Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:

1.1. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64)DV_S-3056 ir Valdybos 2019 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2128.

1.2. Įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos pagal Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį skyrimo pareiškėjai.

1.3. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo ir teisingumo principams.

2. Pareiškėja nurodė, kad Valdybos Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64)DV-S-3056 atsisakė jai skirti ilgalaikio darbo išmoką, motyvuodamas tuo, jog pareiškėja iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, todėl nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėjos teigimu, ji atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes iki momento, kai teismo nutartimi buvo nuspręsta likviduoti įmonę, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo pertekline dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia. Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi darbdavys, kuris ir nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. 1 d. 1 p., 3 d.). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Priešingas įstatymo aiškinimas reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą. Atsakovo Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies interpretacija prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teises gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.