Vilniaus apygardos teismo nutartis

Apeliacinis skundas netenkinamas

Pagal ANK 424 straipsnio 2 dalį baudžiamas asmuo, kuris vairavo transporto priemonę neturėdamas tam teisės ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių.

Byloje nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad G. J. 2017-03-24, Vilniuje vairavo transporto priemonę. Byloje keliamas klausimas, ar pažeidimo metu, kurio padarymu G. J. pripažintas kaltu ir nubaustas, turėjo teisę Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemones. Šis klausimas spręstinas vertinant tai, ar G. J. pažeidimo padarymo metu galėjo būti laikomas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju.

Administracinio nusižengimo byloje nustatyta, kad 2017-03-24, apie 00,35 val., Vilniuje G. J. vairavo transporto priemonę ir policijos pareigūnams pateikė Kanados išduotą vairuotojo pažymėjimą.

Iš byloje esančių objektyvių duomenų taip pat nustatyta, kad G. J. nuo 2015-05-12 iki 2016-06-07 deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę ir nurodė nuolatinę gyvenamąją vietą Kanadoje. Nuo 2016-06-08 deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. (duomenys neskelbtini), esančio Didžiojoje Britanijoje, 2017-04-06 pažymos duomenimis, studijas G. J. yra sustabdęs (b. l. 16-17). Iš Londono į Lietuvą grįžo 2016-05-18 (b. l. 12) ir iki 2017-04-21 iš Lietuvos Respublikos į Didžiąją Britaniją nėra skridęs (b. l. 60). Asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, registro 2017-04-21 išrašo duomenimis, paskutinį kartą iš užsienio į Lietuvą G. J. atvyko kirsdamas Lietuvos Respublikos sieną, daugiau duomenų apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą užfiksuota nėra (b. l. 60). Nuo G. J. dirbo 2016-08-23 iki 2017-04-20 dirbo UAB (duomenys neskelbtini), nuo 2016-10-02 yra deklaravęs, jog vykdo individualią veiklą, o nuo 2016-06-17 iki 2016-09-13 dirbo UAB (duomenys neskelbtini). Pažeidimo padarymo data 2017-03-24. 2017-04-14 deklaravo savo išvykimą į Angliją (b. l. 63-64).

Byloje apeliantai taip pat pateikė: čekį už taksi paslaugas, išduotą 2016-10-14 Estijoje (b. l. 14); lėktuvo bilietą iš Malmės (Švedijos) į Vilnių (b. l. 41); G. J. sąskaitos ataskaitą, iš kurios matyti, kad jam suteiktas kreditas mokslui 2015 m.: kreditiniai pavedimai padaryti 2015-09-21 ir 2016-01-04 (b. l. 86).

Su skundu taip pat pateiktas įmonės steigimo Anglijoje dokumentas, tačiau jis nėra patvirtintas, todėl jis neanalizuojamas ir juo nesivadovaujama.

ANK 569 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Konstatuojama, kad šios nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas nutarties motyvuojamoje dalyje nurodė teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu padarė išvadą, kad jos atitinka administracinio nusižengimo protokole išdėstytas aplinkybes ir protokole nurodytą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiką; įrodymus, kurie patvirtina padarytą veiką, argumentus, kodėl atmetami priešingi įrodymai. Teismas nustatė, kad G. J. administracinio nusižengimo metu, ilgiau nei 185 dienas per kalendorinius metus gyveno ir vykdė darbinę veiklą Lietuvoje, todėl jo faktinė buvimo vieta atitiko Taisyklių 2 punkto 4 dalyje numatytos nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje kriterijus. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad G. J. administracinio nusižengimo metu buvo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymų, patvirtinančių teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas, byloje yra pakankamai, tuo tarpų jas paneigiančių - nėra. Todėl sutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo ir apeliantei savo skunde nenurodžius jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų ir argumentų dar kartą nekartoja. Byloje esantys įrodymai, aptarti skundžiamoje nutartyje yra pakankami išvadai, kad G. J. administracinio nusižengimo metu buvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

Apygardos teismas sutinka su apeliantės argumentu, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti įrodyta ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, ne tik gyventojų registre esančia informacija, tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta pareiga motorinės transporto priemonės vairuotojui su savimi turėti ir tikrinančio pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų ir KET nustatytus dokumentus. Šioje dalyje nurodyto vairuotojo pažymėjimo nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Kanada yra prisijungusi prie 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo, joje yra išduodami šios konvencijos reikalavimus atitinkantys vairuotojų pažymėjimai (http://www.unece.org/trans/conventn/legalinst_07_RTRSS_RT1949.html).

Pagal Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklių), patvirtintų 2008-09-10 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-328, 10 punktą, užsienyje išduoti dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoti, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas. Šių taisyklių 37 punktas nustato, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (toliau - trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius teorijos ir praktikos egzaminus. Šių egzaminų laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat, jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose numatytais atvejais.

Taisyklių 2 punkto 4 dalis numato, kad nuolatinė gyvenamoji vieta – pareiškėjo gyvenamoji vieta, kurioje jis paprastai gyvena bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja pareiškėją su vieta, kurioje jis gyvena; pareiškėjo, kurio darbo ir asmeniniai ryšiai yra skirtingose vietose ir kuris dėl to skirtingose vietose, esančiose dviejose ar daugiau valstybių, pakaitomis gyvena, gyvenamoji vieta laikoma jo asmeninių ryšių vieta tik tada, jei pareiškėjas čia nuolat sugrįžta (ši sąlyga netaikytina, kai pareiškėjas užsienio valstybėje gyvena, kad atliktų apibrėžtos trukmės užduotį); mokyklos ar universiteto lankymas nereiškia nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo.

Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nustatoma ir remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 str., kuriame nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Papildomai pažymėtina, kad be jau minėtų teisės aktų, nuolatinio Lietuvos gyventojo sąvoka apibrėžta ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002-07-02 įstatymas Nr. IX-1007, Žin., 2002, Nr. 73-3085, toliau - GPMĮ) 4 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad 1. Nuolatiniu Lietuvos gyventoju laikomas: 1) fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta mokestiniu laikotarpiu yra Lietuvoje, arba 2) fizinis asmuo, kurio asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta mokestiniu laikotarpiu yra veikiau Lietuvoje nei užsienyje, arba 3) fizinis asmuo, kuris mokestiniu laikotarpiu Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 183 arba daugiau dienų. 183 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, arba 4) fizinis asmuo, kuris Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 280 arba daugiau dienų vienas paskui kitą einančiais mokestiniais laikotarpiais ir viename iš šių mokestinių laikotarpių išbuvo Lietuvoje ištisai arba su pertraukomis 90 arba daugiau dienų, jei šio straipsnio 3 dalyje nenustatyta kitaip. 90 ir 280 dienų laikotarpio apskaičiavimo taisykles nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Fizinio asmens, kuris Lietuvoje išbūva ištisai arba su pertraukomis 90, 183 ir 280 dienų, šių laikotarpių apskaičiavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002-09-25 Nr. 300 įsakymu, 3 punktas numato, kad į laikotarpį, pagal kurį nustatoma, ar asmuo yra nuolatinis Lietuvos gyventojas, įtraukiamos visos dienos, kurias tas asmuo faktiškai išbuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – Lietuva), jei šių taisyklių 4 punktas nenustato ko kita. Į faktiškai asmens išbūtą Lietuvoje laikotarpį įtraukiama: 3.1. atvykimo diena; 3.2. išvykimo diena; 3.3. poilsio dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) bei Lietuvos švenčių dienos; 3.4. atostogos, praleistos Lietuvoje; 3.5. buvimo Lietuvoje tranzitu vykstant iš vienos užsienio valstybės į kitą laikotarpis, viršijantis 48 valandas. Šiuo atveju kiekvienas 24 valandų laikotarpis, viršijantis išbūtas Lietuvoje pirmas 48 valandas, laikomas diena; trumpesnis nei 24 valandų laikotarpis, laikomas paros dalimi. Į laikotarpį taip pat įtraukiamos dienos, kurias tas asmuo faktiškai išbuvo už Lietuvos ribų, kai: asmuo buvo išvykęs į užsienio komandiruotę iš darbo vietos Lietuvoje; asmuo buvo išvykęs į užsienį atostogauti, jei atostogas jam suteikė jo darbovietė Lietuvoje arba darbovietė, kurios pavedimu asmuo yra Lietuvoje, išskyrus atvejus, kai asmuo po tokių atostogų nebegrįžo į Lietuvą (5 punktas).

Taigi, apeliantės nurodytos G. J. komandiruotės (trumpalaikių apibrėžtų užduočių vykdymas) po Europos sąjungos šalis, negali būti išskaičiuotos iš Lietuvoje gyvento (būto) laiko.

Be to, jokių dokumentų, įrodančių komandiruotes, ar ilgą buvimą užsienyje laikotarpiu nuo 2016-05-18 iki pažeidimo padarymo dienos taip pat byloje nėra pateikta (direktoriaus įsakymų, komandiruotes patvirtinančių dokumentų, dokumentų, galinčių pagrįsti argumentus dėl ilgalaikio gyvenimo užsienyje aktualiu šiai bylai laikotarpiu ir pan.). Apeliantės pateiktas taksi čekis, išduotas 2016-10-14 Estijoje (b. l. 14) bei lėktuvo bilietas iš Malmės (Švedijos) į Vilnių (b. l. 41) nepatvirtina aplinkybės, kad G. J. nuo 2016-10-14 į Lietuvą nebegrįžo iki pat skrydžio 2017-02-15 iš Malmės (Švedijos) į Lietuvą. Net ir neabejojant, kad nurodytu laiku asmuo išties buvo išvykęs iš Lietuvos (duomenų, kad 2017-02-15 G. J. kirto Lietuvos sieną nėra (b. l. 60)), tai neturi esminės reikšmės sprendžiamam klausimui, nes nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad jis visu šiuo laikotarpiu gyveno užsienyje.

Atsiliepimas

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. J. apklausiamas teisme nurodė, jog grįžęs į Lietuvą domėjosi VĮ „Regitroje“ dėl galimybės naudotis Lietuvoje Kanadoje išduotu vairuotojo pažymėjimu ir jam buvo išaiškinta būtinybė vairuotojo pažymėjimą keisti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, jei Lietuvoje bus ilgiau nei 6 mėnesius. Tai rodo, kad reikalavimas po 6 mėnesių nuolatinio gyvenimo Lietuvoje užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą pasikeisti į lietuvišką G. J. buvo žinomas, tačiau jis jo neįvykdė.

Atsiliepimas

Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus argumentus ir nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog Institucija ir apylinkės teismas pažeidimo padarymo metu pagrįstai laikė G. J. nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju ir pripažino, kad jam išduotas Kanados vairuotojo pažymėjimas nesuteikia teisės vairuoti transporto priemones Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos ir skunde nurodytas aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnio 4 dalis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmetamas.