- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- 1A-306-255/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-66348-2017-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- E. Z.
- Advokatai
- Alius Galminas
Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-306-255/2018
2018 m. lapkričio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Lino Pauliukėno, Dalios Kursevičienės,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Z. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas E. Z. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. gruodžio 20 d. 22.48 val. iki 2017 m. gruodžio 21 d. 14.21 val. (viena para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta, kad bauda, kurią E. Z. turi sumokėti, yra 198 MGL dydžio (7456,68 Eur). Vadovaujantis BK 352 straipsnio 1 dalies reikalavimais, E. Z. paskirtai baudai sumokėti nustatytas 24 (dvidešimt keturių) mėnesių savanoriško sumokėjimo terminas. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, E. Z. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejus) metus. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, E. Z. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė –1460,41 Eur vertės turto konfiskavimas. E. Z. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Skaitmeninė laikmena (CD), nuosprendžiui įsiteisėjus, palikta saugoti baudžiamojoje byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. E. Z. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2017 m. gruodžio 20 d., apie 22.45 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. E. Z. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,87 promilės etilo alkoholio.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. Z. gynėjas advokatas Alius Galminas prašo Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį panaikinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam E. Z., teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ištyrė bei šališkai vertino byloje esančius įrodymus. Be to, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados akivaizdžiai neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų. O esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti.
2.2. Pasak apelianto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 1 straipsnyje numatyta baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu ir nuteistas tik tada, kai išsamiai ištirtų ir visapusiškai įvertintų įrodymų pagrindu nustatomi jo veikoje visi nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. O reikalavimas tinkamai pritaikyti įstatymą įgyvendinamas, kai po pagal įstatymus vykusio proceso nusikalstamas veikas padariusiems asmenims paskiriama jų pavojingumo laipsnį ir kaltę atitinkanti bausmė, atsižvelgus į visas reikšmės turinčias aplinkybes ir neabejotinai įsitikinus kaltinamo kalte. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau, kaip ne kartą išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-211- 895/2017 ir kt.). Tik tokiu atveju teismo sprendimas (nuosprendis) galėtų būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Šalies argumentai
2.3. Skunde teigia, kad Plungės apylinkės teismas pripažindamas E. Z. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, pats sau prieštarauja bei prieštarauja jau byloje esančioms nustatytoms aplinkybėms, liudytojų duotiems parodymams. Kaltinamasis E. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad minėtą dieną automobilio nevairavo, o jį vairavo jo draugas D. B.. Šias aplinkybes patvirtino ir pats liudytojas D. B., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad būtent jis minėtą dieną vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bei padarė eismo įvykį atsitrenkdamas į kitą automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį automobilį. Šis liudytojas sutiko, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bei gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos.
2.4. Taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. D. aiškiai nurodė, kad matė įvykį, kaip automobilis BMW atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį, bei matė, kas iš jo išlipo. Ši liudytoja patvirtino, kad tai nebuvo E. Z., o iš automobilio išlipo E. Z. draugas D. B..
2.5. Be to, liudytojas S. D. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad nematė, kas vairavo automobilį ir juo padarė eismo įvykį. Po eismo įvykio kalbėjosi su vairuotoja dėl jos apdaužyto automobilio ir sutarė, kad atlygins patirtą žalą – 500 Eur, kad nebūtų jokių turtinių pretenzijų. Tuo metu atvyko policijos pareigūnai, kurie paklausė S. D., kas vairavo automobilį. Liudytojas atsakė, kad nematė, tačiau policijos pareigūnai išsivežė E. Z.. Kai policijos pareigūnai išvyko su E. Z. į ligoninę duoti kraujo, prie jo priėjo D. B., kuris prisipažino, kad jis vairavo automobilį, bei juo atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį. Liudytojas S. D. sužinojęs, kad D. B. vairavo automobilį, liepė D. B. prieiti prie policijos pareigūnų ir nurodyti šias aplinkybes. Kai policijos pareigūnai atvažiavo į įvykio vietą, D. B. priėjo prie policijos pareigūnų ir prisipažino, kad vairavo automobilį. Policijos pareigūnai D. B. išsivežė į ligoninę duoti kraujo, bei nuvežė į policijos komisariatą.
