarties sąlygą teisėjų kolegija vertina kaip šalių susitarimą dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo, t.y. jog šalys susitarė, kad pagerinimo darbai bus atliekami panaudos gavėjo lėšomis, o tai reiškia, kad panaudos gavėjas neturi teisės reikalauti daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo vadovaudamasis CK nuostatomis už laikotarpį iki 2002 m. birželio 19 d., o įsigaliojus 2002 m. birželio 19 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijai, toks draudimas įtvirtintas 13 straipsnio 3 dalyje.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmesti ieškovo reikalavimai dėl pagerinimo išlaidų priteisimo, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pagrindo nėra.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi apeliantui Labdaros ir paramos fondui „Padėkime vaikams ir seneliams“ buvo atidėtas 6 397 Lt žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Kadangi apelianto apeliacinis skundas yra atmestas, todėl yra pagrindas iš apelianto valstybės naudai priteisti 6 397 Lt žyminio mokesčio, kurio mokėjimas buvo atidėtas iki procesinio sprendimo priėmimo (CPK 84 str., 96 str. 2 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Labdaros ir paramos fondo „Padėkime vaikams ir seneliams“ (kodas 9202437) 6 397 Lt (šešis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt septynis Lt) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.