- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- 1A-177-238-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00092-2011-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- Ž. D., A. B.
- Advokatai
- Regina Atkočaitienė
Teisėja I. Liubinienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00092-2011-3;
2012 m. kovo 1 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo Ž. D. gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK ) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams; pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 4 dalimi, skirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. D. pagal LR BK 181straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 28 d. ir kovo 7 d., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nepilnametį E. M., gimusį 1996-07-29, savo naudai perduoti jam 150 litų, kaip kompensaciją už R. S. paskirtą administracinę nuobaudą, panaudodamas psichinę prievartą, kiekvieną dieną terorizavo nukentėjusįjį, reikalaudamas 150 litų, sakydamas, kad nesumokėjus 150 litų, „bauda“ per savaitę išaugs iki 300 litų, grasino prieš nukentėjusįjį E. M. panaudoti fizinį smurtą, jį sumušti, nužudyti, sudeginti namus, išžaginti jo nepilnametę seserį, dėl ko 2011 m. kovo 7 d., tikslus laikas nenustatytas, E. M. Ž. D. perdavė R. M. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung“.
Be to, Ž. D. pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis su A. B. 2011 m. kovo 19 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, pro duris įsibrovė į A. K. B. priklausantį namą ir iš jo pagrobė 750 litų vertės 3x4,5 metro dydžio kilimą, 200 litų vertės televizorių „Provision“, 150 litų vertės magnetolą „Philips“, 50 litų vertės skalbimo mašiną „Vesiolka“, 40 litų vertės elektrinę kirpimo mašinėlę, dvi antklodes, kurių vienos vertė 10 litų, iš viso už 20 litų, 20 litų vertės elektrinę vyrišką skutimosi mašinėlę, tuo nukentėjusiajam A. K. B. padarė 1230 litų turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis Ž. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti nuosprendį dėl turto prievartavimo nepilnamečio E. M. atžvilgiu. Teigia, jog turto neprievartavo, nurodo, kad pribėgę du jaunuoliai paprašė pasaugoti telefoną ir paprašė nuteistojo, jei kas klaus, sakyti, kad jis, t.y. apeliantas atėmė už skolą. Padavę telefoną, nubėgo į mokyklą. Telefonas tą pačią dieną buvo grąžintas, kai atvyko įgaliotinis. Taip pat nuteistasis teigia, jog iš karto po to, kai grąžino telefoną, jis buvo sumuštas, tačiau į policiją dėl to nesikreipė.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. D. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas neginčija jo nuteisimo pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
LR BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai Ž. D. pripažino kaltu padarius LR BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skyrė jam bausmę.
Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš esmės nuteistasis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą.
BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).
Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remiantis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Nuosprendyje teismas atliko įrodymų vertinimą.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvados, kad Ž. D. padarė LR BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė dėl šios veikos padarymo įrodyta nepilnamečio E. M. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepilnamečio nukentėjusiojo įstatyminio atstovo R. M. parodymais, liudytojų R. M., D. Š. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolu, kitais bylos duomenimis.
E. M. patvirtino, jog Ž. D. reikalavo iš nukentėjusiojo piniginės baudos už tai, kad su nuteistuoju gyvenančiam R. S. dėl nepilnamečių girdymo alkoholiniais gėrimais buvo paskirta administracinė nuobauda. Nukentėjusysis nurodė, kad Ž. D. reikalavo baudos, grasino, kad jį nužudys, sudegins namus, kuriuose jis gyvena, išprievartaus 16 metų seserį. Apie tai, kad jį terorizuoja Ž. D., niekam nesakė, tik tėvams. Bijojo eiti į mokyklą. Patvirtino, kad telefoną atidavė dėl to, kad reikalavo Ž. D.. Šiuos jo parodymus patvirtina R. M. bei R. M. parodymai. R. M. paaiškino, jog sūnus Mantas papasakojo, kad davė telefoną T.A. ir E.M.; jie telefoną atidavė Ž. D., nes jis jiems buvo uždėjęs 300 Lt mokestį. R. M. patvirtino, jog jo sūnus su draugu buvo rastas pas R. S. geriantys alkoholinius gėrimus. Už vaiko nepriežiūrą liudytojui buvo skirta bauda, nubaustas buvo ir R. S.. Sūnus sakė, kad reikės R. S. grąžinti pinigus už baudą, Ž. D. už baudą reikalavo 150 Lt atiduoti per savaitę, nes kitaip suma išaugs dvigubai, grasino padegti, vaikas buvo išsigandęs. Sūnus taip pat pasakojo, kad iš M. M. su Tautvydu paėmė telefoną, kurį po to perdavė Ž. D., sugalvojo versiją, kad iš jų atėmė telefoną. Tai taip pat patvirtina aplinkybę, kad turtas buvo prievartaujamas ir būtent iš E. M.. Liudytojas D. Š. taip pat patvirtino, jog vaikai Mykolaičiai pasakė, kad Ž. D. iš jų atėmė telefoną, telefonas buvo rastas pas Ž. D.. Anksčiau pas Ž. D. buvo radęs geriant alų nepilnamečius E. M. ir A. M.. Parodymų patikrinimo vietoje metu Ž. D. parodė vietą, kurioje E. M. jam atnešė ir padavė telefoną (t. 1, b. l. 51-53). Šių asmenų parodymais nėra pagrindo abejoti, nes jie nuoseklūs, išsamūs, tarpusavyje sutampa bei vertinant visumoje atspindi nuoseklią įvykių eigą, kurią nurodė nukentėjusysis.