2.6. Skunde taip pat teigia, kad liudytoja V. D. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad minėtą vakarą buvo įvykio vietoje ir matė, kaip automobilis BMW atsitrenkė į kitą stovėjusį aikštelėje automobilį, tačiau jį vairavo ne kaltinamasis E. Z., o kitas jai nepažįstamas asmuo. Ši liudytoja nurodė, kad kaltinamasis E. Z. stovėjo lauke ir rūkė, o iš BMW automobilio išlipo kitas vaikinas, kurio ji nepažinojo.
2.7. Liudytojas R. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad minėtą vakarą buvo įvykio vietoje ir matė, kaip automobilis BMW važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į „Volkswagen Passat“ automobilio priekį. Matė, kaip BMW automobilis pavažiavo į priekį ir apšvietęs teritoriją pamatė, kad lauke stovi kaltinamasis E. Z. su draugais. Kai sustojo BMW automobilis, matė, kaip iš jo išlipo neaukšto ūgio vaikinas, kurį atpažino kaip E. Z. draugą.
2. 8. Liudytojas A. Z., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, bei teismo posėdžių metu nurodė, kad minėto įvykio metu nebuvo, tačiau jam paskambino S. D., kuris paprašė paskolinti 500 Eur ir atvežti į Skuodo r. policijos komisariatą. Šis liudytojas tą patį vakarą atvežė 500 Eur į policijos komisariatą ir sumokėjo automobilio savininkei už apgadintą automobilį. Kitą dieną susitiko liudytojas su D. B., kuris grąžino 500 Eur, bei pasisakė, kad jis tą vakarą vairavo automobilį BMW ir padarė eismo įvykį.
2.9. Liudytoja R. Š. apklausta ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžių metu nurodė, kad nematė, kas minėtą vakarą vairavo automobilį BMW bei kas su juo atsitrenkė į jos stovėjusį automobilį „Volkswagen Passat“. Ši liudytoja nurodė, kad matė, kaip iš automobilio BMW išlipo tamsiai apsirengęs žemo ūgio vaikinas, tačiau jo atpažinti negalėjo. Teisme apklausta liudytoja nurodė, kad galėjo automobilį BMW vairuoti D. B., o ne E. Z., kadangi jie yra labai panašūs bei mažo ūgio.
2.10. Liudytojas G. A., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžių metu nurodė, kad minėtą vakarą buvo įvykio vietoje, tačiau nematė, kas vairavo automobilį BMW ir su juo atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį „Volkswagen Passat“. Matė, kaip iš BMW automobilio išlipo mažo ūgio vaikinas tamsiai apsirengęs, tačiau jo veido nematė. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas nurodė, kad minėtą vakarą automobilį galėjo vairuoti D. B., o ne E. Z..
2.11. Liudytojas D. D., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžių metu, nurodė, kad minėtą vakarą buvo įvykio vietoje, tačiau nematė, kas vairavo automobilį BMW ir juo atsitrenkė į kitą stovėjusį automobilį „Volkswagen Passat“. Šis liudytojas negalėjo apibūdinti vairuotojo veido bruožų, kadangi nematė, tačiau nurodė, kad buvo žemo ūgio.
Šalies argumentai
2.12. Apeliantas teigia, jog teismas nuosprendyje nurodo, kad E. Z. versiją paneigia policijos pareigūnų M. B., M. S., M. V. parodymai, kad būtent E. Z. 2017 m. gruodžio 20 d. vairavo transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Su šiuo teismo teiginiu visiškai nesutinka, kadangi policijos pareigūnai M. B. ir M. S. nematė minėtą vakarą eismo įvykio. Be to, ir tyrėja M. V. minėto įvykio metu nebuvo ir nematė, kas vairavo transporto priemonę BMW. Šie liudytojai M. B. ir M. S. patys nebuvo tikri bei nežinojo, kas vairavo minėtą vakarą BMW automobilį, kadangi tiek E. Z., bei D. B. nustatinėjo alkotesteriu neblaivumą bei ėmė kraujo mėginius neblaivumui nustatyti. Jeigu policijos pareigūnai 100 procentų būtų buvę įsitikinę, kad minėtą vakarą automobilį BMW vairavo E. Z., tai tuomet nebūtų tikrinę blaivumą D. B. bei jo nebūtų laikinai sulaikę. Tai tik rodo, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, nesugebėjo išsiaiškinti, kas vairavo transporto priemonę. Be to, nė vienas liudytojas nei įvykio vietoje, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžių metu nenurodė, kad kaltinamasis E. Z. vairavo transporto priemonę BMW.
2.13. Skunde pažymi, kad tikrasis šio eismo įvykio kaltininkas D. B. daug kartų buvo apklaustas teismo posėdžių metu, kuriuose nurodė, kad jis vairavo transporto priemonę BMW būdamas neblaivus bei padarė eismo įvykį, ir sutinka, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos bei nepagrįstai apkaltinto E. Z.. Tačiau teismas šiuos parodymus vertino kritiškai, kadangi gali siekti palankaus sprendimo kaltinamajam E. Z.. Visiškai nesutinka su tokiu teismo absurdišku teiginiu, kadangi mano, kad nė vienas liudytojas nesutiktų prisiimti baudžiamąją atsakomybę už kito asmens padarytą nusikalstamą veiką.
2.14. Apeliaciniame skunde teigia, jog Plungės apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad tiek kaltinamasis E. Z., tiek liudytojas D. B. pabijojo pasitikrinti poligrafu jų parodymų teisingumui įvertinti, o tai tik dar labiau sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl šių asmenų parodymų neobjektyvumo. Apelianto manymu, šis teismo argumentas yra visiškai nepagrįstas. Tyrimą poligrafu reguliuoja Poligrafo naudojimo įstatymas, priimtas 2000 m. rugpjūčio 29 d., ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu patvirtintos Tyrimo poligrafu taisyklės su vėlesniais šių aktų pakeitimais. Šiuose teisės aktuose aiškiai apibrėžta, kad poligrafu tiriami tik tie asmenys, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Poligrafo naudojimo galimybė baudžiamajame procese šiame įstatyme nenumatyta. Vadovaujantis įrodinėjimo procesui baudžiamojoje byloje privalomu principu, kad „valstybės subjektams leidžiama tai, kad įtvirtinta įstatyme“, darytina išvada, kad galiojantys įstatymai naudoti poligrafą baudžiamajame procese neleidžia.
2.15. Apeliantas akcentuoja, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam E. Z., teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus. Be to, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados akivaizdžiai neatitinka bylos aplinkybių, kadangi teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teisme. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, ir nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų. O esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad E. Z. yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 d., padarymo, iš esmės nenustatė visų būtinų šios nusikalstamos veikos požymių. Be to, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, nesusiejo jų į vientisą loginę visumą, nepašalino prieštaravimų, rėmėsi prielaidomis bei abejonėmis ir suformulavo logiškai nepagrįstas bei neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas.
2.16. Pasak apelianto apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismų padarytas klaidas. Todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-S39-303/2015). Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Be to, šis teismas turi pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (LA T nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-626/2006, 2K-629/2006, 2K- 105/2008). BPK 328 straipsnis suteikia teisę apeliacinės instancijos teismui pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; neteisingai paskirta bausmė; nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių; netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai, o BPK 329 straipsnyje numatyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 p.); taip pat jeigu pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį ( BPK 329 straipsnio 4 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Teismo posėdyje E. Z. gynėjas advokatas Alius Galminas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo E. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą 281 straipsnio 7 dalyje. Jo padarytą nusikalstamą veiką, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
6. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
7. Nuteistasis apeliaciniu skundu, nesutikdamas dėl jo nuteisimo, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadą dėl E. Z. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad E. Z. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistasis siekia, jog būtų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis.
