Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. D. ir L. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams; pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2006-03-20 G. D.) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2006-12-20 R. D.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal BK 258 straipsnio 2 dalį areštu 20 (dvidešimčiai) parų; pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais ir pakirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metas 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirta bausmė subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 3 (trims), bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo L. G. priteista nukentėjusiajai G. D. 1 200 Lt ir nukentėjusiajam R. D. 5 049,95 Lt turtinei atlyginti, nukentėjusiajam J. E. 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo R. D. priteista nukentėjusiajam T. Z. 32 000 Lt turtinei žalai ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų L. G. ir R. D. solidariai priteista nukentėjusiajam G. E. 15 000 Lt turtinei žalai ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui nutraukta byla D. P.; G. C. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka nėra apskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad kartu su D. P. apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą t. y. jie 2006 m. kovo 20 d., bendrai veikdami, iš anksto susitarę įvykdyti sukčiavimą, pripylė į dvi popierines dėžes pjuvenų ir apie 15 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), aikštelėje prie parduotuvės „Leader Price“, D. P. šias dvi dėžes – tariamai 1000 pakelių cigarečių „Saint George“ su rusiškomis banderolėmis už 1200 Lt pardavė G. D. Šiose dėžėse buvo sudėtos ne cigaretės, o medžio pjuvenos, tokiu būdu, apgaule, savo naudai jie įgijo 1200 Lt priklausančius G. D., tuo padarydami nukentėjusiajai G. D. 1200 Lt turtinę žalą.

L. G. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis t. y. jis, pažeisdamas nustatytą tvarką, laikė akcizais apmokestinamas prekes, t. y. jis pažeisdamas Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2004-05-26 įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų taisyklių „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2.1.1 p. nustatytą tvarką, 2006 m. gruodžio 28 d. sodų bendrijoje „O“, esančioje (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, 2001-10-30 Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo Nr. IX-569 2 str. 2 p. numatytas akcizais apmokestinamas prekes – tabako gaminius – 13190 pakelių cigarečių ,,Jin Ling” su rusiškomis banderolėmis, kurių bendra vertė, įskaičiuojant privalomus sumokėti mokesčius, yra 38750,37 Lt, neteisėtai laikė V. G. priklausančio sodo namelio, esančio sodų bendrijoje „O“, (duomenys neskelbtini), garaže, kol cigaretes tą pačią dieną surado ir išėmė Kalvarijos policijos komisariato pareigūnai.

Be to, jis nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu t. y. jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą – savadarbį kastetą, kuris priskiriamas prie smogiamojo-trupinamojo poveikio nešaunamųjų ginklų, kurie pagal „Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą“ civilinėje apyvartoje yra draudžiami ir kurį iki 2006 m. gruodžio 23 d. neteisėtai laikė V. G. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), kol kastetą kratos metu surado ir išėmė Kalvarijos policijos komisariato pareigūnai.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2006-12-19, tikslus laikas tyrimo metu ir teisme nenustatytas, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su nenustatytais asmenimis (galimai su V. Z., Ž. C., dėl kurių 2013-05-14 teismo nutartimi baudžiamoji byla išskirta) savo ir kitų naudai, apgaule, V. Z. paaiškinant R. D., kad bus „plaunami pinigai“, jam reikės pasirašyti dokumentus ir jokių pasekmių nebus, įkalbėjo R. D. UAB „L“ priklausančioje parduotuvėje „E“, esančioje (duomenys neskelbtini), sudaryti su lizingo bendrove išperkamosios nuomos sutartį dėl plazminio televizoriaus „Panasonic TH-42PA60E“, kurio vertė 5739,95 Lt, įsigijimo, kurį 2006-12-20, veikdamas bendrai su V. Z., Ž. C., įmokėdamas pradinę įmoką – 690 Lt sudarant išperkamosios nuomos sutartį įgijo ir tą pačią dieną V. G. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Ž. C. pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tuo padarydami nukentėjusiajam R. D. 5049,95 Lt turtinę žalą.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2006-12-20, tiksliau nenustatytu laiku, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su nenustatytais asmenimis (galimai V. Z., Ž. C., dėl kurių 2013-05-14 teismo nutartimi baudžiamoji byla išskirta), neturėdamas teisėto pagrindo, pavartojant psichinį smurtą, V. Z. atvirai reikalaujant bei grasinant, jog nesutikus sudaryti išperkamosios nuomos sutartį dėl televizoriaus įsigijimo, jo atžvilgiu bus pavartotas fizinis smurtas, vertė R. D. savo ir kitų naudai atlikti turtinio pobūdžio veiksmus – UAB „A“ priklausančioje parduotuvėje „Av“, esančioje (duomenys neskelbtini), sudaryti su lizingo bendrove išperkamosios nuomos sutartį, dėl televizoriaus įsigijimo, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, kadangi R. D. turėjo per mažą darbo stažą ir dėl to negalėjo su lizingo bendrove sudaryti išperkamosios nuomos sutartį dėl televizoriaus įsigijimo.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2007-08-18, apie 9 val., J. E. sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), J. E. paprašius L. G. automobiliu „BMW 730“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) negadinti kiemo dangos ir dėl to kilus tarp jų žodiniam konfliktui, konflikto metu L. G. išsitraukė iš dėklo R. M. priklausantį 9 mm kalibro, 2002 modelio BLOW Compact modelio dujinį pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal „Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą“ yra priskiriamas prie „D“ kategorijos šaunamųjų ginklų, nusitaikė į J. E. ir grasino jį nušauti.

L. G. ir R. D. nuteisti už tai, kad veikdami grupe su kitais asmenimis (galimai Ž. C., dėl kurio 2013-05-14 teismo nutartimi baudžiamoji byla išskirta) 2007-07-10, apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, iš anksto susitaręs dėl bendrų veiksmų apgaule įviliojant G. E. į automobilį „Mersedes Benz (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, jog reikia pasikalbėti, važiuojant keliu Kaunas-Marijampolė-Suvalkai, Kalvarijos savivaldybės ribose, panaudodami psichinį smurtą, grasino automobilyje turėtu peiliu nupjauti G. E. kojas, panaudoti fizinį smurtą – nuvežti į mišką ir sumušti bei Ž. C. panaudojant fizinį smurtą – suduodant ne mažiau 2 smūgius ranka G. E. į veidą, klausė kur namuose padėti pinigai, privertė nukentėjusįjį paskambinti E. M., kad jis paimtų iš jo tėvo J. E. ir atvežtų jo namų raktą, kurį E. M. atvežė ir perdavė R. D., kuris kartu su Ž. C., palikę saugoti automobilyje G. E., išvažiavo E. M. priklausančiu automobiliu „BMW 525“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tariamai į G. E. namus, esančius (duomenys neskelbtini) ieškoti pinigų, tačiau jų tariamai neradę ir sugrįžę atgal, grasindami panaudoti fizinį smurtą – sumušti, privertė paskambinti savo broliui R. E. ir pasiskolinti 25000 Lt bei juos perduoti jam, tačiau R. E. neturėjus reikalaujamos pinigų sumos, o paskolinus tik 15000 Lt, užvaldė nukentėjusiojo 15000 Lt, tuo padarydami nukentėjusiajam G. E. 15000 Lt turtinę žalą.

R. D. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį, tiksli data, vieta ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio proceso metu nenustatyta, iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 17,998 g heroino, kurią iki 2007-08-23 neteisėtai laikė motinos R. D. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kol kratos metu narkotines medžiagas surado ir išėmė Kalvarijos policijos komisariato pareigūnai.

Be to, jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti T. Z. priklausančius pinigus, apgaulės būdu, t. y. pranešdamas T. Z., kad jis galės įsigyti cigarečių su rusiškomis banderolėmis, 2007-07-24, apie 2 val. paskambino E. M. ir pasakė atvežti T. Z. į autobusų stotelę, prie sankryžos į (duomenys neskelbtini), kur, apie 3 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, panaudodami fizinį smurtą – suduodami vieną smūgį kumščiu į veidą T. Z., prievarta jį įsisodino į automobilį „VW Transporter“, kurio valstybiniai numeriai nenustatyti, užmetė jam ant galvos audeklą, panaudodami fizinį smurtą – suduodant nenustatytą kiekį smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, privertė nukentėjusįjį T. Z. paskambinti draugui E. M., kad jis atvežtų piniginę, likusią jo automobilyje, su joje buvusiais pinigais, ir ją padėtų po E. M. automobilio BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio autobusų stotelėje, ratu, iš kur juos paėmė R. D. ir tokiu būdu užvaldė nukentėjusiojo 32000 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam T. Z. turtinę žalą – 32000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų L. G. ir R. D. apeliaciniai skundai tenkinamai iš dalies.

Dėl L. G. panaikinti priimto apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (2006-03-20 G. D.), BK 182 straipsnio 1 dalį (2006-12-20 R. D.), BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 1 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti dėl šių nusikalstamų veikų, tokiais motyvai, kurie išdėstyti L. G. apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo perkvalifikuoti ir nuteistojo L. G. nusikalstamos veikos iš BK 199² straipsnio 1 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 199² straipsnio 1 dalį. Tačiau nuteistojo L. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir keičiama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. G. nuteisimo pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, šioje dalyje nuosprendį panaikinant ir bylą šioje dalyje nutraukiant suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat tenkinamas nuteistojo L. G. prašymas švelninti jam teismo paskirtą bausmę ir įskaityti išbūtą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje laiką jam į paskirtos bausmės laiką (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas taip pat tenkinamas iš dalies, atmetant jo prašymą perkvalifikuoti jo veikas (iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį ir iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį), tačiau tenkinant jo prašymą švelninti jam teismo paskirtą bausmę.

Kadangi šie argumentai išdėstyti abiejų apeliantų paduotuose apeliaciniuose skunduose ir daugiausia apeliantų kritikos būtent susilaukė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados vertinant byloje surinktus įrodymus, į juos kolegija atsako ir juos aptaria pirmiausia. Į šiuos nuteistųjų L. G. ir R. D. apeliacinių skundų argumentus kolegija, siekdama išvengti painiavos, atsako chronologine tvarka pagal tų nusikaltimų padarymo laiką, kartu aptardama ir kitus jų apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus (dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino, paskirtų bausmių, jų bendrinimo ir kt.) .

Taigi iš to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. G. kaltė grindžiama ne abejonėmis ir prielaidomis, o jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme neabejotinai patvirtina visuma teisme išnagrinėtų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad L. G. kartu su D. P. apgaule savo naudai įgijo svetimą nukentėjusiosios G. D. turtą – 1 200 Lt ir šią L. G. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo L. G. veikos įvertinimui ir kvalifikavimui negali turėti įtakos tas faktas, kad pati nukentėjusioji ketino pirkti cigaretes su rusiškomis banderolėmis. Nukentėjusiosios pinigai, sumokėti, kaip ji manė, už cigaretes, nors ir su rusiškomis banderolėmis, vis tiek laikytini nukentėjusiosios teisėta nuosavybe, kuri iš jos buvo įgyta apgaulės būdu, vietoj cigarečių su rusiškomis banderolėmis jai už 1 200 Lt pardavus dėžes pripildytas pjuvenų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. G. taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis.