Tuo tarpu Ž. D. parodymai pirmosios instancijos teisme, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, nenuoseklūs, savo parodymuose nuteistasis painiojosi ir būtent dėl esminių įvykio aplinkybių. Byloje nustatyta, jog inkriminuota veika padaryta praėjus beveik mėnesiui po to, kai R. S. buvo nubaustas administracine tvarka, tuo tarpu Ž. D. sakė, kad telefoną vaikai atnešė tą pačią dieną, skirtingai nurodė aplinkybes, kuriomis jis sužinojo apie R. S. skirtą baudą-vieną kartą nurodė, kad apie tai sužinojo vakare po malkų kapojimo, kitą kartą, kad R. S. atėjo ir pasakė jam bekapojant malkas, tačiau, kad R. S. būtų atėjęs bekapojant malkas, nenurodė liudytojas Ž. L., teigęs, kad buvo su Ž. D. perduodant telefoną. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su teismo išvadomis, jog nelogiškas Ž. D. aiškinimas, kad telefoną vaikai davę dėl to, jos iš kažko buvo atėmę, nes E. M. nurodė, kad žinojo, kad telefonas yra pusbrolio, todėl nebūtų galėjęs juo viešai naudotis, neišvengiamai būtų kilęs jo atsakomybės klausimas. Šios aplinkybės rodo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog vaikai būtų norėję pasisavinti telefoną savo naudai bei patvirtina, kad telefonas buvo atiduotas Ž. D. reikalavimu. Tai suteikia pagrindą tikėti nukentėjusiojo parodymais, tame tarpe ir dėl grasinimų, bei laikyti juos patikimais. Be to, Ž. D. nurodė, jog jam žinomos savęs apkalbėjimo pasekmės, todėl Ž. D. aiškinimai, kad jis sutiko save apkalbėti ir savo noru sutiko sakyti, kad jam telefonas duotas dėl skolos už baudą, vertinami kritiškai, kaip prieštaraujantys elementariai logikai. Ši versija nepagrįsta jokiais kitais patikimais duomenimis. Be to, nuteistasis negalėjo nurodyti jokių priežasčių, negalėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino ir davė nuoseklius parodymus, iš esmės atitinkančius nukentėjusiojo parodymus. Ž. D. taip pat parodė, jog susitarė su vaikais save apkalbėti, tačiau šie duomenys nepagrįsti jokiais kitais patikimais bylos duomenimis, nenustatyta jokių objektyvių tokio susitarimo motyvų, pagrindų, ypač turint omenyje, kad toks susitarimas reikštų savęs apkalbėjimą.
Ž. D. parodymus, kad telefoną vaikai davė ir susitarė sakyti, kad tai už skolą iš dalies pavirtina Ž. L. parodymai, tačiau teismo jie pagrįstai vertinti kritiškai, nes jie neatitiko Ž. D. parodymų dėl telefono perdavimo aplinkybių. Liudytojas painiojosi dėl to, kas su E. M. buvo atėjęs, kiek kartų E. M. buvo atėjęs tą dieną kai buvo perduotas telefonas.
Liudytojas A. M. reikšmingų bylai duomenų nurodyti negalėjo. Jis teigė, kad su E. M. kovo 7 dieną buvo atėjęs pas Ž. D., tačiau Ž. D. to nenurodė. Ž. D. teigė, kad E. M. buvo atėjęs su T. A., nenurodė, kad E. A. tą dieną būtų atėjęs kelis kartus.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas tinkamai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes ir nepažeisdamas BPK reikalavimų įvertino surinktų įrodymų visumą, ir pagrįstai konstatavo, jog Ž. D. be jokio teisėto pagrindo, naudojo nukentėjusiojo atžvilgiu psichinę prievartą-grasino fiziniu smurtu jo paties ar jo sesers atžvilgiu, šeimos turto sunaikinimu ir atvirai reikalaudamas vertė neatlygintinai perduoti jam turtą – 150 litų. Nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumą, suvokė, jog verčia E. M. įvykdyti neteisėtą turtinį reikalavimą naudodamas psichinę prievartą ir taip norėjo elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl nuteistojo veika pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas bausmės dydį laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, 61 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino šių aplinkybių visumą, tarpusavio santykį, lyginamąjį svorį ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu mažesnę nei straipsnio sankcijos vidurkis.
Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl Ž. D. kaltės.
Konstatuodama, kad nuosprendis priimtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų, kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Todėl nuteistojo Ž. D. apeliacinis skundas atmetamas, nuosprendis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo Ž. D. apeliacinį skundą atmesti.