Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimo, kuriuo A. N. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje, padarymą paskirta 579 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nubaustas už tai, kad 2016 m. lapkričio 7 d. 12.45 val., (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę – automobilį „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis 1,73 promilės girtumas.

Be to, A. N. teigimu, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir skundžiamame nutarime nemotyvavo, kokiu būdu policijos pareigūnai G. S. ir D. Š. nustatė jo vairavimo būnant neblaiviam faktą, nemotyvavo nutarimo argumento, kad „Tokios aplinkybės tik patvirtina, kad A. N. nėra nuoširdus ir vengia teismui sakyti tiesą“. Apelianto vertinimu, teismas jį nubaudė nepagrįstai, įrodymus vertinio neobjektyviai, neįvertino prieštaravimų, kurių byloje pašalinti neįmanoma, vadovavosi tais liudytojų parodymais, kurie „labiau inkriminuotų, o ne neinkriminuotų“ jo kaltę dėl vairavimo esant neblaiviam, liudytojo G. S. parodymus nepagrįstai vertino ne jo (A. N.) naudai. Nurodo, kad teismas visiškai nevertino to, kad nenustatytas faktas, jog jis vairavo automobilį esant 1,73 promilės girtumui, nenustatytas joks eismo įvykis, dėl kurio padarymo iki faktinių aplinkybių nustatymo asmuo nebūtų galėjęs vartoti alkoholio, nenustatyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ketinimai vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam, t. y. byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad jis, A. N., padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Pažymi, kad atvykus policijos pareigūnams, jis buvo Priklausomybės ligų centro pastato viduje, toliau nuo pastatyto automobilio, automobilio variklis buvo išjungtas, eismo įvykis nebuvo sukeltas. Atkreipia dėmesį, kad asmuo pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, kai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, buvo neblaivus ir yra nustatytas konkretus, nekeliantis abejonių, jo neblaivumo laipsnis. Teigia, kad jo neblaivumo faktas transporto priemonės vairavimo metu bylos duomenimis neįrodytas. Nurodo, kad jo blaivumas buvo patikrintas po to, kai jis atvyko į Priklausomybės ligų centrą, pastatė automobilį, išjungė jo variklį, išgėrė 200 g viskio ir laukė policijos pareigūnų Priklausomybės ligų centro viduje. Dėl to mano, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, kad jis transporto priemonę vairavo neblaivus, neaišku, koks iš tikrųjų buvo jo neblaivumo laipsnis.

N. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 126 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad A. N. kaltė dėl ginčijamo jam inkriminuoto pažeidimo padarymo įrodyta visiškai.