BK 199² straipsnyje numatytas nusikaltimas – neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis (kurių vertė viršija 250 MGL) gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – tokių prekių įgijimu, laikymu, gabenimu, siuntimu, naudojimu ar realizavimu, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų atliktas bet kuris, t. y. bent vienas iš BK 199² straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytų veiksmų. Pažymėtina, kad nurodytame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, ji laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų (ar vieno jų) padarymo momento. Taigi, nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė kyla tada, kai, pavyzdžiui, laikymu (ar kitais veiksmais) tyčia pažeidžiama disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarka, nustatyta atitinkamuose teisės aktuose (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme; jį įgyvendinant priimtu Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintose Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse). Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis L. G. laikė akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, pažeisdami nustatytą tvarką, o tai reiškia – neteisėtai disponavo minėtomis prekėmis jas laikydami. Šių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, iš esmės neginčija ir pats nuteistasis L. G.. Tik jo supratimu, jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, kaip šio nusikaltimo vykdytojas, jo veika turėjo būti įvertinta tik kaip padėjo ir jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, nes byloje surinkti įrodymai rodo, kad cigaretės priklausė ne jam, o G. E., ir jis tik padėjo G. E. surasti jų laikymo vietą. Tačiau tokie nuteistojo L. G. teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pirmiausia atmetami nuteistojo L. G. apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad šios cigaretės priklausė jam. Iš liudytojų J. Ž. ir D. Z. parodymų matyti, kad nuteistasis L. G. neneigė 2008-12-28 sodo namelyje, esančiame sodų bendrijoje ,,O“, (duomenys neskelbtini), rastos laikomos cigaretės ,,Jin Ling“ su rusiškomis banderolėmis priklauso jam. Liudytojas G. E., kurį L. G. apeliaciniame skunde įvardija kaip minėtų cigarečių savininką, taip pat kategoriškai neigė, kad šios cigaretės būtų jo, tvirtino, kad šios cigaretės buvo L. G., o jis, L. G. paprašius, tik paskolino šiam automobilį. Pamatęs, jog atvažiuoja į L. G. sodą policija pabėgo, nenorėdamas, kad būtų pagalvota, jog šios cigaretės yra jo. Taigi byloje yra pakankamai įrodymų, kad akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės), rastos 2008-12-28 sodo namelyje, esančiame sodų bendrijoje ,,O“, (duomenys neskelbtini), yra L. G. Kita vertus, kolegijos nuomone, teisiniam veikos vertinimui pagal aptariamą baudžiamąjį įstatymą neturi reikšmės nuosavybės į šias cigaretes nustatymas, apie ką samprotaujama apeliaciniame skunde. Kaip minėta, objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra neteisėtas akcizais apmokestinamų prekių laikymas. Tai byloje ir nustatyta. Tai beje pripažįsta ir pats L. G. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos konkrečios tokios veikos požymius atitinkančios faktinės aplinkybės.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažintos įrodyta L. G. veikos aplinkybės atitinka visus būtinus subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius ir yra pakankamos tam, kad veika būtų kvalifikuota teisingai. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas L. G. pritaikytas tinkamai.

Nuteistasis L. G., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį, taip pat tvirtina, kad jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų sudėties. L. G. teigia, kad nenustatyta, kad jo ir V. Z., Ž. C. vieninga tyčia apgaulės būdu, sudarant išperkamosios nuomos sutartį R. D. vardu, savo ir kitų asmenų naudai įgyti plazminį televizorių ,,Panasonic“ ir jį parduoti, kaip ir pavartojus psichinį smurtą, versti R. D. sudaryti išperkamosios nuomos sutartį su lizingo bendrove dėl televizoriaus įsigijimo, tai yra pasikėsinti prievartauti R. D. turtą, tarp jų veiksmų nėra priežastinio ryšio, nes V. Z., Ž. C. su nukentėjusiuoju R. D. nusikaltimus įvykdė be jo įsikišimo, jis tyčios padaryti tokius nusikaltimus neturėjo. Kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta taip pat kaip nepagrįstus. Kolegijos nuomone, išvadą, kad L. G. su nenustatytais asmenimis (galimai su V. Z., Ž. C., dėl kurių 2013-05-14 teismo nutartimi baudžiamoji byla išskirta) minėtas veikas darė veikdami kaip bendravykdytojai, turėdami iš anksto susiformavusią tyčią sukčiavimo būdu įgyti svetimą turtą, ir pasikėsino prievartauti R. D. turtą teismas padarė remdamasis nukentėjusiojo R. D. parodymais, kuriuos patvirtino byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Iš nukentėjusiojo R. D. parodymų ir byloje esančių rašytinių įrodymų (2007-01-11 daikto apžiūros protokolas ir kt.), kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, matyti, kad tiek L. G., tiek kiti bendrininkai (galimai V. Z., Ž. C.) veikė aktyviais veiksmais: V. Z. įkalbėjo R. D. sudaryti išperkamosios nuomos sutartį parduotuvėje ,,E“, jam paaiškinant, kad jokių pasekmių nebus, jam tik reikės pasirašyti ant dokumentų, taip bus ,,plaunami“ pinigai; padėjo pasidaryti R. D. asmens tapatybės kortelę; L. G. davė pinigų R. D. susimokėti skolas, nes kitaip negalima buvo pasinaudoti R. D. vardu įgyjant prekes išperkamosios nuomos būdu iš lizingo bendrovių; V. Z. nuvežė R. D. į banką, kad šis susimokėtų skolas ir nurodė, kur R. D. vėl turi jo laukti; L. G. kartu su V. Z. nuvežė R. D. sumokėti įsiskolinimą operatoriui ,,Bitė“; L. G. su V. Z. nuėjo į parduotuvę ,,E“, o po kurio laiko grįžęs V. Z. liepė eiti ir R. D., grasino smurtu, jeigu šis neis, parduotuvėje V. Z. liepė R. D. pasirašyti ant dokumentų jų neskaičius, šiuos dokumentus pasiėmė V. Z.; kai R. D. pasirašė sutartį, L. G., V. Z. nuvežė R. D. į kitą parduotuvę sudaryti išperkamosios nuomos sutarties, tačiau pardavėjas ten nedavė pirkti išsimokėtinai prekių, nes R. D. buvo per mažas darbo stažas, po to jie nuvyko į L. G. namus, kuriuose buvo naujas didelis televizorius ,,Panasonic“, kurį, kaip R. D. suprato, jis nupirko išperkamosios nuomos būdu, kai pasirašė ant dokumentų jų neskaitęs; į L. G. namus atvyko pirkėjas ir šį televizorių nupirko. Tokios bylos aplinkybės patvirtina, kad kaltininkų tyčia buvo vieningai nukreipta į turto, kuriuo iki sutarčių sudarymo disponavo parduotuvė ,,E“, užvaldymą sukčiavimo būdu, pasinaudojant R. D. ir jo duomenimis ir lizingo bendrove, kurios suteikdavo galimybę įsigyti turtą išperkamosios nuomos būdu. L. G. kartu bendrininkais jau iš anksto ruošėsi ir buvo nusprendę apgaulės būdu savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, tokius ketinimus nuslėpdami nuo R. D. ir parduotuvės ,,E“, su kuria buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis dėl televizoriaus ,,Panasonic“, pasinaudojant kitu asmeniu – R. D. Kaltininkai, pagal bylos aplinkybes pasinaudodami analogiška veikos darymo schema, taip pat apgaule, savo ir kitų asmenų naudai ketino įgyti ir televizorių iš parduotuvės ,,Av“, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes R. D. turėjo per mažą darbo stažą ir dėl to negalėjo su lizingo bendrove sudaryti išperkamosios nuomos sutarties dėl televizoriaus įsigijimo, taip pasikėsino prievartauti R. D. turtą. Taigi, anksčiau aptartas L. G. ir jo bendrininkų veiksmų turinys rodo, kad jie veikė kartu, jų veiksmai buvo tarpusavyje suderinti, iš to išplaukia neabejotina išvada, kad jie turėjo vieningą iš anksto susiformavusią tyčią išperkamosios nuomos būdu gauti ir po to parduoti televizorių ,,Panasonic“, kaip ir kitą televizorių, kurio neįgijo tik dėl to, kad parduotuvė ,,Av“ nesudarė su R. D. išperkamosios nuomos sutarties dėl per mažo R. D. darbo stažo, taip pasikėsino prievartauti ir R. D. turtą. Aptarti L. G. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai negu tvirtina nuteistasis, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas L. G. minėtas nusikalstamas veikas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį. Ta aplinkybė, kad 2007-01-11 daikto apžiūros protokole neužfiksuotas L. G., kaip asmuo buvęs kartu su R. D. šiam pasirašant išperkamosios nuomos sutartį dėl televizoriaus ,,Panasonic“ įsigijimo, neprieštarauja išvadai apie L. G. kaip bendravykdytojo vaidmens atlikimą realizuojant BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Esant bendrininkų grupei, kiekvienas bendrininkas atsako už bendrai padarytą veiką. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad L. G. dalyvavo darant minėtus nusikaltimus (dalyvavo V. Z. išsakant bauginančio pobūdžio teiginius nukentėjusiajam R. D., siekiant, kad R. D. eitų į parduotuvę ir pasirašytų išperkamosios nuomos sutartis, pats davė R. D. pinigų skoloms susimokėti ir šį nuvežė į reikalingas vietas, kad susimokėtų skolas, nes kitokiu atveju, R. D. nebūtų leista įsigyti prekių išperkamosios nuomos būdu, ėjo kartu su L. Z. į parduotuves, kur aiškinosi dėl prekių įsigijimo išperkamosios nuomos sąlygų, pasirašius išperkamosios nuomos sutartį ir įsigijus televizorių, R. D. nuvežė pas save namus, kur taip pat jau buvo pristatytas ir minėtas televizorius, vėliau šį televizorių pardavė), todėl jo, kaip bendravykdytojo, veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 181 straipsnio 1 dalį.

Be to, kad nuteistasis L. G. nesutinka su įrodymų vertinimu ir jo veikos kvalifikacija, jis mano, kad dėl jo už minėtų nusikaltimų padarymą bet kuriuo atveju negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes yra suėję BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Kolegija šį apelianto argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Tai gi pagal BK 95 straipsnį, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas taikomas tik tuo atveju, jeigu per šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė naujos nusikalstamos veikos. BK 95 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Tačiau jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo R. D. atžvilgiu) ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 1 dalyje (dėl pasikėsinimo prievartauti nukentėjusiojo R. D. turtą), padarytų 2006-12-20, penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dar nepasibaigęs nutrūko L. G. padarius naują nusikalstamą veiką 2007 m. rugpjūčio 11 d., už ją teismas L. G. nuteisė pagal BK 286 straipsnį. Po naujo nusikaltimo padarymo senaties eiga už pirmiau padarytas nusikalstamas veikas pradėta skaičiuoti iš naujo, o apkaltinamasis nuosprendis 2013 m. liepos 2 d. buvo priimtas dar nepraėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto ,,b“ papunktyje numatytam terminui. Tai reiškia, kad teismas BK 95 straipsnio nuostatas taikė tinkamai ir apkaltinamąjį šioje dalyje nuosprendį priėmė pagrįstai.

L. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat yra nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis kartu su R. D. (dėl Ž. C. byla išskirta 2013-05-14 nutartimi), veikdami kaip bendrininkai, grasindami peiliu, panaudodami fizinį smurtą, grasindami jį panaudoti, pagrobė svetimą turtą. Nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktais įrodymais nenustatyti jokie konkretūs jo veiksmai įvykdant plėšimą panaudojant prieš G. E. nešaunamąjį ginklą – peilį (jis peilio nematė, nežinojo, kad jo draugai jį turi, su R. D. ir Ž. C. buvo tik dėl to, kad jie draugai, dėl kompanijos, o iš jų pokalbio suprato, kad kalbama apie skolą, G. E. būnant automobilyje šiam jokios įtakos nedarė, G. E. laisvai galėjo išlipti iš automobilio). Todėl jis, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, neatitinka BK 24 straipsnio 3 dalyje nurodytų vykdytojo (bendravykdytojo) požymių. Jo veiksmai galėtų būti įvertinti tik kaip padėjėjo. Be nuteistojo L. G. šioje dalyje teismo nuosprendį ginčija ir R. D. kartu su L. G. nuteistas už šio nusikaltimo padarymą. Nuteistasis R. D. tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad jis būtų prieš nukentėjusįjį G. E. naudojęs peilį, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pirmiausia atmetami apeliantų argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų šioje dalyje vertinant byloje surinktus įrodymus. Kolegijos nuomone, nors apeliantai ir tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų kaltę, tokie jų teiginiai neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl L. G. ir R. D. bendrininkavimo darant plėšimą panaudojant peilį, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo G. E. parodymais. Jais, priešingai nei nurodo L. G. savo skunde, nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti, jie dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Be to, nukentėjusiojo G. E. parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – iš dalies nuteistojo R. D., liudytojų E. E., V. E., R. E., E. M. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolai, specialisto išvada, Kalvarijos policijos komisariato kriminalinės policijos pateikta informacija dėl telefoninių skambučių analizės. Be to, L. G. išsakomos abejonės dėl nukentėjusiojo G. E. parodymų patikimumo grindžiamos tik jo ir nuteistojo tarpusavio santykiais bei asmeninio pobūdžio vertinimais. Tai nesumenkina nukentėjusiojo parodymų įrodomosios vertės. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tai, kad teismas atmetė L. G., kaip ir nuteistojo R. D. versijas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jų kaltę padarius veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymai byloje buvo tiriami ir vertinami pažeidžiant BPK reikalavimus.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-114/2012, 2K-295/2012).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Taigi bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendrininkavimo atveju įrankio, sudarančio BK 180 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo kvalifikuojantį požymį, turėjimas yra inkriminuojamas ir asmenims, kurie patys ginklo ar kito įrankio (pvz., peilio) neturėjo, tačiau pritarė jo panaudojimui arba, jei ir nepritarė, bet matydami (suvokdami), kad veika vykdoma panaudojant atitinkamą įrankį, toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinę visas reikšmingas BK 180 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėčiai aplinkybes, nustatė, kad L. G. su R. D. (dėl Ž. C. byla išskirta 2013-05-14 nutartimi), veikė bendrininkų grupe. Byloje nustatyta, kad R. D. automobilyje reikalavo iš nukentėjusiojo G. E. pinigų, grasino šiam peiliu nupjauti kojas, nuvežti į mišką ir ten sumušti, jeigu neduos pinigų, buvo kartu, kai Ž. C. vartojo prieš G. E. fizinį smurtą, privertė paskambinti E. M., kad šis atvežtų raktą nuo namų, kartu su Ž. C. nuvažiavo į G. E. namus ieškoti pinigų, po to privertė dar paskambinti broliui ir pasiskolinti pinigų ir juos atiduoti jiems, o L. G. dalyvavo jo bendrininkams pareiškiant reikalavimus dėl turto, išsakant bauginančio pobūdžio teiginius nukentėjusiajam G. E., siekiant neteisto reikalavimo patenkinimo, grasinant automobilyje turėtu peiliu nupjauti G. E. kojas, panaudoti fizinį smurtą – nuvežti į mišką ir sumušti, Ž. C. pavartojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, reikalaujant skambinti broliui R. E. ir pasiskolinti iš šio pinigų, kuriuos perduotų vėliau jiems, ir pritarė šiems jų veiksmams, pats saugojo G. E. automobilyje, kai R. D. ir Ž. C. ieško pinigų į G. E. namus, todėl jų, kaip bendravykdytojų, veiksmai atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau jau aptarta teismų praktika, teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nurodytos aplinkybės atskleidžia tiek nuteistojo L. G., tiek ir nuteistojo R. D. realų dalyvavimą realizuojant plėšimo sudėties požymius (R. D., siekiant neteisėto reikalavimo patenkinimo, atliko visa eilę neteisėtų veiksmų prieš G. E., tarp jų ir peilio panaudojimą, o L. G. saugojo G. E. automobilyje, kai R. D. ir Ž. C. ieškojo pinigų G. E. namuose ir visą laiką buvo su R. D. ir Ž. C., kai šie siekdami neteisto reikalavimo patenkinimo atliko visą eilę neteisėtų veiksmų prieš G. E., tarp jų ir peilio panaudojimą), tiek jų tiesioginę tyčią kartu panaudojant peilį pagrobti svetimą turtą.

Dėl to remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamasis įstatymas L. G. ir R. D. šioje dalyje taip pat pritaikytas tinkamai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. G. taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad L. G. grasino nužudyti J. E. Nuteistasis L. G. tvirtina, kad tyrimas vyko tendencingai, buvo renkami tik jį kaltinantys įrodymai. Taip pat mano, kad jis negalėjo būti pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes realaus pavojaus J. E. gyvybei nebuvo, J. E. nepabėgo iš įvykio vietos.

Pirmiausia atmetami nuteistojo L. G. apeliacinio skundo argumentai, kad tyrimas šioje byloje vyko tendencingai, siekiant jį bet kokiomis priemonėmis pripažinti kaltu ir nuteisti. Skundžiamo nuosprendžio turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė visas bylos aplinkybes, savo išvadas dėl L. G. kaltės grindė ištirtų duomenų (nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, apžiūros protokolu, specialisto išvada ir kt.) visuma. Šių duomenų kontekste teismas vertino nuteistojo L. G. parodymus, kad jis J. E. pistoletu negrasino. Tai, kad teismas motyvuotai atmetė nuteistojo L. G. parodymus, nereiškia, kad jis buvo šališkas, o bylos aplinkybės ištirtos neišsamiai. Ištyrus ir palyginus byloje esančius duomenis, teismams pakako informacijos nustatyti, kad L. G. grasino nužudyti nukentėjusįjį J. E. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, gaudami šiuos duomenis, būtų elgęsi neteisėtai ar netinkamai atlikę savo pareigas. Visa tyrimui reikšminga informacija buvo pateikta teismui.