8. Skunde apeliantas nurodo, kad kaltinamasis E. Z. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad minėtą dieną automobilio nevairavo, o jį vairavo jo draugas D. B.. Pasak apelianto, šias aplinkybes patvirtino ir pats liudytojas D. B., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nurodė, kad būtent jis minėtą dieną vairavo automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bei padarė eismo įvykį atsitrenkdamas į kitą automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusį automobilį. Šis liudytojas sutiko, kad būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, bei gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad baudžiamojo įstatymo taikymas negali priklausyti nuo asmens sutikimo ar nesutikimo būti nubaustu. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo, įvertinusio ištirtų įrodymų visumą, padaryta išvada, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, išskyrus paties kaltinamojo ir liudytojo D. B. duotus parodymus, kad kaltinime nurodytu laiku ne kaltinamasis, o D. B. vairavo automobilį.
9. Nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs ir vienodi. Teisiamojo posėdžio metu jis kaltę neigė, tačiau apklausiamas kaip įtariamasis 2017 m. gruodžio 21 d. jis kaltę visiškai pripažino ir detaliai papasakojo apie įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 180–181). Apklausiamas kaip įtariamasis 2017 m. gruodžio 28 d. jis kaltės jau nepripažino, apklausos protokole nurodė, kad „policijos pareigūnai man liepė prisipažinti, tą vakarą, nes sakė, kad priešingu atveju laikys per šventes ir nepaleis“ (t. 1, b. l. 188–189). Kad pareigūnai „darė spaudimą“, E. Z. parodė apklausiamas ir teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 63–65). Tokie kaltinamojo parodymai paneigti į bylą surinktais ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas šių parodymų nevertino kaip parodymų, atitinkančių faktines aplinkybes. Vertinant kaltinamojo parodymų kaitą šioje byloje svarbūs liudytojos M. V., dirbančios Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato Veiklos skyriuje tyrėja ir tyrusios nagrinėjamą bylą, parodymai. M. V. paneigė kaltinamojo parodymus apie jam daromą įtaką, parodė, kad iš pradžių E. Z. visiškai pripažino kaltę, nurodė visas aplinkybes, susijusias su įvykiu. Kai į antrą apklausą įtariamasis atvyko su advokatu, jo parodymai pasikeitė kardinaliai. Jis nurodė, kad vairavo ne jis, o kitas asmuo (t. 2, b. l. 196–197).
10. Prisipažinusio kaltu liudytojo D. B. parodymai taip pat nėra vienodi ir nuoseklūs. Iš teisiamajame posėdyje ištirto paaiškinimo matyti, kad tuoj po įvykio rašytame paaiškinime policijos pareigūnams D. B. nurodė, jog norėjo prisiimti kaltę, kad jis vairavo, nes norėjo išgelbėti draugą, kad jam nebūtų atimtas vairuotojo pažymėjimas. Įvykio dieną automobilį vairavo M. B.. Stovint prie automobilio, į automobilį įsėdo E. Z. ir važinėjosi po aikštę tarp automobilių. Kliudė stovintį automobilį. Tuo pat metu gatve važiavo policijos pareigūnai. E. Z. išlipo iš automobilio. Gailisi, kad taip pasielgė, kad melavo (t. 1. b. l. 119). Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b. l.110–11) ir teisiamajame posėdyje jis jau prisipažino vairavęs, paaiškino, kad paaiškinime parašė, kad vairavo E., nes „nenorėjo, kad jį uždarytų“ (t. 2, b. l. 70). Tokiais liudytojo parodymais pirmosios instancijos teismas nepatikėjo pagrįstai, nes jie paneigti į bylą surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.
11. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad po įvykio pirmas į policijos komisariatą buvo pristatytas E. Z.. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. B. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiųjų ekipaže buvo keturi asmenys, kažkas, gali būti, kad R. Š., nurodė asmenį, kuris vairavo BMW automobilį. Tada jis nurodytą asmenį sulaikė ir nusivedė į tarnybinį automobilį, buvo matyti, kad tas asmuo yra neblaivus, todėl patikrino jo neblaivumą. Klausė to asmens, kodėl vairavo, į tai jis atsakė, kad „šiaip sau vairavau“. Kadangi asmuo, padaręs eismo įvykį, buvo neblaivus, jį per valandą buvo būtina pristatyti į gydymo įstaigą paimti kraujo (t. 2, b. l. 88). Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas M. S. parodė, kad įvykio vietoje vairuotoją nurodė G. A., taip pat automobilio savininkė mergina. Ji vairuotoją nurodė jam ir jo kolegai. Tada sulaikė automobilį BMW vairavusį asmenį, jo kolega M. B. nustatė jam neblaivumą. Girdėjo, jog vairuotojas prisipažino vairavęs automobilį BMW. Po to vairuotoją nuvežė į ligoninę duoti kraujo dėl neblaivumo, taip pat kartu su jais važiavo ir automobilio BMW savininkas. Ligoninėje, davus kraujo, kaltinamasis pradėjo teigti, kad nevairavo transporto priemonės. Grįžus į įvykio vietą, prie jo priėjo kitas asmuo ir pradėjo sakyti, kad jis vairavo automobilį. Tada nustatė ir jo girtumą, kolega nuvežė jį į ligoninę duoti kraujo. „Volkswagen Passat“ automobilio keleivių klausė, ar tikrai vairavo kaltinamasis, ar jie neapsiriko. Jie patvirtino, kad automobilį vairavo E. Z.. Įvykio metu E. Z. vilkėjo juodą striukę su šviesiai mėlynomis juostomis per šoną. Prisimena, kad liudytojas D. B. jo akivaizdoje parašė pasiaiškinimą. Jokių neteisėtų veiksmų prieš D. B. atliekama nebuvo, spaudimas jam nebuvo daromas. D. B. po to pakeitė parodymus, prieš tai teigdamas, kad jis vairavo BMW automobilį, vėliau pradėjo kaltę neigti. Nurodė, jog pripažino kaltę, nes neturi įgijęs teisės vairuoti, neturi ko prarasti, ir nori padėti savo draugui (t. 2, b. l. 93–97). Taigi, nors policijos pareigūnai nebuvo įvykio vietoje įvykio metu, jie išsamiai ir logiškai paaiškino teismui aplinkybes apie kaltininko nustatymą.
11. Šiuos liudytojų parodymus visiškai patvirtina 2018 m. sausio 15 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas vaizdo ir garso įrašas, darytas Skuodo rajono policijos komisariato patrulio M. B. įvykio vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės (duomenys neskelbtini)filialo patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). CD laikmenoje užfiksuotas vaizdas policijos tarnybiniame automobilyje. Policijos pareigūnas klausia: „asmens dokumentą kokį nors turi? Gali pateikti?“ Asmuo atsako: „ne, neturiu“. Policijos pareigūnas: „tai kur yra?“ Policijos pareigūnas klausia: „tai, kodėl iš draugo paėmei automobilį? Ką?“ Asmuo atsako: „nežinau“. Policijos pareigūnas klausia: „kaip vardu kreiptis?“ Asmuo atsako: „E.“ Policijos pareigūnas: „nu vis vien kažkas turėjo būti, ar norėjai pasirodyti, ar dar kažką“. E. Z. atsako: „ką aš žinau. Buvo tokia mintis ir viskas“. Policijos pareigūnas: „kaip tu į tą mašiną įpuolei? Ką?“ E. Z.: „nežinau“. Policijos pareigūnas: „sukaisi, „saulelę“ darei ar dar kažką? Kaip sakei?“ E. Z.: „važiavau“. Policijos pareigūnas: „važiavai ir viskas“. Vaizdo įraše matoma, kaip policijos pareigūnas E. Z. duoda pačiam išsipakuoti alkotesterio antgalį. Automobilio gale matomas sėdintis E. Z., kuris apsirengęs mėlynos spalvos striuke su pilkos ir juodos spalvos dryžiais (t. 1, b. l. 148–152).
12. Vaizdo ir garso įrašu, kuriuo abejoti nėra jokio pagrindo, objektyviai nustatyta, kad įvykio metu kaltinamasis vilkėjo mėlynos spalvos striuke su pilkos ir juodos spalvos dryžiais. Liudytoja R. Š., liudytojas G. A., D. D. ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad automobilį vairavo mėlyna striuke apsirengęs neaukštas vaikinas. Kito asmens, vilkinčio tokia striuke, įvykio vietoje nebuvo, todėl nėra jokio pagrindo abejoti, kad automobilį vairavo būtent E. Z..
13. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. D. aiškiai nurodė, kad automobilį vairavo D. B.; V. D. nurodė, kad automobilį vairavo ne kaltinamasis E. Z., o kitas jai nepažįstamas asmuo; R. J. parodė, kad matė, kaip po įvykio iš automobilio išlipo E. Z. draugas, tą patį teigė ir liudytojas S. D.. Visų pirma kolegija pažymi, kad šių asmenų parodymai apeliaciniame skunde nurodyti netiksliai. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino ir paminėtų liudytojų parodymus ir pažymėjo, kad liudytojų S. D., E. D., E. J. ir M. B. parodymai nepaneigia fakto, jog E. Z., būdamas neblaivus, vairavo transporto priemonę. Teisiamojo posėdžio metu liudytojai E. J. bei M. B. nurodė, kad įvykio metu jų aikštelėje nebuvo, todėl patvirtinti ar paneigti, kas vairavo automobilį BMW, jie negali. Teismas pažymėjo, kad S. D. parašė rašytinį paaiškinimą bei apklausų metu nurodė, kad jo automobilį vairavo D. B., tačiau teisiamojo posėdžio metu, duodant paaiškinimus, jis jau tuo įsitikinęs nebuvo. Liudytoja E. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad E. Z. įvykio vakarą automobilio nevairavo, tačiau, kaip pati pripažino, ji nematė, kas po eismo įvykio išlipo iš automobilio BMW. Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymų visumą įvertino ir tą aplinkybę, kad liudytojai S. D. ir E. D. su kaltinamuoju E. Z. yra draugai, todėl šių liudytojų parodymai vertintini kaip duoti siekiant padėti E. Z. išvengti baudžiamosios atsakomybės, įskaitant ir teisės vairuoti transporto priemones praradimą. Su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu apeliacinės instancijos kolegija visiškai sutinka.
14. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybę, jog tiek kaltinamasis E. Z., tiek liudytojas D. B. pabijojo pasitikrinti poligrafu jų parodymų teisingumui įvertinti, vertino kaip sustiprinančią teismo vidinį įsitikinimą dėl šių asmenų parodymų neobjektyvumo. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, poligrafo naudojimo galimybė baudžiamajame procese nenumatyta. Tačiau į bylą surinktų įrodymų pirmosios instancijos teismui visiškai pakako atitinkamoms išvadoms padaryti. Teismas vertino ne tik kaltinamojo ir liudytojų parodymus, bet ir alkoholio matuoklio duomenis bei specialisto išvadą (nuteistasis girtumo neginčija, todėl tuo klausimu kolegija nepasisako), telefono žinutes, rašytas E. Z. ir R. J., anksčiau minėtą garso ir vaizdo įrašą, pirminius įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimus.
15. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas neišsamiai ištyrė bei šališkai vertino byloje esančius įrodymus. Priešingai, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas visus asmenis apklausė išsamiai, kaltinamasis ir gynėjas taip pat turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims ir dalyvauti tiriant įrodymus, teismas ėmėsi priemonių surasti ir į teisiamąjį posėdį atvesdinti neatvykusius asmenis (t. 2, b. l. 171–172, 188), ištyrė visus į bylą surinktus įrodymus ir padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismo nuosprendyje padarytų išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, tačiau kokios tos aplinkybės, išskyrus kelių asmenų prieštaringus parodymus, nenurodoma. Nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų. Kaip jau buvo konstatuota, visi įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai ištirti, tik vienais įrodymais teismas rėmėsi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o dalies liudytojų parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir motyvavo kodėl. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvykdė visus įstatymo reikalavimus, apkaltinamajame nuosprendyje itin išsamiai išanalizavo visus įrodymus ir išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. Z. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
16. Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2018 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. Z. gynėjo advokato Aliaus Galmino apeliacinį skundą atmesti.