- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- A-1676-575/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02541-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Dainius Raižys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 15 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 8 iki 10 asmenų, be to, kamerose buvo stalas, užimantis 1,5 kv. m kameros grindų ploto, 6 dviejų aukštų gultai, užimantys 1,5 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis 2 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo nuolat kildavo konfliktai, pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose trūko natūralaus apšvietimo, o tai labai pakenkė jo regėjimui, gamtinius reikalus jis buvo priverstas atlikti visų akivaizdoje, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą ir kt.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–16) prašė pareiškėjo reikalavimo daliai taikyti senaties terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl neturtinės žalos, kildinamos iš jo laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. liepos mėn., atlyginimo priteisimo. Tuo tarpu iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. 69/06-5268 matyti, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. birželio 19 d. Atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.127 straipsnio 1 dalimi, Šiaulių TI prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 27 d. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą. Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. 69/06-5268 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. liepos 12 d. ir įstaigoje periodiškai buvo laikomas iki 2012 m. birželio 19 d. (iš viso 218 dienų) bei jam periodiškai teko nuo 1,75 kv. m iki 4,54 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau Šiaulių TI pabrėžė, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), o ši aplinkybė turi reikšmės vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI negali lemti įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus ir nėra atsakinga už nustatyto įstaigoje laikomų asmenų skaičiaus viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Taigi, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kartu akcentavo, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pasisakydamas dėl kamerų atitikimo higienos reikalavimams, Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo laikymo įstaigoje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai. Be to, akcentavo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte. Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą) jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, šalčio ar drėgmės. Be to, nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Papildomai paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam, jų prašymu, yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Šiaulių TI kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele, o tai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Be to, Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pasisakydamas dėl sąlygų priėmimo-paskirstymo skyriaus kratų atlikimo patalpoje, Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo joje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Tuo tarpu dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys, jų pageidavimu, yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Atitinkamai pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs jokių nusiskundimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais ir skunde teismui nenurodo, ar pats yra nerūkantis, o savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Tuo tarpu pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių, o pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 37–44) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Visų pirma, teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atitinkamai teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. birželio 19 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Taigi, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovo prašymu, yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 27 d. Todėl, taikant senaties terminą, nustačius valstybės pareigą atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 27 d. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, kad iš Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. 69/06-5268 matyti, jog pareiškėjas įstaigoje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. birželio 19 d., teismas, taikydamas atsakovo prašomą 3 metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį ir reikalavimą, vertino pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. birželio 19 d. Tuo tarpu pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. spalio 17 d. teismas taikė 3 metų senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.
Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. dėl laikotarpio nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. birželio 19 d., teismas nurodė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai iš viso buvo laikomas 211 dienų ir jam periodiškai teko nuo 1,75 kv. m iki 4,54 kv. m kameros ploto. Tačiau teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės tiksliai nustatyti, koks kameros plotas atitinkamomis dienomis teko pareiškėjui. Taigi, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu iš viso 211 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, todėl Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad atsakovas iš esmės neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, o būtent šia aplinkybe pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos jam padarymą. Tačiau teismas pažymėjo, jog Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. pažymoje Nr. 62/04-1801 nurodyta, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Be to, iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 62/08-360 matyti, kad įstaigos gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Higienos normos HN 76:2010, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais, visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai). Tuo tarpu Šiaulių visuomenės sveikatos centras pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams, o įvertinus pareiškėjo asmens ligos istoriją, nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis pablogėjusiu regėjimu, psichiniais ar psichologiniais susirgimais, pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, jog atsakovui nurodė, kad yra nerūkantis. Apibendrindamas, teismas akcentavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Be to, byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Kita vertus, nors nagrinėjamu atveju teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atitinkamai administracinių teismų praktikoje aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Šiuo aspektu teismas kartu nurodė, jog remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Šalies argumentai
Spręsdamas dėl pareiškėjui už patirtus neigiamus išgyvenimus priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 2 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Tuo tarpu asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau kaip 2 metus, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma skunde. Teismas taip pat įvertino tai, kad laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, nebuvo ilgas ir dalį šio laikotarpio pareiškėjui galimai teko didesnis kameros plotas, nei nustato normatyvai, o byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, be to, nenustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Papildomai akcentavo, kad netinkamos pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė jo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistinas 3 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas.
III.
Pareiškėjas K. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 48–50), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jo reikalavimui neteisėtai taikė 3 metų senaties terminą, netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą ir netinkamai nustatė jam priteistinos neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais jo argumentai buvo atmesti, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas. Pažymi, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, todėl tokio termino numatyti negali ir nacionalinė teisė. Be to, atkreipia dėmesį, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Taip pat mano, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta ir į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų bei kito inventoriaus užimamas plotas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 56–58) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant tik pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2012 m. liepos mėn. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 27 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. spalio 27 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai, kuriuose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. spalio 27 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).
Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2011 m. spalio 27 d., teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 10, 18, 24) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2012 m. liepos mėn., Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 218 dienų, iš kurių 92,5 dienų jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 125,5 dienų jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,75 kv. m iki 3,50 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 2,12 kv. m iki 4,54 kv. m. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (125,5 dienų), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi nagrinėjamu atveju visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (92,5 dienų), spręstina, jog ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (125,5 dienų), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Kita vertus, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta, todėl pareiškėjo teiginys, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu akcentuotina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors, įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 24–28), byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinės kamerų būklės ir pan. nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais. Be to, pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ar ne. Tuo tarpu iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 27) matyti, jog pareiškėjas 2011 m. lapkričio 4 d. medicininės apžiūros metu nurodė, kad rūko daug metų. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, pareiškėjas iš esmės visiškai nekonkretizavo ir nenurodė jokių argumentų, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai, ar kodėl padarė neteisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo teiginių. Papildomai pažymėtina, jog iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 62/08-360 (b. l. 20–21), be kita ko, matyti, jog Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, kamerose įrengtos praustuvės, taip pat kitas būtinas inventorius. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Šiaulių TI nurodė, kad visos kameros vėdinamos natūraliu būdu (b. l. 12), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta tokia galimybė, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, akcentuotina, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Nors iš minėtos Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 62/08-360 matyti, kad dėl nepakankamo biudžeto finansavimo įstaiga neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriaus komplektais, tačiau, esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris vėliau, juo pasinaudojus, grąžinamas atsakingiems pareigūnams, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs išduoti jam valymo inventorių, ar kad, pareiškėjui prašant, toks inventorius jam nebuvo suteiktas. Apskritai, byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančios Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. lapkričio 5 d. pažymos Nr. 61/04-1801 (b. l. 19) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI direktorių su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, trūko oro, nuolat kildavo konfliktai, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, taip pat tai, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtent dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 2 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o pirmosios instancijos teismo pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.