Tai paneigia L. G. teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu tendencingai buvo renkami tik nuteistajam nepalankūs duomenys, o teismas bylą nagrinėjo šališkai, vadovavosi išankstine nuostata dėl L. G. kaltumo. Kilus abejonių teismo nešališkumu, nuteistasis bet kuriuo metu turėjo teisę pasinaudoti BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta galimybe pareikšti motyvuotą nušalinimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad abejones teismo nešališkumu nuteistasis sieja su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad įrodymų įvertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, ir jam nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad teismas pažeidė nešališkumo principą ar neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsižvelgiant į tai, kad L. G. turėjo pistoletą rankoje, jį buvo nukreipęs į J. E. nedideliu atstumu, žodžiais ,,seni, aš tave nudėsiu“ grasino nušauti ir J. E. realiai suvokė grėsmę savo gyvybei, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad L. G. grasino nužudyti nukentėjusįjį J. E. ir L. G. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, taikant baudžiamąjį įstatymą.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu L. G., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad L. G. konflikto, kilusio tarp jo ir J. E., metu išsitraukė iš dėklo R. M. priklausantį 9 mm kalibro, 2002 modelio BLOW Compackt modelio dujinį pistoletą Nr. (duomenys neskelbtini), nusitaikė į J. E. ir grasino šį nušauti, pasakydamas ,,seni, aš tave nudėsiu“. Kolegijos nuomone, išsakytų šių žodžių turinyje, įvertinus tai, kad į asmenį yra nukreipiamas pistoletas, nėra jokių dviprasmybių. Sugretinus bylos faktinius duomenis, kurių šaltiniai yra nukentėjusiojo J. E., liudytojų O. E., G. E., E. E., M. V. parodymai, apžiūros protokolas, specialisto išvada, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė nuteistojo kaltės bei nukentėjusiojo subjektyvaus teksto suvokimo kriterijus. Šiuo atveju vertinant aplinkybes, kurioms esant buvo išsakyti grasinimai J. E., pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nukentėjusysis J. E. nuteistojo L. G. žodžius suprato kaip realų grasinimą. Kaip matyti, grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną. Pagal liudytojos O. E. parodymus, kai ji pamatė, kaip L. G. laiko nukreipęs į jos vyrą pistoletą, juo grasino šį užmušti, nušluoti nuo žemės paviršiaus, J. E. buvo perbalęs, išsigandęs. Pats nukentėjusysis J. E. taip pat nurodė, kad jis suprato, jog gyvybei yra pavojus, nes pistoletas buvo nukreiptas į jį, o L. G. buvo įpykęs ir gali šauti į jį. Tai, kad nukentėjusysis patyrė nervinę įtampą, nerimą, stresą, taip pat tik patvirtina grasinimo realumą. Grasindamas nuteistasis L. G. suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajam sukelti mirties baimės jausmą. Motyvų, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairių (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau, kolegijos nuomone, jie, kaip mano L. G. savo skunde (jie susipyko dėl kontrabandinių cigarečių), nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip ir ta aplinkybė, kad, kaip nurodo L. G. apeliaciniame skunde – nukentėjusysis J. E. niekur nebėgo, stovėjo (tvirtina, kad jeigu būtų grėsęs realus pavojus J. E. gyvybei, šis būtų bėgęs). Tai, kad J. E. nebėgo iš įvykio vietos nepaneigia to fakto, kad J. E. gyvybei buvo iškilęs realus pavojus.

Taigi pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 145 straipsnio 1 dalis – L. G. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas tinkamai.

Be nuteistojo L. G., kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas R. D., kuris taip pat ginčija dėl jo priimtą teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, jau buvo pasisakyta, todėl kolegija toliau pasisako tik dėl kitų nusikalstamų veikų, atsižvelgdama į jo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

R. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Apeliantas tvirtina, kad teismas šioje dalyje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Mano, kad jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra duomenų, kad jis rengėsi parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. Šie apelianto argumentai irgi paneigti. Pirmiausia pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti iš viso nenurodytas, todėl kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą pakanka tik įrodyto labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo arba kitų dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Vis dėlto, šioje byloje teismas padarė išvadą ir apie tai, kad labai dideliu kiekiu heroino R. D. neteisėtai disponavo turėdamas tikslą šias narkotines medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Šiuo atveju tokia teismo išvada yra nustatytas nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas, o tokia išvada, kolegijos nuomone, irgi yra pagrįsta. Be to, teismo išvada apie R. D. tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas grindžiama anaiptol ne prielaidomis ir spėlionėmis, kaip mano R. D. apeliaciniame skunde. Apie tai, kad R. D. narkotines medžiagas per kitus asmenis platindavo, patvirtina liudytojų R. M., E. M. parodymai, taip pat teisme išnagrinėti telefoninių pokalbių įrašai, kurie išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tačiau teismo išvadas, kolegijos nuomone, patvirtina pirmiausia kratos metu R. D. gyvenamosiose patalpose rastų narkotinių medžiagų kiekis. Vadovaujantis BK 269 straipsnio 2 dalimi, kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Pagal šias rekomendacijas labai dideliu yra laikomas didesnis negu 10 g narkotinės medžiagos heroino kiekis. Tuo tarpu kratos metu pas R. D. buvo rastas ir paimtas maišelis su milteliais, kurių sudėtyje buvo iš viso net 17,998 g heroino. Šis kiekis beveik du kartu didesnis negu 10 g. Akivaizdu, kad tokio heroino kiekio R. D. negalėjo įgyti vien savo paties reikmėms, todėl teismo išvada, kad šis nuteistasis neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, irgi visiškai pagrįsta. Nuteistojo R. D. nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

Šiame nuosprendyje jau buvo išnagrinėta didžioji dalis nuteistųjų L. G. ir R. D. apeliacinių skundų argumentų, kolegija jų argumentus dėl netinkamo byloje surinktų įrodymų vertinimo ir jų išteisinimo atmetė ir padarė išvadą, kad L. G. ir R. D. kaltė padarius visas nusikalstamas veikas įrodyta. Tačiau kolegija iš dalies sutiko su L. G. apelianto argumentais dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas suėjimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, ir šioje dalyje bylos L. G. nutraukimo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Taip pat kolegija sutinka ir su nuteistųjų L. G. ir R. D. apeliacinio skundo argumentais dėl jiems paskirtų bausmių ir daro išvadą, kad L. G. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o R. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės, kurios iš esmės ir apsprendė jiems paskirtų galutinių subendrintų bausmių dydžius, turi būti švelninamos. Tuo pačiu švelninant ir L. G. ir R. D. paskirtas galutines subendrintas bausmes. Taip pat tenkina nuteistojo L. G. prašymą įskaityti jam į bausmės laiką jo praleistą laiką psichiatrinėje ligoninėje, kur buvo atliekama ekspertizė. Tačiau kolegija atmeta nuteistųjų L. G. ir R. D. prašymą švelninti (skirti jiems bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu) jiems bausmes ir už kitus nusikaltimus, taip pat atmeta R. D. prašymą gražinti kratos metu iš jo paimtus pinigus, nes, jo teigimu, šių pinigų savininkė yra jo sutuoktinė G. D..

