Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-03 · Administracinė byla Nr. P-63-196-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-03
Bylos Nr.
P-63-196-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Antanas Ablingis
Pareiškėjas
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos, Šiaulių „Aušros“
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
R. G.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63 – 196/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2010 m. gruodžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858?878/2010 pagal pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. G. dėl reikalavimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių „Aušros“ muziejus (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo Nr. R1 0708?0162 ketvirtą, penktą ir šeštą reikalavimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2009 m. kovo 31 d. priėmė reikalavimą, kurio 4, 5, 6 punktais vertina R. G. įteikto įspėjimo turinį, nurodo, kiek išeitinės kompensacijos jie turi mokėti buvusiai darbuotojai, reikalauja atsiskaityti su R. G. už uždelstą atsiskaityti laiką, t. y. bando išspręsti individualų ginčą, kas, pareiškėjo nuomone, nėra priskirta Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus kompetencijai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad R. G. iš darbo buvo atleista 2009 m. vasario 13 d., tačiau iki 2009 m. kovo 13 d., kuomet baigėsi darbo įstatymuose nustatyti terminai kreiptis dėl darbo sąlygų ar dėl neteisėto atleidimo, dėl neišmokėtų pinigų į apylinkės teismą nesikreipė. Pareiškėjas savo reikalavimą grindė vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad į individualų teisminį ginčą pagal Darbo kodekso 227 straipsnį turi teisę kištis tik teismas. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjas nurodė, kad gindamas savo interesus iš specialios sąskaitos išleido pinigus, kuriuos privalo susigrąžinti.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejus skundą patenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo Nr. R1 0708?0162 ketvirtą, penktą ir šeštą punktus; pareiškėjo prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo patenkino ir pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus priteisė 1 100 Lt teismo išlaidų; trečiojo suinteresuoto asmens R. G. prašymo dėl teismo išlaidų priteisimo netenkino.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad R. G. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriui 2009 m. kovo 25 d. pateikė skundą, prašydama išreikalauti iš darbdavio jai priklausančią keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vedėjas 2009 m. kovo 26 d. pavedimu Nr. 325 „Dėl inspektavimo“ S. T. pavedė Šiaulių „Aušros“ muziejuje atlikti inspektavimą, pateikti ataskaitą apie užduoties įvykdymą. Vyresnysis darbo inspektorius darbo teisei S. T., patikrinęs darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų laikymąsi bei nustatęs pažeidimus, vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Šiaulių „Aušros“ muziejui 2009 m. kovo 31 d. surašė Reikalavimą pašalinti pažeidimus, nustatė terminus, iki kada privaloma įvykdyti reikalavimus, išaiškino, kokią atsakomybę užtraukia Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas. Teismas pažymėjo, kad šio ginčo išsprendimui yra aktualus Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos ir atliekamų funkcijų ribų aiškinimas. Jis yra pateiktas aprobuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727-2003, skelbtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5, 2004 metai. Teismas, atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodoma, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina, į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodoma, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šiai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, laikėsi aukščiau paminėtoje nutartyje suformuotų teisės aiškinimo taisyklių. Pažymėjo, kad Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) kompetenciją, vykdant jai pavestus uždavinius, nustato Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis, kuris nesuteikia šiai institucijai teisės spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus ir priimti dėl jų sprendimus. Tokia teisė pagal Darbo kodekso 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. faktinių aplinkybių nustatymas, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas nėra Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija. Valstybinei darbo inspekcijai priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Atkreipė dėmesį, kad individualaus darbo ginčo sąvoka yra apibrėžiama Darbo kodekso 285 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbuotojos R. G. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, kurį ištirti atsakovo paprašė R. G.. Iš skundžiamų reikalavimo 4, 5 ir 6 punktų matyti, kad atsakovas šį darbo ginčą ir išsprendė, t. y. nustatė faktines bylos aplinkybes, kad atleistai darbuotojai R. G. neįteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva (4 p.), nutraukiant darbo sutartį R. G. išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nors darbuotoja turėjo daugiau kaip dviejų šimtų keturiasdešimties mėnesių nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje (5 p.), uždelsta atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja R. G., atleidimo dieną 2009 m. vasario 13 d. nėra visiškai atsiskaityta, nesumokėtas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (6 p.) bei pareikalavo pareiškėją šiuos pažeidimus pašalinti. Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytą teisės normų aiškinimą, nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius priimdamas skundžiamus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus 4, 5 ir 6 punktus veikė ultra vires (viršydamas įstatymo suteiktų įgalinimų ribas), todėl skundžiami reikalavimo punktai yra neteisėti ir naikintini ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas tirdamas R. G. skundą dviprasmiškai interpretavo teisės normas, nustatančias jo kompetencijos ribas, kadangi skundžiamais reikalavimo punktais neteisėtai išsprendė darbo ginčą, tačiau tuo pačiu 2009 m. balandžio 23 d. raštu Nr. SD-9686 „Dėl sutarties nutraukimo ir išeitinės kompensacijos“ atsisakė tenkinti R. G. skundą dalyje, nurodydamas, kad jame keliami klausimai nėra susiję su Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija, t. y. darbo ginčų sprendimu. Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą iš atsakovo priteisti 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 100 Lt žyminio mokesčio, vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo sprendimu yra patenkinamas pareiškėjo skundas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkintinas, nes jam neatsiranda teisė į tokį prašymą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi apelianto Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą atmetė, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo tenkino ir pareiškėjui iš Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus priteisė 500 Lt teismo išlaidų.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kyla dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos ir vykdomų funkcijų ribų bei teismo išlaidų priteisimo. Teismas pažymėjo, kad Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas, kiek tai susiję su šia byla, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Atkreipė dėmesį, kad minėto įstatymo 6 straipsnis kompetencijos VDI spręsti individualius darbo ginčus expressis verbis nesuteikia. Be to, Darbo kodekso 286 straipsnyje yra numatyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas arba kiti įstatymai nenustato kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja darbo ginčus nagrinėjantys organai – darbo ginčų komisija ir teismas. Teismas taip pat pažymėjo, kad klausimu, kokios institucijos turi teisę spręsti individualius darbo ginčus, yra suformuota teismų praktika. Šis klausimas buvo analizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003 (skelbta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, 2004 m., Nr. 5), kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog VDI įstatymais nėra priskirta individualių darbo ginčų nagrinėjimo funkcija. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija aiškiai apibrėžė atsakovo vykdomų funkcijų ribas ir konstatavo, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Nr. A14–498/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. N16-1081/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartis byloje Nr. N575?3295/2009). Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytus motyvus teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino byloje taikytinų teisės normų turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovui nėra suteikta kompetencija nagrinėti individualius darbo ginčus. Dėl apelianto teiginio, kad šiuo atveju individualaus darbo ginčo nebuvo, teismas nurodė, jog individualaus darbo ginčo sąvoką apibrėžia Darbo kodekso 285 straipsnis. Jame individualus darbo ginčas apibrėžiamas kaip „nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka“. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo). Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbuotojos (trečiojo suinteresuoto asmens) kilo ginčas ir dėl faktinių aplinkybių (t. y. dėl to, ar R. G. buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia; ar atleidimo dieną su ja buvo visiškai atsiskaityta) ir dėl teisės normų taikymo (t. y. kokio dydžio kompensacija turi būti išmokėta pagal teisės aktų reikalavimus). Apeliantas teigė, kad šiuo atveju individualus darbo ginčas nekilo, nes ir pareiškėjas, ir R. G. nesiginčija dėl pastarosios atleidimo pagrindo, tačiau, teismo vertinimu, ginčo dėl atleidimo pagrindo nebuvimas dar nereiškia, kad nekyla ginčo dėl kitų atleidimo iš darbo aspektų. Akivaizdu, kad R. G., kreipdamasi į VDI su skundu dėl pareiškėjo veiksmų atleidžiant ją iš darbo, nesutiko tam tikrais pareiškėjo veiksmais jos atžvilgiu. Teismas konstatavo, kad toks nesutikimas ir yra „nesutarimas“ Darbo kodekso 285 straipsnio prasme. Teismas, įvertinęs išdėstytus motyvus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino taikytinas teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus 4, 5 ir 6 punktus, veikė ultra vires, todėl skųsti reikalavimo punktai buvo neteisėti, ir, teismo nuomone, šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo išlaidų priteisimu iš apelianto, teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o 44 straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Pastebėjo, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė atstovavimo sutartį, sąskaitos už teisines paslaugas kopiją ir vietinio mokėjimo kopiją, iš kurių matyti, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 1 000 Lt. Be to, pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pateiktuose dokumentuose nebuvo detalizuotas atstovavimo išlaidų apskaičiavimas, taip pat nėra aišku, kokiose bylose pareiškėjas ir advokatas susitarė atstovavimo sutartį, tokius atsakovo argumentus teismas atmetė. Pastebėjo, kad pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo pateikė savo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuriame taip pat aiškiai nurodė, kad byla bus vedama per advokatą, kuriam ir buvo apmokėta už teisines paslaugas. Nors pateiktuose dokumentuose nėra detalizuotas atstovavimo išlaidų apskaičiavimas, teismas pažymėjo, kad iš sąskaitos už teisines paslaugas turinio matyti, jog ji išrašyta už atstovavimą byloje prieš atsakovą. Nors atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nėra aišku, už kokią konkrečiai bylą yra sumokėta, pabrėžė, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo yra ir kitų bylų teismuose, kuriose pareiškėją atstovautų būtent šis atstovas. Be to, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo priteista atstovavimo išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nustatytų maksimalių užmokesčių dydžių, todėl atstovavimo išlaidų detalizavimo nebuvimas, teismo nuomone, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atstovavimo išlaidas. Atsakovas taip pat nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius nėra juridinis asmuo, todėl negali būti įpareigotas sumokėti teismo išlaidas. Teismo manymu, toks argumentas nėra pagrįstas. Pažymėjo, kad ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis įtvirtina viešojo administravimo subjekto sąvoką ir numato, kad „viešojo administravimo subjektas – institucija, įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, kitas fizinis ar juridinis asmuo, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą“. Šio įstatymo 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia valstybinio administravimo subjekto sąvoką ir numato, kad tai „viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip valstybinės institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Valstybinio administravimo subjektai skirstomi į centrinius ir teritorinius“. Teritorinio valstybinio administravimo subjekto sąvoka įtvirtinta ABTĮ 2 straipsnio 8 dalyje, kurioje numatyta, kad tai „valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra nustatyta valstybinės teritorijos dalis“. Taigi, kaip matyti iš pirmiau pateiktų ABTĮ nuostatų, valstybinio administravimo subjektu gali būti ne tik juridinis asmuo. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo. Nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius šioje byloje yra atsakovas, savo procesinės padėties atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme neginčijo. Kadangi Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyrius yra proceso šalis, t. y. atsakovas (ABTĮ 48 str. 2 d.), ir priimtas sprendimas yra jo nenaudai, iš jo, teismo nuomone, pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį turi būti priteisiamos proceso šalies, kurios naudai buvo priimtas teismo sprendimas, turėtos išlaidos. Teismas atmetė ir atsakovo argumentą, kad bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo neturėtų būti priteisiamos dėl to, kad atsakovas yra išlaikomas iš valstybės biudžeto, neturi nuosavų pajamų. Pažymėjo, kad nei ABTĮ, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės atsakovo nurodytais pagrindais iš proceso šalies nepriteisti bylinėjimosi išlaidų, todėl taikytina ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, kuri įtvirtina proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti atlyginti teismo išlaidas iš kitos šalies. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, susijusias su teismo išlaidų priteisimu, todėl šioje dalyje naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė priteisti 500 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir pagrįsdamas šį reikalavimą prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo 2009 m. birželio 29 d. atstovavimo sutarties Nr. 173 kopiją, 2009 m. liepos 14 d. sąskaitos už teisines paslaugas kopiją ir 2009 m. liepos 17 d. sąskaitos išrašo kopiją, iš kurių matyti, kad pareiškėjas advokatui sumokėjo 500 Lt už atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Pažymėjo, jog kadangi teisėjų kolegija šia nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra priimtas pareiškėjo naudai, pareiškėjas turi teisę ir į atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Teismo manymu, Pareiškėjas nurodytais dokumentais pagrindė turėtas teisinio atstovavimo išlaidas, jos neviršija Rekomendacijų 8.9 punkte numatyto maksimalaus užmokesčio dydžio, todėl pareiškėjo prašymĄ priteisti 500 lt bylinėjimosi išlaidų tenkino.

IV.

Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija 2010 m. birželio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismų sprendimai iškreipia darbo ginčo instituto sampratą darbo teisės doktrinoje ir nepamatuotai susiaurina VDI pareigūnų teisių ir pareigų apimtį darbo įstatymų pažeidimų kontrolės ir prevencijos srityje, kol įstatymu nenustatyta kitaip. VDI ad hoc nesprendė darbo ginčo, bet identifikavo konkrečių materialinės darbo teisės normų pažeidimą ir pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją įpareigojo darbdavį juos pašalinti. Iš esmės toks ginčas net nebuvo kilęs – šalys neginčijo nei atleidimo iš darbo pagrindo, nei mokėtinos išeitinės išmokos dydžio, o teisinis santykis buvo kilęs dėl konkrečių materialiosios darbo teisės normų pažeidimų, t. y. dėl Darbo kodekso 129, 130, 140, 141 straipsniuose imperatyvais numatytų teisinių garantijų darbuotojui tinkamai jį įspėti atleidžiant iš darbo, išmokėti įstatymu nustatyto dydžio išeitines išmokas, tinkamai su juo atsiskaityti ir pan. VDI pagal kompetenciją gali ir privalo teikti nustatytos formos dokumentus dėl tokių pažeidimų pašalinimo (Darbo kodekso 32 str.; inter alia Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 str.; 6 str. 1 d. 1 p.; 9 str. 2 d. 1 p.; 11 str. 6 p.; Valstybinės darbo inspekcijos nuostatų 7 p., 8.1 p.p., 10 p., 13 p.; Valstybinės darbo inspekcijos reglamento 13 p., 26 p., 30 p. ir kt.), todėl tokie reikalavimai yra teisėti, pagrįsti ir vykdytini.

2. „Nesutarimas“ dėl nustatytų darbo įstatymų pažeidimų faktų (konkrečių ir imperatyvių darbo materialiosios teisės normų pažeidimų) negalimas, nes tai nėra „nesutarimas“, o priešinga teisei veika, o tokių pažeidimų kontrolę ir prevenciją pagal dabar galiojančių teisės aktų reglamentaciją, vykdo VDI. Kompetentingos valstybinės institucijos atlikto tyrimo metu nustatyti darbo įstatymų pažeidimai neturi darbo ginčo požymių ir niekaip negali sudaryti tokio ginčo dalyko. Kita vertus, toks darbo įstatymų pažeidimų vertinimas ir to išdavoje galimas VDI pareigūnų neveikimas, visada sudarys sąlygas darbdavio neveikimui darbuotojų socialinės ir teisinės apsaugos srityje, keros darbo įstatymų pažeidimai, bus konstruojama galimybė akivaizdžiai paminti bendruosius teisės principus. Tokiu būdu, gali būti pamintas ir konstitucinis teisingumo principas.

3. Darbo kodekso 36 straipsnis, reglamentuojantis darbo teisių gynimo būdus, suteikia asmeniui teisę bei galimybę savo nuožiūra pasirinkti alternatyvius pažeistų jo darbo teisių gynimo būdus. Tai gali būti tiek asmens kreipimasis į teismą arba kitą darbo ginčus nagrinėjantį organą (Darbo kodekso 36 str. 2 d.), tiek darbo teisių gynimas administracine tvarka (DK 36 str. 5 d.), t. y. kreipimasis į administracinį subjektą, įstatymo įgaliotą atlikti viešojo administravimo funkcijas. Nagrinėjamu atveju R. G. pasirinko bei pasinaudojo teise ginti pažeistas teises kreipdamasi į VDI, atliekančią viešojo administravimo funkcijas darbo įstatymų vykdymo ir kontrolės srityje. VDI įstatymo nustatyta tvarka atliko savo funkcijas, nustatė darbo įstatymų pažeidimus R. G. atžvilgiu bei administracine tvarka apgynė R. G. pažeistas teises, įpareigodama darbdavį pašalinti nustatytus pažeidimus.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje nukrypo nuo jau suformuotos teisminės praktikos dėl VDI kompetencijos vykdant darbo įstatymų priežiūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8?727/2003, 2008 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-590/2008).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

VDI prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Iš minėtos teisės normos turinio darytina išvada, kad procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu tik tuo atveju, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir dėl to galėjo būti priimtas neteisėtas procesinis sprendimas.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu VDI kelia klausimą dėl galimai neteisingos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad VDI sprendė individualų darbo ginčą ir tuo peržengė savo kompetencijos ribas. VDI manymu, R. G. pateiktas prašymas dėl galimo darbo įstatymų pažeidimo nustatymo jos atžvilgiu negali būti laikomas tapačiu kreipimuisi dėl darbo ginčo išnagrinėjimo, juolab, kad VDI atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyti darbo ginčo požymiai, bet buvo identifikuoti konkrečių materialinės teisės normų pažeidimai. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi yra ribojama VDI kompetencija darbo įstatymų laikymosi priežiūros srityje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darydamas išvadą, kad VDI Šiaulių skyrius, priimdamas skundžiamus 2009 m. kovo 31 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus 4, 5 ir 6 punktus, veikė ultra vires, nes išnagrinėjo individualų darbo ginčą, nors teisės aktai VDI kompetencijos spręsti individualius darbo ginčus nesuteikia, iš esmės vadovavosi Darbo kodekso 285 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo). Atsižvelgęs į tai teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp pareiškėjo ir jo buvusios darbuotojos (trečiojo suinteresuoto asmens) kilo ginčas ir dėl faktinių aplinkybių (t. y. dėl to, ar R. G. buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia; ar atleidimo dieną su ja buvo visiškai atsiskaityta) ir dėl teisės normų taikymo (t. y. kokio dydžio kompensacija turi būti išmokėta pagal teisės aktų reikalavimus).

Darbo kodekso 285 straipsnyje pateikiama individualaus darbo ginčo sąvoka – tai yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka. Atleidžiamas darbuotojas turi atitinkamas teises, o darbdavys pareigas, kurių privalo laikytis, todėl naginėjamu atveju kilęs nesutarimas tarp atleisto darbuotojo ir buvusio darbdavio dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą, išeitinės išmokos ar atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, t. y. Darbo kodekso 130, 140 ir 141 straipsniuose nustatytų darbdavio įsipareigojimų atleidžiamo darbuotojo atžvilgiu vykdymo, laikytinas individualaus pobūdžio darbo ginču. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, jog ginčo dėl atleidimo pagrindo nebuvimas dar nereiškia, kad nekyla ginčo dėl kitų atleidimo iš darbo aspektų, R. G., kreipdamasi į VDI su skundu dėl pareiškėjo veiksmų atleidžiant ją iš darbo, nesutiko tam tikrais pareiškėjo veiksmais jos atžvilgiu ir toks nesutikimas ir yra „nesutarimas“ Darbo kodekso 285 straipsnio prasme, nesudaro esminio materialinės teisės normų pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos priimtam sprendimui.

VDI subjektyvus nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartyje pateiktu Darbo kodekso 285 straipsnio nuostatų aiškinimu, taip pat subjektyvus situacijos vertinimas savaime negali būti siejami su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasmę. Vien alternatyvus teisės normų aiškinimas, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nesant akivaizdžių įrodymų dėl materialinės teisės normų pažeidimo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu negali būti tenkintas.

VDI taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

VDI nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo jau suformuotos teisminės praktikos dėl VDI kompetencijos vykdant darbo įstatymų priežiūrą.

VDI nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-727/2003 buvo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, jog darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, neįeina į VDI kompetenciją. Šios išvados pagrindu padaryta kita išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 5 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-590/2008 be kita ko pažymėjo, kad tais atvejais, kai VDI pagal savo kompetenciją vykdo darbo įstatymo pažeidimų prevenciją ir kontrolę bei nustato darbuotojų saugos ir sveikatos, taip pat darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus, šios institucijos pareigūnai (Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai), vadovaudamiesi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu turi teisę surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog VDI išnagrinėjo individualų darbo ginčą, kaip nors kitaip aiškino ir taikė VDI kompetenciją reglamentuojančias teisės normas nei nurodytose bylose ir nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-727/2003, kurioje suformuluota teisės aiškinimo taisyklė dėl VDI kompetencijos ribų, taip pat savo poziciją pagrindė ir vėlesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu formuojama praktika, o ginčo, kad VDI neturi teisės spręsti individualių darbo ginčų, byloje ir nekilo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858?878/2010 pagal pareiškėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. G. dėl reikalavimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėVirgilijus Valančius