Nors A. N. neigia padaręs ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, jo kaltę padarius šį pažeidimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytoja S. J. teismo posėdyje nurodė, kad ji pro langą matė, kaip į Priklausomybės ligų centro kiemą įvažiavęs automobilis „šiek tiek vingiavo“, automobiliui sustojus aikštelėje, iš jo maždaug po pusės minutės išlipo asmuo, kuriam atėjus į registratūrą buvo nustatytas girtumas. Šiam asmeniui pasakius, kad jis vairavo neblaivus, pastarasis jai atsakė, kad jis geriau vairuoja neblaivus, nei ji vairuoja blaivi (b. l. 26). 2016 m. lapkričio 7 d. paaiškinime S. J. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 7 d., apie 12.45 val., būdama adresu: (duomenys neskelbtini), pamatė, kaip į (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centro kiemą įvažiavo automobilis „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris „vinguriavo“ po aikštelę. Dėl to jai kilo įtarimas, kad automobilio vairuotojas gali būti girtas. Iš automobilio išlipęs asmuo svirduliavo, jam atėjus į registratūrą, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas. Įstaigos alkotesteriu asmeniui buvo nustatytas 1,98 promilės neblaivumas, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Kad būtent tas asmuo, kuriam buvo nustatytas neblaivumas, vairavo automobilį, ji yra įsitikinusi, nes pati tai matė (b. l. 5). Liudytojos S. J. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo. Iš policijos pareigūnų D. Š. ir G. S. tarnybinių pranešimų matyti, kad 2016 m. lapkričio 7 d. buvo gautas pranešimas, jog į (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centrą atvyko neblaivus vairuotojas. Jiems atvykus adresu: (duomenys neskelbtini), pranešėja S. J. paaiškino, jog automobiliu „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko neblaivus vyriškis, nuo kurio sklido alkoholio kvapas ir kuriam buvo nustatytas 1,98 promilės neblaivumas. Jie alkotesteriu A. N. nustatė 1,73 promilės neblaivumą (b. l. 6, 7). Teismo posėdyje liudytojai D. Š. ir G. S. nurodė, kad jiems atvykus į Priklausomybės ligų centrą, ten buvęs asmuo, dėl kurio jie buvo kviečiami, neigė, kad pats atvyko automobiliu, sakė, kad jį atvežė draugas, tačiau neginčijo, kad atvyko neblaivus, neginčijo alkotesterio parodymų, nesakė, kad alkoholio gėrė atvykęs į aikštelę (b. l. 26–27). Esant tokioms aplinkybėms nekyla abejonių, kad A. N. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas vidutinis 1,73 promilės girtumas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Atkreipiamas dėmesys, kad pats A. N. teismo posėdyje paaiškino, kad jis savaitgalį gėrė degtinę, jos išgėrė gal 1 l, o gal ir daugiau, vairavo „beveik blaivus“, į Priklausomybės ligų centrą neatvyko „toks neblaivus“, taip pat neneigė galėjęs su liudytoja kalbėti apie tai, kad girtas vairuoja geriau, nei liudytoja vairuoja blaivi (b. l. 25–28). Nors teisme A. N. ėmė teigti, kad jis alkoholio išgėrė jau atvykęs į Priklausomybės ligų centro automobilių stovėjimo aikštelę, užgesinęs automobilio variklį, šiuos jo argumentus paneigia pirmiau minėti liudytojos S. J. parodymai, jog ji matė, kaip asmens (A. N.) vairuojamas automobilis „vinguriavo“ po aikštelę, kaip vairuotojas iš automobilio išlipo praėjus maždaug pusei minutės (taigi nelogiška būtų manyti, kad per tiek laiko jis būtų išgėręs tokį kiekį alkoholio, kad jam būtų nustatytas 1,73 promilės neblaivumas), jam atėjus į registratūrą, nuo jo sklido stiprus alkoholio kvapas, be to, pastarasis sakė, kad jis geriau vairuoja neblaivus, nei ji vairuoja blaivi. Be to, kaip jau minėta, liudytojai, policijos pareigūnai nurodė, kad A. N. jiems neminėjo, jog alkoholį vartojo atvykęs į automobilių stovėjimo aikštelę, taigi tai, kad automobilyje nebuvo rastas tuščias alkoholio butelis, apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą nepaneigia. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms A. N. kaltės nepaneigia ir tai, kad atvykus policijos pareigūnams, jis buvo Priklausomybės ligų centro pastato viduje, toliau nuo pastatyto automobilio, automobilio variklis buvo išjungtas, eismo įvykis nebuvo sukeltas. Taip pat pastebėtina, kad ir pats A. N. teismui negalėjo nurodyti, kur jis padėjo neva automobilyje išgertą butelį. Dėl to, kas paminėta, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. N. parodymus vertino kaip pastarojo gynybinę poziciją, kurią paneigia visuma byloje surinktų duomenų. Iš bylos matyti, kad A. N. parodymai nebuvo nuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos parodymus vertino kaip nenuoširdžius.

Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų daroma prielaida, jog jis transporto priemonę vairavo neblaivus, neaišku, koks iš tikrųjų buvo jo neblaivumo laipsnis, atkreipiamas dėmesys, kad A. N. neblaivumo laipsnis – 1,73 promilės – buvo nustatytas policijos pareigūnams atvykus į (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) priklausomybės ligų centrą ir alkotesterio parodymų pastarasis neginčijo. Jei A. N. neblaivumas būtų buvęs tikrinamas vos jį sustabdžius vairuojant automobilį, akivaizdu, kad jam galėjo būti nustatytas dar didesnis neblaivumo laipsnis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Aukštesniojo teismo vertinimu, faktinės bylos aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, teismo išvados dėl A. N. kaltės yra išsamiai motyvuotos. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija ir naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nutarimo taip pat akivaizdu, kad administracinę nuobaudą apeliantui teismas paskyrė įvertinęs visas reikšmingas šio klausimo sprendimui aplinkybes ir ši nuobauda nėra per griežta. Be to, apeliantas jam paskirtos nuobaudos neginčijo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. asmeniui, vairavusiam kelių transporto priemonę, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, numatyta baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutarimą nepakeistą ir A. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.