Skundžiamame nuosprendyje bausmių skyrimo L. G. ir R. D. motyvus teismas išdėstė lakoniškai. Teismas nenustatė jokių L. G. ir R. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skiriant jam bausmes atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad kai kuriuos nusikaltimus padarė veikdami bendrininku grupe, nuteistieji padarė ne vieną nusikaltimą – L. G. nuteistas už septynių nusikaltimų padarymų, iš kurių du sunkūs, trys apysunkiai ir du nesunkūs, o R. D. tris nusikaltimus, iš kurių vienas labai sunkus, kitas sunkus, o trečias apysunkis. Taip pat teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad L. G. jau septynis kartus teistas, baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai, nors yra jaunas, darbingas, tačiau niekur nedirba, nesimoko, nedaro jokių išvadų dėl ankstesnių teistumų, o R. D. praeityje teistas penkis kartus, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas patenkinamai, šiuo metu vedęs, nors yra jaunas, sveikas, bet nieku nedirba, gyvena ne iš darbinių pajamų, linkęs daryti naujus nusikaltimus. Nuosprendyje teismas nurodė, kad atsižvelgiant į šias aplinkybes, vadovaujantis BK 41 straipsnio nuostatomis, yra pagrindas daryti išvadą, kad nuteistųjų padaryti įvairaus sunkumo nusikaltimai yra neatsitiktiniai, o susiformavusio antivisuomeninio elgesio, pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė, todėl teisingumo principo įgyvendinimą gali užtikrinti tik teismo paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės. Jiems skirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta bausmes (BK 62 straipsnis) bei motyvuotai taikyti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis) pagrindų byloje nėra.

Kolegijos nuomone, įvertinus minėtas skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, teismo sprendimas už visas atskiras nusikalstamas veikas (L. G. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį; R. D. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 180 straipsnio 1 dalį) paskirti L. G. ir R. D. sankcijose numatytas būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmes, yra motyvuotas ir pagrįstas.

Taip pat pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 2 dalies ir BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, todėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės už šias nusikalstamas veikas gali būti paskirtos tik taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas pagrįstai nenustatė jokių R. D. ir L. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Galima sutikti su tuo, kad nuteistasis L. G. iš dalies pripažino savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 1 dalyje ir dėl šios nusikalstamos veikos davė parodymus, ir tai iš tikrųjų padėjo nustatyti nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Tačiau L. G. kaltę patvirtina ir kiti įrodymai, todėl dalinis L. G. prisipažinimas buvo nulemtas ir kitų surinktų įrodymų (jis pareigūnų buvo užkluptas nusikaltimo darymo vietoje, kur buvo laikomos akcizais apmokestinamos prekės). Be to, L. G. neprisipažįsta kaltu dėl to, kad buvo šio nusikaltimo vykdytojas, tvirtina, kad cigaretės buvo ne jo, o G. E., o jis tik surado vietą, kur jas laikyti, o tai reiškia, kad jis nepripažįsta esminių bylos aplinkybių. Todėl pripažinti L. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra pagrindo. Jokių kitų L. G., kaip ir R. D., atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Todėl skirti jiems švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį ar 2 dalį, nėra šiose BK normose numatytų būtinų sąlygų. Tuo tarpu skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, vadovaujantis teismine praktika, galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, t.y. būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistąjį teigiamai apibūdinančias aplinkybes, turi galimybę paskirti švelnesnę bausmę sankcijos ribose, todėl ne bet kokių teigiamų veiksnių buvimas laikytinas išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis Nr. 2K-213/2012).

Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijose numatytų bausmių paskyrimas L. G. ir R. D. būtų aiškiai neproporcingas jų padarytoms veikoms ar jų asmenybėms, nenustatė. Kaip galima iš nuteistųjų L. G. ir R. D. apeliacinių skundų turinio, tokia aplinkybe teismas turėjo laikyti tai, kad šioje byloje nepateisinamai ilgau truko procesas. Iš tiesų, pagal galiojančią teisminę praktiką, kaip išimtinė aplinkybė, pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, gali būti ir nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko daugiau kaip septynerius metus. Bylos nagrinėjimo procesas teisme, skaičiuojant nuo bylos gavimo teisme 2008-06-09 (t. 11, b. l. 155), iki nuosprendžio priėmimo, truko daugiau negu penkerius metus laiko, nuosprendis buvo priimtas 2013 m. liepos 2 d. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad daugiau kaip aštuonerių metų bylos procesas iki priimant nuosprendį objektyviai yra per ilga proceso trukmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009). Tačiau ar tokia proceso trukmė yra pagrindas taikyti teisingumo principą ir priimti sprendimą skirti švelnesnę bausmės rūšį, teismai privalo išsiaiškinti, nustatydami, kokios priežastys lėmė ilgą bylos procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (žr. pvz., Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).

Nagrinėjamoji baudžiamoji byla galėtų būti laikoma sudėtinga, atsižvelgiant, be kita ko, į didelį kaltinamųjų, liudytojų skaičių. Be to, įtakos baudžiamojo proceso trukmei iš dalies turėjo objektyvios aplinkybės (pvz., kaltinamųjų ligos, kaltinamųjų ir kitų asmenų neatvykimai į teismo posėdžius, gynėjų užimtumas kitose byloje ir jų pozicija dėl teismo posėdžių grafiko nustatymo). Vis dėlto proceso eigos analizė rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Pavyzdžiui, nagrinėjamoje byloje ilgą teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę lėmė teisėjų keitimasis, dėl ko net tris kartus teismui teko pradėti bylos nagrinėjimą iš naujo. Be to, kolegijos nuomone, nepaisant pirmiau nurodytų objektyvių sklandaus teismo proceso pirmojoje instancijoje vyksmo kliūčių, manytina, kad šis procesas galėjo būti organizuojamas veiksmingiau (operatyviau).

Apibendrinant, darytina išvada, kad nuteistųjų L. G. ir R. D. teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tais atvejais, kai pripažįstama, jog byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norway, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); Tam?s Kov?cs prieš Vengriją (Tam?s Kov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007).

Taigi, kad teismas gali, bet neprivalo, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų net ir nustačius teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Tai yra teismas gali taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, jei tokia aplinkybė yra pripažįstama išimtinė, konstatavus, kad tokia bausmė nuteistajam būtų efektyvi ir teisinga, jos pakanka pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Nagrinėjamoje situacijoje kolegija, išsamiai įvertinusi visas jau anksčiau aptartas bylos aplinkybes, laiko, kad ilgas procesas negali būti priskirtas prie išimtinių aplinkybių, leidžiančių nuteistiesiems taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau priskiriamas aplinkybėms dėl minimalios ar artimos minimaliai straipsnių sankcijų ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo.

Kolegija, įvertinusi tai, kad proceso trukmė buvo nepateisinamai ilga, kad byla išnagrinėta darant procesinius delsimus, dėl kurių būtų pažeista nuteistųjų teisė į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, kartu atsižvelgdama ir į nusikaltimų pobūdį (nusikaltimai nesmurtiniai), L. G. vaidmenį (antraeilis) nusikaltimo padaryme (BK 180 straipsnio 2 dalis), laiko, kad turi būti švelninamos L. G. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o R. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį jiems teismo paskirtos bausmės. L. G. ir R. D. bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant jiems už minėtus nusikaltimus dar švelnesnes bausmes. Dėl jau aptartų aplinkybių kolegija nuosprendį keičia ir nuteistajam L. G. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o nuteistajam R. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį skiria terminuoto laisvės atėmimo bausmes, dar artimesnes šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų žemutinėms riboms.

Tuo tarpu, kolegijos nuomone, net ir nustačius, kad šioje byloje procesas užtruko nepateisinamai ilgai, įvertinus visas skundžiamame nuosprendyje jau minėtas aplinkybes, L. G. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį, o R. D. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skirti minėtų straipsnių sankcijose numatytas švelnesnes bausmių rūšis ar dar labiau švelninti jiems teismo paskirtas laisvės atėmimo bausmes, kurios yra ir taip artimos šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų žemutinėms riboms, nėra pagrindo. Jiems už šiuos nusikaltimus paskiros bausmės atitinka jų padarytų nusikalstamų veikos pobūdį ir jų asmenybes.

Kolegijos nuomone, L. G. paskyrimas artimos minimaliai baudžiamojo įstatymo nustatytos bausmės pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o R. D. paskyrimas minimalios baudžiamojo įstatymo nustatytos bausmės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kurių dydis iš esmės aprendžia ir galutinių subendrintų bausmių jiems paskyrimą, yra pakankamas pagrindas jims kompensuoti dvasinius praradimus (kančias), patirtus dėl teisių, įtvirtintų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, pažeidimo.

Keičiant nuosprendį šioje dalyje, taip pat bylą L. G. nutraukiant dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, anksčiau jau minėtais pagrindais, nuteistiesiems L. G. ir R. D. paskirtos bausmės iš naujo subendrinamos.

Taip pat nuteistasis L. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas jam į bausmę neįskaitė Rokiškio psichiatrinės ligoninėje atliekant paskirtą psichiatrinę ekspertizę būto laiko nuo 2012-03-29 iki 2012-04-20. Šie nuteistojo L. G. teiginiai yra pagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. G. nuo 2012-03-29 iki 2012-04-20 buvo Rokiškio psichiatrinės ligoninėje, kur jam buvo atliekama paskirta psichiatrinė ekspertizė. Nepaisant to pirmosios instancijos teismas L. G. praleisto laiko Rokiškio psichiatrinės ligoninėje atliekant paskirtą psichiatrinę ekspertizę neįskaitė į bausmės laiką, todėl jis turi būti įskaitytinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šiuo aspektu taip pat keistinas.

Priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas taip pat civilinių ieškinių užtikrinimui laikinai apribojo nuosavybės teises į R. D. gyvenamosiose patalpose, priklausančiose G. B., esančiose (duomenys neskelbtini), rastus ir išimtus 1 300 JAV dolerių ir 3 510 Lt. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai apribojo nuosavybės teises į minėtus pinigus, nes šie pinigai nėra gauti galimai nusikalstamu būdu, faktinė savininkė šių pinigų yra jo sutuoktinė G. D. ir ji nėra materialiai atsakinga už jo galimai nusikalstamus veiksmus. Kiekvienas iš jų pinigus laikė atskirai.

Teisėjų kolegijos nuomone, ši procesinė prievartos priemonė R. D. paskirta pagrįstai, nepažeidžiant BPK reikalavimus. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas, numatytas BPK 151 straipsnyje, gali būti skiriamas esant vienam iš dviejų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ši procesinė prievartos priemonė taikoma įtariamajam, pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą turtą. Nagrinėjamu atveju ši procesinė prievartos priemonė siekiant užtikrinti civilinius ieškinius buvo paskirta R. D. Vadovaujantis CPK VI dalies nuostatomis, išieškojimas vykdomas būtent iš skolininkui nuosavybės teise priklausančio turto. Tačiau atsakant į R. D. apeliacinio skundo argumentus nagrinėjamos bylos kontekste aktuali yra ir CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta nuostata, į kurią būtina atkreipti dėmesį. Minėtame straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinių po santuokos sudarymo įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. G. D. yra nuteistojo R. D. sutuoktinė, todėl šie pinigai, negali būti laikomi vien tik jos asmenine nuosavybe, jie yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, o R. D. ir R. D. yra šių pinigų bendrasavininkai, nepaisant to, kaip sutuoktiniai buvo susitarę elgtis su jų uždirbtais pinigais (laikyti atskirai ar bendrai). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo civilinių ieškinių užtikrinimui laikinai apriboti nuosavybės teises į R. D. gyvenamosiose patalpose, priklausančiose G. B., esančiose (duomenys neskelbtini), rastus ir išimtus 1 300 JAV dolerių ir 3 510 Lt, nėra pagrindo naikinti. Šių asmenų konstitucinės teisės į disponavimą nuosavybe apribojimas, nepažeidžia jų teisių, garantuotų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose ir yra pateisinamas teisėsaugos institucijų pareiga įgyvendinti svarbų bendrąjį interesą – nukentėjusio asmens teisių apsaugą.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 327 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį 20 parų areštu, ir baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Nuteistajam L. G. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su L. G. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 1 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 1 dalį, BK 199² straipsnio 1 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis ir subendrintą bausmę L. G. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir L. G. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę L. G. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

L. G. bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2013 m. liepos 2 d.

L. G. į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2006-12-23 iki 2006-12-24, nuo 2006-12-28 iki 2006-12-30, nuo 2007-08-18 iki 2007-08-20, nuo 2007-08-23 iki 2007-08-25, 2012-03-29 iki 2012-04-20 ir bausmę, atliktą pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendį.

Nuteistajam R. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su R. D. Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 2 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintą bausmę R. D. paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

R. D. bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2013 m. liepos 2 d.

R. D. į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikotarpį nuo 2007-08-23 iki 2013-07-02.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.